KETURIASDEŠIMT METŲ (1904-1944)

TOMAS ŽEMAITIS

Vilnius, 1981 m.

(Tęsinys. Pradžia Nr.34)

ANTROJI DALIS

PIRMASIS PASAULINIS KARAS (1914-1918)

Plačiai išsiskleidusį lietuvių kultūrini- tautinį darbą ir ekonomini kilimą 1904-1914 m. sustabdė 1914.VIII.l prasidėjęs I pasaulinis karas, dar vadinamas Didžiuoju karu. Jis atnešė Lietuvos kraštui daug nelaimių, pareikalavo daug žmonių aukų, sunaikino daug materialinių gėrybių, bet kartu sudarė sąlygas lietuvių tautai sukurti politinį vienetą - valstybę.

Kilus karui, Lietuvos žemė tapo kovų vieta didžiųjų valstybių kariuomenėms. Daug lietuvių vyrų buvo paimta kariuomenėn, daugelis jų žuvo, kiti pateko sunkion nelaisvėn. Einant per kraštą vienai ir kitai kariuomenei (rusų ir vokiečių ), gyventojai labai daug nukentėjo, o vietomis ištisos apylinkės per mūšius buko sudegintos. Mūšiai ir kitos karo baisenybės sutrikdė visą ūkio gyvenimų, daug kur neleido nuvalyti laukų .o pražygiuojančios kariuomenės sunaikino derlių ir mantą. 1915 m. vokiečiams užimant Lietuvą, daugelis lietuvių buvo rusų išvaryti arta patys pasitraukė į rytus.

Lietuvių visuomenės atstovai, matydami minias savo tautiečių be pastogės ir lėšų, ėmė ieškoti jiems pagalbos. Tam tikslui dar 1914m. lapkričio mėn. Vilniuje buvo įkurtas Centrinis Komitetas nukentėjusioms dėl karo šelpti. Ilgainiui tas Komitetas ėmėsi ir Lietuvos valstybės kuriamojo darbo. Kai 1915 m. rugsėjo mėn. vokiečiai užėmė Vilnių, dalis Komiteto pasiliko Vilniuje, o kita dalis pasitraukė į Rusiją. Persikėlęs į Petrapilį (dabar Leningradą), Lietuvių Komitetas organizavo ne tik tremtinių šelpimą, bet ir jaunuomenės mokymą. Dūmos atstovo M. Yčo rūpesčiu buvo atidarytos ir iki 1917 m. (bolševikų revoliucijos) veikė Voroneže dvi lietuvių gimnazijos (berniukų ir mergaičių). Studentams buvo duodamos pašalpos universitetuose.

Kai 1915.IX.18 buvo paimtas Vilnius, visa Lietuve atsidūrė vokiečių rankose. Vokiečiams užėmus Lietuvą, apmirė visoks visuomeninis-kultūrinis ir politinio darbas. Arešto gyvenimas buvo sukaustytas visokiais griežčiausiais draudimais. Visi lietuviški laikraščiai buvo sustabdyti. Leista vien tik "Dabartis", kuri tarnavo ne lietuvių, bet vokiečių interesams. Tik 1917 m. gautas leidimas "Lietuvos aidui", kuris ėjo griežtoj cenzūros priežiūroj. Švietimo draugijos ir mokyklos buvo uždarytos.

Vokiečių kariuomenė stengėsi kuo daugiausia visokių gėrybių išspausti iš užimto krašto, atimdama dykai arba už menkų atlyginimą maistą ir kitokius daiktus, kamuodama gyventojus priverstiniais darbais. Lietuva neteko didelio skaičiaus savo gyvulių ir kitokio turto. Likę be gyvulių ir sėklos, ūkininkai nepajėgė užsėti laukų, dirvonai žėlė usnimis. Atėjo badas. Vilniuje 1916 m. pradžioje Žmonės mirė gatvėse, nes nebuvo į miestą pristatomas maistas. Baisus skurdas ir ligos per trejis metus naikino Lietuvos gyventojus.

Lietuvos miškai būva kertami neatsižvelgiant į jokias ūkininkavimo taisykles.

Likusi Vilniuje Lietuvių Komiteto (nukentėjusiems nuo karo šelpti) dalis rūpinosi ne tik gyventojų šalpa, bet ir politiniais bei kultūriniais reikalais. Komitetas buvo papildytas visų politinių srovių atstovais. Jam vadovavo A.Smetona. Pirmiausia Komitetas ėmėsi organizuoti lietuviškas mokyklas, ruošti joms vadovėlius, rengti mokytojų kursus.

Lietuvos ateities klausimams apsvarstyti nutarta sušaukti konferenciją Vilniuje. Tam tikslui sudarytas Organizacinis Komitetas. Vokiečiai buvo priešingi konferencijos sušaukimui, bet kai jiems buvo pažadėta, jog bus atsižvelgta į jų reikalavimą palaikyti su Vokietija glaudžius santykius, konferencijai leidimas buvo duotas. Gavus leidimą, buvo sudarytas konferencijos atstovų sąrašas - maždaug po 5-8 atstovus iš kiekvienos Lietuvos apskrities, kurių tuomet buvo 33. Iš 264 kviestųjų atstovų 1917.IX.18 į Vilnių suvažiavo 214 asmenų. Atvyko ir keli atstovai iš užsienio.

Konferencija, pirmininkaujant J. Basanavičiui, posėdžiavo 4 dienas. Joje pareikšta lietuvių tautos pasiryžimas atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, sutvarkytą demokratiniais pagrindais etnografinėse sienose (kurias turėjo išlyginti ekonominiai reikalavimai). Tautinėms mažumoms turėjo būti laiduotos kultūrinės teisės. Kad okupacinė valdžia nesutrukdytų politinio darbo, konferencija sutiko pareikšti, kad Lietuva galėsianti sueiti su Vokietija į tam tikrus dar nustatysimus santykius, jei pastaroji pripažins Lietuvos valstybę. Konferencijos nutarimams vykdyti buvo išrinkta Lietuvos Taryba iš 20 asmenų.

Lietuvos ateitimi rūpinosi ir užsienio lietuviai. 1917.XI.2-10 dienomis Šveicarijos Lozanoje buvo sušaukta lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Tarybos delegatai. Ji patvirtino Vilniaus konferencijos nutarimus. Sujudo ir JAV lietuviai. 1918.III.13 -14 d. Niujorke buvo sušauktas Amerikos lietuvių seimas, kuriame dalyvavo apie 12OO atstovų; jie pareikalavo iš JAV vyriausybės (JAV tada jau dalyvavo kare) pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBIMAS

Okupacinė vokiečių valdžia nesutiko pripažinti Lietuvos valstybės ir reikalavo aneksijos, t.y. prijungti Lietuvą prie Vokietijos.

O kraštas buvo ekonomiškai žiauriai išnaudojamas, varginamas žiaurių rekvizicijų. Apie nepriklausomybės atgavimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Tuomet Lietuvon Taryba ryžosi visai savarankiškai, be jokių įsipareigojimų Vokietijai, paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos nepriklausomybės aktas įvykdytas 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje (dabar Gorkio gt. 26 nr. ), Lietuvių draugijos bute. Akte sakoma:

"Lietuves Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi" (ištrauka iš 1918.II.16 akto).

Lietuvos nepriklausomybės aktas buvo atspausdintas "Lietuvos aide"; cenzūra šį numerį konfiskavo, bet jis buvo išplatintas nelegaliai. Akto tekstas buvo slapta įteiktas Erzbergeriui (iš vokiečių katalikų partijos) ir per jį pateko į vokiečių spaudą.

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ne tik nepakeitė okupacinio režimo, bet jį dar pablogino. Lietuvos Tarybai nebuvo leista susižinoti su kraštu, jai nebuvo suteikta jokios valdžios. Tačiau lietuviai nenuleido rankų ir kantriai laukė, nes karas artėjo prie pabaigos. l9l8 m. liepos mėn. Lietuvos Taryba pasivadino Valstybės Taryba, tuo būdu demonstruodama savo reikšmę krašte. Nelygi kova tarp Tarybos ir okupacinės valdžios tęsėsi iki vokiečiai pralaimėjo karą. 1918 m. rudenį vokiečiai leido sudaryti Lietuvos vyriausybę, ir tų metų lapkričio 5 d. Taryba pavedė prof. A.Voldemarui sudaryti pirmą nepriklausomos Lietuvos vyriausybę - ministrų kabinetų. Vyriausybė pradėjo veikti lapkričio 11 d., vadovaudamasi Laikinės konstitucijos nuostatais, kuriuos išleido Valstybės Taryba. Aukščiausioji valdžia priklausė Tarybos Prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (A.Smetona) ir du vicepirmininkai (J. Staugaitis ir S.Šilingas). Prezidiumas savo valdžią vykdė per ministrų kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Taryba turėjo leisti įstatymus ir sudarinėti sutartis su kitomis valstybėmis. Kiek vėliau Prezidiumą pakeitė Prezidentas.

Kai buvo sudarytas ministrų kabinetas, okupacinę valdžią Lietuvoje buvo paėjusios į savo rankas vokiečių kareivių revoliucionierių tarybos. Krašto tvarka pairo. Vilniuje ėmė organizuotis Rusijos pavyzdžiu komunistai; be to,vietiniai lenkai kvietė Lenkijos Regentų tarybą (aukščiausią Lenkijos valdžią) užimti Lietuvą. Tuo tarpu Lietuvos vyriausybė neturėjo jokios ginkluotos jėgos. Kraštas buvo karo nualintas. Nebuvo pinigų. Buvo tuomet manančių, ne t vyriausybės narių tarpe, kad vokiečiams pasitraukus iŠ Lietuvos, niekas jos -taikingos valstybės- nepuls ir leis savarankiškai tvarkytis. Bet taip galvojantys skaudžiai apsiriko. Nepriklausomybė ir laisvė veltui neduodama, jas reikia iškovoti, apginti. Laisvė reikalauja kraujo ir gyvybės aukos.

Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, iš rytų pradėjo veržtis į ją bolševikai. A.Voldemaras po vyriausybės sudarymo tuojau išvyko į užsienį gauti naujai susikūrusiai Lietuvos valstybei Vakarų valstybių pripažinimą, finansinę paramą ir tvarkyti kitus reikalus. Reikėjo skubiai organizuoti valstybės gynybą prieš besiveržiančius iš rytų bolševikus. Kadangi ministras pirmininkas A.Voldemaras buvo užsieny, tai Valstybės Taryba pavedė advokatui M.Sleževičiui sudaryti naują ministrų kabinetą. Sleževičiaus kabinetas pirmiausia ėmėsi organizuoti Lietuvos kariuomenę.

Pirmasis tuo reikalu įsakymas buvo išleistas 1918.XI.23; pašaukti Lietuvos piliečiai į savanorius ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau bolševikai buvo jau prie pat Vilniaus. Lietuvos vyriausybė turėjo persikelti į Kauną. Vilniuje liko tik Lietuvos vyriausybės įgaliotinis švietimo ministras M. Biržiška ir karinė komendantūra.

