Iš Petro Paulaičio laiškų:
. .. Jeigu man siunčiamus laiškus praleidžia Maskva, Vilnius, Magadanas ar kurie kiti didieji Sov. Sąjungos centrai, tai tos vilkiškos kitų žmonių atžvilgiu pažiūros niekaip negali atsisakyti visų tų Rusijos periferijų, — mažų centriukų, kaip Baraševo (Mordovijos), Lesnoj ir kitų, beteisių žmonių kankinimo vietų, vietinė administracija. Čia kiekvieno tos administracijos viršininko savi, grynai asmeniniai interesai. Visi nori lengvo, bet pelningo darbo. O vienas iš tokių darbų ir yra maišikliu darbuotis vergų katile, kad nelaimingieji, ten pakliuvę, kuo mažiausiai galėtų tarpusavyje bendrauti, kad su niekuo jie laisvai, be svetimų: — administracijos painiavų, nesusirašinėtų ir nieko nežinotų, kas čia pat dedasi. . . . Negavau iš eilės net 7-nių laiškų. Kur jie nukeliavo? Panašiai buvo ir su Zoriano P. ir su Česlovo Stašaičio ir su kai kurių kitų laiškais. Tai visiems aišku, kad „uolieji" žmogaus teisių „gynėjai" tuos laiškus sulaikė, kad aš, jų vergas, per 33 metus visaip jų išnaudojamas, visiškai be kaltės engiamas ir persekiojamas, nežinočiau, ką rašo man artimiausieji bei mylimiausieji tautiečiai. Tų be jokios sąžinės ir savigarbos žmogaus teisių „gynėjų" žodžiai Madride labai saldūs, bet tikrovė tiems žodžiams visiškai priešinga, — net baisi. . . . Tūkstančiams mūsų Tėvynės Lietuvos geriausių Sūnų ir Dukrų, gražiausiam mūsų jaunimui, rusai — „išvaduotojai" — atėmė gyvybę, kitiems, jų tarpe ir man, — žmogišką gyvenimą. Rusų pagrindinis kėslas, ypač į mažesnes tauteles — jas asimiliuoti. Gi mes turime savo garbingos tautos gražią istoriją, turime savo nuosavą ryškų veidą. Mums svetimos importacijos, ypač rusiškos, nereikia, nes ji visur paremta melu, žiaurumu, girtavimu, ištvirkavimu. Mano noras — mano Brolių-Sesių norų tęsinys, pakelti visus sunkumus už savo Tėvynę ir Jos Vaikus, kad jie žinotų, su kuo turi reikalą ir kur tasai juos veda. . . .
Su visais Broliais ir Seserimis, kurie tik prisimena mus, per visas Kalėdines šventes, o ypač Kūčių vakarą, būsime visa siela kartu ...
1980 m. gruodžio 2 d.
***
Petras Paulaitis savo laiške 1981 m. sausio 9 d. rašo:
. .. „Mes krutame po truputį, panašiai kaip ir anksčiau. Visiškai nedirba tik Vaivada. 1981 m. sausio 1 d.
persirito per 80 metų amžiaus slenkstį, bet dar laikosi.
Lageryje esame 9 lietuviai. Prie likusių 8 prisidėjo Algis Žiprė, jau už grotų daugiau kaip 20 metų. Bet sveikata nesiskundžia, mat ir amžiaus dar neseno. (Algis Žiprė ilgą laiką buvo laikomas psichiatrinėse ligoninėse, esančiose KGB žinioje. Red. pastaba.). Ir kiti, nors ir vyresnio amžiaus, kol kas dar, ačiū Dievui, laikosi. .. . Sakau „kol kas", nes du — Kolotka ir Čiobatiuk — iš Kauno, kuris lietuviškai mokėjo, rodos, buvo sveiki ir nesirgo, o jų jau nėra gyvųjų tarpe. Pirmąjį gruodžio 25 rytą rado lovoje sustingusį, o antrasis — sausio 7 d. mirė nuo infarkto. Bet mes norime — ir privalome dar sugrįžti į savo laisvą Tėvynę. Mes tikime Dievo palaima ir Jo pagalba. Tačiau, „sint voluntas Tua, Domine!"
