Jūsų Šventenybe!

Mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, sveikiname Jus išrinkimo Aukščiausiuoju Bažnyčios Ganytoju ir Jūsų inauguracijos iškilmių proga; linkime Jums Šv. Dvasios šviesos ir Jo meilės ugnies vadovaujant Bažnyčiai šiais dorovinio smukimo ir kovojančio ateizmo laikais.

Mes tikimės, kad Jūsų asmenyje tiek Lietuva, tiek ir kitos tautos, kuriose persekiojamas tikėjimas, sulauks stiprios paramos ir uolaus žmogaus ir tikinčiųjų teisių bei laisvių gynėjo, kad Kristaus Evangelija nevaržomai galėtų pasiekti kiekvieną tiesos ir meilės trokštančią širdį. Šią mūsų viltį ypač sustiprina žinojimas, kad Jums yra labai gerai pažįstamos mūsų sąlygos ir kad, kovodami už tikinčiųjų teises, esate įgiję didelę patirtį.

Labiausiai mes viliamės, kad Jūsų vadovaujama nauja Vatikano diplomatinė kryptis įkvėps mums gilios pagarbos ir pasitikėjimo Apaštalų Sostu ir nestums Rytų kraštų tikinčiųjų ir dvasiškijos į pesimizmą bei pasyvumą dėl daromų ateistams diplomatinių nuolaidų. Jūs mus sužavėjote 41 Eucharistiniame Kongrese, vadovaudamas pamaldoms už tautas, kuriose persekiojamas tikėjimas. Savo drąsiu žodžiu Jūs gynėte jų teises, iškeldamas ir Lietuvos tikinčiųjų drąsą, kovojant už Kristų ir Bažnyčią.

Jūs savo pirmoje kalboje kardinolams priminėte už tikėjimą kalėjimuose kenčiančius asmenis. Juk daug mūsų tautos sūnų ir dukrų—Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Ona Pranskūnaitė, Vladas Lapienis ir kt.—kenčia lageriuose bei tremtyje už Kristų.

Skaityti daugiau...…

Jau 400 metų kaip prie gintarinės Baltijos krantų— Lietuvos sostinėje Vilniuje—skaidriai šviečia ir dosniai žeria mokslo šviesą į žmonių širdis ir protus seniausia šiame krašte aukštoji mokykla—Vilniaus universitetas, šitą mokslo židinį Lietuvai įkūrė Jėzuitų ordinas ir savo narių rūpesčiu, pasišventimu ir darbu ruošė Lietuvai mokslo darbininkus, dvasinės ir medžiaginės tautos kultūros kūrėjus.

Šio garbingo jubiliejaus proga (1579-1979) Lietuvos tikinčioji visuomenė per Jūsų asmenį dėkoja Jėzuitų ordinui už tą brangią dovaną mūsų Tėvynei, savo maldose prisimena žinomus ir nežinomus Jėzuitų ordino narius, kurie kada nors dirbo Vilniaus universitete, ir apgailestauja, kad šiandien ši mokslo šventovė, kuri, pagal steigėjų mintį, turėjo pareigą pažinti tiesą, ją ginti ir skleisti—šiuo metu yra panaudojama tiesai klastoti, tiesai atmesti arba visiškai ją paneigti.

Koks pasityčiojimas iš steigėjų minties: mokykloje,  įsteigtoje Jėzuitų ordino, šiandien neturi teisės mokytis nė vienas tikintis žmogus, neturi teisės ten įžengti nė vienas kunigas ar ordino narys iš Lietuvos ar iš užsienio.

Iš šios mokslo šventovės šiandien skleidžiamas ateizmas, kuris niekada nebuvo mokslu ir nebus, —jis visomis išgalėmis stengiasi paneigti, nuslėpti arba iškreipti visokios tiesos pirminį šaltinį—amžinąją Tiesą—Dievą.

 Prašome prisiminti savo maldose ir mūsų kenčiančią Tėvynę Lietuvą.

1978 m. spalio 4 d. Marytė Vitkūnaitė, gyvenanti Kaune, gavo šaukimą atvykti į Vilniaus saugumą pas tardytoją Urboną. Į Vilnių M. Vitkūnaitė atvyko spalio 5 d. Tardymas tęsėsi 5 valandas.

Saugumietis Urbonas pareiškė tardomajai, kad apie ją turi daug parodymų. Pradžioje tardytojas pradėjo klausinėti apie Angelę Sabaliauskaitę: kada su ja susipažino, kokią davusi jai literatūrą, kiek kartų buvo pas ją nuėjusi ir t. t. Marytė pasisakė nepažįstanti jokios Angelės.

Toliau prasidėjo apklausa apie Moniką Didžiokaitę. Čekistas supažindino tardomąją su Monikos parodymais: kada susipažinusi, kada buvo atėjusi su Angele, kada atnešusi rašomąją mašinėlę, kiek kartų buvo atėjusi ir kada. Vitkūnaitė ir vėl viską paneigė, sakydama visai nepažįstanti M. Didžiokaitės.

Tardytojas Urbonas reikalavo paaiškinti, kaip susipažino su Romu Blažuku, kurį kiti vadiną Petru; kiek kartų buvusi seminarijoje, kokius pažįstanti klierikus, kokias žinanti pavardes ir vardus? Tardytojas gyrėsi žinąs, kada ji paėmusi iš seminarijos rašomąją mašinėlę su lagaminu. Mašinėlę nunešus ir palikus Monikai, o lagaminą parsinešusi namo. Marytė prisipažino buvusi seminarijoje prieš 5 ar 6 metus, tik neprisimena, ko buvo nuėjusi. Vėliau seminarijoje nėra buvusi. Urbonas tvirtino, kad Marytė esanti kalta, o už faktų neigimą jie galį ją nubausti.

