K R O N I K A

Jūsų Šventenybe!

Mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, sveikiname Jus išrinkimo Aukščiausiuoju Bažnyčios Ganytoju ir Jūsų inauguracijos iškilmių proga; linkime Jums Šv. Dvasios šviesos ir Jo meilės ugnies vadovaujant Bažnyčiai šiais dorovinio smukimo ir kovojančio ateizmo laikais.

Mes tikimės, kad Jūsų asmenyje tiek Lietuva, tiek ir kitos tautos, kuriose persekiojamas tikėjimas, sulauks stiprios paramos ir uolaus žmogaus ir tikinčiųjų teisių bei laisvių gynėjo, kad Kristaus Evangelija nevaržomai galėtų pasiekti kiekvieną tiesos ir meilės trokštančią širdį. Šią mūsų viltį ypač sustiprina žinojimas, kad Jums yra labai gerai pažįstamos mūsų sąlygos ir kad, kovodami už tikinčiųjų teises, esate įgiję didelę patirtį.

Labiausiai mes viliamės, kad Jūsų vadovaujama nauja Vatikano diplomatinė kryptis įkvėps mums gilios pagarbos ir pasitikėjimo Apaštalų Sostu ir nestums Rytų kraštų tikinčiųjų ir dvasiškijos į pesimizmą bei pasyvumą dėl daromų ateistams diplomatinių nuolaidų. Jūs mus sužavėjote 41 Eucharistiniame Kongrese, vadovaudamas pamaldoms už tautas, kuriose persekiojamas tikėjimas. Savo drąsiu žodžiu Jūs gynėte jų teises, iškeldamas ir Lietuvos tikinčiųjų drąsą, kovojant už Kristų ir Bažnyčią.

Jūs savo pirmoje kalboje kardinolams priminėte už tikėjimą kalėjimuose kenčiančius asmenis. Juk daug mūsų tautos sūnų ir dukrų—Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Ona Pranskūnaitė, Vladas Lapienis ir kt.—kenčia lageriuose bei tremtyje už Kristų.

. . . Daugiau...

Jau 400 metų kaip prie gintarinės Baltijos krantų— Lietuvos sostinėje Vilniuje—skaidriai šviečia ir dosniai žeria mokslo šviesą į žmonių širdis ir protus seniausia šiame krašte aukštoji mokykla—Vilniaus universitetas, šitą mokslo židinį Lietuvai įkūrė Jėzuitų ordinas ir savo narių rūpesčiu, pasišventimu ir darbu ruošė Lietuvai mokslo darbininkus, dvasinės ir medžiaginės tautos kultūros kūrėjus.

Šio garbingo jubiliejaus proga (1579-1979) Lietuvos tikinčioji visuomenė per Jūsų asmenį dėkoja Jėzuitų ordinui už tą brangią dovaną mūsų Tėvynei, savo maldose prisimena žinomus ir nežinomus Jėzuitų ordino narius, kurie kada nors dirbo Vilniaus universitete, ir apgailestauja, kad šiandien ši mokslo šventovė, kuri, pagal steigėjų mintį, turėjo pareigą pažinti tiesą, ją ginti ir skleisti—šiuo metu yra panaudojama tiesai klastoti, tiesai atmesti arba visiškai ją paneigti.

Koks pasityčiojimas iš steigėjų minties: mokykloje,  įsteigtoje Jėzuitų ordino, šiandien neturi teisės mokytis nė vienas tikintis žmogus, neturi teisės ten įžengti nė vienas kunigas ar ordino narys iš Lietuvos ar iš užsienio.

Iš šios mokslo šventovės šiandien skleidžiamas ateizmas, kuris niekada nebuvo mokslu ir nebus, —jis visomis išgalėmis stengiasi paneigti, nuslėpti arba iškreipti visokios tiesos pirminį šaltinį—amžinąją Tiesą—Dievą.

 Prašome prisiminti savo maldose ir mūsų kenčiančią Tėvynę Lietuvą.

1978 m. spalio 4 d. Marytė Vitkūnaitė, gyvenanti Kaune, gavo šaukimą atvykti į Vilniaus saugumą pas tardytoją Urboną. Į Vilnių M. Vitkūnaitė atvyko spalio 5 d. Tardymas tęsėsi 5 valandas.

