K R O N I K A

l883 m. balandžio mėn. pasirodė pirmasis "Aušros" numeris. Tai buvo nedidelis, kuklus, mažo tiražo laikraštėlis. Tačiau dažnai kukli išorė slepia didelius dalykus. "Aušra" - lyg Dovydas, su akmenų laidyne išėjęs prieš šarvuotą Galijotą. Ir šie lietuviško Dovydo pasiųsti šviesos spinduliai smogė į baisią tamsą, slopinusią lietuvių tautą ir jos sąmonę. Smogė i rusišką Galijotą, su panieka žiūrintį į mažaraščių kaimiečių tautelę, skirtą ištirpti slavų jūroje. Ji metė švieson pluoštelį į tolimą praeitį, į tuos laikus, "kai lietuvis netikėjo, jog belaisvis bus". Ten, amžių glūdumoje, ji surado tautinės savigarbos pagrindą, iš ton prikėlė idealą ateičiai.

Tačiau "Aušra" nebuvo staigus ir netikėtas žaibo blykstelėjimas. Ji turėjo netrumpą priešaušrį. Tai tie idealai, dėl kurių su ginklu rankoje kovojo l794, l83l, l863 metų sukilėliai ir Napoleono žygio į Rusiją dalyviai. Jau 19 a. pradžioje pradėjo kaltis tautinės sąmonės daigai, gaivinami iš Vilniaus universiteto dvelkiančiu romantizmo vėju ir pasireiškę žemaičių rašytinių mintimis ir lietuviškais raštais. Tiesa, šis sąjūdis dar nelietė platesnių tautos sluoksnių, bet vis dėlto lietuviška mintie jau ruseno ir gyvėjo.

Lietuvą gaubusi tamsa buvo baisi. Ji dar labiau sutirštėjo, kai maskoliaus ranka negailestingai užgniaužė paskutines spinksules. Spaudos ir mokyklų gimtąja kalba uždraudimas, atrodo, turėjo užspausti akis mirštančiai tautai. (Taip manė net kai kurie užsienio mokslininkai, l878 m. įkūrę specialią draugiją užfiksuoti greitai žūsiančios tautos kultūrinį palikimą). Atrodė nėra nei vilties, nei išsigelbėjimo...

. . . Daugiau...

LIETUVA  AMERIKOS VALSTYBĖS DEPARTAMENTO RAPORTE

Neseniai Amerikos valstybės departamentas pasiuntė kongresui metinį raportą apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje. Tame raporte pirmą kartą atskirai pateikiami pranešimai apie Baltijos valstybes: Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Trumpoje istorinėje apžvalgoje pastebima, kad Lietuva turi ilgą valstybinę tradiciją, užsimezgusią viduramžiuose ir kad nuo 14 šimtmečio Katalikų Bažnyčia yra suvaidinusi centrinį vaidmenį puoselėjant lietuvių tautos įsitikinimus ir papročius. Nurodoma, kad K.Bažnyčia ir dabar aktyviai dalyvauja lietuviam stengiantis išsikovoti savo teises ir palaikyti savo tradicijas.

1932 m."Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" atšventė savo dešimties metų sukaktį.

Toliau apžvalgoje aptariamas nepriklausomybes laikotarpis. Nurodoma, kad nepriklausomos Lietuvos likimas buvo nulemtas 1939 m. Tarybų Sąjungai ir nacių Vokietijai pasirašius slaptą Molotovo-Ribentropo sandėrį. Kaip ir kitos Pabaltijo valstybės 1940 m. Lietuva buvo prievarta įjungta į TSRS. Pastebima, jog 40-41 m. bei 45-52 m. laikotarpiais beveik 500.000 lietuvių buvo išvežti į Sibirą ir į kitas tolimas T.Sąjungos sritis. Taip pat pastebima, jog vis dėlto ginkluota rezistencija Lietuvoje tęsėsi maždaug 10 m. po II pasaulinio karo.

. . . Daugiau...

Prieš šimtą metų, kovo 14 d., Londono priemiestyje ramiai mirė 65-erių metų sulaukęs vokietis filosofas Karlas Marksas. Tačiau šio ideologo palikimas moderniajam pasauliui toli gražu nebuvo taikingas. "Amerikos balso" bendradarbis Galo Ederman šia proga pateikia tokių minčių.

