Rašo Ona Pranskūnaitė
1977.XI.2.
Brangioji, šiandien tą mirusių sodą lankau mintimis, šiais metais neturėsiu galimybės uždegti žvakutę ant apleisto kapo, nedžiugins mano širdies tūkstantinės žvakučių liepsnelės, negirdėsiu graudulingos vargonų preliudijos, neturėsiu laimės iš šv. Mišių plaukiančių malonių pasiųsti anoms pakrantėms. Bet, mano manymu, ne tai svarbiausia! Svarbiausia, kaip žmogus praleido jam skirtą laiką. Savo laimę noriu surasti darydama tai, ką galiu padaryti (. . .).
1977.XII.24
Dėkoju Jums už Kalėdines dovanas. Jų man nedavė. Atviruką ir plotkelę prisegė prie asmeninės bylos. Mat, atviruke esanti žvaigždė jiems nesuprantama—ji ne penkiakampė. Jie tarpusavyje kalbėjo, ar nėra plotkelėje ko nors įkepto (. . .). Jei būtų galimybė, prašau, pasiųskite man siuntinį. Jo sudėtis tebus tokia: 0,5 kg rūkyto sūrio, 0,5 kg sviesto, o likusį svorį teužpildo rūkyti lašiniai. Siuntinio svoris nedidesnis kaip 5 kg. Prašau nedėti į siuntinį dešrų, skilandžių ar kitokių produktų, nes man neatiduos. Siuntinys mane pasieks maždaug po mėnesio.
(. . .) Mano laiškuose aidi Tėvynės ilgesio gaidelė. Nesupraskite mane klaidingai. Jei Dievas to norėtų ir būtų naudinga, aš sutikčiau savo kūniškomis akimis Jos daugiau nematyti. Bet Tėvynė man yra brangi ir miela. Ir jeigu savo žodžiais neišreikščiau Jai savo ilgesingos meilės, tai reikštų, kad aš jos nemyliu.
Dirbame daug. Kartais į parą net 14-15 valandų, bet ypatingo nuovargio nesijaučia. Naktimis blogai miegu. Antrą valandą ryto kolonijos zonoje pasigirsta dainos, — tai grįžta antroji pamaina iš darbo. Nepasakyčiau, kad tos dainelės skamba iš džiugios širdies, jos dažniausiai skamba iš vidinės tuštumos . . .
Už maldas, rūpestį, gero troškimą ačiū Jums, Marijos žemės vaikai! Jums, tautiečiai, diena iš dienos per maloningas Viešpaties rankas pasiunčiu tų dovanų, kurių mano gyvenime yra gausu. Telydi Jus Dievas!
1978.I.8.
Man draudžia lietuviškai rašyti ir gauti lietuviškai parašytus laiškus. Dėl to kovoju su vietine valdžia. Jie netiki, kad mano laiškus tikrina Vilnius. Nei rašto, nei savo gimtosios kalbos, kol mano gyslose bus nors vienas šilto kraujo lašas—neišsižadėsiu. Jei ateityje mano laiškų negausite, žinokite, kad uždraudė. Norėtųsi susirašinėti, nes kiekvienas bendravimas su žmonėmis, nesvarbu kokiu būdu žmones suartina taip, kaip ilgas tylėjimas: juos padaro svetimais. Pasidariau labai užsispyrusi. Toks jau netikęs mano būdo bruožas.
Jūsų atsiųstus baltinius padėjo į asmeninių daiktų sandėlį. Pasibaigus kalinimo laikui, juos grąžins. Man išdavė kaliniams pritaikytą uniformą. Su ja neturi būti šalta, nes tai nustačiusi mūsų „rūpestingoji" vyriausybė. Batus davė naujus, su aulais. Jų dydis—50 numeris. Į vieną batą telpa abi kojos. Jei nebūtų kiauri, galėčiau „matušką" Volgą perplaukti, bet dėl blogo „suleidimo" rudenį paskęsdavau kolonijos kieme.
Viename laiške Jūs rašėte, kad gal Dievas parves mane į Tėvynę. Brangioji, grįžimo laikas gal ateis. Bet labai abejoju, ar mirties šmėkla nepasitiks manęs kelyje į namus (. . .).
***
1978.1.23.
(. . .) Dirbame labai ilgas darbo valandas. Per mėnesį turime tik vieną laisvą sekmadienį. Sveikata truputį geresnė, bet ar ilgam? (. . .).
***
1978.II.20.
(. . .) Marijos žemės vaikai! Telyja ant Jūsų Dievo malonių lietus. Nebūkite bailiai susirūpinę, būkite išmintingi ir tvirti . . .