Saugumietis Urbonas pareiškė tardomajai, kad apie ją turi daug parodymų. Pradžioje tardytojas pradėjo klausinėti apie Angelę Sabaliauskaitę: kada su ja susipažino, kokią davusi jai literatūrą, kiek kartų buvo pas ją nuėjusi ir t. t. Marytė pasisakė nepažįstanti jokios Angelės.

Toliau prasidėjo apklausa apie Moniką Didžiokaitę. Čekistas supažindino tardomąją su Monikos parodymais: kada susipažinusi, kada buvo atėjusi su Angele, kada atnešusi rašomąją mašinėlę, kiek kartų buvo atėjusi ir kada. Vitkūnaitė ir vėl viską paneigė, sakydama visai nepažįstanti M. Didžiokaitės.

Tardytojas Urbonas reikalavo paaiškinti, kaip susipažino su Romu Blažuku, kurį kiti vadiną Petru; kiek kartų buvusi seminarijoje, kokius pažįstanti klierikus, kokias žinanti pavardes ir vardus? Tardytojas gyrėsi žinąs, kada ji paėmusi iš seminarijos rašomąją mašinėlę su lagaminu. Mašinėlę nunešus ir palikus Monikai, o lagaminą parsinešusi namo. Marytė prisipažino buvusi seminarijoje prieš 5 ar 6 metus, tik neprisimena, ko buvo nuėjusi. Vėliau seminarijoje nėra buvusi. Urbonas tvirtino, kad Marytė esanti kalta, o už faktų neigimą jie galį ją nubausti.

Po to išėmė daiktus, paimtus kratos metu, ir reikalavo paaiškinti, iš kur juos gavusi. Ten buvo „Aušros" Nr. 9, knyga „Lietuviškojo charakterio problemos", rašinys „Žmogus ir gamta", įkalbėta magnetofono juostelė. Saugumietis reikalavo gailėtis ir viską prisipažinti— tuomet būsią geriau. Vitkūnaitė paaiškino, jog nieko blogo nepadariusi ir nežinanti už ką jai reikia gailėtis.

. . . Daugiau...

Rašo Ona Pranskūnaitė 

1977.XI.2.

Brangioji, šiandien tą mirusių sodą lankau mintimis, šiais metais neturėsiu galimybės uždegti žvakutę ant apleisto kapo, nedžiugins mano širdies tūkstantinės žvakučių liepsnelės, negirdėsiu graudulingos vargonų preliudijos, neturėsiu laimės iš šv. Mišių plaukiančių malonių pasiųsti anoms pakrantėms. Bet, mano manymu, ne tai svarbiausia! Svarbiausia, kaip žmogus praleido jam skirtą laiką. Savo laimę noriu surasti darydama tai, ką galiu padaryti (. . .).

 1977.XII.24

Dėkoju Jums už Kalėdines dovanas. Jų man nedavė. Atviruką ir plotkelę prisegė prie asmeninės bylos. Mat, atviruke esanti žvaigždė jiems nesuprantama—ji ne penkiakampė. Jie tarpusavyje kalbėjo, ar nėra plotkelėje ko nors įkepto (. . .). Jei būtų galimybė, prašau, pasiųskite man siuntinį. Jo sudėtis tebus tokia: 0,5 kg rūkyto sūrio, 0,5 kg sviesto, o likusį svorį teužpildo rūkyti lašiniai. Siuntinio svoris nedidesnis kaip 5 kg. Prašau nedėti į siuntinį dešrų, skilandžių ar kitokių produktų, nes man neatiduos. Siuntinys mane pasieks maždaug po mėnesio.

(. . .) Mano laiškuose aidi Tėvynės ilgesio gaidelė. Nesupraskite mane klaidingai. Jei Dievas to norėtų ir būtų naudinga, aš sutikčiau savo kūniškomis akimis Jos daugiau nematyti. Bet Tėvynė man yra brangi ir miela. Ir jeigu savo žodžiais neišreikščiau Jai savo ilgesingos meilės, tai reikštų, kad aš jos nemyliu.