Petras Paulaitis savo 1981 m. vasario 26 d. laiške rašo:
... Naujieji vyrai, Vytautas Skuodis ir Anastazas Janulis, jau bemaž apsiprato mūsų kieme (lageryje — red.) ir su mūsų žmonėmis. Puikūs, geri abudu. Pas mus juos atvežė vasario 9 d. V. Skuodis atvažiavo kiek sloguodamas. Keletą dienų reikėjo pagulėti mūsų kiemo stacionare. Dabar jau ant kojų, — juda, kruta kaip ir visi. Išmoko gan gerai pirštines siūti. O Anastazijus Janulis ir seniems siuvėjams nenusileidžia . ..
.. . Laiškų daug dingsta. Jūsų nuo 11-to iki 16-to laiško negavau nė vieno. Ir iki 11-to laiško tik tris tegavau.
... Nuo praėjusių metų gruodžio mėn. neturiu jokios žinios nei nuo Vinco, nei nuo Danutės, nei nuo Leono, žodžiu, nei nuo vieno, kurie anksčiau rašydavo. Nežinau, kas su jais įvyko ...
***
Rašo Jadvyga-Gema Stanelytė:
I Laiškas. Tikiuosi, kad tas laiškutis pasieks Tave. Dėkoju visiems už rūpestį ir pagalbą, suteiktą ir teikiamą .man. Dėl manęs nepergyvenkite, esu, ačiū Dievui, sveika ir rami. Mane šiandien vėl atvežė į Vilniaus kalėjimą, ir tik vagone sužinojau, kad veš etapu į Sverdlovską. Kada bus etapas, nežinau, gal už poros dienų, o gal už mėnesio. Sužinai tik tą minutę, kai ateina išvesti. Kai pasieksiu savo „kurortą", tuojau parašysiu ir labai lauksiu laiško. Jaučiu, kad Jūs turite daug rūpesčių ir reikalų, dėl kurių ir aš pergyvenu. Bet, anot apaštalo, „Mylintiems Dievą Viskas išeina į gerą". Čia turiu progos susipažinti su tokiu moraliniu ir dvasiniu skurdu, kokį sunku įsivaizduoti, o nesusidūrus su tuo akis į akį, suprasti neįmanoma. Nesiskundžiu savo dalia, nes ir Kristus buvo priskirtas prie galvažudžių.
Būkite tvirti, už didžius idealus reikia ir didžią kainą mokėti.
Už Jūsų gerumą stengsiuosi atsilyginti (bent iš dalies) malda ir auka. Ir prašau Jūsų visų — nepamirškite manęs. Prašau maldos, nes tik čia visa atrama ir stiprybė.
Nuoširdžiai visus sveikinu. Atleiskite, kad dėl manęs ir Jums nemažai rūpesčių, bet tikiuosi, kad tie rūpesčiai suriš mus stipresniais ryšiais tarpusavyje ir Dievuje.
Dėkinga Jums visiems Gemma-Jadvyga
1981.1.25.
***
... Iš Vilniaus mane išvežė vasario 4 d. Smolenske prabuvau 3 paras, dabar esu Voroneže ir kas valandą laukiu etapo toliau. Kalėjimai ir lageriai perpildyti. Kai gausite laišką iš Uralo, rašykite nedelsdami. Labai lauksiu.
Jaučiu Jūsų maldas. Nuoširdžiausiai dėkoju, tikiuosi, kad ir toliau manęs nepamiršite. Žinau, kad ir laisvėje gyvenimas nemažiau reikalauja aukų, todėl nepamirštu Jūsų savo maldose, tik aš čia neturiu galimybės bei sąlygų sutelktai maldai. Tikiuosi, kad gerasis Dievas nepaniekins mano mažos aukos.