19 a. mąstytojas, kurio tikėjimas - kova tarp darbininko ir kapitalisto - susiformavo naujos pramoninės revoliucijos kraštutinumuose, paliko rašinius, kuriais ir šiandien savo veiksmus pateisina smurtinių socialinio pasikeitimo priemonių šalininkai. Tačiau neklystume pasakę, jog daugeliui Markso pasekėjų būtų sunku paaiškinti jo teorijas. Markso idėjos pritraukė įvairiausio plauko pasekėjų. Marksistai-leninistai, kurie aiškina, kad pasikeitimai turi būti pagreitinti panaudojant jėgą; socialdemokratai, kuria tiki taikingą, laipsnišką pasikeitimą; šių dienų neomarksistai, kurie atmeta darbininkus kaip priešakinę marksizmo klasę, ir vietoj jų vadovaujančiam vaidmeniui siūlo paskirti intelektualus; bei trečiojo pasaulio besivystančios šalys, kurios dažnai klaidingai yra įsitikinę, jog marksizmas duoda atsakymus.../toliau nenugirsta/.

Pagrindinis Markso darbas yra knyga "Kapitalas",išleista 1S67 m. Ironiška tai, kad pats Marksas parašė tiktai I-mą šios knygos tomą. Likusius du tomus parašė Engelsas, randamasis Markso kitais rašiniais bei užrašais. Pats Marksas po I-mo tomo labai mažai terašė. Daugelis marksizmo specialistų sako, kad Marksas pradėjęs abejoti kai kuriomis savo prielaidomis ir ėmęsis su įkarščiu ieškoti daugiau įrodymų, kurie jas patvirtintų.

. . . Daugiau...

Kauno medicinos instituto filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros vedėjas doc. A.Leonavičius 1983 vasario 11 d. "Kauno tiesoje" rašo, jog "...Religijos esmė ir egzistavimas nesuderinami nei su brandaus socializmo sąlygomis, nei su socialistiniu gyvenimo būdu."

Įdomu, kokiam "gyvenimo būdui" parašyta TSRS Konstitucija, kur 52 str. parašyta, kad "kiekvienas TSRS pilietis turi teisę išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios"?.. Ar doc. A.Leonavičius čia išreiškė oficialią Kremliaus valdovų, ar savo subjektyvinę nuomonę? Ar jis taip kalba iš didžiulės neapykantos religijai ir tikintiesieme, ar, paprasčiausiai, "dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto"?..

Dar labiau nustebęs A.Leonavičius, jog "tebėra religingų žmonių tarp aukštos kvalifikacijos specialistų." Jam keista, kad "...išsimokslinę žmonės, studijavę ne vien gamtos, technikos, visuomenės mokslus, bet ir mokslinio ateizmo pagrindus, idealistiškai aiškina visuomenės gyvenimo reiškinius". Matyt, mokslinio ateizmo argumentai nelabai argumentuoti, kad net saviems nebepajėgia įrodyti religijos žalos. Todėl A.Leonavičius toliau skundžiasi, kad "... dar per anksti į religiją nekreipti dėmesio, neteisinga manyti, kad vien socialinė raida, vien mokslo pažanga savaime panaikinę religiją".

. . . Daugiau...

Totalitariniai rėžimai negali funkcionuoti, nepaneigę žmogaus teisių. Panašiai kaip ir feodalinės monarchijos ar rytietiški despotai. Po karinio despotizmo, monarchinio absoliutizmo ar "modernios" totalitarinės diktatūros kiautu glūdi ta pati valdomųjų beteisiškumo (geriausiu atveju mažateisiškumo) ir valdovų neatsakingumo valdomiesiems esmė. Jei demokratinėje santvarkoje valdžia savo teises gauna iš piliečių, tai despotijos, monarchijos ir diktatūros savo valdžia piliečius pavergia, remdamosios savo rankose turima jėga. Vienur valdžia galią valdyti gauna iš tautos, kitur ja prislegia pačius valdomuosius. Teisė arba jėga - du valdžios galios šaltiniai.

