Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui
Nuorašai:
„Vagos" leidyklai Vilniuje,
„Tiesos" redakcijai,
„Komjaunimo tiesos" redakcijai
Šiuo raštu noriu atkreipti Lietuvos KP CK dėmesį į vieną nenormalų, skaudų ir kenksmingą dalyką — faktą, būtent, į tarybinės spaudos platinamą chuliganizmą. Juk žeidžia ne vien tik kumščio smūgis, bet dar labiau melagingas kaltinimas, prasimanymas ir šmeižtas. Chuliganas ne vien tas, kuris užpuola ir muša nekaltąjį, ne vien tas, kuris apspjaudo veidą ir purvais drabsto drabužius — chuliganas ir tas, kuris apšmeižia žmogų, primesdamas jam visokius nebūtus, paties išgalvotus nusikaltimus, kurie teršia doro žmogaus vardą.
Tokio chuliganizmo yra pilna prieš metus „Vagos" leidyklos išleistoje Broniaus Jauniškio knygelėje „Be iliuzijų", kurioje autorius su šarlatanišku įžūlumu svaido žiauriausius kaltinimus niekuo nekaltiems žmonėms.
Rašysiu čia apie man gerai pažįstamus asmenis ir žinomus įvykius, kuriuos grubiausiu būdu šmeižia ir iškraipo Jauniškis, ypač skyriuje „Užgesinta šviesa".
Kun. Jonas Danyla SJ
Kauno Jėzuitai nuo 1925 metų savo bendrabutyje kasmet nemokamai išlaikydavo ir savo gimnazijoje mokydavo visą eilę neturtingų jaunuolių. Pirmenybė buvo teikiama tiems, kurie pareikšdavo norą vėliau stoti į vienuolyną. Baigę gimnaziją, jeigu į vienuolyną nestodavo, būdavo paraginami, kai tik galės, už bendrabutį ir mokymą atsilyginti, kad už tuos pinigus galėtų mokytis kiti. Terminas niekam nebuvo nustatomas ir prievarta ar teismo keliu iš nieko atsilyginimo nebūdavo reikalaujama. Nėra nė vieno atvejo, kad tuo reikalu būtų buvę kreipiamasi į teismą.
1926 m. į Kauno jėzuitų gimnaziją atvyko Juozas Misiūnas, baigęs 4 klases, pareiškęs norą mokytis ir vėliau stoti į vienuolyną. Buvo priimtas, ketverius metus išlaikomas ir mokomas vienuolyno lėšomis. 1930 m. baigė gimnaziją ir rudeniop įstojo į Pagryžuvio jėzuitų naujokyną. Kai po dviejų metų naujokyną baigusieji, padarę įžadus, turėjo vykti į Olandiją filosofijos studijoms, Misiūnas jautėsi tam nepasiruošęs ir nerodė jokio noro. Vyresnieji, žinodami didelius studijų reikalavimus, pabijojo, kad Misiūnas, būdamas nestiprios sveikatos ir gana vidutinių gabumų, nepajėgs jų eiti, gali greitai persitempti ir susirgti, todėl nusprendė leisti jam dar vienerius metus pasirengti, pasimokyti svetimų kalbų, fiziškai sustiprėti, tuo tikslu pasiuntė jį ne į Valkenburgą (Olandijoje), bet į Mittlešteiną (Silzeijoje). Tačiau ir po metų Misiūnas buvo lygiai toks pat silpnas ir studijoms abejingas. (Jis nebuvo ligonis, gydytojai nerado jame jokios ligos). Tada jį pasiuntė į Kauną, kur jis 1933/34 mokslo metais buvo Kauno jėzuitų bendrabučio žemesniųjų klasių mokinių prefektu. Tuo metu aš buvau tos gimnazijos mokytoju ir universiteto studentu; su Misiūnu susitikdavau beveik kasdieną. Sunkiai jam sekėsi palaikyti drausmę ir tvarką.
Pagaliau 1934 metų vasarą Misiūnas prisipažino, jog, baigęs gimnaziją į vienuolyną stoti nenorėjęs, o stojęs tik jausdamas pareigą, nes juk ketverius metus buvo nemokamai išlaikomas ir mokomas. Tada jam buvo pasakyta: „Žmogau, ne čia patekai. Kodėl prieš ketverius metus to nesakei? Prievarta niekas į vienuolyną nevaromas ir prievarta padaryti įžadai negalioja". Atleistas nuo įžadų, Misiūnas išvyko, kurį laiką, girdėjau, studijavo universitete, berods, kalbotyrą, paskui mokytojavęs.
Ką iš to viso padarė Jauniškis? Nepažindamas vienuolyno gyvenimo ir nesirūpindamas tiesa, jis davė laisvę savo palaidai fantazijai, kurią jis knygelės įžangoje pavadino „intuicija" — esą Misiūnas vienuolyne buvęs visaip varginamas ir kankinamas, net iki apalpimo; pagaliau už tai, kad būdamas Olandijoje, nepasipriešino ir nesukritikavo laisvamanio Minaurio, buvęs išrengtas, pririštas prie stulpo ir žiauriai nuplaktas net iki sąmonės netekimo, dėl ko apakęs, todėl grąžintas į Lietuvą, ir čia rektorius Kipas jį, kaip nebetinkamą darbui, išmetęs iš vienuolyno. (71-72 pusi.).
Visa tai yra grubiausias melas ir šmeižtas. Niekas vienuolynuose neplakamas ir nekankinamas. Aš pats vienuolyne praleidau 24 metus (iki vienuolynų uždarymo — red.), iš jų 10 metų Vakarų Europoje (Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje esančiuose jėzuitų vienuolynuose), beveik 7 metus (1942-49) vadovavau Pagryžuvio ir Šiaulių jėzuitų vienuolynams, taigi turiu teisę tvirtinti, jog jėzuitų vienuolynų gyvenimo būdą ir dvasią gerai pažįstu, bet apie jokius plakimus ar kankinimus niekur niekada nesu ką nors girdėjęs. Pati vienuolyno dvasia ir santvarka yra diametraliai tokiems dalykams priešinga. Be to, Lietuvoje gyvena ištisa eilė vyrų, ilgiau ar trumpiau pabuvojusių jėzuitų vienuolynuose; ar girdėjo nors vienas, kad kas būtų buvęs pririštas prie stulpo ir nuplaktas?