Visada su Jumis ir maldoje, ir kančioje, ir sapnuose!
***
1978.III.9.
Laukiu Jūsų laiškų. Pagaliau sulaukiau, bet ... jis toks sunkus, tarsi švininis. Norėjau jį sunaikinti. Bet data: mirė aštuonioliktą, laidojo dvidešimt antrą . . . Laidojo .. . Kažkas palaidojo mano motiną . . .
Telegramos negavau . . .
Marijos žemės vaikai! Būkite atsidavę Dievui, būkite paklusnūs kiekvienam Jo mostui.
***
1978.III.20.
(. . .) Akyse stovi amžių maldai sudėtos motinos rankos. Tos rankos, kurios vedžiojo gležną mano rankutę nuo kaktos prie krūtinės, mokydamos daryti kryžiaus ženklą. Tos rankos, kurios ant užminkytos duoninės tešlos paviršiaus spausdavo kryžių, rankos, užkūrusios ugnį ir ją peržegnojančios. Tos pavargusios rankos kiekvieną kartą ant lovelės darančios kryžiaus ženklą. Tai tokios buvo mano motinos rankos.
Prisimenu . . . Prieš daugelį metų, kai grįžau iš Rytų, motina nusišluostė prijuoste ašaras ir tarė:„Vaikeli, sugrįžai!" Tyliai braukė ašaras ir tėvas, žiūrėdamas į mane. Jis nieko nesakė. Jis visada tylėdavo ir žiūrėdavo. Toks buvo jo auklėjimo metodas. Jo manymu, žmogus turi suprasti žmogų ir be žodžių. Tėvas, tas tėvas, kuris prie žibalinės spinksulės kas vakarą skaitydavo šv. Raštą ir aiškindavo mums . . . Spinksulė užgesusi, šv. Rašto knyga užversta, tėvas amžinai nutilęs. . .
Jūsų laiškus gavau visus. Po šio laiško Jums greitai neparašysiu. Nuo kėlimosi iki poilsio valandos lieka apie pusvalandis laiko. Miego užtenka. Miegame aštuonias valandas.
1978.III.26.
Šiais metais neturėjau laimės dalyvauti susitelkimo dienose, Palmių sekmadienio iškilmėse, džiugioje Prisikėlimo šventėje; taip pat nedžiugino akies saulės spinduliuose tviskanti Monstrancija, pavasario vėjuje plazdančios vėliavos, banguojanti maldingų sielų minia. Bet aš su Jumis skendau gavėnios rimtyje, su Jumis vaikščiojau kryžiaus kelius, su jumis lydėjau Kristų, vykstantį į Jeruzalę, klojau Jam po kojomis savo gyvenimo dienų verbas, su Jumis giedojau „Ateik pas mus, galingasis Karaliau", su Jumis lydėjau Kristų į įstatymo altorių ir dėkojau už pasilikimą mūsų tarpe, su Jumis pagerbiau Kristaus kryžių ir klūpojau prie Kristaus karsto, giedodama „Verkite, angelai"; su Jumis, krikščioniškasis pasauli, užgiedojau iškilmingą „Gloria" ir, priėmusi Kristų į savo širdį, po padėkos už nubrėžto gyvenimo kelią parašiau:
„Prisikėlei Tu, Kristau, altoriuos,
Prisikeik mano krikščioniškoj tautoj,
Prisikeik ir širdyje manoj!"
***
1978.IV.23.
Šiandieną tikintysis už savo įsitikinimus turi praeiti įvairius sunkių kančių kelius: jis lėtai marinamas žudančiuose saugumo rūsiuose, siaubą keliančiuose persiuntimo punktuose, dusinamas vagonų kamerose ir galiausiai jis ir jo meilė Kristui šaldoma Sibiro sniegynuose. Ir šito kančių kelio, tos lėtos mirties kai kas pabūgsta. Tai labai skaudu, kai vienas kitas mūsų tautos sūnus duodasi suviliojamas sąžinę praradusių „fėjų", kurios žada laisvę, užtikrintą gyvenimą, sidabrinius. Kadaise saugumiečių žadėta „laisvė" manęs nedžiugina. Kas iš tokios laisvės, jei aš visada būsiu persekiojama piktos, įtariančios akies, visur būsiu lydima seklių, visada būsiu po objektyvu. Tai tokia bus mano ateities laisvė. Sidabriniai . . . Kam jie reikalingi? Šiandien puodžiaus dirva ateiviams laidoti nereikalinga. Ateiviai užvaldė mus ir palaidos mus, kur jiems patiks. Mums, turintiems amžinojo gyvenimo viltį, ne tiek svarbu, kokiomis sąlygomis baigsis mūsų gyvenimo dienos, kur bus supilti mūsų kapo kauburėliai. Mums svarbu, kad Kristaus mokslu ir šviesa nešini mūsų tautiečiai, atsistoję ant pirmtakų kauburėlių, pasijustų didesniais, tvirtesniais ir drąsesniais. Juk už neišsaugotą, neperduotą Išganytojo mokslo šviesą mes būsime prieš Viešpatį atsakingi (. . .).