Visuomenė be valdžios negali apsieiti. Valdžia yra tvarkos įvedimo ir palaikymo pradas bet kurioje bendruomenėje. Bet Šeimoje jau yra tam tikra hierarchija, yra šeimos galva. Todėl per visą žmonijos istoriją, visose Žmonių bendruomenėse būta vyresniškumo, hierarchijos, pavaldumo, vienaip ar kitaip pasireiškiančių valdžios elementų. Valdžios šaltiniai net ir papraščiausiose jos pasireiškimo formose būdavo irgi arba jėga, arba teisė. Jos reiškėsi jau pirmykštėje bendruomenėje. Vienur pirmykštė bendruomenė tvarkosi demokratiškais pagrindais, taip sakant, giminės vyresnieji savo galią gauna iš bendruomenės narių, iš jų pritarimo vyresniųjų siūlymams, reikalavimams ir pan. Tačiau ir pirmykštėje bendruomenėje jau ima reikštis ir antras - jėgos šaltinis. Yra giminės vyresniųjų, seniūnų, vadukų ar burtininkų, kuriems nereikia giminės narių pritarimo, bet jie patys nurodinėja, savarankiškai vadovauja giminei. Ši valdžios galia kyla iš stipresniojo teisės, magijos aureolės, įsigalėjusios pažiūros į vado teisę ir pan. Kartais vado galia yra ribojama pirmykštės demokratijos likučių. Bet vystantis visuomenei ir formuojantis valstybėms, vado-valdovo galia vis stiprėja, jis sukuria jau konkretų valdžios šaltinį -ginkluotas pajėgas. Ilgainiui atsiranda stiprios, dideles despotinės valstybės. Ilgą laiką, net iki naujųjų amžių, ši antrojo šaltinio foras ir dominuoja, nors visur būta ir demokratijos elementų, išlikusių ne tik kai kuriose pirmykštę santvarką gyvenančiose bendruomenėse ir senovės miestuose-valstybėse. Vis dėlto demokratiniai elementai visumoj buvo nustelbti ir žmonijos istorija daug amžių riedėjo ne teisės, o jėgos bėgiais.

. . . Daugiau...

Mielasis /.../

Sausio dvidešimt septintą man atnešė du Jūsų atvirukus: pernai metų gruodžio dvyliktos ir šiemetinį sausio penkioliktos su keletu rusiškų žodžių, o taip pat Jono gruodžio keturioliktos su keletu lietuviškų žodžių. Nudžiugau. Laiškams nutrūkus, labai malonu gauti bent atvirutę su keliais žodžiais. Per paskutinį pusmetį tegavau tik vieną vienintelį laišką, —tai Jūsiškis spalio trečios laiškas rusų kalba mane pasiekęs lapkričio ketvirtą.

Mintyse buvau pasižadėjęs Jums parašyti sausio trisdešimtą -sekmadienį, t .y. dienos metu, kadangi vakarais labai bloga elektros šviesa, ne visada įmanoma net skaityti, bet sekmadienio poilsį (šeštadieniais dirbame) nukėlus į vasario mėnesį, imuosi rašyti šiandien, nors virš galvos aukštai palubėje kabanti elektros lemputė panaši daugiau į pamidorą, o ne šviesos šaltinį. Užtai matote, koks negražus mano raštas, nors dar neapžlibau.

. . . Daugiau...

Areštavus kun. A.Svarinską, tarybinėje spaudoje pasipylė srautas šmeižikiškų straipsnių. Ir kuo tik jis nekaltinamas: ir tarybinės santvarkos kritika, ir mokytojų šmeižimu, ir už tai, kam be partinių sekretorių leidimo skelbė Lietuvoje blaivybę, ir kad organizuotai be leidimo Visų Šventųjų vakare ėjo su tikinčiaisiais į kapines pasimelsti, kad draudė dirbti šventomis dienomis, traukė žmones, ypatingai jaunimą, į bažnyčią ir panašiai...

Mes prie tokių puolimų jau esame pripratę. Argi ne panašiai savo laiku tarybinė spauda šmeižė Nobelio premijos laureatus - rašytoją Solženicyną ir akademiką Sacbarovą? Dabar tas pats trafaretinis kaltinimas kun. A.Svarinskui.

Lietuvos tikintieji neturi nei spaudos, nei žodžio, nei religijos laisvės. Kun. A. Svarinskas bandė ginti sutryptas mūsų tikinčiųjų teises, užmiršęs, kad mūsų santvarkoje yra tai draudžiama.