Čia gyvenimą matau nuogą amoraline puse. Širdį spaudžia jaunų žmonių likimas, kada gyvenimo pavasaris praeina lageriuose ir kalėjimuose. Ir niekas čia nesiilgi Viešpaties, niekas nesvajoja apie kilnesinius idealus.
Manau, kad lageryje sutiksiu ir kitokių žmonių. Didžiausia paguoda, tai savo mažą auką sujungti su Kristaus didžiąja auka ir turėti nuolankią viltį, jog Viešpats priims. Labiausiai maldauju Dievą, kad niekur neprasilenkčiau su Jo valia, ypač kad Eucharistijos Bičiuliai ir Seserys augtų meile bei skaičiumi ir neštų Lietuvai tikrąjį atgimimą. Nebijokime jokios ateities. Ji Viešpaties rankose, brangi ir graži, tuo labiau, kad vienas kitą remiame malda ir auka. Jūs visi gyvi mano širdyje. Jus sutinku dvasioje kryžiaus aukoje ir Eucharistinėje Puotoje. Mano nuolatinės šv. Mišios ir nuolatinė šv. Komunija, — tai dėkingai iš Viešpaties rankų priimti kiekvieną akimirką, visus netikėtinumus, pajuoką, pažeminimą, nuoskaudą — mažus dyglius iš Kristaus erškėčių karūnos. Jie gera praktika tos teorijos, kurios buvau kilniai mokoma: pamilti pažeminimus, auką, — žodžiu, paskutinę vietą ir visur įžiūrėti gerojo Dievo ranką.
Taigi esu laiminga ten, kur esu, ir dėkinga už viską.
Visiems ir visoms Jums esu dėkinga. Pasivedu Apvaizdos globai ir Jūsų maldoms.
Gemma
Voronežas, 1981.11.14.
***
Gemmos-Jadvygos Stanelytės adresas:
622020 Sverdlovskaja obl.
Nižnij Tagil
P/ja UšČ 349/6-la
Jadvyga Stanelytė, Beno
***
Rašo docentas Vytautas Skuodis:
. .. Pagaliau aš pasiekiau paskyrimo vietą. Atvykau į čia vasario 9 d. Norėjau tuojau pat Jums parašyti, tačiau nauji įspūdžiai, nauji reikalai ir naujos pažintys, pagaliau atsivežtoji liga tai padaryti sutrukdė. Gripo, slogos, bronchito ir dar kažko neaiškaus derinys privertė daugiau gulinėti negu vaikščioti. Dar ir dabar esu nedarbingas.
Iš Vilniaus išvažiavome sausio 9 d. (buvau areštuotas taip pat sausio 9 d.). Kelionė buvo ilga, tačiau įdomi. Po teismo apgailestavau, kad neapgyvendino Lukiškų „pataisos darbų įstaigoje". Tačiau su tokio profilio įstaigomis, mano didžiausiam pasitenkinimui, galėjau neblogai susipažinti Pskove, Jeroslavlij, Gorkij, Ruzajevkoje ir Potmoje. Etapų metu teko bendrauti su vagimis, plėšikais, žmogžudžiais ir kitokiais panašiais. Pats būdamas „amoralus" ir „itin pavojingas", patekęs į tokią aplinką, nesijaučiau nejaukiai, juo labiau, kad visi tie „surikai" ir man nerodė paniekos. Vienas žulikas, iš kažkur nudžiovęs popieriui apypilnį 1980 m. „Mokslo ir gyvenimo" komplektą, net pasiūlė man „apsišviesti". Žurnalo puslapiuose radau labai daug pažįstamų pavardžių. Ilgai žvelgiau į dvi dideles fotografijas: akademiko — fiziko ir mokslo daktarės — geologės. Džiaugiuosi, kad mano pažįstami vis kyla aukštyn. Tačiau jiems jokio pavydo nejaučiu. Kiekvienas savaip laimingas.