Lietuvių- gudų tarybinė respublika (Litbielas).

1919.I.1 vokiečiams baigus išsikraustyti iš Vilniaus ir nuėmus nuo pilies bokšto savo vėliavą, lietuviai iškabino trispalvę Lietuvos vėliavą. Ji plevėsavo Gedimino kalne iki sausio 6 d., kol bolševikai, užėmę Vilnią, sudraskė, palikdami tik raudoną spalvą.

Veikiai bolševikams pateko visi Lietuvos rytai.

Kartu su bolševikų žygiavimu priekin kūrėsi Lietuvoje ir Tarybų valdžia. Vilniuje sudaryta laikinė Vyriausybė su V.Kapsuku-Mickevičium priešaky. 19I9.II.27 sudaryta Jungtinė lietuvių-gudų tarybinė respublika (Litbielas). Idėją sujungti abi respublikos iškėlė 1919 m. sausio mėn. galo Rusijos kompartijos CK , tarp kitko tikėdamasis, kad Jungtinė respublika teigiamai paveiks revoliucinę situaciją Lenkijoje,o visų pirma ji (Litbielas) sustiprės viduje (9).

Laikinė V.Kapsuko vyriausybė darė pertvarkymus: nacionalizavo dvarininkų žemę ir perdavė ją valdyti dvarų darbininkų komitetams, suvalstybino pramonę, apribojo "buožių" ekonominę galią.

1919.III.14 įvyko Vilniuje jungtinis kompartijų (Lietuvos ir Gudijos) suvažiavimas. Lietuvos kompartijos delegatai sudarė 19% visų delegatų. į CK išrinkta 15 narių, iš jų tik 2 ar 3 lietuviai. Kadangi CK dirigavo visą vidaus politiką, tai galima įsivaizduoti ,kas laukė tik ką atgimusios tautinės Lietuvos, jei Litbielas būtų laimėjęs. Lietuva būtų paskendusi "internacionalizmo" jūroje, lietuvių tautiniai veikėjai būtų likviduoti, prasidėjęs nuo "Aušros" laikų tautinis lietuvių atgimimas būtų buvęs ne tik sustabdytas, bet ir numarintas.

Bolševikų valdymą Lietuvoje 1919.I.6-1919.IV.19 aprašo savo atsiminimuose prof. M.Biržiška, tuomet gyvenęs Vilniuje ("Trimitas" 1937 m. Nr. 18-23).

Sausio 6 d. lietuvių delegacijai V.Kapsukas kalbėjo; "Lietuva būsianti nepriklausoma, bet, kaip nepajėgianti pati atsilaikyt i, gausianti greičiausiai susifederuoti su Rusija. Nebūsią pripažinta (...) valstybinė lietuvių kalba, bet greičiausiai miesto knygose ir kariuomenėje būsianti vartojama "visiems suprantama rusų kalba"; saviškių neužtekus, atsivežta esą svetimos (rusų) kariuomenės" .

Toliau M.Biržiška rašo: "Komunistai siekė savo tikslo nesivaržydami priemenėmis. 1918.XII.15 pirmame Vilniaus tarybos susirinkime jie pasigriebė į savo rankas vadovybę. Jie sudarė revoliucinę vienų komunistų vyriausybę, nesiskaitydami su Darbininkų taryba, paskelbė savo valdžią visai Lietuvai (ir Vilniui). 1918.XII.2l jie gavo iš Rusijos vyriausybės (Sverdlovo) pripažinimą, karinės ir kitokios pagalbos užtikrinimą. Raudonajai armijai Vilniun įžengus, jie sudarė savo karinį revoliucinį komitetą. Kadangi Darbininkų taryba jiems (komunistams) vis dėlto buvo reikalinga, tai jie pasirūpino ją paversti klusniu organu, priskyrę jai atsiųstus iš Rusijos kariuomenės atstovus. Perrenkant Darbininkų tarybą, nepageidaujamus sau kandidatus suėmė ir neleido jų rinkti, liepė balsuoti atvirai, neleido statyti kitų kandidatų, išskyrus komunistus.

Po kelių savaičių pravesta akcija už susijungimą su Gudijos respublika, "vienbalsiai" priėmė atitinkamas rezoliucijas. Drauge su iš Minsko gabenamomis partinėmis ir tarybinėmis įstaigomis važiavo visiškai svetimi Vilniaus visuomenei Žmonės. Šitie nekviestieji svečiai (be to, dar papildomi rusų Raudonosios armijos karių) čia jautėsi kaip Kalugoje ar Minske, savo apetitais ir svetima kultūra ne tik slėgė vilniečių buitį, bet ir erzino, siutino vilniečius, nustatė juos prieš tarybų valdžią. Jie vartojo tokias vilniečiams svetimas, dirbtines priemones, taip nesiskaitė su įprastinėmis organizuotų darbininkų veikimo formomis ir net aiškiai siekė jas likviduoti, jog kėlė prieš save minių vadus ir pačias minias.

Ne tik atvykusioje iš Rusijos kariuomenėje, bet ir tose dalyse, kurios paskui Vilniuje buvo sudaromos iš lietuvių ir kitų Lietuvos žmonių, verstasi rusų kalba; taip pat daugiausia Darbininkų taryboje, daugely vyriausybės įstaigų, partijoje, susirinkimuose, suvažiavimuose . Kai kur nepriimdavo pareiškimų, anketų ir kitokių raštų, kaip tik rusų kalba. Mėginimam apginti savo kalbos teises ne kartą buvo laikomas net politiniu nusikaltimu. Tas vyko ypač Vilnių užgriuvus Minsko valdžios aparatui su visa savo rusiška ir surusėjusia sudėtimi. Buvo ir lietuvių, kurie Vilniaus rusinimu ne tik nesipiktino, bet dar jį palaikė, ir svajojo jį išplėsti į visą Lietuvą. Toks buvo karo komisaras V.Kapsuko vyriausybėje Rapolas Rasikas ( 1938 m. Stalino sušaudytas). "Po 20 metų Lietuvoje nekalbėsią lietuviškai, tik rusiškai, tai būsianti kultūros pažanga", jo pasakyti žodžiai 1919 m.

KOVOS GINANT LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ KOVOS SU BOLŠEVIKAIS

1919.II.16 Šleževičius paskelbė Lietuvoje karo stovį ir po to metė pirmuosius karinius dalinius prieš bolševikus. Iš vokiečių Lietuvos vyriausybė gavo 100 milijonų markių paskolą pirkti ginklams ir kitiems valstybės reikalams.

Lietuvos kariuomenei šių sunkią valandą padėjo visa Lietuvos visuomenė. Kas galėjo pakelti ginklą, vyko į frontą, o kiti padėjo aprūpinti kariuomenę maistu ir drabužiais. Ūkininkui savo arkliais pervadinėjo kariuomenę iš vienos vietos į kitą, o moterys organizavo kariuomenei maitinimo punktus ir rinkdavo po kaimus ir miestus reikalingus kariuomene i daiktus. Kautynių metu kaimo moterys pristatydavo kariams maistą net į frontą (3).

Bolševikai puolė Lietuvos teritoriją dvieju armijų grupėmis: Pskovo divizija ir vadinamoji internacionalinė divizija (joje buvo daug latvių). Lietuvoje bolševikų kariuomenė buvo papildoma savanoriais, ypač iš Vilniaus. Bolševikų tikslas buvo pirmiausia užimti Alytų ir Kauną. Jų ryžtingumų mažino perdėtos jų žvalgybos žinios apie Lietuvos kariuomenės jėgas. Be to, jie dar manė, kad gali susidurti su besitraukiančia vokiečių kariuomene.

1919 m. vasario mėn. pradžioje bolševikai buvo užėmę liniją Šiauliai-Panevėžys-Ukmergė ir varžėsi gilyn į Lietuvą. Kauną turėjo pulti nuo Kėdainių ir Alytaus pusės. Panevėžio ir Kėdainių apsaugos būriai sulaikė bolševikų puolimą, nors priešo pajėgos buvo gausesnės.

Taučiūnų kaime, arti Kėdainių, žuvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos kareivis Povilas Lukšys. Ira Kaune Požėlos gatvė,- nepriklausomybės laikais ji vadinosi Lukšio gatve.

19l9.II.9 bolševikai užėmė Jezną, o vasario 12 d. Punią, pradėjo pulti Alytų. Lietuviai neatlaikė ir traukėsi iš Alytaus. Vasario 14d. lietuvių kariuomenė, sukaupusi jėgas, išstūmė bolševikus iš Alytaus.

Lietuvos šiaurę puolė vadinamoji internacionalinė divizija, ji turėjo užimti Telšius. Iš savanorių bolševikai buvo suformavę vadinamąjį Žemaičių pulką, bet jis buvo sumuštas. Ties Tirkšliais buvo sumuštas kitas bolševikų pulkas. Čia lietuviams padėjo vokiečiai, nes jie saugojo, kad nebūtų atkirstas Latvijoje dar tebesančios jų kariuomenės dalys. Bolševikai po tokių nepasisekimų pasitraukė į Šiaulių pasę, jų dalys bastėsi tarp Šiaulių ir Panevėžio; vietiniai partizanai padėjo juos pribaigti.

1919 m. balandžio mėn. pradžioje Lietuvos kariuomene pradėjo operacijas Vilniaus kryptimi. Išmušė bolševikus iš Žaslių ir Varėnos.

1919 m. balandžio vidury lietuvių kariuomenė buvo arti Vilniaus, tačiau balandžio l9 d. lenkai pirmieji užėmė Vilnių.

Lietuvos šiaurė dar buvo bolševikų rankose. Gegužes 19 d. lietuvių kariuomenė užėmė Panevėžį. Bolševikai dar mėgino atsiimti Panevėžį, bet jiems nepasisekė. Birželio 2 d. lietuviai užėmė Uteną. Rugpjūcio 27 d. lietuvių Panevėžio ir Ukmergės rinktinės pasiekė Dauguvos krantus.

1920.I.15 latviai su lenkais užėmė Daugpilį; ta data lietuvių kovos su bolševikais baigėsi.

Padėtis Lietuvoje 1919 m. gale buvo sunki. Pinigų ižde nebuvo. Algos valdininkams bei karininkams jau už 2-3 mėnesius nebuvo mokėtos. Vyriausybė suko galvą, kaip išeiti iš susidariusios padėties. Vesta darybos su anglais ir susitarta jiems parduoti linus, o už tai gauta iš Anglijos avansas 200.000 svarų sterlingų. Iš tų pinigų išmokėtos algos ir padengta kiti būtini valstybės reikalai.