Keletas mokytojų iš Ariogalos ir Viduklės mokyklų ir labai įtartinos reputacijos Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio inžinierius hidrotechnikas V. Liubinas bandė apspjaudyti kun. A. Svarinską. Bet tuo pažemino tik save.

. . . Daugiau...

Jau antra diena, teisingiau naktis, kaip iš anapus gatvės, iš namo tiesiai prieš mano buto langus, sklinda tranki muzika, juokas, dainos. Vestuvės. Du jauni žmones sudarė sąjungą (amžiną, kaip jie vienas kitam dabar žada), pradėjo bendrą gyvenimą, įžengė į naują savo kelio etapą. Labai reikšmingas, labai svarbus įvykio. Reikšmingas ne tik jiems, bet ir kitiems, net visai tautai. Du žmonės atsidavė, pasišventė vienas kitam. Sujungė savo likimus. Ši sąjunga duos naujas būtybes, naujus žmones, kuriems tėvų pasaulis bus taip svarbus ir reikšmingas. Nuo to, ką jie, tie nauji žmonės gaus tėvų šeimoje, daug kas priklausys visame jų gyvenime. O jie - nauji tautos nariai. Kokie bus šio tautos nariai, daug daug lems šeima.

Žengtas atsakingas žingsnis. Bet ar šią atsakomybę supranta?

Ar rimtai jai pasiruošta?

Vestuvėms, tiesa, pasiruošta gerai. Prigaminta visokių patiekalų, pripirkta gėrimų, sukviesta svečiai, numatytos dovanos, papuošti kambariai. Viskas , viskas iki detalių apgalvota. Net specialios ilgos suknelės pasisiūdintos, prie atlapų gėlės prisegiota. Piršlys su prašmatne juosta per petį, su storu sakvojažu rankoje (juk reikės, kai vestuvininkams pastos kelią, paruoš vartus...). Muzikantai taip pat šaunūs, su moderniškais instrumentais, galingais stiprintuvais...

. . . Daugiau...

SAMANA

SU TAVIM

Su tavim per šiaurės naktį juodą
Aš žengiu su viltimi šventa.
Dengia sniegas amžinąjį gruodą,
Kaukia vėtra į akis šalta.

Žengiam mes, o viesulai vis šėlsta,
Stengiasi išskirti mus ir pražudyt.
Stingsta rankos, šalty lūpos mėlsta,
Bet žvaigždė Tėvynės ten toli matyt...

Ten matyt gimtosios žemės krantas!
Ar pasieksim jį per audrą mes?
Ar prieisim savo laimę šventą?
Ar pavojų parplauksim gelmes?..

. . . Daugiau...

TOMAS ŽEMAITIS

Vilnius, 1981 m.

(Tęsinys. Pradžia Nr.34)

ANTROJI DALIS

PIRMASIS PASAULINIS KARAS (1914-1918)

Plačiai išsiskleidusį lietuvių kultūrini- tautinį darbą ir ekonomini kilimą 1904-1914 m. sustabdė 1914.VIII.l prasidėjęs I pasaulinis karas, dar vadinamas Didžiuoju karu. Jis atnešė Lietuvos kraštui daug nelaimių, pareikalavo daug žmonių aukų, sunaikino daug materialinių gėrybių, bet kartu sudarė sąlygas lietuvių tautai sukurti politinį vienetą - valstybę.

Kilus karui, Lietuvos žemė tapo kovų vieta didžiųjų valstybių kariuomenėms. Daug lietuvių vyrų buvo paimta kariuomenėn, daugelis jų žuvo, kiti pateko sunkion nelaisvėn. Einant per kraštą vienai ir kitai kariuomenei (rusų ir vokiečių ), gyventojai labai daug nukentėjo, o vietomis ištisos apylinkės per mūšius buko sudegintos. Mūšiai ir kitos karo baisenybės sutrikdė visą ūkio gyvenimų, daug kur neleido nuvalyti laukų .o pražygiuojančios kariuomenės sunaikino derlių ir mantą. 1915 m. vokiečiams užimant Lietuvą, daugelis lietuvių buvo rusų išvaryti arta patys pasitraukė į rytus.

. . . Daugiau...