SAMANA
SU TAVIM
Su tavim per šiaurės naktį juodą
Aš žengiu su viltimi šventa.
Dengia sniegas amžinąjį gruodą,
Kaukia vėtra į akis šalta.
Žengiam mes, o viesulai vis šėlsta,
Stengiasi išskirti mus ir pražudyt.
Stingsta rankos, šalty lūpos mėlsta,
Bet žvaigždė Tėvynės ten toli matyt...
Ten matyt gimtosios žemės krantas!
Ar pasieksim jį per audrą mes?
Ar prieisim savo laimę šventą?
Ar pavojų parplauksim gelmes?..
LAUKIMAS
Ar žinai, kaip ilgu laukt ir nesulaukti?
Valandėlės -amžiai!.. Vakarai -juodi...
Taip karštai norėčiau prie širdies priglausti
Nuotraukėlę tavo!.. Ar mane girdi?
Tik minutės bėga, slenka dienos pilkos,-
Iš tavęs nei žodžio... Užmiršai visai?
Bet sapnai jaunystės, lyg iš gijų šilko,
Aus svajonių juostas dar ilgai, ilgai...
Patikėk, kaip sunku laukt ir nesulaukti!
Nėr žodelio šilto vienišoj širdy...
Taip nyku, kai ima tundroj pūgos staugti
Ir kalnai Uralo gasdina šalti!..
xxx
Nors ir pūgos veidus plaka, -
Tvirtas būk viltim!
Mielas net sunki susies takas
Tėviškės kryptim...
ŽIBUTĖ
RUDUO LUKIŠKY
Pro pilkąsias mūro sienas
Vėjas svaido lapelius.
Laukiu, laukiu - gal noro vienas
Mano kameron paklius.
Man vistiek, koksai atskristų, -
Gal pagrltęs, negražus, -
AŠ priglausčiau, išbučiuočiau,
Būtų man jinai brangus.
Žarstė, vėtė juos po lauką
Viesulo ranka baugi. -
Veltui laukiau - nesulaukiau.
Laisvė, mat, ir jiems brangi !
ATSISVEIKINIMAs SU VILNIUMI
Akimirką palauk, "juodasis varne", -
Danguj daugybė debesų baltvilnių...
Leisk atsigręžt jaunystei surištsparnei,
Dar kartą pažiūrėt į Vilnių...
Sudiev, jūs, broliai, požemiuos tvankiuos !
sudiev, Tėvyne, Motina-Paguoda !
Nors trupinėlį žemės imt lenkiuos,
Bet ji sušalusi tvirtai į gruodą...
-Ką pasiimti tu dabar gali? -
Paklausė ašara sužibus gailiai.
-Ką glausi nepažįstamoj šaly
Brangaus prie lūpų meiliai?
-Aš pasiimsiu Nemuną, Dubysą...
Žemę nuo Vilniaus ligi Baltijos krantų.
Aš pasiimsiu žemę savo visą
Ir išsinešiu su savim kartu.
Aš neprarasiu šito savo turto,
Neatiduosiu niekam nė už ką!
Ir tu, žmogau, begėdiškojo smurto,
Jo neišplėši kruvina ranka!
KĄ PARVEŠIU?
Visos gėlės jau tundroj nuskintos
Ankstyvos rudeninės šalnos...
Ką parvešiu Tėvynėn iš Intos
Atminimui nelaisvės ilgos?
Aš parvešiu jai žydinčią širdį,
Nesušalusią tundroj šaltoj. -
Lai ji meilia plakimą jos girdi,
Lai jis aidi Tėvynėj visoj!LINAS
TREMTINĖ
Dvi supintos geltonos kasytės
Ir galvutė palinkus droviai.,.
Iš kur tu čia? Kur tavo mamytė?
Kaip šalin svetimos patekai?
Ji akis i mane vien pakėlė.
Žvilgsnis buvo toks širdžiai brangus:
Ten žydėjo linai,ežerėliai,
Tenai švietė Tėvynės dangus...ŠIRVĖNAS
GYDYTOJUI STASIUI MOLIUI
Baigta kelionė. Jau anapus...
Į paskutini žygį kryžius nusives.
Ir liks šiaurėj mažytis Tavo kapas,
Ir daug širdžių, netekusių Tavęs.
Tu su mumis bridai per vargą platų,
Atvėrei daugeliui į saulę Tu akis.
Tik Tavo akys saulės jau nemato,
Ir lūpos gero žodžio jau nepasakys...
Miegok. Juk pavargai tremties kelionėj...
Miegok ramiai, nors žemė ne sava.
Mums prieš akis dar vargo kalnai kloniai
Ir Tavo atmintis taip nuostabiai gyva!
XXX
Tundros samanėlė,
Pažiūrėt -mažutė,
Primena man vėlai
Ošiančias pušis...
Ir imu tikėti,
Kad nereiks čia žūti,
Kad iš kibirkštėlės
Dar liepsna nušvis.