Taika su Tarybų Rusija buvo pasirašyta l920.VII.l2 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę sutarties nustatytoje teritorijoje su sostine Vilniumi. Lietuvos pusėje liko Ašmenos, Lydos, Gardino miestai. Dėt l920.VII.l2 sutartimi nebuvo nustatyta priklausomybė Suvalkijos pietinės dalies su Suvalkų ir Augustavo miestais; dėl jų Lietuva turėjo susitarti su lenkais.

Karo nuostoliams atlyginti Tarybų Rusija davė Lietuvai 3 milijonus aukso rublių, kas sudarė 15 mil. litų.

KOVOS SU BERMONTININKAIS

Tuo pačiu laiku, kai lietuviai kovėsi su bolševikais, Lietuvos šiaurėj e atsirado naujas didelis pavojus. 1519 m. liepos mėn. iš Latvijos i Lietuvos teritoriją perėjo jungtinė vokiečių-rusų kariuomenė, žinoma bermontininkų vardu. Ši skelbėsi kovojanti prieš bolševikus  už senosios Rusijos atstatymą. Senosios Rusijos šalininkams kovojant prieš bolševikus, panoro jais pasinaudoti ir vokiečiai. Pagal Versalio taikos sutartį vokiečiai turėjo išsikraustyti iš Pabaltijo. Tačiau atsirado jų kariuomenės dalinių, kurie pasiryžo padėti senosios Rusijos generolams nugalėti bolševikus ir tuo būdu pasilikti Pabaltijy. Tam tikslui jie suorganizavo iš rusų belaisvių ir savo karių tariamai nepriklausomų kariuomenę, kuriai vadovavo Berrmantas- Avalovas.

Tikroji Bermomto pavardė buvo Bermanas, Avalovu (kažkokio kunigaikščio pavarde) jie tik pasivadino. Anksčiau jis tarnavo rusų kariuomenėje. Gimė Ukrainoje, žydų šeimoje. Priėmė liuteronų tikėjimą.

Lietuvoje pirmieji bermontininkai pasirodė Kuršėnuose 1919.VII. 26. liek vėliau į Lietuva atvyko visa Bermonto rinktinė, vadovaujama pulk. Virgoličo. Virgoličas lapkričio 15 d. užėmė Šiaulius. Oficialus vokiečių kariuomenės vadus Pabaltijy generolas Golcas veikė išvien su Bermontu. Bermonto armija buvo finansuojama Berlyno. Ginklai, uniforma, net kareivių alga buvo tiekiami iš Vokietijos. Bermontininkų tikslas buvo užkariauti Pabaltijį, kuru vėliau turėjo pasidalinti Rusija ir Vokietija.

Bermonto kariuomenėje buvo 54 tūkst. žmonių, iš jų 40 tūkst. vokiečių, kiti - rusų karo belaisviai Vokietijoje.

1919.X.10 Rygą puolė apie 30.000 bermontininkų. Latvių pajėgos buvo bent 3 kartus mažesnės, bet jie atsilaikė. Jei ne dauguvos upė, latviai nebūtų atsilaikę. Latviams padėjo anglų karo laivynas, apšaudęs bermontininkus. "Jei Bermontui būtų pavykę paimti Rygą, latvių nepriklausomybei, o paskui lietuvių ir estų greičiausiai būtų buvęs galas" (A.Birontas, "Bermontininkams Lietuvą užpuolus" , K .1934).

Laimė, kad prasidėjus kovoms su bermontininkais, karas su bolševikais jau ėjo prie pabaigos. Spalio mėn. bolševikai iš Lietuvos jau buvo pasitraukę, ir tas atpalaidavo lietuvių jėgas kovai su bermontininkais.

Spalio mėn. gale prieš bermontininkus buvo sukoncentruota 1O.O0O lietuvių kariuomenės. Lapkričio 22 d. 7 val. lietuvių kariuomenė puolė Radviliškį. Ištisą dieną vyko atkaklios ir žiaurios kautynės. Lapkričio 22 d. vakare bermontininkams buvo suduotas lemiamas smūgis, jie buvo priversti bėgti Šiaulių kryptimi, palikdami 30 lėktuvų, 15 patrankų , 100 kulkosvaidžių ir daug visokios amunicijos. Čia įsikišo Santarvės komisija, prancūzų generolo Riselio vadovaujama, ir karo veiksmai nutrūko.

Bet bermontininkai vistiek šeimininkavo, plėšė ir žudė gyventojus. Lapkričio 27 d. lietuviai vėl pradėjo operacijas prieš bermontininkus ir užėmė Joniškėlio geležinkelio stotį. Šiuo laiku ir latviai sumušė bermontininkus. Gruodžio 7 d. lietuviai užėmė Šiaulius. 1919 m. gruodžio vidury bermontininkai galutinai išsikraustė iš Lietuvos, pasitraukdami į Vokietiją.

KOVOS SU LENKAIS

Karinio konflikto pavojus su Lenkais atsirado  1919 m. pavasarį.

Tų metų balandžio mėn. lenkai, pasinaudodami Lietuvos kariuomenės silpnumu ir jos kovomis su bolševikais,už ėmė pietinę ir rytinę Lietuvos dalį. Lenkai, užėmę Vilnių, veržėsi Lietuvos gilumon. Laimėjusiems Didįjį karą Santarvininkams rūpėjo, kad nebūtų ginkluoto konflikto tarp valstybių, kariaujančių prieš bolševikus, todėl jie įsakė nutraukti karo veiksnus ir 1919.VII.18 nustatė tarp Lietuvos ir Lenkijos laikinę demarkacinę liniją, pavadintą Fošo linija. Lietuvos vyriausybė nepripažino šios linijos, nes ji buvo nustatyta Lietuvos neatsiklausus. Pagal Fošo liniją Suvalkai ir Seinai liko lenkų pusėje. Bet ir šios linijos lenkai nesilaikė ir veržėsi gilyn į Lietuvą. Mėginimai susitarti su lenkais nedavė jokių vaisių. Karinė laimė pakrypo lietuvių pusėn tik tada, kai lentai susilaukė nepasisekimų kare su bolševikais.

Lenkai veržėsi gilyn į Lietuvą, tikėdamiesi tuo būdu priversti lietuvius atnaujinti 1569 m. uniją, kuri pražudė Lietuvą. Kai nei derybomis, nei ginklu nepasisekė priversti lietuvius dėtis į uniją, lenksi sumanė kitu būdu įvykdyti savo planą. Buvo sudarytas planas nuversti Kaune esančią Lietuvos vyriausybę ir jos vieton pastatyti lenkams palankią, kuri sujungtų Lietuvą su Lenkija. Tuo tikslu buvo su-kurta POWG (Polska organizacja wojskowa), kuri turėjo įvykdyti Kaune perversmą. Bet sąmokslas buvo laiku susektas ir likviduotas (1919.VIII 29 d.).

Kai lenkams su bolševikais kovose pradėjo nesisekti, Santarvininkai pasiūlė Tarybų Rusijai paliaubas, o lenkus privertė Spa miestely (Belgijoje) pasirašyti protokolą, kuriuo Vilnius buvo atiduotas Lietuvai. Tačiau bolševikai pasiūlytų paliaubų nepriėmė, ir karas toliau tęsėsi lenkų nenaudai. 1920 m. liepos mėn. lenkai, bolševikų spaudžiami, apleido Vilnių. Kai liepos 15 d. lietuviai įžengė į Vilnių, jie rado čia bolševikus. Kadangi liepos 12 d. buvo pasirašyta su Tarybų Rusija sutartis, tai bolševikai užleido Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai. Rugpjūčio pabaigoj visos lietuvių įstaigos jau kėlėsi iš Kauno į Vilnių.

Tuo tarpu lenkai, prancūzų padedami, sutvarkė savo kariuomenę ir pradėjo stumti atgal bolševikus, buvusius jau prie Varšuvos. Atstūmę bolševikus, jie puolė lietuvių įgulas, esančias Gardino ir Augustavo ruože.

Tolimesnę kovų eigą su lenkais atpasakosiu iš lenkiškų šaltinių: Lozovakio ir Ochmanakio veikalų (7,9), pagrindinai iš Lozovskio. Kodėl iš lenkiškų šaltinių? Jei remsiuosi lietuviškais šaltiniais, kai kas pagalvos, jog rašoma tendencingai. Tegul patys lenkai pasakoja, kaip visa tai buvo.

1920.VII.19 lietuviai užėmė Seinus, o liepos 29 d. Suvalkus. Rugpjūčio 20-23 d. lietuvių kariuomenė pasistūmė Suvalkijoje priekin, užėmė Augustavą ir peržengė Augustavo kanalą. Tuo būdu lietuvių kariuomenė užėmė visą Suvalkiją (buvusią Suvalkų guberniją) ir sustojo linijoje : Lipskas-Augustavas-Grabovas.

Rugpjūčio 28 d. lenkai užėmė Augustavą, jame sutikdami tik silpną lietuvių pasipriešinimą. Rugpjūčio 31 d. lenkai užėmė Suvalkus ir Seinus. Iki rugsėjo 1 d. lietuviai, sukaupę jėgas, perėjo ofenzyvon ir užėmė Seinus. Iki rugsėjo 5 d. lietuviai užėmė ir Suvalkus. 1920. IX.5 d. buvo lietuvių karinio pasisekimo kulminacinis punktas, jie buvo apsupę Augustavą (užėjo iš pietų pusės).

Lenkai ėmėsi kontrofenzyvos. Juos moraliai stiprino tai, kad lietuviai įsiveržė už Fošo linijos, pripažintos Santarvininkų. Lietuviai vėl prarado Suvalkus ir Seinus. Lenkų kariuomenė sustojo prie Fošo linijos.

Kovose į rytus nuo Augustavo žuvo lietuvių dviejų batalijonų vadas majoras Ramanauskas.

Lietuviai vėl sukaupė didelę kariuomenę ir rugsėjo 13 d. išmušė lenkus iš Seinų. Lietuvių kariuomenė sustojo į pietus nuo Seinų.

Vyko lietuvių-lenkų diplomatinė kova Tautų Sąjungoje. Vyko derybos Kalvarijoje, bet jos nieko nedavė.

Rugsėjo 22 d. vėl prasidėjo kova, kuri tęsėsi nuo 12 iki 18 val. "Tai buvo didžiausia ir kruviniausia ano meto lietuvių-lenkų kova. Lenkai vėl užėmė Seinus" (7, p. 255) .

Seinai tuo maždaug pusantrų metų laikotarpiu 13 kartų ėjo iš rankų į rankas (iš lietuvių į lenkų). Nuo 1920.IX.22 iki dabar Seinai yra Lenkijoje.

Pradedant rugsėjo 22 d. lietuviai kovoje su lenkais patyrė didelių pralaimėjimų. Užėmus lenkams Varėnos geležinkelio stotį, pavojuje atsidūrė Vilnius. Pagaliau lenkai vėl pasiūlė lietuviams derybas, kurios įvyko Suvalkuose.