Gorkyje, palikęs savo bendrabylius, toliau iki čia keliavau su vienu kaišiadoriškiu, su kuriuo susipažinau etape iš Pskovo.
Šioje pataisos darbų griežto režimo kolonijoje, žinoma, sąlygos visai kitokios. Čia nors po kiemą galima pasivaikščioti, kada nori. Tiesiog nežinau, ką galiu rašyti apie dabartinio mano gyvenimo sąlygas. Labai noriu, kad visi mano laiškai jus pasiektų. Ne tik mano laiškai, bet ir man siunčiamieji bus tikrinami. Kiekvieną mėnesį aš galiu išsiųsti ne daugiau kaip po 2 laiškus. Taigi, vieną — jums, kitą — į Panevėžį. (Panevėžyje, Gogolio 65-2, gyvena Skuodžio motina — red. pastaba). Mano gaunamų laiškų skaičius teoriškai neapribotas. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi siunčiami laiškai čia ateina. Norėčiau, kad jūs savo laiškus numeruotumėte atskirai... Labai labai lauksiu Jūsų laiškų.
Daug dvasinės stiprybės suteikė jūsų ryžtas aplankyti mane.
. . . Mano dabartinė savijauta ir nuotaika gera. Ji dar labiau pagerės, kai galutinai pasveiksiu. Gyvenimu ir čia aš nesiskundžiu. Vienintelį rūpestį kelia neturėjimas jokių žinių apie jus. Visada labai, tačiau kantriai lauksiu jūsų laiškų. Į visus jūsų laiškus atsakysiu, nors ir vienu bendru jums.
Mano adresas toks: (rašyti rusiškai)
431200 Mordovija
Tenguševskij r-rn
Baraševo, učr. ŽX 385/3-5
Skuodis Vytautas, Petro
Visada su Jumis. Sudie! Vytautas.
Į tą patį lagerį yra atvežtas ir Anastazas Janulis, Juozo.
***
Rašo Gintas Iešmantas:
... štai aš ir atkeliavau ten, kur paskirta. Kelionė buvo ilga ir varginanti, bet savotiškai įdomi, viskas nauja, nematyta, negirdėta. Tiesą pasakius, nieko ir nematėme, nes ant žemės išlipti neteko — iš traukinio tiesiog į mašiną, iš mašinos tiesiog į traukinį ir t.t. Keliavome per Pskovą (pabuvome dvi savaites, Jeroslavlij, Permėje) čia vėl savaitę pagyvenom).
Iš Vilniaus išvažiavome sausio 9 vakare, o paskyrimo vietoje atsidūrėme vasario 10 d. I vai., žodžiu, keliavome visą mėnesį. Dar niekad tiek daug nesibasčiau ...
Esame dviese (su Pečeliūnu). Langus iki pusės dengia sniegas. Pasižiūri į lauką — ir prisimena snieguota, pūguota vaikystė. Aplink miškas, sako, labai daug būna aviečių. Žinoma, ne mums ...
Laiškų parašyti kas mėnesį galėsiu tik du, bet gauti neapribojant skaičiaus. Žodžiu, kuo daugiau man rašys, tuo bus smagiau ...
Šiaip esu sveikas. Tiesa, Pskove buvau susirgęs, tiksliau pasakius, atkritęs, nes dar Vilniuje po Naujų Metų persišaldžiau. Bet paskui, važiuojant traukiniu į Jaroslavlį, viskas praėjo. (Tarp kitko, Jaroslavlyje išsiskyrėme, vienas išvyko į pietus, Mordovija.) Dabar tebejaudina kito akys ...
Būkite visi sveiki ir linksmi. Nepergyvenkite dėl manęs. Aš savo likimu patenkintas, jis kitoks ir būti negalėjo. . . .
G. Iešmanto adresas:
618810 Permės sr. Čusovskij r-n,
st. Vsesvetskaja učr VS-389/35
Gintas Iešmantas
Į tą patį lagerį yra atvežtas ir Povilas Pečeliūnas.