Po to išėmė daiktus, paimtus kratos metu, ir reikalavo paaiškinti, iš kur juos gavusi. Ten buvo „Aušros" Nr. 9, knyga „Lietuviškojo charakterio problemos", rašinys „Žmogus ir gamta", įkalbėta magnetofono juostelė. Saugumietis reikalavo gailėtis ir viską prisipažinti— tuomet būsią geriau. Vitkūnaitė paaiškino, jog nieko blogo nepadariusi ir nežinanti už ką jai reikia gailėtis.

Skaityti daugiau...…

Rašo Ona Pranskūnaitė 

1977.XI.2.

Brangioji, šiandien tą mirusių sodą lankau mintimis, šiais metais neturėsiu galimybės uždegti žvakutę ant apleisto kapo, nedžiugins mano širdies tūkstantinės žvakučių liepsnelės, negirdėsiu graudulingos vargonų preliudijos, neturėsiu laimės iš šv. Mišių plaukiančių malonių pasiųsti anoms pakrantėms. Bet, mano manymu, ne tai svarbiausia! Svarbiausia, kaip žmogus praleido jam skirtą laiką. Savo laimę noriu surasti darydama tai, ką galiu padaryti (. . .).

 1977.XII.24

Dėkoju Jums už Kalėdines dovanas. Jų man nedavė. Atviruką ir plotkelę prisegė prie asmeninės bylos. Mat, atviruke esanti žvaigždė jiems nesuprantama—ji ne penkiakampė. Jie tarpusavyje kalbėjo, ar nėra plotkelėje ko nors įkepto (. . .). Jei būtų galimybė, prašau, pasiųskite man siuntinį. Jo sudėtis tebus tokia: 0,5 kg rūkyto sūrio, 0,5 kg sviesto, o likusį svorį teužpildo rūkyti lašiniai. Siuntinio svoris nedidesnis kaip 5 kg. Prašau nedėti į siuntinį dešrų, skilandžių ar kitokių produktų, nes man neatiduos. Siuntinys mane pasieks maždaug po mėnesio.

(. . .) Mano laiškuose aidi Tėvynės ilgesio gaidelė. Nesupraskite mane klaidingai. Jei Dievas to norėtų ir būtų naudinga, aš sutikčiau savo kūniškomis akimis Jos daugiau nematyti. Bet Tėvynė man yra brangi ir miela. Ir jeigu savo žodžiais neišreikščiau Jai savo ilgesingos meilės, tai reikštų, kad aš jos nemyliu.

Dirbame daug. Kartais į parą net 14-15 valandų, bet ypatingo nuovargio nesijaučia. Naktimis blogai miegu. Antrą valandą ryto kolonijos zonoje pasigirsta dainos, — tai grįžta antroji pamaina iš darbo. Nepasakyčiau, kad tos dainelės skamba iš džiugios širdies, jos dažniausiai skamba iš vidinės tuštumos . . .

Skaityti daugiau...…

1978 m. birželio 28 d. Irena Dumbrytė gavo pranešimą, adresuotą: Mordovskaja ASSR, Zubovo—Polianski ron, pos. Sosnovka uč. ŽX 385/1. Po pranešimo tekstu pasirašę lagerio viršininkas A. A. Satajevas ir biuro viršininkas V. S. Davydovas. Buvo pranešama, kad I. Dumbrytės santuokos registracija su Baliu Gajausku įvyks 1978 m. liepos 27 d. Negalint atvykti nustatytu laiku, prašyta pranešti iš anksto.

Nurodytą dieną I. Dumbrytė, lydima kun. J. Zdebskio ir sesers L. Šulskienės, atvyko į Sosnovka. Kadangi Dumbrytė yra katalikė, tai norėjo, kad santuokos registracija būtų sutvirtina ir bažnytine santuoka, kuriai reikalingi du liudininkai. Ji taip pat išpildė ir Balio prašymą, kad šioje apeigoje dalyvautų kunigas.

Atvykusioji nuėjo į spec. dalį pranešti, kad santuokai yra pasiruošusi. Jai buvo pasakyta, kad santuokos registracijos valanda bus pranešta telefonu į bendrabutį, kuriame buvo apsistojusi. Skambučio teko laukti visą dieną, bet jo nebuvo. 27 d. rytą Dumbrytė vėl nuėjo į spec. dalį. Ten jai paaiškino, kad jie neturi ryšio su Jovasu ir negalį susiskambinti. Liepė vėl eiti į bendrabutį ir laukti. 15 vai. pranešė belaukiantiems, kad atvyktų prie lagerio vartų ir ten lauktų. Prie vartų I. Dumbrytė su seserimi Laima ir kun. Juozu Zdebskiu išlaukė pusvalandį.

Kai 1978 m. birželio 5 d. Irena Dumbrytė nuvežė dokumentus dėl registracijos, spec. dalyje jai buvo paaiškinta, kad su ja galį atvažiuoti du liudininkai, kurie galės dalyvauti santuokos registracijoje. Tačiau dabar liudininkų neįleido į santuokos registracijos patalpas.

Skaityti daugiau...…