Suvalkų derybos baigėsi susitarimu, pasirašytu 1920.X.7. Vilnius pagal šią sutartį liko Lietuvos pusėje. Suvalkijoje nustatyta laikinė demarkacinė linija. Nutarta sustabdyti karo veiksmus.

Jau Suvalkų derybų metu lenkų karo jėgos, nepaisydamos paliaubų, veržėsi Vilniaus link. Spalio 8 d. lankų kariuomenė, vadovaujama gen. Želigovskio, puolė Vilnių nuo Lydos pusės ir jį užėmė, lietuviams to nelaukiant ir neturint ten pakankamai jėgų atsilaikyti. Tuo būdu Suvalkų sutartis tik dvi dienas po pasirašymo tegaliojo... Lenkija nebegalėdama niekuo pateisinti tokio savo elgesio, sugalvojo "sukilimo" pasaką. Esą atsirado jų kariuomenėje generolas maištininkas (Želigovskis), kuris sauvališkai užėmęs Vilnių. Jo kariuomenė buvo surinkta daugiausia iš Vilniaus krašto žmonių. Kita lenkų kariuomenė, kaip priedanga, sustojo užnugary Želigovskio kariuomenės; reikalui esant ji, žinoma, galėjo padėti "sukilėliams".

Vilnius buvo užimtas pagal planą J. Pilsudskio, tuometinio Lenkijos kariuomenės vyriausio vado ir faktinio valstybės vadovo. Pilsudskis nutarė paimti Vilnių "sukilėlių" rankomis. Tam tikslui jis parinko gen. Želigovskį , gimusį Vilniaus krašte. Vėliau Pilsudskis pats prisipažino, kad Vilnius buvo paimtas pagal jo planų. Būtent 1323 m., viešai kalbėdamas Vilniuje, pareiškė: "Lenkija Spa konferencijoje atsisakė Vilniaus ir teisėtu keliu jo nebuvo galima atgauti. Reikia, kad patys piliečiai imtųsi ginklo ginti savo teises. (...) Želigovskis, užimdamas Vilnių, veikė mano vadovybėje ir man aiškiai rekomenduojant" (9,p. 256).

Užėmęs Vilnių, Želigovskis sukūrė vadinamąją "Vidurinę Lietuvą" (valstybę), kurios vyriausioji galva buvo jis pats.

Želigovskis buvo surinkęs 80.000 kariuomenės, kas 4 kartus viršijo lietuvių kariuomenės skaičių (7). Lietuvių kariuomenė lapkričio mėn. turėjo 25409 karius (per spalį-lapkritį paaugo 8 tūkstančiais).

Užėmę Vilnių, lenkai veržėsi gilyn į Lietuvą. R palis 26 d. jie perėjo Giedraičių apylinkę, užėmė Videniškius ir Paželvę.

Lenkų valdžia Varšuvoje, nežiūrint oficialių paneigimų, teikė "Vidurinei Lietuvai" kuo didžiausią paramą kariais, maistu, amunicija ir t.t.(7). Nežiūrint žymios pagalbos iš Varšuvos, " Vidurinės Lietuvos" kariuomenės padėtis buvo nekokia (trūko maisto, drabužių, ginklų ). "Ir tuomet visu aštrumu iškilo problema kareivių iš Lenkijos gilumos.

Tarp jų prasidėjo masinis dezertyravimas" (7).

Lenkų planas buvo užimti Kauną ir tuo būdu priversti lietuvius dėtis į uniją. Tačiau žygis į Kauną nepasisekė. "Vidurinės Lietuvos" ofenzyva suklupo, lenkų kariuomenė buvo lietuvių sulaikyta, o vietomis, prie Širvintų, turėjo pasitraukti. Lapkričio 19 d. lietuviai užėmė Širvintus. Buvo aišku, kad "Vidurinė Lietuva" savo jėgomis, ginklu jau nieko negali pasiekti. Liko diplomatinis kelias sudaryti paliaubas. (7).

Tarpininkaujant Tautų Sąjungai nutarta, kad paliaubos įsigalios lapkričio 21 d. 9 vai. Naktį lapkričio 20—21 d. lietuviai pradėjo puolimą. Juo labiau, kad jie manė, jog karinė padėtis yra jų naudai. Puolimą tęsė ir po 9 val. (lapkričio 21 d.), užėmė Giedraičius. Kovos, įsikišus Tautų Sąjungai, nustojo tik 14 val.(XI .21 d.),ir lietuviai pasilaikė užimtas vietoves.

Iš tiesų kariniu atžvilgiu paskutinis lietuvių laimėjimas yra neabejotinas, bet vietinės reikšmės, būdamas papildomu įrodymu gilėjančio "Vidurinės Lietuvos" kariuomenės pairimo (7). "Vidurinės Lietuvos" karinė vadovybė prašė iš Varšuvos papildomos pagalbos. Pulkininkas Bobickis rašė: "Prašome atsarginių priemonių, nes jei lietuviai nesustos, tai padėtis bus rimta. Spaudimas iš lietuvių pusės yra stiprus. Šiuokart traukiamės, be t perdaug trauktis negalime" (7).

Užėmę Giedraičius, lietuviai tolimesnį puolimą sustabdė, pasitikėdami Tautų Sąjunga. Buvo nustatyta demarkacini linija, kuri pasiliko 19 metų. 1920.XI.21 baigėsi kovos su lenkais. Ir iš viso baigėsi kovos su ginklu besiveržiančiais į Lietuvos valstybę priešais.

1922.I.9 įvyko rinkimai į "Vidurinės Lietuvos" seimą. Tautinės mažumos (žydai, lietuviai , dauguma gudų) rinkimuose nedalyvavo. Tas seimas prijungė "Vidurinę Lietuvą" prie Lenkijos.

Nuolatos klydo lenkai manydami, kad visokiais manevrais, apsupimu ir snaudimu pasiseks palenkti Lietuvos vyriausybę daryti nuolaidas (nueiti į uniją su Lenkija). Neįvertintas buvo Lietuvos valstybės gyvastingumas ir lietuvių siekimas nepriklausomybės.(...) Savo valstybinės nepriklausomybės ir visiško ne priklausomumo nuo Lenkijos pagrindus lietuviai gynė iki galo su vertu dėmesio, tikrai valstietišku atsparumu" (7) , nes lietuvių valstiečių vaikai, o ne dvarininkai atkūrė Lietuvos valstybę.

+ + +    + + +

Lietuva, neturėdama nei savo karinės pramonės, nei savo finansų, dvejis metus kariavo su trimis priešininkais. Per Nepriklausomybės karą žuvo ir mirė uo žaizdų 4O karininku, 1292 kareiviai, 67 šauliai , iš viso -1401 asmuo. Sužeis tų buvo: 99 karininkai, 2438 kareiviai, 146 šauliai; iš viso -2677. Dingo be žinios 16 karininkų, 813 kareivių; viso -829. Mirė nuo užkrečiamų ligų 297 kareiviai. Liko invalidais 154 asmenys (1).

 Reikia pridurti, kad Lietuvos nepriklausomybė laimėta ne vien ginklu bei lietuvių narsumu. Lėmė taip pat ir palanki tuometinė politinė ir karinė situacija. Vokiečiai buvo pralaimėję karą. Bolševikų Rusija dar nebuvo sustiprėjusi ir joje nebuvo tvarkos, dar vyko pilietinis karas. Bolševikų armijos, kurios veržėsi į Lietuvą, buvo palyginti negausios, nes didžiąją savo kariuomenės dalį bolševikai turėjo nukreipti kare prieš Lenkiją. Be to, įsiveržę į Lietuvą bolševikai, daugiausiai svetimtaučiai, jautėsi ne savo žemėje ir Lietuvoje neturėjo jokios gyventojų paramos.

Lenkai irgi veržėsi į Lietuvą kaip vagys į svetimą turtą. Be to, Lenkija nesutelkė visos savo kariuomenės prieš Lietuvą, o tenkinosi "Vidurinės Lietuvos" kariuomene, dalinai papildoma kariais iš Lenkijos gilumos.

Bermontininkai, nors buvo gerai ginkluoti, bet jų kariuomenė buvo morališkai pakrikusi. Nugalėti bermontininkus padėjo latviai.

Savo teisių gynimas, moralinė persvara, ryžtas ir drąsa padėjo lietuviams apginti savo atkurtą nepriklausomą valstybę.

VALSTYBĖS TVARKYMAS

ŽEMĖS REFORMA

Po nepriklausomybės kovų Lietuvoje viešpatavo chaosas: vieni griuvėsiai, žmonių ir valstybės iždo skurdas. Ketveriu metų (Didysis) ir Nepriklausomybės karai sunaikino visą šalies ūkinį gyvenimą, didžiulius žemės plotus pavertė dirvonais, išnaikino kuone visą gyvąjį ūkio inventorių.

Didelę pagalbą Lietuvei tuomet suteikė Amerikos (JAV) lietuviai. Amerikos maitinimo komisija prisiuntė didžiulius kiekius maisto produktų, drabužių, skalbinių, avalynės, manufaktūros prekių ir t. t. Tuo išgelbėjo nemažą skaičių Lietuvos gyventojų iš gresiančio jiems bado ir mirties nagų.

1919 m. buvo gauta iš Amerikos (JAV) lietuvių 18,5 milijono litų Lietuvos laisvės paskola. Ir vėliau gausiai plaukė į Lietuvą Amerikos lietuvių kapitalas. "JAV lietuvių mitinguose po prakalbų žmonės stovėjo ilgomis eilėmis, kaip prie velykinės išpažinties, su šimtinėmis, penkiasdešimkėmis ir dešimkėmis rankose, laukdami savo eilės. Mažiau kais 10 dolerių duoti buvo lyg negražu. Surinkti keletą tūkstančių dolerių per vieną vakarą buvo paprastas dalykas. Tik per vieną žiemą keletas šimtų tūkstančių dolerių įplaukė į įvairius fondus (vienas Tautos fondas iš viso surinko vien daugiau kaip 600 tūkst. dolerių)" , pasakoja liudininkas kun. P.Kemėšis (1).

Nugalėjus bolševikus ir bermontininkus, kovos tuo tarpu nurimo, ir buvo galima sušaukti Steigiamąjį Seimą, kuris turėjo nustatyti valstybės santvarką, padėti pagrindus jos ekonominiam bei kultūriniam gyvenimui ir pravesti būtinas reformas.

1920.IV.l4-l6 d. buvo išrinktas Steigiamasis Seimas. Išrinkta ll2 atstovų iŠ įvairių politinių partijų ir tautinių mažumų: 59 krikščionys demokratai, 29 liaudininkai, l4 socialdemokratų, 6 žydai, 3 lenkai ir l vokietis. Prieš rinkimus visoje Lietuvoje žmonės stebėjo neįprastus vaizdus: partijų atstovai, agitatoriai važinėjo į miestus bei miestelius ir aikštėse mitingavo, aiškindami savo partijų siekimus, kalbindami už savo kandidatus balsuoti (3).