Dirbame daug. Kartais į parą net 14-15 valandų, bet ypatingo nuovargio nesijaučia. Naktimis blogai miegu. Antrą valandą ryto kolonijos zonoje pasigirsta dainos, — tai grįžta antroji pamaina iš darbo. Nepasakyčiau, kad tos dainelės skamba iš džiugios širdies, jos dažniausiai skamba iš vidinės tuštumos . . .

. . . Daugiau...

1978 m. birželio 28 d. Irena Dumbrytė gavo pranešimą, adresuotą: Mordovskaja ASSR, Zubovo—Polianski ron, pos. Sosnovka uč. ŽX 385/1. Po pranešimo tekstu pasirašę lagerio viršininkas A. A. Satajevas ir biuro viršininkas V. S. Davydovas. Buvo pranešama, kad I. Dumbrytės santuokos registracija su Baliu Gajausku įvyks 1978 m. liepos 27 d. Negalint atvykti nustatytu laiku, prašyta pranešti iš anksto.

Nurodytą dieną I. Dumbrytė, lydima kun. J. Zdebskio ir sesers L. Šulskienės, atvyko į Sosnovka. Kadangi Dumbrytė yra katalikė, tai norėjo, kad santuokos registracija būtų sutvirtina ir bažnytine santuoka, kuriai reikalingi du liudininkai. Ji taip pat išpildė ir Balio prašymą, kad šioje apeigoje dalyvautų kunigas.

Atvykusioji nuėjo į spec. dalį pranešti, kad santuokai yra pasiruošusi. Jai buvo pasakyta, kad santuokos registracijos valanda bus pranešta telefonu į bendrabutį, kuriame buvo apsistojusi. Skambučio teko laukti visą dieną, bet jo nebuvo. 27 d. rytą Dumbrytė vėl nuėjo į spec. dalį. Ten jai paaiškino, kad jie neturi ryšio su Jovasu ir negalį susiskambinti. Liepė vėl eiti į bendrabutį ir laukti. 15 vai. pranešė belaukiantiems, kad atvyktų prie lagerio vartų ir ten lauktų. Prie vartų I. Dumbrytė su seserimi Laima ir kun. Juozu Zdebskiu išlaukė pusvalandį.

Kai 1978 m. birželio 5 d. Irena Dumbrytė nuvežė dokumentus dėl registracijos, spec. dalyje jai buvo paaiškinta, kad su ja galį atvažiuoti du liudininkai, kurie galės dalyvauti santuokos registracijoje. Tačiau dabar liudininkų neįleido į santuokos registracijos patalpas.

. . . Daugiau...

Rytų Berlyne išeinąs kairiųjų katalikų laikraštis „Begegnung" (1978-7), aprašydamas katalikų gyvenimą Kišiniove (Moldavijos TSR), užsimena ir kai ką daugiau, būtent, „nelegalią pogrindžio spaudą", kuri yra gaminama Lietuvoje. Anot „Begegnungo", šios spaudos teikiamų informacijų tikrumo niekas negarantuoja, ir savo atsakomybę jaučią redaktoriai neturėtų remtis anonimine informacija, kaip tai elgiasi Vakarų Berlyne išeinąs „Petrusblatt", kuris iškreiptai vaizduoja klierikų padėtį Tarybų Sąjungoje.

Cituojama iš 1978.IV.30 „Petrusblatt": „Ukrainos, Baltarusijos ir kitų tautybių katalikams jaunuoliams neleidžiama mokytis Kauno ir Rygos kunigų seminarijose". Kaip argumentas prieš šį tariamai melagingą teiginį, paduodamas Kišiniovo klebono kun. Vladislavo Zavalniu-ko pavyzdys: jis, 26 metų ukrainietis, seminariją baigęs Rygoje . . .

 Iš tiesų jaunuoliai iš kitų respublikų gali mokytis Rygoje ar Kaune, jei . . . gauna leidimą, bet tokia laimė retai kam nusišypso. Dažniausiai jie įstoja į seminariją kaip Lietuvos ar Latvijos respublikų piliečiai, čia apsigyvenę ir prisiregistravę bei padirbėję kokį nors darbą. Reikia manyti, kad panašiu keliu į seminariją pateko ir V. Zavalniukas.