Atkreipkite dėmesį į klaidingus Jauniškio tvirtinimus (tokių klaidingų tvirtinimų yra beveik kiekviename puslapyje, kartais net po kelis; vien tik 21-me puslapyje priskaičiavau jų daugiau kaip 40).
Jauniškis tvirtina, jog Misiūnas, su storais akinių stiklais, iš Olandijos grįžęs į Kauną, čia Kipas jį išbaręs ir liepęs rašyti prašymą, kad būtų išleistas iš vienuolyno.
Misiūnas Olandijoje niekada nėra buvęs. Keista, kad Jauniškis nežino, jog Silezija yra ne Olandijoje, bet Lenkijoje (čia pasirodo jo išsilavinimo lygis) ir kad vakarinė Silezijos dalis iki antrojo pasaulinio karo priklausė Vokietijai, toje dalyje ir yra Mitelšteinas, kur vienerius metus praleido Misiūnas.
Iš Silezijos į Kauną Misiūnas grįžo su sveikomis akimis ir jokių akinių jam nereikėjo. Akiniams įsigyti niekada nedaroma kliūčių — juos gauna kiekvienas, kuriam tik reikia. Studijuodamas aš keičiau akinius net keturis kartus, ir niekas nepadarė man nė mažiausio priekaišto, nei parodė kokio nors nepasitenkinimo.
Misiūnas vienuolyne sveikatos neprarado ir darbui nebuvo netinkamas. Grįžęs iš Silezijos dar vienerius metus buvo bendrabučio vieno skyriaus vedėju, o išstojęs galėjo studijuoti ir mokytojauti.
Vienuolynuose nėra jokių karcerių ir niekas jais nebauginamas, kaip to norėtų Jauniškis („Supūsi karceryje" — 27 pusi.). Kas nenori būti vienuoliu, tas pats gali visada išeiti. Netinkami atleidžiami — lygiai taip, kaip ir kitur kad daroma. Juk ir komunistinėje santvarkoje žmonės atleidžiami iš darbo, iš mokyklos, iš partijos, ir to niekas nelaiko nusikaltimu. Tad kodėl gi į vienuolyną per klaidą patekęs žmogus — netinkamas narys negali būti atleistas?
Jauniškis tvirtina, esą visi Misiūno viršininkai yra buvę kaizerinės Vokietijos karininkai. O iš tikrųjų nė vienas jų nėra ėjęs karo mokslų ir neturėjęs ginklo rankose, taigi ir karininkais nebuvo. Kilus pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuoti ne tik civiliai, bet ir dvasininkai. Kunigai buvo paskirti karių kapelionais, jie turėjo kariams katalikams laikyti pamaldas, teikti sakramentus, lankyti sužeistuosius ir ligonius, padėti jiems palaikyti ryšius su namiškiais, laidoti mirusius. O klierikai dirbo tiktai sanitarais karo lauko ligoninėse. Esu ne kartą vartęs du didelius albumus, pilnus nuotraukų iš 72-os karo lauko ligoninės, kurią aptarnavo vokiečių jėzuitų klierikai.
Jauniškis, kaip ateistas, neigia stebuklus. Bet 67-69 puslapiuose jis sukūrė didelį stebuklą, būtent: „Misiūnas tik ką nuvykęs į Olandiją ir nesimokęs olandų kalbos, laisvai susikalba su vietiniais gyventojais olandais, gerai supranta olando Minaurio ateistinę kalbą ir pajunta pareigą jį sukritikuoti, tik pabūgsta, kad „nesugebės taip įtikinamai kalbėti" (69 pusi.). Taigi Misiūnas, kuriam sunkiai sekėsi mokytis svetimų kalbų, staiga gauna „kalbų dovaną" ir laisvai kalba olandiškai, tos kalbos visai nesimokęs.
Kaip pilnas iškraipymų ir melo skyrius „Užgesintos šviesos", tokie ir kiti skyriai. Bet, skaitant skyrius „Mokslo beieškant" ir „Elgetaujant", atrodo, kad juose nebėra nė penkiaprocentinės tiesos — nuo pradžios iki galo prifantazuota, primeluota. Čia ne tik pats Bronius Jauniškis meluoja, bet melagiu padaro ir savo tėvą. Jis rašo: „Tėvas mėgdavo sakyti, kad vienuoliai — tikri išnaudotojai ir veltėdžiai. Esą koktu žiūrėti, kaip jie be jokio darbo vaikštinėja po kaimus ir, sukdami rankose rožančius. Dievo vardu paskutinius skatikus iš vargdienių vilioja" (127 pusi.). „Seniau, kai eidavau per kaimus siūdamas, sutikdavau tokius. Aš dorą darbą dirbau, o jie elgetavo. Jauni, sveikatingi, rožančių gromuluoja ir žiodo savo terbas. Net gėda", — tokius žodžius Bronius Jauniškis deda į savo tėvo lūpas.
Iš tikrųjų gėda, kas savo tėvą viešai šmeižia. Kada Jauniškio tėvas matė tuos elgetaujančius vienuolius? Kada jis eidavo per kaimus siūdamas? Bronius Jauniškis gimęs 1920 m., o jo tėvas eidavo siūdamas greičiausiai, kol dar nebuvo sukūręs šeimos, taigi prieš 1920 metus. Bet tada Lietuvoje buvo vos pora pagyvenusių pranciškonų Kretingoje ir keletas kunigų marijonų, — tačiau jie daugiau, negu pakankamai, turėjo darbo bažnyčiose, ir niekas iš jų neelgetavo. Taigi ir Jauniškio tėvas tikrai negalėjo sutikti elgetaujančių vienuolių. O jaunų vyrų, kurie eitų „žiodydami terbas", nei tada, nei vėliau Lietuvoje nebuvo. Niekas nėjo elgetauti ir iš Saldutiškio — nei Jauniškis, nei kas kitas, juo labiau, kad Jauniškis, kaip pats prisipažįsta, vienuoliu visai nebuvo, o tik kurį laiką gyveno vienuolyne, kol saleziečiai įsitikino, jog jis vienuolynui netinka, ir mandagiai išprašė.