1920.V.l5 Steigiamasis Seimas pradėjo savo darbą. Jo darbus stebėjo ir į juos gyvai reagavo visa lietuvių tauta. Ramus kūrybingas darbas didžiausių pavojų metu parodė subrendimą. Nežiūrint karštų ginčų vyko darnus partijų ir tautinių mažumų bendradarbiavimas. l920 m. rudenį lenkų puolimai net nesustabdė Seimo posėdžių.

Steigiamojo Seimo reikšmė buvo didelė. Valstybės Taryba ir jos pastatytoji vyriausybė buvo laikinos įstaigos. teigiamasis Seimas nustatė Lietuvos valstybei pastovią tvarką.

Steigiamasis Seimas dirbo dvejis metus ir tris mėnesius. Svarbiausi jo atlikti darbai: nustatė Lietuvos valstybės konstituciją, išleido žemės reformos įstatymą, įvedė savą valiutą -litą, įsteigė Lietuvos universitetą. Seimas pergyveno sunkų laikotarpį -karą su lenkais. Didžiausias smūgis lietuvių tautai Steig. Seimo veikimo metu buvo Vilniaus netekimas dėl lenkų klastos.

Seimas priėmė valstybės konstituciją, kuri garantavo visiems Lietuvos piliečiams pagrindines teises ir laisves (tikėjimo ir sąžinės, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir kitas). Laikinai prezidento pareigas eiti išrinktas A. Stulginskis (anksčiau šias pareigas ėjo A. Smetona).

Kitas svarbus darbas, kurį atliko Steig. Seimas - žemės reformos įstatymo priėmimas.

Lietuva - žemės ūkio kraštas. Po I pasaulinio karo pramonės krašte beveik nebuvo. Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka, kuri turėjo sudaryti pagrindą naujai įsikūrusiai valstybei, teikti jos gyventojams maisto ir pajamų, buvo žemės ūkis.

Pries I pasaulinį karą apie pusė visos žemės buvusiose Kauno ir Vilniaus gubernijose ir beveik trečdalis buvusioje Suvalkų gubernijoje priklausė dvarininkams (4). O,l% pačių stambiausių savininkų, turėjusią nemažiau 1000 ha, priklausė 2l,6% visos Lietuvos žemės. Iš stambiųjų dvarininkų 87% buvo įvairūs svetimšaliai ir svetimtaučiai, dauguma jų su lietuvių tautos siekimais nieko bendro neturėjo, lietuvių tautiniams siekimams buvo priešingi ir lietuvių tautiniam sąjūdžiui kenkė. Ūkininkai valdė apie pusę visos Lietuvos žemės. Labiausiai buvo paplitę ūkiai 10-20 ir 20-30 ha.

Jau laikinė vyriausybė 1918-1919 m. buvo paėmusi savo globos valstybinius, majoratų (žemės, rusų valdžios nusavintos ar konfiskuotos) ir negrįžusių po karo savininkų miškus ir žemę.

Steig. Seimas 1920 m. pradėjo svarstyti žemės reformos įstatymą, kuris galutinai buvo priimtas 1922.III.29. Majoratai ir tarnavusių Bermento ar lenku kariuomenėje dvarai buvo nusavinti be jokio atlyginimo, o kitų privatiniai dvarai bei miškai nusavinti, paliekant jų savininkams po 8O ha (l929 m. ši norma padidinta iki 150 ha) su tam tikru atlyginimu. Tuo būdu susidarė apie 500.000 ha žemės fondas.

Pirmoje eilėje žeme buvo aprūpinti savanoriai, dalyvavę Lietuvos nepriklausomybės kovose, be atlyginimo, bet ir be teisės, valdžios neatsiklausus, gautą turtą kitam parduoti ar parleisti. Toliau žemė buvo dalijama bežemiams ir mažažemiams su ten tikru atlyginimu. Kiekvienam duota nuo 8 iki 20 ha (žiūrint žemės rūšies), taip pat pašalpos miško medžiaga ir javais. Žemė buvo dalijama ir žemes ūkio mokykloms, pavyzdiniams ūkiams, ligoninėms ir kitoms organizacijoms.

38680 naujakurių gavo nuosavybėn žemės ir 26190 mažažemių padidino savo sklypus.

Per 20 metų laikotarpį buvo įkurta apie 140.000 naujų ūkininkų sodybų. Nors jauna valstybė ir nepakankamai parėmė naujakurius, nors jie turėjo labai sunkiai dirbti, bet darbštieji gana greitai įsikūrė. Duonos pakako savo šalyje. Jei prieš I pasaulinį karą iš Lietuvos kasmet emigruodavo nuo 30 iki 40 tūkst. žmonių, tai 1935 m. iš jos išvyko 1532, o 1939 g. -vos 709 asmenys (3).

"Įkurti pagal žemės reformų naujakurių ūkiai yna pakankamai gajūs, žemės reforma jokių ekonominių sunkumų kraštui neatnešė. (...) Šiandie labai dažnas reiškinys, kad naujakuriai ūkininkauja geriau, kaip senieji ūkininkai" (Žemės ūkio ministras dr. J.Krikščiūnas) (1,4). "Kai kurių naujakurių ūkio produkcija yra tiek pakilusi, kad ne tik išmaitina savo šeimas, bet savo žemes ūkio gaminius teikia vidaus ir užsienio rinkai. Gi dvarininkai, nežiūrint į tai, kad jiems buvo palikti gražiausi dvarų centrai su pramonės įmonėmis, inventoriumi ir pasėliais, medžiagiškai dauguma nusmuko. Šiandien ne dvaras yra ūkininkui pavyzdys, bet atvirkščiai" (S.Klabergas, Žemės reforma Lietuvoje, "Židinys" , 1940, Nr.2).

Prie žemės reformos pravedimo daugiausiai prisidėjo kun.M.Krupavičius,1923-19R6 m. buvęs žemės ūkio ministras. Jis buvo ir vienas svarbiausių Žemėn reformos iniciatorių. Italijos, Ispanijos ir kitų šalių sociologai susidėmėjo Lietuvos Žemės reforma, ji laikyta pavyzdine ir sektina.

Lenkijoje žėmės reforma nebuvo pravesta.

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIS

Kartu su žemės reforma kaimai buvo skirstomi vienkiemiais. Po pirmo pasaulinio karo Lietuvoje buvo daug kaimų ūkininkų, kurių žemė buvo išmėtyta keliose vietose. Turėdamas vienoje vietoje žemę ūkininkas gali intensyviau ūkininkauti. Nuo 1919 m. iki 1937 m. pabaigos išskirstyta į vienkiemius apie 1,5 tūkst. ha žemės, liko išskirstyti apie 0,5 tūkst. ha.

Vykdyti melioracijos darbai. Iki 1937 r. pabaigos Ž.ū. melioracijos skyrius nusausino anie 400 tūkst. ha Žemės plotų (iškasti magistraliniai grioviai), be to, virš 10 tūkst. ha nusausinta drenažu. Melioracijos rezultatas: sumažėjo pelkių plotai, daug upių ir upelių suvaryta į siaurą vagą.

Po karo Lietuvos žemės ūkis greit atsigavo. Žinovai teigia, kad 1923-1924 m. Lietuvos žemės ūkio našumas pasiekė prieškarinio lygio (4). Tai ūkininkai padarė beveik savo jėgomis ir dideliu darbštumu (tarp kitko skatino ta aplinkybė, kad po karo žemės ūkio produktų kainos buvo aukštos).

Nors Lietuva buvo maža valstybė, tačiau linų auginime užėmė Europoje antrą vietą po Lenkijos. Lietuvoje apie 80.000 ha buvo apsėjama linais.

Lietuva tapo javų ir gyvulių auginimo kraštas. Labai išaugo gyvulininkystė, ji tapo svarbiausia žemės ūkio šaka. Pirmiausia taikantis prie Anglijos rinkos griebtasi kiaulių auginimo, gaminta angliškasis "bekonas". Prieš I pasaulinį karą laikomi raguočiai buvo prastai šeriami, ir ūkininkai mažai gaudavo iš jų naudos. Nepriklausomoje Lietuvoje padidėjo gyvulių sksičius, gėrėjo jų šėrimas ir priežiūra. Buvo gerinama karvių veislė, padidėjo jų pieningumas. Paukščių ūkis irgi sumodernėjo, tačiau nepadarė tiek pažangos, kaip pieno ir kiaulių ūkiai.

Iš Lietuvos buvo eksportuojami grūdai, linai, sėmenys (linų eksporte Lietuva buvo užėmusi antrą vietą pasaulyje), bulvės, dobilų sėklos ir kiti Žemes ūkio produktai. Tačiau gyvulininkystė užėmė vyraujančių vietą eksporte. Buvo eksportuojami arkliai, kiaulės, galvijai, paukščiai, o iš gyvulių produktų daugiausia buvo eksportuojamas sviestas, sūris, pienas, kiaušiniai, mėsa ir jos gaminiai, odos, šeriai ir kt. 1933 m.,įvedus Anglijoje kontingentus, bekono eksportas krito, tačiau lygiagrečiai išaugo gyvų kiaulių eksportas. Šias pastarąsias sutalpino Tarybų Sąjungos ir kai kuriuos Vakarų Europos rinkos. Kiaušinių eksportą neigiamai paveikė 1932-1934 m. žemos kainos, žąsų eksportas sunyko 1934-1935 m. dėl to, kad Vokietija uždarė Lietuvos prekėms rinką.

Kadangi žąsų buvo daug priauginta ir nebuvo jų kur dėti, vyriausybė ėmėsi neįprastos priemonės: įpareigojo visus valdininkus bei tarnautojus pirkti tam tikrą žąsų kiekį pagal gaunamos algos dydį.

Mėsos gaminiai (daugiausia kiauliena) turėjo didelį pasisekimą ne vien Anglijoje, bet ir JAV. Paskutiniais keleriais metais prieš II pasaulinį karą ir Tarybų Sąjunga buvo žymi Lietuvos kiaulių pirkėja, pirko kiaules veislei ir skerdimui.

Visos svarbiausios ž.ū. šakos Lietuvoje buvo suorganizuotos į kooperatines arba akcines ūkininkų kontroliuojamas organizacijas. "Lietūkis" supirkinėjo grūdus ir kitus ž.ū. produktus, iš užsienio importuodavo ir pardavinėjo ž.ū. mašinas, trąšas, degalus, cementą ir kt. "Pieno Centras" pavyzdingai suorganizavo pieno ūkį, pristeigė pieno priėmimo punktų, moderniškai įrengtose pieninėse gamino sviestą, kurio gamyba ir eksportas nepaprastai sparčiai augo (sviesto kokybės požiūriu Lietuva buvo užėmusi antrą vietą pasaulyje po Danijos). "Linas" rūpinosi linų kultūra, supirkinėjo linus bei sėmenis ir pardavinėjo juos užsieniui. Pastatyti 5 linų apdirbimo fabrikai. Įsteigta akcinė bendrovė "Maistas" skerdžiamų gyvulių mėsos perdirbimui ir jų pardavimui viduje ir užsieny. "Maistas" turėjo 5 dideles eksportines skerdyklas (Kaune, Tauragėje, Panevėžy, Šiauliuose ir Klaipėdoje) su moderniškai įrengtais šaldytuvais, konservų ir dešrų skyriais, jėgainėmis, tvartais ir kitais įrengimais. "Lietuvos Cukrus" paskatino ūkininkus auginti cukrinius runkelius. Pastatyti 3 cukraus fabrikai (Marijampolėje , Panevėžy, Pavenčiuose). Cukrų gamino ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkai.