***
1978.V.1.
(. . .) Nepažįstamas manosios tautos sūnus—Aloyzas man rašytame laiške priskiria mane prie politinių kalinių. Jis neklysta. Tokia mane padarė saugumiečiai. Nors anksčiau savęs politike nelaikiau ir politika neužsiiminėjau. Aš, kaip tikinti, domėjausi religine literatūra, ją dauginau, suprasdama jos naudingumą ir didelį badą savo Tėvynėje. Taip pat perrašiau „LKB Kronikos" numerių, už ką ir buvau apkaltinta politine veikla, šio leidinio aš nelaikau politiniu ir nelaikysiu (. . .), nes šiame leidinėlyje surašyta neužginčijama tiesa.
(. . .) Sekančią dieną mano sesuo pasiuntė telegramą apie motinos mirtį. Telegramos neatidavė. Jos kaip nebūta. Vėliau sesuo išgavo iš gydytojo pažymą, su kuria kreipėsi į Biržų milicijos viršininką (kur motina buvo išregistruota), reikalaudama parašo, kad tuo dokumentu remdamasi, galėtų pasiųsti man užtikrintą iškvietimo telegramą. Milicijos viršininkas nepasirašė. Jis nepatvirtino, kad mano motina mirusi. Nors visiems aišku, kad be išregistravimo neišduodamas mirties liudijimas. Aš gerai žinau, kad iš lagerių pagal vidaus ministerijos potvarkius ne tik mirus kalinamojo tėvams, bet ir kritiškoje būklėje esant tėvų sveikatai, kalinamasis paleidžiamas dviems savaitėms. Tik, žinoma, man tai netaikoma (. . .).
Mane čia dažnai krato. Ir tik mane! Vienos kratos metu atėmė rožantėlį, kurį devynis mėnesius sugebėjau išsaugoti. Taip pat neatidavė Kristaus Užgimimo paveiksliuko ir plotkelės. šv. Velykų sveikinimo laiškuose buvo kažkieno įdėti du velykiniai paveiksliukai. Jų neatidavė. Režimo viršininkė piktai paklausė: „Tai ką, tuos paveiksliukus vėl prisegti prie asmens bylos?" — „Tik prie bylos! Noriu, kad mano bylą puoštų sakramentalijos!" Norisi paklausti, kur gi kun. Č. Krivaičio skelbiamoji tikėjimo laisvė? Tokiems siūlyčiau pasekti skaudžiam kelyje mano sutikto V. Lapienio pavyzdžiu. Jis nežino, kas yra melas ir veidmainystė. Tai tobulas žmogus.
Broliai ir seserys Kristuje, nepabūkite šio laikmečio skersvėjų! Dievas duoda vargą, duoda ir jėgų jį pakelti. Atgaila reikalinga broliams, pardavusiems už lęšienę savo sąžines, reikalinga persekiotojams, reikalinga atgaiva ir mums patiems.
***
1978.V.1.
(. . .) Praeitų metų pavasaris praėjo niūriuose saugumo rūsiuose. Ten lėtai slenka kalinių gyvenimo dienos. Miestas būdavo pilnas karštos pavasario saulės, bet pro rūsio langus ji niekada nepažvelgdavo. Kameroje vėsu ir drėgna. Tik išėję į „gardus" pasivaikščioti, pajusdavome gaivinančią pavasario šilimą (. . .).
***
1978.V.
Jus, be abejo, domina, kas per miestas ta Kozlovka. Tai sujungti trys kaimeliai, išsidėstę ant kalnų ir jų papėdėje. Vietos gražios: kalnai, miškai, pašlaitės, netoli šalčiu dvelkianti Volga. Bet kadangi svetimas kraštas, tai šios vietovės grožis mūsų širdžiai nieko nesako. Be to, jos grožį matome tik iš vienos pusės, pro pusiau uždarytus antro aukšto fabriko langus. Namukai mediniai, maži (kaip mūsų krašto kaimo pirtys), turintys po vieną, du, kai kurie net tris langus su langinėmis. Pakalnėje šio miestelio gyventojų maitintojas—lageris. Lageryje vegetuojančios būtybės taip pat priskaitomos prie Kozlovkos miestelio gyventojų skaičiaus. Teko girdėti, kad netolimoje praeityje šie trys kaimeliai garsėjo ožkų gausumu.