***
1981 m. vasario 11 d. pranešta, kad Povilas Buzas, Juozo, nuo 11.10 d. yra atvežtas į lagerį, šiuo adresu: 618801 Permskaja obl, Čusovskij raj. pos. Polovinka, učr. VS-389/37.
***
Ištrauka iš Povilo Pečeliūno laiško:
. .. Kelionė iš Vilniaus per Pskovą, Jeroslavlį, Permę užtruko visą mėnesį (į vietą atvykau vasario 9). Vasario 16 jau galutinai apsigyvenau paskirtoje vietoje. Bet darbą gavau tik vakar, t.y. 21 d. Kol kas teks dirbti su skuduru ir šluota. Pasakyta, kad tokį darbą dirbsiu iki kovo 1 d., o paskui eisiu dirbti į valgyklą, bet kaip bus ištikrųjų, nežinau.
Kadangi pasijutau turįs daugybę specialybių, tai galiu dirbti visur. Gintautas Iešmantas nuėjo dirbti prie staklių, o Vytautas Skuodis atsisveikino su mumis Jereslavlyje ir pasuko į Mordovija.
Be abejo, Jums rūpi mano sveikata? Žinoma, po tokios kelionės sveikata negali būti gera, bet dabar taisosi: gaunu vaistus. . . .
Nuraminkite mamą, tegu Ji nepergyvena. .. . Visus sveikinu ir visiems linkiu daug gero, gražaus. Aš apskritai savo likimu nesiskundžiu. Kai sąžinė rami, kai širdyje ' gera, visa kita — niekai. Svarbu visur ir visada būti žmogumi.
1981 m. vasario 22 d.
***
Petras Plumpa savo 1980 m. spalio 9 d. laiške rašo:
... Rašau Tau iš savo naujos poilsio vietos — Čistopolio kalėjimo. Atvykau čia spalio 5 d. ir pagal aukščiau stovinčių organų sprendimą turėsiu čia pratupėti ligi bausmės galo — 1981.XI.19. . . .
Iš Nijolės Sadūnaitės jau seniai nebegaunu, — nuo birželio mėn., laiškų. Vienas iš viršininkų man paaiškino, kad aš neturiu teisės su ja susirašinėti, todėl jos laiškai, matyt, daugiau nebeateis. ...
***
Rašo Genovaitė Navickaitė:
. . . Prieš keletą dienų gavau Jūsų ketvirtą laišką. Trečio negavau, matyt, paklydo bekeliaudamas. Onutė Vitkauskaitė trečią Jūsų laišką gavo, bet jame buvo tik tuščias vokas ir baltas popieriaus lapas. Turbūt mūsų „globėjai" galvoja, jog mokam skaityti ir iš tuščio lapo.
... Gautus laiškus skaitau po kelius kartus, gilesnes mintis permąstau. Jas galima palyginti su vaistais, kuriuos išgėrus palengvėja. ... Po truputį pradedame priprasti prie aplinkos. Jau ir triukšmas neatrodo toks nepakenčiamas kaip pirmomis dienomis. Greitai viskas prabėgs, liks tik prisiminimai. Reikia tik džiaugtis ir ramia širdimi tarti: Taip, Tėve!"
***
Rašo Ona Vitkauskaitė:
. . . gavau Jūsų ketvirtą laiškutį. Tik nebežinau, kas atsitiko su trečiuoju laiškeliu: gavau tik voką ir baltą popieriaus lapą (laišką išėmė lagerio cenzorius — red.). . . . Baigiasi žiema, čia pat pavasaris, vasara, na ir . . . (laisvė — red.). O jei Dievas pareikalaus didesnės aukos, būsiu laiminga, kad tik galėčiau prisidėti prie Didžiosios Aukos . . . Alsuojant Dievo ir artimo meile, joks vargas nebaisus, tik dar labiau užgrūdina . . .