Visas tas organizacijas rėmė vyriausybė, suteikdama joms nebrangų kreditą, taip pat organizuodama eksportą. Pasaulinės ekonominės krizės metu, kai smarkiai krito ž.ū. produktų kainos, "Pienocentras", "Lietūkis" ir "Maistas" ūkininkams už pristatomus produktus mokėjo brangiau, negu gaudavo juos pardavęs užsienio rinkoje. Skirtumą padengdavo valstybė, tam reikalui skirdama maždaug 10-20 milijonų litų per metus.

Žemės ūkio kilimą Lietuvoje gali pavaizduoti tokie skaičiai. Iš vieno ha buvo gaunami tokie derlių vidurkiai centneriais (50 kg):

           Metai               1913            1938

Žieminiai rugiai       17,7                 23,6
Žieminiai kviečiai    22,1                  26,8
Miežini                    15,9                  25,2
Avižos                     18,6                  23,6
Bulvės                    146,7                228,0

Raguočių užauginta 1913 m. 766000. 1920 m. 604000, 1937 m.ll72240 (tame skaičiuje melžiamų karvių 765030). Lietuvos karvių pieno produkcija, palyginti su prieškariniu laikotarpiu, buvo padidinta 2,5 karto (6).

Pagal "Annuel international de statistique agricole",Rome, 1914-1939 m. rugių, kviečių .miežių, avižų, bulvių ir cukrinių runkelių derlių vidurkiai (mil. tonų) taip atrodė (6);

Metai

                            1909-13            1924-28 1          929-33           1934-38                

Airija                         1,46                 1,37                  1,53             1,73                  18,5

Danija                       2,69                 3,37                  3,9O             4,27                  58,8

Estija                         0,68                 0,66                  0,80              0,87                  27,7

Latvija                       0,99                 0,92                  1,36               1,75                  76,7

Lietuva                     1.23                 1,60                  2,06                2,28                  86,0

Olandija                    1,59                 2,24                  2.34                2,30                  57,1

Suomija                    0,87                 1,27                  1,45                 1,70                  93,3

Paskutiniame stulpely parodyta, kiek 1934-38 m. vidurkiai didesni už 1909-13 vidurkius (procentais).

1937 m. gautas derlius kvintalais iš 1 ha (1 kvintalas=1O0 kg):

Iš šių duomenų matyti, kad lyginant su laikais prieš I pasaulinį karą, nei vienas iš šių kraštų, išskyrus Suomiją, tiek nepadidino našumo, kiek Lietuva. Lietuva, turėdama blogesnes klimato ir dirvos sąlygas už Rumuniją ir Vengriją, dalinai už Lenkiją, savo derliais tuos kraštus pralenkė. Taip pat gyvulių ūkio gaminiais, kurių prieš I pasaul. karą vos užtekdavo savo krašto reikalams, Lietuva buvo pradėjusi vaidinti žymų vaidmenį tarptautinėje tų produktų gamyboje bei jų eksporte. Prieš I pasaul. karą Lietuva neeksportuodavo jokių gyvulių produktų, fakyrus arklius. Gyvulių produktų eksportas prasidėjo tik nepriklausomoje Lietuvoje. 1930 m. pajamos už gyvulininkystės produktus sudarė 55,9% visų eksporto pajamų. Iš eksportuojamų gyvulininkystės produktų didžiausios reikšmės turėjo sviestas ir mėsa arba bekonas. Trys nedidelės Pabaltijo valstybės kartu sviesto eksporte Europoje užėmė trečią vietą po Danijos ir Olandijos.

Pakilus ž.ū. kultūrai, pagerėjo ir asmeniškas ūkininko gyvenimas. Ūkininkai prisistatė naujų trobesių, dauguma įsirengė naujus gyvenamus namus, priveisė sodų. "Be abejo, Lietuvos ūkininkas šiandie geriau gyvena, negu prieš I pasaulinį karą: jis geriau pavalgęs, padoriau apsivilkęs ir daugiau gali leisti pinigų įvairiems kultūriniams reikalams" (4)

1939.X.10 buvo atgautas Vilnius ir nedidelė Vilniaus krašto dalis. Ta proga "Naujojoje Romuvoje" ( 1940m.,Nr 8 ) pasirodė A.Tarulio straipsnis "Žemės ūkis Vilniaus vaivadijoje ir Lietuvoje", kurio turinį čia atpasakosiu.

Prieš I pasaul. karą ž.ū. Vilniaus krašte ir rytų Lietuvoje buvo vienodo lygio. Paskutinio dešimtmečio derliai Vilniaus krašte (I skaitmuo) ir rytų Lietuvoje (kaimyninėse apskrityse) (II skaitmuo), išreikšti centneriais nuo vieno ha:

kviečiai                     15,4-21,4;        bulvės              202,0-240,0;

rugiai                        17,2- 19,8;       dobilai             29,2- 38,1;

miežiai                      16,4-20,9;        šienas              56,2- 65,8.

avižos      17,1-18,9;

Kiek gyvulių laikoma 1OOO ha;

arkliai 69 - 105; kiaulės 133 -237; karvės 113 - 147;  avys 171 -244.

Reikia dar pažymėti, kad gyvuliai Vilniaus krašte daug blogesni. Lietuva prisitaikė prie užsienio rinkų kondicijų; jos labai aukštos Anglijoje. Ir kaip tik į Angliją Lietuva gabena savo bekone (kasmet apie 10.000 tonų). Atgavus Vilniaus kraštą 1939 m. , pasirodė, kad jo gyvuliai užsienio kondicijoms netiko, vyravo vietinė išsigimusi veislė. Šiek tiek geresnės veislės gyvulių rasta dvaruose, bet ir juose pasirodė toli atsilikę nuo pažangos, kuri padaryta Lietuvoje.

Blogi derliai ir blogi gyvuliai yra aiškiausias žemo ūkininkavimo rodiklis. Dar reikia pridurti, kad Vilniaus krašte, kaip ir visos Lenkijos, ūkininkas buvo slegiamas didelių mokesčių.

Atsilikimo priežastys: nebuvo žemės reformos ir neišskirstytas kaimas vienkiemiais. Vilniaus krašte rasta neišskirstyta vienkiemiais apie 60% visos žemės. Melioracijos darbai Vilniaus krašte pradėti tik 1927 m. (Lietuvoje 1920 m.) ir vykdomi neintensyviai.

xxx xxx xxx

1949 m. Lietuvoje buvo įvesti kolūkiai (kolchozai). Kolūkių įvedimas sunaikino Lietuvos ūkininką, kuris per šimtmečius išlaikė tautišką lietuvišką sąmonę. Kolūkiai likvidavo senąjį prieškarinį Lietuvos kaimą, kurie, galima sakyti, atstatė nepriklausomą Lietuvą. Juk jis išugdė tautinio atgimimo vadus - Valančių, Basanavičių, Kudirką ir kitus. 1915-1920 m. stojo su ginklu į kovą ginti Lietuvos laisvės daugiausia kaimiečiai. Kaimas išsaugojo lietuvių kalbą, tradicijas, aukštą dorovę, sveikus papročius.

Prieškariais Lietuvos ūkininkas buvo savarankiškas vienetas. Jis nuo valdžios nepriklausė. Maisto jis pats sau pagamino ir dar pardavė miestui. Apsirengimo, rūbų irgi mažai pirkdavo. Turėjo savo susisiekimo priemones. Su valdžia turėjo reikalų tik tiek,kad reikėjo apsimokėti mokesčius, taisyti kelius ir dar kai kurias nedideles prievoles atlikti.

Įvedus kolūkius , kaimas tapo lyg miestu. Esminio skirtumo tarp miestiečių ir kaimiečių dabar nėra. Ir vieni, ir kiti yra tarnautojai arba darbininkai, vienodu laipsniu priklausą nuo valstybės. Kolūkis, tai yra valdžia, moka kolūkiečiui algą. Priklausomumas, baimė ir netikrumas vienodai yra apėmę kaimietį ir miestietį. Kolūkio pirmininkas gali kolūkietį nubausti, atimti iš jo turimą darbą, gali jį perkelti į

kitą blogesnį, mažiau apmokamą darbą. Kolūkietis priklauso nuo valdžios (pirmininko) malonės. Jei kolūkiečiui reikia susisiekimo arba savo individualiam sklypui apdirbti priemonių, jis turi jų prašyti, ir pirmininkas gali neduoti. Pataikūnas, prisiplakęs prie vietinės valdžios, gaus visokių pirmenybių.

Įvadus kolūkius, kaime išplito nesąžiningumas, visuomenės turto vagystės, abejingumas pareigai, aplaidumas darbe, nes ir darbštus ir tinginys gaus tą patį atlyginimų, jei tik pastarasis mokės gerai suktis. Išplito palaidas gyvenimas, girtavimas, ko nebuvo Lietuvoje net baudžiavos laikais, kada tam tikri veiksniai jį skatino pelno sumetimais.

Daugelis čia paminėtų ir nepaminėtų blogybių kaime yra ne vien kolūkių įvedimo, o bendro visuomenės dorovinio pakrikimo padarinys. Bet visos tos blogybės nebūtų taip smarkiai ir greitai paplitusios kaime, jei būtų išlikęs individualus ūkis.

Sakoma, kad kaimiečiai dabar materialiai geriau gyvena, kaip prieš karą. Žinoma, dalis kaimiečių dabar geriau valgo ir rengiasi, kaip nepriklausomoje Lietuvoje. Bet duonos dabartinės nepalyginsi su prieškarine. Prieš karą kaimietis valgė savo pagamintą duoną,ji buvo sveika ir maistinga. Dabar gi kaimietis duonos nekepa, nes neturi grūdų.

Jis perka duoną, kuri yra blogesnės kokybės.

Kokioje padėtyje dabar yra žemės ūkia Lietuvoje? LTSR Statistikos valdybos pranešimu ("Tiesa" 1978,Nr.25) 1977 m. grūdų buvo gauta 2880 tūkst. tonų. 1938 m. Lietuvoje grūdų buvo gauta 1799,4 tūkst. tonų (Lietuvos Statistikos metraštis 1938 m.). Bet reikia atsiminti, kad 1938 m. duomenys yra be Vilniaus krašto, kuris buvo priskirtas Lietuvai 1939-41 m. Be to, dabar javus kombainais kulia ir sveria pjaudami, kada grūdai neišdžiūvę. Prieš karą gerai išdžiūvusius grūdus veždavo į kluonus, o paskui kuldavo, ir, kai sverdavo, grūdai būdavo visiškai sausi. Specialistų nuomone, nuo dabartinio svorio 20% reikia numesti.