Vienuolynuose nėra jokios prabangos, jokių kilimų ar kitokių papuošalų. Visi valgo tą patį valgį, iš to paties puodo pasemtą. Taip buvo ir Saldutiškyje, štai Saldutiškio kun. Broniaus Bulikos laiško ištrauka: „Taip, aš esu gimęs Saldutiškio parapijoje, tarnavau šv. Mišioms, vaiku būdamas, lankiausi bažnyčioje vasaros atostogų metu, gimnazijoje besimokydamas, buvau labai artimas tėvui Gustui, seminarijoje besimokydamas . . . Saldutiškis buvo saleziečių vienuolyno filialas. Buvo du kunigai — Gustas ir Žemaitis — ir keletas broliukų. Valgėme visi ir visada iš vieno puodo ir prie vieno stalo. Visi tą patį. . . Niekas nieko neskyrė. Visi kartu. Gusto kambarys buvo labai kuklus. Paprastas stalas, paprasta geležinė lova, didelė lentyna su knygomis, praustuvas, dvi paprastos kėdės svečiams. Net sofos nebuvo. Niekas iš vienuolių ar broliukų Saldutiškyje neelgetavo, aukų nerinko ir palikimo neprašė. Parapija buvo nauja, žmonės buvo dosnūs. Visada, atsimenu, prie šv. Antano altoriaus būdavo sūris, sviesto ar kiaušinių. Žmonės atnešdavo patys, neprašyti." (1980.1.21).
Kun. J. Žemaitis rašo (laiškas rašytas 1980.1.23): „Nematau reikalo paaiškinti apie Broniaus Jauniškio „elgetavimus" Saldutiškyje. Man atrodo, kad kaip tik dabar jis elgetauja . .."
Saldutiškyje Jauniškis turėjo rašyti diktantą, kad parodytų savo tinkamumą kuriai nors gimnazijos klasei. Kai diktantas buvo ištaisytas, Jauniškis sušuko: „O Viešpatie, mano sąsiuvinys pražydo raudonais brūkšniais. Brolis Stasys susuko vingrų dvejetuką" (51 pusi.). Tada Jauniškiui trūko rašybos žinių, dabar jam trūksta teisingumo pajautimo. Subankrutavusi sąžinė yra didžiausia žmogaus nelaimė. Jeigu šiandien taisytume Jauniškio raštus ir ieškotume juose teisybės, tai jie nemažiau pražystų raudonais brūkšniais, ir dvejetukas būtų jiems per geras pažymys. Ir štai tokiais šlamštais maitinamas jaunimas!
Jauniškio pėdomis eina ir „Tiesos" dienraščio propagandos skyriaus darbuotoja Danguolė Repšienė, Jauniškio „Iliuzijas" pavadindama „Teisybė apie religiją" „Tiesa" 1979.XII.21), kai iš tikrųjų ten yra tik melas ir šmeižtai apie religiją. Prieš keletą metų ji (Repšienė) parašė ir „Tiesoje" išspausdino straipsnį „Inkvizicija smūtkelių šalyje", kur ji garbina Valašiną, esą jis buvęs nubaustas už ateizmą vienam mėnesiui laisvės atėmimo lygtinai. Iš tikrųjų gi jis buvo nutiestas ne už ateizmą, bet, mūsų dienų terminais kalbant, už chuliganizmą. Juk ir šiandien už kompartijos ar komjaunimo įžeidimą taip pat baudžiama, tik žymiai didesnėmis bausmėmis, štai vieno Vilniaus fabriko meistras Vytautas Žemaitis (gyv. Ševčenkos 10-2) 1962 m. spalio švenčių metu savo žmonos tėviškėje Sidabrave įgėręs pašiepiančiai paminėjo kompartiją ir komjaunimą. Tai buvo palaikyta chuliganizmu ir V. Žemaitis tų pat metų pabaigoje buvo areštuotas ir nuteistas dviem metam laisvės atėmimo. Bausmę atliko viename bjauriame Klaipėdos lageryje. Jeigu tad Valašino nuteisimas vienam mėnesiui lygtinai yra inkvizicija, tai kokiu vardu reikia pavadinti V. Žemaičio nuteisimą dviem metam laisvės atėmimo? Ar šiuo atveju nevertėtų prisiminti Kristaus žodžių apie veidmainius, kurie mato krislą artimo akyje, o savojoje nemato rąsto.
Nuostabą kelia, kaip galėjo „Vagos" leidyklos atsakingi asmenys, nepatikrinę faktų, spausdinti šį Jauniškio šmeižtraštį. Kaip galėjo „Ave vita" klubo nariai (Balkevičius, P. Mišutis, A. Juška, R. Tidikis ir kiti — („Tiesa" 1979.XII.21) jį teigiamai įvertinti ir rekomenduoti jaunimui. Juk tai jaunimo apgaudinėjimas, mulkinimas ir klaidinimas. Nuo kada gi melas ir šmeižtai yra teigiami dalykai? Kaip galėjo VI. Balkevičius Jauniškį vadinti „Ateistinės tiesos propagandistu?" („Komjaunimo tiesa" 1980.III.18). Nejaugi tokia žema, kupina melo ir šmeižtų yra ateistinė tiesa?
Tokie šmeižtaraščiai ne tik kompromituoja jų autorių, bet ir tų raštų cenzorius, pačią spaudą, pagaliau ir tuos, kurie už ją yra atsakingi — pačią kompartiją, štai dėl ko rimti tarybiniai veikėjai ir mokslininkai reikalauja vengti netiesos ir šmeižtų kovoje su religija. Pats Leninas kadaise yra pasakęs: „Kokie purvini turi būti šaltiniai tų, kurie idėjų kovą paverčia šmeižtų skleidimu".