 Kitus kaltindamas neteisingų žinių skleidimu, „Begegnungas" turėtų žinoti, kad net savų respublikų piliečiai ne visi gauna leidimą įstoti į kunigų seminariją, o svetimų respublikų piliečiams juo labiau yra apsunkintas įstojimas.

. . . Daugiau...

Nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos metų Lietuvoje visokiausiais būdais yra draskomos, pjaustomos, deginamos ir kitaip naikinamos lietuviškos ir kitokiomis kalbomis knygos, kurios savo turiniu, atskiromis mintimis bei idėjomis trukdo okupantui ir vietiniams kolaborantams įgyvendinti pragaištingus jų planus Lietuvoje— lietuvius moraliai palaužti ir po to visus juos nutautinti.

Toks lietuviško žodžio persekiojimas ir jo fizinis naikinimas tebevykdomas ir dabar. Tiesa, ne visada tas spausdintas žodis būna okupantui „nusikaltęs". Jis gali praeiti ir pro trigubos (autoriaus, redaktoriaus ir valstybinio cenzoriaus) cenzūros filtrus. Tačiau ir po to jis gali būti sunaikintas. Sunaikintas specialiais įsakymais, jei autorius vėliau kuo nors valdžiai nusikalto ir iš viso nepatinka. Taip šį kartą atsitiko ir su rašytoju ir poetu T. Venclova, drąsiu Žmogaus teisių Lietuvoje gynėju, KGB persekiojimų priverstu emigruoti į JAV.

Žemiau pateikiame gėdingus dokumentus, išsiuntinėtus bibliotekų direktoriams ir knygynų vedėjams, atskleidžiančius nelogiškumą ir „kultūrą" bei moralę tų, kurių iniciatyva panašūs įsakymai bei patvarkymai yra leidžiami.

Pridedamų dokumentų išsiuntimo datą, jo numerį, įsakymo egzemplioriaus numerį ir gavėjo adresą praleidžiame.

. . . Daugiau...

Rugpiūčio mėn. viduryje paaiškėjo, kad tarybinė valdžia leido mokytis Kauno Kunigų seminarijoje 20 klierikų. į pirmąjį kursą priimti klierikai: Stanislovas Anužis, Gediminas Bulevičius, Pranas Civilis, Kazimieras Daugėla, Romualdas Dulskis, Algirdas Gavenauskas, Algis Genutis, Jonas Ivanauskas, Donatas Jasiulaitis, Remigijus Jonkus, Stanislovas Kazėnas, Algirdas Kildušis, Simutis Marciukevičius, Petras Matukevič, Petras Purlys, Gvidas Pušinaitis, Vidas Saukaitis, Jonas Šutkevič, Virginijus Veilentas, Juozas Klimavičius.

Klierikas Juozas Klimavičius vieneriems metams atleistas iš Seminarijos atidirbti valdžiai už mokslą (turi kinomechaniko specialybę).

 Iš II kurso visam laikui pasitraukė Vilniaus vyskupijos klierikas Rimas Dalgėda.

 Atleistas iš paskutinio kurso Vilniaus arkivyskupijos klierikas Algis Kazlauskas.

Šiais metais stojantieji į Seminariją, kaip ir anksčiau, buvo verbuojami dirbti KGB agentais.

Eilė klierikų—Kazimieras Meilus, Vladas Petraitis, Antanas Gylys ir kiti mokslo metų pradžioje buvo iškviesti tardymui į Kauno KGB skyrių. Tardymai sukosi apie klieriką Petrą Blažuką, kuris šiuo metu civilinės valdžios yra išvarytas iš Seminarijos.

Kaunas

Sveikinimo telegrama

Šventasis Tėve,

Vos išgirdę žinią „Habemus Papam", galingo džiaugsmo impulso pagauti, malda, širdimi ir telegrama skubame į Romą ir reiškiame Lietuvos dvasininkijos (nors techniškai negalėjome su visais susitikti), tikinčiųjų ir visų tų vardu, kuriems tikėjimas ir Bažnyčia yra brangesnė už asmeninę gyvybę, susižavėjimą, meilę ir pagarbą. Be to, iškilmingai deklaruojame: Lietuva visada ištikima Apaštalų Sostui.