Visų kategorijų Ūkiuose 1977 m. buvo galvijų (tūkstančiais) 2175, 9, jų tarpe karvių 887,1. Avių buvo 75,2 ("Tiesa" 1978, Nr.25). 1938m. galvijų buvo 1192,8 , jų tarpe karvių 778,8. Avių buvo 1241,1 (Lietuvos Statistikos metraštis 1957 m.). Taigi, galvijų pagal 1977 m. statistiką 583,1 ,o karvių tik 108,5 tūkstančiais daugiau. Jei turėsime galvoje Vilniaus kraštą, tai melžiamų karvių auginime pažangos nepadaryta, o avių ūkis, palyginti su 1938 m.,yra visiškai sužlugdytas.

Labiausiai produktyvus yra privatus ūkis sektorius. Kolūkiečiai ir tarybinių ūkių darbininkai privačiai naudoja tik apie 6% visos naudingos žemės. Tuo tarpu jie 1977 m. pagamino 26% mėsos, 36% pieno ir 43,4% kiaušinių ( "Tiesa" , 1978, Nr .25 ) . Tai rodo kolūkinės sistemos silpnumą.

Galime drąsiai tvirtinti, kad nepriklausomos Lietuvos žemės ūkyje iki šiol bitų daug daugiau pasiekta. Nėra pagrindo manyti, kad pažanga Lietuvos kaime, kuri sparčiai vyko per 20 metų, būtų sustojusi, ar kad kaimietis dabar neturėtų elektros ar kitų dabartinių patogumų, jei būtų nepriklausoma Lietuva.

Kolūkiai sužlugdė suinteresuotumą darbu ir privatinę iniciatyvą, kuri skatina ūkinę pažangų ir yra ūkinės gerovės pagrindas. Net kolūkiai nėra vien ekonominė problema; pas mus Lietuvoje jie yra ir tautinė problema, nes jie yra viena iš priemonių, kurias naudoja rusai lietuvių tautai pavergti. Per kolūkius į kaimą braunasi svetimos įtakos ir svetimas elementas. Rusai pas mus į kaimą kol kas neįsiskverbė, nes iki 1954 m. veikė lietuvių partizanai. Bet pvz. Latvijoje, kur partizanų nebuvo, kaimai pilni rusų.

Kolūkiai yra gera priemonė kovoti su religija. Kolūkietį gali priversti dirbti sekmadienį ir per religines šventes. Kolūkyje patogu įtaisyti kiną, ruošti paskaitas ir rengti kitas priemones, kurios tar nauja antireliginei propagandai.

Ar kolūkinė santvarka perspektyvi? Komunistinė Lenkija panaikino kolūkius, ten vyrauja privatinis ūkis, yra tik tarybiniai ūkiai. Nei viena iš vadinamų kapitalistinių valstybių kolūkių neįsivedė, išskyrus Izraelį ,kur įvesti kooperatiniai ūkiai. Bet Izraelio žemės ūkis yra paremtas viso pasaulio žydų kapitalu. Jei kolūkiai ekonominiu ar kitais atžvilgiais save pateisintų, tai juos pirmiausia įsivestų praktiški anglosaksų ar kiti kraštai. O to nei viena laisvai besitvarkanti valstybė nedaro ir nemano daryti.

Žemės ūkio produkcija Tarybų Sąjungoje yra žema. Faktas, kad Tarybų Sąjunga kasmet didelius grūdų kiekius perka iš užsienio, rodo, kad su žemės ūkiu joje ne viskas tvarkoj. O prie tos netvarkos žymiu laipsniu prisideda kolūkinė santvarka.

Jai kolūkiai būtų savarankiški, nuo valstybės nepriklausytų, patys išsirinktų pirmininką bei kitus vadovaujančius asmenis, patys nustatytų kolūkio dydį ir patys pasidalintų jo pajamas, tai nebūtų ir daugelio tų blogybių, apie kurias kalbėta. Galbūt tuo keliu ir eis tam tikrą laiką Lietuva ateityje, nes, jei valdžia ir pasikeistų, kolūkių iš karto panaikinti nebūtų gulima. Galima būtų tik palaipsniui, palengva eiti prie geresnės tvarkos šamas ūkyje.

PRAMONĖ

Pagrindinė nepriklausomos Lietuvos ūkio saka, jos žaliasis auksas, buvo žemės ūkis. Didžiausias Lietuvos piliečių skaičius (76,7%) dirbo žemės ūkyje. Be žemės ūkio kiekvienoje valstybėje svarbios ūkinės šakos yra pramonė, prekyba, finansai, susisiekimo sistema ir kitos.

Nepriklausomoje Lietuvoje pramonė smarkiai augo. 1920 m. pramonės įmonių buvo 2474. o 1939 m. -16131. Nuo 1920 m., ypač nuo 1923 o., ėmė kurtis naujos įmonės (daugiausia eksportui ir paremtos žemės ūkiu): pieno, sviesto , sūrio , medžio apdirbimo ir kitos. 1932 m. įsteigtas Petrašiūnų popieriaus fabrikas. Be to, buvo įsteigti kojinių, gumos gaminių, muilo, alaus ir kiti fabrikai. Šiauliuose įsteigti linų verpimo, virvių ir lynų fabrikai, o Petrašiūnuose -degtukų fabrikas. Atsirado tabako, konditerijos, spirito gamyklos.

Ypač buvo išvystyta maisto pramonė (apie ją buvo skyriuje "Žemės ūkis"). 1939 m. maisto pramonė davė 47,6% bendrosios pramonės produkcijos.

Lietuvos pramonė daugiausia buvo paremta vietinėmis žaliavomis, bet įvežama žaliava irgi sudarė žymią dali.

Ūžėjus pasaulinei krizei (1929 m.), Lietuva stengėsi vis labiau atsipalaiduoti nuo užsienio produkcijos ir ėmė steigti fabrikus, kurie gamino tai, kas pačiam kraštui reikalinga, panaudojant krašte esamas žaliavas. Tokia buvo Lietuvoje tekstilės pramonė, naudojanti linus ir avių vilnas. Tačiau tekstilės pramonės augimą stabdė nebuvimas krašte medvilnės ir kitų reikalingų Žaliavų. Be tekstilės vietinei rinkai buvo įsteigtos trikotažo ( kojinių, megztukų, baltinių) gamyklos. Jos gamino tai, kas anksčiau buvo importuojama.

Lietuvoje vaikė dar šios pramonės šakos: odos ir avalynės fabrikai gamino, kas reikalinga vietos gyventojams; medžio apdirbimo pramonė -baldų, celiuliozės , faneros gamyklos; chemijos pramonė (dirbtinių trąšų, dažų ir kt.). Buvo statomas cemento fabrikas prie Skirsnemunės (nebaigtas užėjus 1940 m.).

Veikė metalo apdirbimo įmones. Buvo steigiamos plytinės. Buvo planuojama "mūrinė" Lietuva. Kadangi miškų ištekliai Lietuvoje buvo nedideli, tai buvo planuota ne tik mieste, bet ir kaime vietoje medinių statyti mūrinius pastatus. Veikė malūnai, buvo naudojama vandens energija. Pažymėtini Lietuvos gintaro dirbiniai.

Nors pramonė nepriklausomoje Lietuvoje sudarė tik nedidelę krašto ūkio dali (ji davė kraštui tik 25% pajamų, kitus 75% davė žemės ūkis), bet pažangos padaryta: iki 1939 m. bendroji pramonės produkcija, palyginti su 1912 m., padidėjo daugiau kaip du kartus (8).

Tarybų valdžia nepaprastai išplėtė pramonę Lietuvoje. Kuriasi nauji pramonės centrai. Steigiamos sąjungine reikšmės įmonės-gigantai, kaip atominė elektrinė Ignalinos rajono ir naftos perdirbimo kombinatas Mažeikių rajone, kurie Lietuves ekonomikai ne tik nepasitarnauja, bet siaubingai žaloja mūsų krašto gamtą, užteršia atmosferą ir sudaro pavojų ne tik gyventojų sveikatai, bet ir (atominė elektrinė) gyvybei. Kam toks neproporcingas Lietuvos teritorijai mūsų krašto apkrovimas pramone? Kodėl įmonės-gigantai nestatomi Baltarusijoje ar Rusijoje, kodėl apkraunama specialiai Lietuvos ir apskritai Pabaltijo teritorija tokia pramone, kuri tarnauja ne vietos, o Tarybų Sąjungos interesams, jos platiems užmojams? Juk daugumai Lietuvoje įkurtų įmonių žaliava yra gabenama iš Tarybų Sąjungos gilumos, o pagamintoji produkcija sunaudojama ne Lietuvoje, bet išvežame iš jos.

Caro laikais Lietuvai rusinti buvo atvežta į Lietuvos kaimus rusų kolonistų. Jų buvo nedaug, ir jie lietuves nesurasimo. Dabar rusinimas yra gudresnis ir efektingesnis. Kadangi kuriamai Lietuvoje pramonei vietinės darbo jėgos neužtenka, tai ji atgabenama iš "broliškų" respublikų. Naujųjų rusų kolonistų jau pilni Lietuvos pramonės centrai. Čia jie gauna butus ir patogiai įsitaiso. Tarybų valdžios vykdomas Lietuvos supramoninimas yra ne kas kita, kaip Trojos arklys.

PREKYBA

Pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais Lietuva turėjo daug ką įsivežti iš užsienio, vėliau dalį tų įvežamų prekių ėmė gamintis pati. Lietuvos eksportą pagrindinai sudarė ž.ū. gaminiai, o importą -žaliavos ir pramonės gaminiai. Didžiausią ž.ū. produktų dalį no karo ir vėliau paėmė Vokietijos rinka. Ligi 1524 m. Vokietijai teko viso Lietuvos importo 70-80%, eksporto 40-60%.           1932 m. Vokietija dėl Klaipėdos vokietininkų intrigų paskelbė Lietuvos prekėms boikotą. Tuomet Vokietijos vietoje atsistojo Anglija, užimdama pirmąją vietą Lietuvos eksporte. Anglija priėmė 41% Lietuvos eksporto.

Lietuva daugiausia įsigalėjo pasaulio rinkoje maisto produktais, gyvomis kiaulėmis, mišku bei jo gaminiais. Maisto produktais įsigalėti pasaulio rinkoje nebuvo lengva. To Lietuva paaiškės tik konkurencijos kaina, o svarbiausia aukšta prekių kokybe.