Tarybinis akademikas S. D. Skazkinas rašė: „Po Didžiojo Tėvynės karo gana plačiai pasklido nemarksistinis požiūris, jog religija — tai apgavystė (dažnai sąmoninga), o tikintieji (su retomis išimtimis) žmonės tamsūs. Iš to padaryta išvada, jog nereikia ypatingų protinių pastangų, ieškant gilių ir tikslių protinių argumentų, kritikuojant religiją. Tai blogai pasitarnavo ateizmui — atsisuko prieš jį patį. Paviršutiniškas charakteris, svarstant pagrindines religines problemas, šabloniškumas ir protinis ubagiškumas jų „atrėmimuose", nepažinimas gyvenimo nei tikinčiųjų, — tai charakteringi bruožai tos literatūros, kuriai religija (svarbiausia krikščionybė) — kvailybė. Ir būtų naivu tikėti, kad ta kritika atitiktų dabartinį mokslo aukštį ir visuomenės reikalavimus "Nauka i religija" 1966 m. Nr. 2).
To pat kadaise reikalavo ir LKP CK atstovas P. Mišutis (1963.II.16): „Svarbiausias tarybinės spaudos principas — rašyti tik teisybę . . . Partija griežtai smerkia tokius žurnalistus, kurie vadovaujasi praeityje viešpatavusia taisykle: 5 procentai tiesos — ir gali rašyti į laikraštį. Penkiaprocentinės tiesos nėra, yra tik šimtaprocentinė tiesa".
Yra komunistinių valstybių, kuriose kova su religija vedama kultūringai, polemikoje nevartojama grubaus melo ir šmeižto, ateizmas nebrukamas jėga, neprievartaujami vaikai, nežalojamas jaunimas. Taip yra Vokietijos Dem. Respublikoje, Jugoslavijoje, Vengrijoje.
Manydamas, kad toks moralinis chuliganizmas yra priešingas oficialiajai Partijos linijai, tikiuos, kad ne tik ateityje nebepasikartos panašūs „kūriniai", bet ir visos Jauniškio ir į jį panašių autorių apybraižos, straipsniai ir knygos bus išimtos iš knygynų ir bibliotekų, nebemulkins ir nebenuodys jaunimo.
Bijutiškis, Molėtų raj., 1980.IX.10.
Kun. Jonas Danyla
***
„VAGOS" LEIDYKLAI VILNIUJE
Nuorašas: Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui
ATSAKYMAS Į ATSAKYMĄ
(Sutrumpintas — red. pastaba)
1980 m. lapkričio 6 dieną Dubingių apylinkės būstinėje, dalyvaujant Molėtų rajono pirmininko pavaduotojai Gančerienei, „Pirmyn" laikraščio koresondentei Antanavičienei ir Dubingių apylinkės primininkui Tursai, Vilniaus „Vagos" leidyklos propagandos jaunimo skyriaus vedėjas atsakė į mano skundą, pasiųstą tų pat metų rugsėjo 10 dieną LKP CK dėl šmeižikiškos B. Jauniškio knygelės „Be iliuzijų", kurią išleido „Vagos" leidykla 1979 m. Skundo nuorašas buvo pasiųstas ir „Vagos" leidyklai.
Iš mano skundo daromų kaltinimų „Vagos" leidyklos atstovas teisingu sutiko pripažinti tiktai vieną, būtent, — Silezija esanti ne Olandijoje, bet Lenkijoje. Sakė, jog tai esanti „maža klaida", tik „neapsižiūrėjimas".
Mano antrąjį tvirtinimą, kad Misiūnas į Kauną grįžo su sveikomis akimis, „Vagos" atstovas bandė paneigti, sakydamas, jog jis (Misiūnas) skundęsis susilpnėjusiu regėjimu.
Misiūnas būtų akinius gavęs, jeigu jų būtų jam reikėję. Pagaliau, jeigu regėjimas ir būtų kiek susilpnėjęs, tai argi iš to galima daryti tragediją? Juk jau vidurinėse mokyklose rasime ištisą eilę akiniuotų mokinių, ir niekas jų nelaiko nuskriaustais ar sužalotais. Bet Jauniškis rašo visai ką kita: esą Misiūnas buvęs apakęs ir grįžęs į Kauną su storais akinių stiklais, o iš tikrųjų jis ne tik su storais, bet ir su plonais stiklais akinių neturėjo, nes jam jie visai nebuvo reikalingi. „Vagos" atstovas bandė paneigti ir trečią mano tvirtinimą, būtent, kad Misiūnas vienuolyne sveikatos nepraradęs ir darbui nebuvo netinkamas ir Kipas jo tuojau neišvarė.
1933 m. Misiūnas, grįžęs iš Silezijos, dar ištisus metus buvo mokinių bendrabučio vieno skyriaus vedėju — prefektu. Sveikatą praradęs žmogus tokio darbo nebūtų pajėgęs dirbti.
„Vagos" atstovas tvirtino, esą Misiūno sveikatai buvo pakenkta, jis tapęs nervingesnis. Bet kiek ir šiandien sutiksime žmonių, kurie yra žymiai nervingesni, negu tada buvo Misiūnas, ir kurie vis dėlto dirba neretai ir labai atsakingose pareigose, kur negali dirbti sveikatą praradę žmonės. 1933/34 metais su Misiūnu susitikdavau beveik kasdien ir niekada nepastebėjau, kad jis būtų buvęs perdėtai nervingas, — tuo ir jis pats nesiskundė.
Savo skunde aš tvirtinau, kad vienuolynuose nėra jokių karcerių ir niekas jais nebauginamas, kaip kad norėtų Jauniškis. „Vagos" atstovas su tuo nenorėjo sutikti, nors karcerių buvimo fakto įrodyti negalėjo, jis tik sakė, jog kažkas .kalbėjęs, esą, Antalieptės širdiečių vienuolyne buvęs karceris, ir kažkas matęs net grotas.