Šventasis Tėve, Jūs kaip niekas kitas geriausiai suprantate mūsų problemas, viltis ir lūkesčius. Teranda Jūsų kilnioje širdyje ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje reikalai atitinkamą vietą. O mes nuolat melšime Aukščiausiąjį per garbingąjį Dievo tarną arkivyskupą Jurgį Matulevičių visokeriopos Jums Dievo palaimos ir pagalbos įgyvendinti milijonų tikinčiųjų ir geros valios žmonių gyvybinius lūkesčius.
Lietuva-Kaunas

Kunigai: Mykolas Buožius
Pranciškus Gaižauskas 
Liudvikas Siemaška 
Jonas Rakauskas 
Jonas Kazlauskas 
Jonas Augustauskas 
Juozas Vaičeliūnas 
Romas Macevičius 
Juozas Čepėnas 
Alfonsas Svarinskas

. . . Daugiau...

Kaunas

29-sios vidurinės mokyklos vadovybė gavo „pipirų" iš aukščiau už apleistą ateistinį darbą: vienas mokyklos abiturientas, Jonas Ivanauskas, įstojo į Kunigų seminariją.

 Daug uolumo parodo Vlf klasės auklėtoja Dana Mikaliūnienė. Mokiniai nori ar nenori—auklėtoja D. Mikaliūnienė užriša raudoną kaklaryšį ir jau esi pionierius.

Mokinė Laima Sutkutė taip uždėtą kaklaryšį išdrįso nusirišti, už tai susilaukdama daug nemalonumų. Galiausia išsikvietė mokinės motiną:

 —Jūsų mergaitė liko klasėje vienintelė balta varna, — priekaištavo motinai auklėtoja.

***

Gargždai

 (Klaipėdos raj.). š. m. rugsėjo 9 d. buvo laidojamas Justinas Stanijauskas. Jo duktė mokosi II-je vid. mokykloje IVc klasėje. Klasės vadovė Petrauskienė, norėdama parodyti užuojautą savo mokinei, netekusiai tėvelio, atsivedė savo mokinius į laidotuves, bet, pamačiusi prie kapų belaukiantį kunigą, įsakė vaikams sudėti gėles po neštuvais šalia šiukšlyno ir dingti iš kapų.

Gaila, kad mūsų tarybinėje mokykloje dirba tokie neišsiauklėję mokytojai, kurie vietoje užuojautos liūdniausią valandą padaro artimiesiems tiek daug skausmo. Geriau laidotuvėse visai nedalyvauti, negu elgtis nekultūringai.

. . . Daugiau...

Moldavija Sloboda-Raškovas

 Šio kaimo katalikai yra už įstatymo ribų—pasmerkti mirti be religinių patarnavimų, štai keletas faktų:

Ligonės Teofilės Oleinik vaikai kreipėsi į Raudonojo Kryžiaus organizaciją Maskvoje teiraudamiesi, ar sovietų valdžia turi teisę uždrausti mirštančiai ligonei pasikviesti kunigą. Raudonasis Kryžius 1978 m. rugsėjo 6 d. Oleinik pareiškimą persiuntė Moldavijos Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui, prašydamas išspręsti Oleinik klausimą. Raštą pasirašė kanceliarijos viršininkas A. L. Samoilovas.

1978 m. rugsėjo 13 d. T. Oleinik gavo šitokį atsakymą: „Į jūsų laišką, adresuotą Raudonajam Kryžiui, atsakome, kad Kamenkos rajonas neturi registruotos religinės katalikų bendruomenės ir registruoto jų aptarnavimui kunigo; kunigo pakvietimas iš kito rajono sprendžiamas vietinės valdžios" (šiuo atveju Kamenkos rajono). Pasirašė Moldavijos Religijų reikalų įgaliotinio pav. A. I. Raneta. Kamenkos raj. valdžia nė girdėti nenori apie tai, kad vienintelis visoje Moldavijoje katalikų kunigas turi ne tik teisę, bet ir pareigą aptarnauti visus, ypač mirties pavojuje esančius katalikus.