1930 m. Lietuves eksporto vertės atžvilgiu buvo rekordiniai. 192O m. Lietuvos eksporto vertė buvo 53,2 mil. litų, 1923 n. -146,8 mil. litų, 1929 m. -329,8 mil. lt., 1930 p. -333,7 mil. lt., 1934 m. -147 mil. lt. (užėjo pasaulinė krizė), 1937 m. -208.3 mil. lt.

Įvairių produktų Lietuvoje buvo pakankamai. 1940 m. užėję rusai patyrė, kad Lietuvos prekių sandėliai buvo pilni aukštos kokybės prekių.

Mūsų miestų valgyklos jau maitino naujovišku būdu: stalai būdavo apkrauti visokiais valgiais (sviesto, sūrio, kiaušinių ir t. t.). Atvykęs pusryčių ar vakarienės, užsimokėdavai 0,5 lito, iš patiekalų daugybės galėdavai pasirinkti ir nesivaržydamas bei pakartodamas valgyti, ką tik norėjai.

Reikia pažymėti, kad tiktai 3,6% lietuvių vertėsi prekyba, kas yra geriausias ženklas puikios ekonominės Lietuvos struktūros, kuri ne apsisunkina nenaudingais turtų paskirstytojais. Tokio procento užtenka išvystyti intensyviai vidaus ir užsienio prekybai (5).

LIETUVOS FINANSAI. LITAS

Greta Žemės reformos didžiausios reikšmės naujos valstybės ūkiui turėjo savos valiutos (pinigų) įvedimas. Iki 1922 m. Lietuva vertėsi svetima valiuta. 1915 m. vokiečiai, okupavę Lietuvą, įvedė savo pinigus - popierines ostmarkes, kurias leido Vokietijos bankas. Kai Valstybės Taryba 1918 m. pabaigoje perėmė krašto valdžią, ji ir toliau laikinai paliko vokiškus pinigus. Naudojimasis svetimo valiuta sudarė valstybei daug sunkumų, juo labiau, kad ostmarkių vertė ėmė greitai kristi, darydama daug nuostolių krašto gyventojams.

1922.X.2 įvestas savas piniginis vienetas -litas, paremtas auksu (litas = 0,150452 gramo gryno aukso). Pinigų leidimas pavestas Lietu-vos bankui. 1922.X.16 Lietuvos Bankas turėjo aukso ir svetimos valiutos 10 mil. litų. 1937 m. gruodžio man. Lietuvos Banko aukso fondas siekė 79 mil. litų ir užsienio valiuta 2 mil. lt. Lito padengimas auksu ir valiutomis siekė 69,4%. Lito padengimas svyravo, bet niekuomet nebuvo žemesnio, negu įstatymas reikalauja (33,3%). Didžiausias padengimas buvo 1929.XI.31 -119,8%, mažiausias -1935.IX.3O -41,7% (sumažėjimas dėl ūkio krizės).

Litas išlaikė pastovumą per visą 1922-1940 m. laikotarpį, nors kitų valstybių, tame tarpe didžiųjų (Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos) valiutos svyravo, buvo nuvertintos. Lito pastovumas įkvėpė užsieny pasitikėjimą Lietuvos ūkiu. Ir ne tik užsienio pasitikėjimą, bet ir Lietuvos piliečių pasitikėjimą savo pinigais. Susitaupęs pinigų, galėjai būti ramus ir užtikrintas dėl savo ekonominis ateities.

Ne taip yra dabar, kai rublio vertė kasmet krinta, ir jis neturi pasitikėjimo nei viduje, nei užsieny. rublis nėra paremtas auksu, užsieny jis nepriimamas. Tarybų Sąjunga visas prekybines operacijas su užsieniu atlieka ne rubliais, bet auksu arba svetima valiuta, pvz. doleriais.

Litas sudarė pagrindą ir visai finansinei Lietuvos politikai. Lietuvos valstybės biudžetas (pajamos ir išlaidos) visuomet buvo pusiausvyroje; vyriausybė darė tiek išlaidų, kiek turėjo pajamų.

Lietuvos valstybės metinės pajamos 1922 m. buvo 100 mil. lt., 1928 m. -319,8 mil. lt., 1930 m. jos pajamos pasiekė rekordinės sumos -347,7 mil. lt. Užėjus krizei 1933 m. -250,2 mil. lt., 1958 m. -340,7 mil. lt.

Lietuva buvo mažai įsiskolinusi. Paskolos buvo imamos valstybės ūkiui atstatyti ir gerinti, o ne atsitiktiniams biudžeto deficitams padengti: tiesti Telšių-Kretingos ruožo geležinkeliui, Klaipėdos uostui įrengti ir pan. Kuriantis Lietuvos valstybei buvo imta paskola laisvei ginti ir būtiniems valstybės reikalams tvarkyti. Lietuvos užsienio skola 1928.I.1 siekė 87,9 mil. lt.; pridėjus vidaus skolą, siekė 88,97 mil. lt. 1937 m. gale įsiskolinimas siekė 119,6 mil.lt., iš jų 80,7 mil. užsieniui ir 38,9 mil. savam kraštui. Lietuvoje vienam piliečiui skolos teko apie 47 lt. Estijoje -180 lt., Latvijoje -80 lt., Lenkijoje -145 lt. (4). Skolų grąžinimo atžvilgiu Lietuva priklausė prie pavyzdinių valstybių (4).

STATYBOS IR SUSISIEKIMO KELIAI

Per 20 nepriklausomo gyvenimo metų naujomis statybomis -valdinėmis ir privačiomis -pasipuošė Kaunas, kuris turėjo atitikti laikinos sostinės reikalavimus. Čia pastatyta pašto rūmai, valstybinis bankas, medicinos rūmai, medicinos fakulteto klinikos Žaliakalnį, fizikos- chemijos institutas Aleksote (vokiečiai karo metu sugriovė), Čiurlionio galerija, meno mokykla, sporto rūmai ir kiti pastatai. Dotnuvoje išdygo žemes ūkio akademijos pastatai (vokiečiai taip pat sugriovė). Visoje Lietuvoje pastatyta daug naujų modemiškų pradžios ir vidurinių mokyklų.

Pastatytos naujos bažnyčios: Betygalos, Kybartų, Mažeikių, Panevėžio katedra, Kaune šv. Antano, Petrašiūnų ir Šančių. Be to, pastatytos nedidelės medinės bažnyčios naujai įkurtose parapijose.

Kaune pradėta statyti Prisikėlimo bažnyčia paminėti lietuvių tautos prisikėlimui ir laisvės atgavimui. Statyba liko neužbaigta, o tarybų valdžia ją pavertė radijo gamykla, užteršdama Žaliakalnį, kuris buvo skirtas gyvenamų namų statybai.

"Aš leidžiuosi laiptais žemys ir juntu, kaip nuo kalno krinta didelis Prisikėlimo bažnyčios šešėlis. Atsisuku ir užkeliu galvą į tiesų jos bokštą.

Kokia aukšta, kokia šviesi buvo mūsų bažnyčia! Ryto saulėj ji paraus lyg nuotaka, klūpanti jungtuvių apeigos džiaugsme, naktį liepsnos iš tolo, lyg milžiniška žvakė, uždegta Vėlykų garbei. Ir keleiviai -pėsti ir važiuoti -išvydę pavasariškai liekną jos bokštą, žinos, kad jau netoli Kauno miestas.

...Bet jei šitom aukštos sienos paliks stovėti tuščios, be varpų ir be altorių -tegu tas bokštas būna tarsi liudininko pirštas, pakeltas priesaikai ant liūdno Kauno kalno. Teprimena jis ginusiems naujoj vergijoj, kad buvo laisvės laikmetis" (Iš B. Pukelevičiūtės romano "Aštuoni lapai", išleisto JAV po II pasaulinio karo).

Per 20 metų nutiesta naujų geležinkelių: Kazlų rūdos -Šeštokų sujungė Užnemunę su Kaunu, Kužių-Kretingos per Telšius sujungė Klaipėdą su Kaunu. Iš viso nutiesta 190 km. plačiųjų ir 117 km. siaurųjų geležinkelių. Geležinkelių tinklas padidėjo beveik vienu trečdaliu. Tiesta nauji plentai, tarp jų Žemaičių plentas, atidarytas 1939m. Buvo taisomi vieškeliai ir keliai. Tarp miestų važinėjo keleiviniai autobusai.

Plačiai naudotasi vandens keliais.

"Lietuvos valstybės įkūrimas davė puikių rezultatų visose srityse: žemės ūkyje, pramonėje, prekyboje, finansų srityje. Krašto turtingumas padidėjo. Valstybė, dar jauna būdama, nugalėjo pasaulinę krizę ir sukūrė stiprią ekonomiką, kad galėtų turėti laisvas rankas užsienio politikoje. Kelių skaičių užteks parodyti ir suprasti šio krašto ekonominės galios paslaptį: Lietuva turi daug dirbančiųjų, 68% jos piliečių yra aktyvūs. Tarp šių yra 83,1% žmonių, užimtų gamyboje, kurių 76,7% žemės ūkyje, 6,4% pramonėje, 3,6% prekyboje; 1% užtikrina transportą, 3,2% dirba administracijoje, pagaliau 10% verčiasi laisvomis profesijomis arba dirba namie" (2).

SOCIALINIAI ĮSTATYMAI

Jie saugoja darbo žmonių interesus. Lietuvoje tokie įstatymai pradėta leisti nuo 1929 m. Išleista daug įstatymų, tvarkančių higienos reikalus, žemės ūkio ir vėliau pramonės darbininkų sutartis.

Darbo inspektoriai buvo skirti tikrinti šių įstatymų vykdymą. Nustatyta darbo diena 8 val. pramonėje ir 10 val. prekyboje (caro laikais darbo laikas fabrikuose įstatymų nebuvo sutvarkytos, darbininkai dirbdavo iki 14 val. ir ilgiau) .

Buvo sutvarkytas darbininkų atlyginimas. Atlyginimus tvarkė mišri komisija, sudaryta iš valdžios ir suinteresuotų šalių atstovų, komisijos nutarimus tvirtino vidaus reikalų ministras. Darbininkams buvo duodamos apmokamos 12 dienų atostogos per metus. Darbininkų atleidžiant iš darbo be jo kaltės buvo išmokoma kompensacija (ji galėjo siekti iki 14 savaičių atlyginimo).

1934.I.23 išleistas ligonių kasų įstatymas. 1936 m. įsteigti Darbo rūmai rūpintis kultūriniais, ekonominiais ir socialiniais darbininkų reikalais.

l937 m. gale išleistas "Kaimo gyventojų sveikatos reikalams aprūpinti įstatymas", pagal kurį ir žemos ūkio darbininkai turėjo būti aprūpinti medicinos pagalba.

Iki šiol buvo rašyta apie tai, ką Lietuva pasiekė materialinėje srityje. Per 20 nepriklausomo gyvenimo metų pakilo Lietuvoje ne tik

 materialinė kultūra, bet joje augo ir dvasinė kultūra: švietimas, mokslas, menas.

( B. d. )