Atsakau: grotos būna ne tik kalėjimuose, bet ir sandėliuose. Per visą savo vienuolinį gyvenimą niekada nesu girdėjęs, kad kur nors vienuolyne būtų karceris. Ir kam gi jis reikalingas? Kas nenori būti vienuoliu, tas gali visada išeiti. Jeigu man netikite, paklauskite Juozą Stankaitį arba Kazį Urboną (žinomi Lietuvos ateistai, anksčiau buvę vienuolyno noviciate — red. pastaba) — tegu jie parodo, kur Pagryžuvyje ar Kaune buvo tie karceriai.
„Vagos" atstovas užsispyrusiai tvirtino, esą Kipas ir Biogneris buvę kaizerinės Vokietijos karininkai, o Kipas dar ir nacių agentas.
Kas yra karininkas? „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne" randame tokią aptartį: ,,I) armijos ar laivyno vadovaujančio personalo narys. 2) Karo žmogus, karys". Tokiems reikia išeiti karo mokyklą ar ką nors į ją panašaus; jie vadovauja kariniams daliniams, veda juos į mūšį. O Kipas buvo kuo? Jis buvo karių kapelionas. Gydytojams ir kapelionams duodami kariški laipsniai (karininko, majoro, pulkininko-, bet tik laipsniai, be karininko teisių ir pareigų: kariniams daliniams vadovauti jiems neleidžiama, nes tam jie neturi reikiamo mokslo. Gydytojai gydo sergančius ir sužeistuosius, o kapelionai laiko kariams katalikams pamaldas, teikia sakramentus, lanko ligonius, laidoja mirusius. Kipas buvo kapelionas karininko laipsnyje, bet jokio karo mokslo jis nėra ėjęs. Štai svarbiausios jo gyvenimo datos. Gimė 1884.XI.4.' Būdamas 18 su puse metų, baigė gimnaziją ir 1903 m. pavasarį IV.23 įstojo į jėzuitų naujokyną. Po dviejų metų (1905-1908 m.) studijavo filosofiją, 1908 m. išvyko į Indijos misijas, ten Bombėjuje buvo gimnazijos mokytoju. 1912 m., grįžęs, studijavo teologijos mokslus, 1915 metų pradžioje buvo pašvęstas kunigu ir vasario 12 d. mobilizuotas ir paskirtss karių kapelionu. Karui "pasibaigus, dar tęsė teologijos studijas, o po to kurį laiką dirbo Esene, o 1923 m. liepos 20 dieną atvažiavo į Lietuvą. Taigi kada jis galėjo eiti karo mokslus? O be karo mokslo koks gi jis karininkas?
Biogneris neturėjo karininko laipsnio. Gimęs 1893 m., gimnaziją baigė 1913 m. pavasarį ir tuojau įstojo į jėzuitų naujokyną. Prasidėjus karui, buvo mobilizuotas ir su kitais klierikais dirbo sanitaru 72-oje karo lauko ligoninėje. Po karo baigė naujokyną, studijavo filosofiją ir teologiją ir 1928 m. atvažiavo į Lietuvą. Taigi karo mokslo nėjo ir jokio karinio laipsnio neturėjo.
Nemažesnė klaida yra ir tvirtinimas, esą Kipas buvęs nacių agentas. Tai lygiai tokia pat nesąmonė, jei kas tvirtintų jį buvus komunizmo agentu. Nacionalsocialistai (naciai) buvo ateistai. Jiems buvo griežtai draudžiama priklausyti kokiai nors religinei bendruomenei. Jie visais įmanomais bodais ne tik varžė, bet ir persekiojo Bažnyčią: jie nacionalizavo visas katalikų privatines mokyklas, ligonines, prieglaudas, vaikų darželius, palaipsniui likvidavo visą religinę spaudą, areštavo ir konclageriuose uždarė daug tūkstančių dvasininkų, nužudė daugiau kaip 4000 kunigų ir vienuolių — vien tik Dachau lageryje nužudyti daugiau kaip 1100 kunigų — tai didžiausias kunigų kapinynas pasaulyje. Nacių spaudoje nuolatos būdavo pašiepiami ir diskriminuojami tikintieji, ypač katalikai, ir jų vadas popiežius. Jie uždarė visas religines organizacijas. Visa tai matydamas, popiežius Pijus XI1936 m. pakartotinai pabrėžė, jog didžiausias Katalikų Bažnyčios priešas yra ne bolševizmas, bet nacionalsocializmas. 1937 m. vieną kovo mėn. sekmadienį visose Vokietijos katalikų bažnyčiose buvo perskaitytas aštrus popiežiaus laiškas „Mit brennender Sorge", kuriuo griežčiausiai buvo pasmerkta nacionalsocialistų pasaulėžiūra ir taktika (Lietuviškas to laiško vertimas išspausdintas „Tiesos kelio" 1937 m. birželio numeryje). Po to visose katalikų kunigų seminarijose buvo įvestas antinacistinių paskaitų kursas, kuriame kritikuojama ir smerkiama antikrikščioniška ir antireliginė nacių pasaulėžiūra ir taktika (lietuviškai šiuo klausimu eilę straipsnių yra išspausdinęs „Tiesos Kelyje" vysk. Mečislovas Reinys.).
Kai 1936 m. balandyje Hitleris lankėsi Romoje, popiežius Pijus XI įsakė uždaryti visus Vatikano muziejus. „Aš nenoriu, — sakė jis, — kad žmonės su svastika vaikščiotų po Vatikaną". Kai maždaug po mėnesio Vengrijos sostinėje Budapešte buvo Pasaulinis Eucharistinis Kontresas, Hitleris atsikeršydamas tam laikui, kol bus Kongresas, uždarė Reicho sieną su Vengrija, ir niekas iš Vokietijos bei Austrijos negalėjo dalyvauti tame Kongrese.
Nacių spaudoje (įvairiuose „Beobachteriuose") gana dažnai teko matyti popiežiaus karikatūras ir skaityti tvirtinimus, esą „Vatikanas einąs kartu su Kremlium prieš nacionalsocialistinę Vokietiją". (O dabar komunistai tvirtina, esą Vatikanas kartu su hitlerininkais ėjęs prieš bolševizmą, — o iš tikrųjų, Vatikanas nėjo nė su vienais, nė su kitais, nes jų ateistinė pasaulėžiūra nesuderinama su krikščionybe.).