Kun. V. Zavalniuk gavo telegramą iš Raškovo, kurioje prašo jį atvykti pas mirštančią ligonę Domininką Pogrebnąją. Kunigas su telegrama kreipėsi į įgaliotinį. Šis kunigui vykti pas ligonę griežtai uždraudė. Su dideliu skausmu kunigas paskelbė per pamokslą, kad vykti pas ligonį jam griežtai uždrausta. Po dviejų dienų vėl skubi telegrama—prašo atvykti katalikiškai palaidoti mirusią anksčiau minėtą ligonę.

. . . Daugiau...

Saugumui reikia didelio maštabo išdavikų

J. E. vysk. K. Paltarokas savo kancleriu ir vyskupu įpėdiniu buvo bepasirenkąs Utenos kleboną ir dekaną kan. Joną Kriščiūną.

 Vos tik kanauninkas persikėlė į Vilnių, netrukus iš jo staiga pabėgo į provinciją, į altariją. Vėliau buvo paskirtas Vyžuonų klebonu, kur ir mirė.

 Mane paprašęs laikyti paslaptį, pasipasakojo, kas jam nutiko Vilniuje.

 Vos jam ten nusikėlus, saugumas puolė jį baisiai tardyti ir tardė penkias dienas. Jį viliojo vaikiškais pažadais: „Turėsi mašiną. Važinėsi, kur norėsi, net po užsienį . . ." Grasino baisybėmis. Viena iš didžiųjų ši: „Grįši atgal ir smirsi kolchoze! . ."

Bet patys reikšmingiausi buvo šie žodžiai: „Smulkių niekšų mums gana. Mums reikia padėjėjų didelio maštabo, kad mums atstovautų (padėtų) ir užsienyje tarptautinėse konferencijose, taikos konferencijose . . ."

 Kanauninkas J. Kriščiūnas nesutiko, ir jį staiga išgujo iš Vilniaus į altariją.

. . . Daugiau...

„AUŠRA" Nr. 12 (52). Numeris, pasirodęs rugpiūčio mėnesį, skiriamas Lietuvos Helsinkio grupės nariui Viktorui Petkui.

„TIESOS KELIAS" Nr. 10. Numeris pasirodė š. m. rugsėjo pabaigoje.

 „RŪPINTOJĖLIS" Nr. 6. Išleidimo data—spalio mėn.

 „PERSPEKTYVOS" Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4. Šio leidinio pirmasis numeris pasirodė apie rugpiūčio mėn. Kiekvienas numeris apima tik vieną temą, pvz., Nr. 1— „Socializmas, komunizmas ir demokratija", Nr. 2—A. Sacharovo „Mano šalis ir pasaulis", Nr. 3—M. Basko „Rubikonas", Nr. 4—„Ačiū, tau, partija!"

 Leidėjai įžangoje rašo: „Perspektyvos" kels aktualiausias kasdieninio gyvenimo problemas, parodys galimus jų sprendimo būdus, skaitytojams suteiks galimybę pareikšti savo nuomonę ir požiūrį. Supažindins su nuomonėmis tų, kurie už savo pažiūras ir įsitikinimus Tarybų Sąjungoje yra persekiojami ir net kalinami.

 „Perspektyvos" nori padėti surasti kelius, vedančius iš susidariusios aklavietės į atsinaujinimą, pagrįstą tikrosios demokratijos principais ir tarptautinių įsipareigojimų pagrindu.

 „Perspektyvos" dės savo puslapiuose ne tik originaliuosius straipsnius, bet ir didesnės apimties studijas, kurie šiuo metu oficialiojoje Lietuvos TSR spaudoje negali būti paskelbti. Taip pat bus dedami ir vertimai, tačiau tik tų autorių, kurie gyvena arba gyveno Tarybų Sąjungoje, bet dėl savo įsitikinimų yra arba persekiojami iki jų išvykimo arba ištrėmimo į užsienį.

. . . Daugiau...