Nacių valdymo pradžioje, kol dar ne visa religinė spauda buvo likviduota, 1935 m. jėzuitas Liudvikas Koch aštriai sukritikavo vieną svarbiausių nacių pasaulėžiūros veikalą — Alfredo Rozenbergo „Dvidešimtojo amžiaus mitas", tuo mitu Rozenbergas vadino krikščionybę. Tie ir kiti faktai — pav. žydų naikinimas, nepagydomų ligonių ir psichiškai nesveikų žmonių žudymas — visiems blaiviai, galvojantiems žmonėms aiškiai rodo Katalikų Bažnyčios visišką nesuderinamumą su nacistine pasaulėžiūra.
Apie tai tarybinėse mokyklose ir spaudoje tylima, o dažnai mokoma priešingai: esą naciai buvę religingi ir kartu su popiežium ėję prieš bolševizmą.
Čia Molėtų rajono pirmininko pavaduotoja Gančerienė priminė vokiečių kareivių diržų sagtis su įrašu „Gott mit uns" — tai esą įrodymas, jog naciai buvę tikintys žmonės.
Tikrovėje buvo visai kitaip. Naciai, skubiai rengdamiesi karui, labai taupė medžiagas, žmones ir laiką, todėl senų kaizerinių laikų sagčių jie neperdirbo, nes tam būtų reikėję išmesti kelius milijonus markių ir užimti daug žmonių, sugaišti laiko; be to, jie nenorėjo dar labiau prieš save nustatyti tikinčiuosius (panašiai kaip ir bolševikai, norėdami patraukti tikinčiuosius, 1942 m. atidarė uždarytąsias cerkves ir iš lagerių paleido beveik visus popus). Bet naujos diržų sagtys buvo jau visai kitokios — senojo įrašo vietoje buvo svastika.
Ir dar vienas faktas. Kai 1941 m. vokiečiai okupavo Lietuvą, Kipas norėjo atvykti į Kauną, tačiau leidimo negavo. Neigiamo atsakymo priežastis buvo nurodyta ši: „Kadangi jis, gyvendamas 17 metų Lietuvoje ir būdamas įtakingas inteligentų tarpe, tos savo įtakos nepanaudojo Vokietijos reikalams". O vėliau už tai, kad Berlyne padėjo vienam pabėgėliui lietuviui — kuris po kiek laiko buvo apkaltintas kaip sovietų šnipas — Kipas keletą mėnesių sėdėjo kalėjime.
Pats Hitleris 1941 metų pabaigoje (kaip Niurnbergo teisme paliudijo buvęs vokiečių ambasadorius Maskvoje šulenbergas), grasindamas Katalikų Bažnyčiai pasakė: „Po karo aš tą rupūžę sutrypsiu".
Išvada: Giliai tikintį, religingą kunigą, koks buvo Kipas, laikyti nacių agentu yra tikriausia nesąmonė, kilusi arba dėl nežinojimo arba iš piktos valios.
Į mano tvirtinimą, kad vienuolynuose niekas neplakamas ir nekankinamas, „Vagos" atstovas paskaitė Misiūno laišką, kur jis rašo, jog jis pats save plakdavęs, užsidėdavęs geležinę grandinę, kurios aštrūs galai pradurdavę odą, ir kraujas tekėdavęs, kas labai pakenkę jo sveikatai.
Atsakau. Jėzuitams draudžiamos visos atgailos, kurios kenkia sveikatai, ypač tokios, kur net kraujas pasirodo; ir nė vienas viršininkas neleis tokių sveikatą žalojančių atgailų. Jeigu Misiūnas iš tikrųjų tokias atgailas vartojo, tada jis grubiai prasilenkė su vienuolijos nuostatais. 1926 m. pabaigoje vienas mano bendrakursis lietuvis iš vienuolyno buvo atleistas vien už tai, kad ėmė daryti atgailas, kurios, vyresniųjų manymu, kenkiančios sveikatai. Taigi, jei Misiūnas darė tai, kas draudžiama, tada tegu kaltina save, bet ne kitus.
Kitur Misiūnas labai perdeda, kai sako, jog reikėjo „šliaužioti", kojas bučiuoti, vis tiek, ar batai buvę purvini ar mėšlini". Tai jau ir „Vagos" atstovas pastebėjo, kad negali būti tiesa: niekas į valgyklą neis su mėšlinais batais. Tai tikra tiesa, ir niekas į pavyzdingai švarią valgyklą neidavo su nešvariais batais ar drabužiais.
Čia rajoninio laikraščio korespondentė Antanavičienė suaimanavo: „Ir koks žmogaus pažeminimas, kiek jis turėjo išgyventi".
Visi tie pažeminimai, tai tik lašas statinėje palyginus su tuo, ką išgyveno mūsų tautiečiai, kai be teismo, užkaltuose vagonuose buvo gabenami į Sibiro taigą ar Kazachstano stepes, kur daugelis jų rado bado mirtį... Kitiems sufabrikuotos bylos, ir jie, uždaryti lageriuose, badaudami, turėjo sunkiai dirbti. Molėtuose pastatytas didingas paminklas Putnai — ne priešai jį nužudė, bet draugai, kuriuos jis gynė ir kuriems tarnavo. Gal pasakysite: tai praeitis ... O dabartis?
Kiek šiandie žmonės turi išgyventi, kai verčiami save viešai kritikuoti, kai jie niekinami satyros languose, karikatūrose, „Šluotose" ir „Krokodiluose"... Kiek turėjo išgyventi daugybė kunigų ir pasauliečių už tai, kad vaikams paaiškino tikėjimo tiesas .. . Dar 1970 m.' Molėtuose dvi dienas buvo teisiamas, kaip didžiausias nusikaltėlis, kun. A. Šeškevičius, ten pat, teismo salėje, terorizuojami vaikai vieni verkė, o kai kurie net susirgo. Mokyklose tikintys vaikai verčiami rašyti kunigus niekinančius rašto darbus, deklamuoti antireliginius eilėraščius ... štai Alantos vidurinėje mokykloje dešimtoje klasėje duodama namų darbui tema: „Kaip kunigai užlaiko savo dekalogą — dešimtį Dievo įsakymų?"
Pastaba: rašyti tik apie blogus kunigus. (Čia aiškus mokinių gadinimas, nes verčiami rašyti ne į temą. Jeigu rašyti tik apie blogus kunigus, tai ir tema turėtų būti: „Kaip blogi kunigai užlaiko 10 Dievo įsakymų?"). Kai mokiniai klausė, iš kur imti medžiagos, mokytojas atsakė: „Prifantazuokit". Visa tai aš pats girdėjau iš Alantos mokinių 1965 m. kovo mėn., rekolekcijų metu. Tokių fantazavimų labai dažnai girdėti „Akiratyje", ypač Fatimos Butienės pranešimuose, ir antireliginiuose straipsniuose. Tokių fantazavimų pilnos ir B. Jauniškio knygiūkštės.
O ką pasakytumėt, jeigu būtų duota tema: „Kaip komunistai užlaiko savo konstituciją?" Pastaba: rašyti tik apie blogus komunistus, o medžiagą — prifantazuokit. Tikriausiai tuo būtumėte nepatenkinti ir pareikalautumėte, kad tokie dalykai būtų atšaukti, rašiniais knygynų ir bilbiotekų išimti. O mes turime būti patenkinti, kai apie mus skleidžiami šmeižtai ir prifantazuoti nebūti dalykai, kai vienuolynai vaizduojami kaip Žvėrynai. Sveiko, fanatizmo neaptemdyto proto žmonės žino, kad į tokius „Žvėrynus" niekas nestotų, o jei kas per klaidą ar iš nežinojimo būtų įstojęs, — kuo greičiausiai spruktų, iš kur atėjęs.
Taip pat nevykusiai „Vagos" atstovas bandė įrodyti, jog vienuoliai elgetavo. „Kažkas, — sakė jis, — kažkur ten apie Daugailius kalbėjęs, jog vienuoliai elgetavę". Betgi apie Daugailius nebuvo jokio vienuolyno. Artimiausias vyrų vienuolynas buvo už 40 kilometrų — Saldutiškyje. Ir ką gi jie galėjo suelgetauti? Maisto produktų, gal audinių, — bet kiek gi žmogus gali panešti 40 kilometrų?
Čia noriu „Vagos" atstovą paklausti: ar tie „egletaujantieji vienuoliai" buvo tikri vienuoliai? O gal tik apsimetėliai, kokių ir šiais laikais visose specialybėse netrūksta? štai keli atvejai.
Daugiau kaip prieš 10 metų buvo teisiamas vienas „Tiesos" korespondentas, kuris važinėjo pas turtingesnius klebonus ir, rodydamas „Tiesos" redakcijos blanką su savo korespondento įrašyta pavarde, sakė turįs parašyti straipsnį apie kunigus, ir nuo to, kaip būsiąs parašytas, atsižvelgsianti ir dvasinė vyriausybė... Po ilgesnio pasakojimo minėtas korespondentas išdrįsdavo paprašyti paskolinti keletą šimtinių, tada, reikia tikėtis, ir apie kleboną išeisiąs pozityvesnis straipsnis. Ir buvo tokių, kurie skolino (juk apie kunigus tada buvo galima rašyti ką tik nori, be baimės būti nubaustam). Pagaliau Kaune minėtas „korespondentas" buvo sulaikytas ir jam iškelta byla.
1960 metų žiemą po Jiezno, Stakliškių ir kitas parapijas vaikščiojo žmogus iš Valstybinės leidyklos, rinkdamas prenumeratą naujai leidžiamoms maldaknygėms — mažesnė kainuosianti 10 rublių, o didesnė — 25 rub. (sena valiuta), kol pagaliau Žiežmaruose buvo sulaikytas.
Kiek anksčiau Jiezne girdėjau pasakojant apie į valgyklą atvažiavusius revizorius. Staiga užkluptos darbuotojos labai maloniai vaišino „mielus svečius", kad šie tik mažiau trūkumų rastų . . . Kitą dieną paaiškėjo, jog tai buvo netikri revizoriai.
Taigi buvo netikrų „Tiesos" korespondentų, netikrų Valstybinės leidyklos prenumeratos rinkėjų, netikrų revizorių... O ar nebuvo netikrų vienuolių, aukų rinkėjų vienuolynams? Buvo ir tokių. Kun. Kidykas, 1928 m. buvęs Kauno jėzuitų gimnazijos bendrabučio vedėju, i pasakojo, jog tų metų žiemą, vieną vakarą, į Utenos kleboniją atėjo sutanuotas jaunuolis ir prisistatė esąs iš Kauno jėzuitų gimnazijos — atvykęs aukų rinkti. To jaunuolio elgesys ir ne pagal jo figūrą sutana pasirodė klebonui įtartina, ir jis, palikęs svečią su vikaru, nuėjo į kitą kambarį ir patelefonavo į Kauną kun. Kipui. Sužinojęs, kad nei tą dieną, nei kada nors anksčiau niekas aukų rinkti nebuvo siunčiamas, klebonas iškvietė policiją, kuri tą netikrą vienuolį areštavo.
Paaiškėjo, jog jis, prieš kiek laiko atvykęs į Kauną, užėjo į jėzuitų namus ir sakėsi norįs stoti į vienuolyną. Padirbėjęs kurį laiką prie kiemo valymo darbų, minėtas kandidatas, vieną dieną pasiėmė vieno brolio vienuolio sutaną ir iškeliavo aukų rinkti, tik ne vienuolynui, bet sau. Kas garantuos, kad tik jis vienas toks buvo ir kad Utenos klebonija buvo vienintelė vieta, į kurią jis buvo , užėjęs? Taigi tik tokių apsimetėlių „elgetaujančių vienuolių" pasitaikė prieškarinėje Lietuvoje, o apie tikrus elgetaujančius vienuolius niekas nieko nežino. „Elgetaujantieji vienuoliai" — grynas Jauniškio išsigalvojimas. Jis aiškiausiai meluoja, rašydamas, esą Saldutiškyje jis pats buvęs siunčiamas elgetauti: Jauniškis vienuoliu niekada nebuvo, o tik trumpą laiką kaip kandidatas gyveno vienuolyne, kol saleziečiai, įsitikinę jo netinkamumu, mandagiai iš vienuolyno išprašė, — tai pripažįsta ir jis pats minėtoje knygelėje. Jeigu vienuoliai būtų taip masiškai elgetavę, kaip Jauniškis rašo, tada ir „Vagos" atstovui nebūtų reikalo remtis gandais „kažkas", „kažkur" esąs sakęs, pasakojęs, bet būtų ir šiandien dar daugybė gyvų liudininkų, kurie tai būtų matę ir žinoję, o dabar net patys artimiausieji Saldutiškio gyventojai nieko apie tai nežino arba — tiksliau — gerai žino, kad tokių dalykų nebuvo, kad „elgetaujantieji vienuoliai" tai žemos doros žmogaus svaičiojimai, jo akla neapykanta vienuoliams.
„Vagos" atstovas bandė nuginčyti mano tvirtinimą, kad į vienuolyną prievarta niekas nevaromas ir prievarta padaryti įžadai negalioja. Argumentavo, jog Misiūną, baigusį 7 klases, buvo pasišaukęs T. Kipas ir paklausęs, ar tebenori stoti į vienuolyną, ir jeigu būtų pasakęs, jog nenorįs, tada būtų jam nebeleidę mokytis gimnazijoje. Galimas dalykas, kad taip galvojo Misiūnas. Bet man nežinomas nė vienas atvejis, kad kuris nors mokinys būtų buvęs pašalintas iš gimnazijos vien už tai, kad jis negali užsimokėti už mokslą. O jeigu ir būtų buvę taip, kaip galvojo Misiūnas, tai argi šitai galima laikyti prievarta? Septynias klases baigęs, jis būtų galėjęs pradinėje mokykloje mokytojauti.
Baigdamas „Vagos" atstovas padarė išvadą, esą Jauniškis taikliai pavaizdavęs aprašomus asmenis.
Nieko nėra klaidingesnio, kaip toks tvirtinimas, nes jis visiškai priešingas tikrovei, faktams. Vienuolynai nebuvo Žvėrynai ir juose nė pėdsako nebuvo to enkavedistinio teroro, kurį su pasigardžiavimu sufabrikavo Jauniškis. Jei ten bent kiek būtų tiesos, tuomet didžioji dalis buvusių vienuolynų gyventojų nesiilgėtų vienuolynų ir juose praleistą laiką nelaikytų gražiausiais savo gyvenimo metais.
Todėl nenoromis kyla klausimas, kam reikalingi tie visi Jauniškio ir kitų ateistų šmeižraščiai, ko jais siekiama? Ar čia nėra noras pateisinti praeities nusikaltimus, kai 1940 m. ir vėliau 1948/49 m. vandališkai buvo nusiaubti visi vienuolynai, konfiskuotas net asmeniškas vienuolynan atsineštas turtas, sunaikinta daug meniškų vertybių, bibliotekų, išplėšti puikiausi vargonai, o patys vienuoliai-ės pastatyti už įstatymų ribų — ilgą laiką jie negalėjo gauti padoresnio darbo, jei neatsisakė būti vienuoliais. Taip jie buvo priversti slėptis su savo įsitikinimais ir daug kam teko patirti tikro skurdo ir nepelnytos paniekos. Kitiems buvo sufabrikuotos bylos ir jie buvo nutiesti po 10 ar 25 metus lagerio.
Ir dabar, užuot atitaisius tuos nusikaltimus, griebiamasi naujų: apšmeižti, apjuodinti vienuolius, galvojant, kad jaunoji karta patikės ir liausis gerbę tuos, kuriuos gerbė jų tėvai ir seneliai.
Paskutiniame dešimtmetyje sunkiomis bausmėmis buvo nuteista daugelis žmonių, kaltinamų tarybinės tikrovės iškraipymu ir šmeižimu. O už religinės tikrovės iškraipymą ir šmeižimą mokami riebūs honorarai ir rašomi pagyrimo raštai. Stebi žmogus gyvenimą ir negali suprasti, kaip tokius dalykus galima suderinti su Konstitucijos skelbiama visų piliečių lygybe ir sąžinės laisve?! Juk tokia laisvė, tai laisvė tiktai sau. O laisvė tiktai sau nėra jokia laisvė. Tikra laisvė apima laisvę ir kitaip galvojantiems. Tie žodžiai ne vien mano, — juos daug anksčiau pasakė vokiečių komunistų klasikė Roza Liuksemburg.
Pagaliau „Vagos" atstovas pripažino, kad anas mano , raštas jiems buvęs ir naudingas, nes jis parodęs, jog rūpestingiau reikia tikrinti spaudai rengiamus raštus. Užtikrino, kad ta Jauniškio knygelė antrą kartą nebebusianti leidžiama.
Bet kiekvienam eiliniam tiesos mylėtojui to per maža. Jauniškio ir į jj panašių rašeivų šmeižtaraščius kuo greičiausiai reikia išimti iš knygynų ir bibliotekų, kad jie nebemulkintų ir nebenuodytų jaunimo. Spaudos darbuotojų šventa pareiga kovoti su visokios rūšies chuliganizmu. Veltui bus kova su fiziniu chuliganizmu, jei nebus kovojama su moraliniu chuliganizmu.
Kun. Jonas Danyla
Bijutiškis, 1981.1.15.
1981 m. kovo 3 d. kun. J. Danyla gavo tokį atsakymą: „Vagos" leidykla, susipažinusi su Jūsų atsakymu, į
atsakymą, t.y. antruoju laišku — skundu, liečiančiu B.
Jauniškio knygą „Be iliuzijų", primena, kad minėta knyga
buvo rengiama spaudai itin atidžiai.
Kadangi leidyklos pozicija Jums žinoma, prie šių
klausimų iš naujo nėra reikalo sugrįžti. . ." (mūsų
pabraukta — red. pastaba).
Vyt. Stanelis