Kai traukiniu priartėjome prie Kozlovkos miestelio, mus pasitiko lagerio mašina ir sargyba. Pavažiavę apie 300 metrų, įnirome į dviejų mūro sienų ir dviejų spygliuotų tvorų tvirtovę, šioje tvirtovėje vaikštinėjome nesivaržydamos, nes jautėmės savos (. . .). Mus apgyvendino antrame aukšte mūriniame pastate. Čia ir slenka mūsų dienos. Slenka lėtai ir vienodai, šiame lageryje yra kalinamos įvairių profesijų bei kadaise įvairius postus užėmusios moterys: inžinierės, mokytojos, gydytojos, buhalterės, parduotuvių vedėjos, pasų stalų viršininkės, įvairių institucijų studentės, vagilkos, girtuoklės, paleistuvės, žmogžudės, spekuliantės ir viena už tikėjimą, kuri yra Jums žinoma. Čiuvašijos tautelė dar neseniai buvo laikoma puslaukine. Nors, žinoma, ir šiuo metu nedaug kuo skiriasi nuo laukinių. Žmonės vidutinio ūgio, tamsiaodžiai, juodais plaukais. Dėvi keistais plaukuotais apdangalais. Daugeliui ant nugarų didelėmis baltomis raidėmis įrašyti mums nesuprantami žodžiai. Čiabuvės čiuvašės beveik be išimties visos kalinamos už žmogžudystes, nes šios tautelės žmonės yra labai pikti (. . .). Šiaip visi be išimties yra smulkmeniški įstatymų vykdytojai, nes jų dievas— Tarybų Sąjunga. Dėl to lageris labai griežtas. Lageryje gyvenimo sąlygos ypač sunkios. Režimo viršininkė, neturėdama mano laiškams vertėjo, jau seniai mano laiškus siuntinėja patikrinti Panevėžio milicijai. Ji, vilniečių paskatinta, mane apstatė šnipėmis, šnipių kaip gyvačių miške! Vienos jų buvusios ir gerai žinančios Kauno miestą, kitos lankęsi Vilniuje, trečios gerai žinančios Maskvą ir t. t. O Ona niekur nebuvo ir nieko nežino. Režimo viršininkė, negaudama jokių papildomų žinių, kartais pribėga prie manęs, apkabina ir užduoda kad ir tokį klausimą: „Sakykite, koks jūsų išsilavinimas?" — „Byloje užrašyta!" —atsakau. „Tai netiesa!" —bėgdama nuo manęs, atrėžia ji. —„Tikrai gaila veltui vargstančių. Negaliu padėti".
Apie save galiu parašyti taip. šiuose rėmuose, šioje mane supančioje aplinkoje jaučiuosi ramiai. Tarsi normaliai. Aš nei vergė, nei karalienė, tik žmogus. Dėl savęs aš nieko netrokštu ir nieko nesirenku. Ilsiuosi tarsi kūdikis ant mus globojančių Dievo rankų. Norėjau parašyti Jums, kad lagerio vadovybė jau senokai susirūpino mano sveikata, bet tai padaryti nebuvo progos. Š. m. sausio mėnesį mane norėjo išsiųsti į Kemeros sritį, tai yra į tremtį, bet šiam sprendimui pasipriešino lagerio viršininko pavaduotoja, motyvuodama, kad man bus nepakeliamas to krašto klimatas ir darbas. Ten tremtiniai darbuojasi fermose ir laukų darbuose, šiuo metu dar tebegalvoja, kaip su manim pasielgti. Žinote, lagerio administracija besiruošiančioms į amžinybę stengiasi pakeisti „iškeliavimo" stotį. Prieš tris savaites mūsų lageryje mirė 22 metų mergaitė. Iškeliauja . . .
Marijos žemės vaikai, kai Jūsų pavargę keliai sulinks prie Marijos altoriaus, prisiminkite mus.
***
1978.V.14.
Netikėtai išaušo gegužės ketvirtosios mums laisvę nešąs rytas. Tikrai! To ryto saulėtekio šviesa nužėrė nuo mūsų gyvenimo nakties šešėlius. Gegužės 4 dieną iš mūsų lagerio 16 moterų buvome sąlyginai paleistos. Tą dieną iš Uljanovsko miesto atvyko vienas milicijos pareigūnas ir to fabriko, kuriame, buvome numatytos įdarbinti, direktoriaus pavaduotojas. Nuo Kozlovkos iki Uljanovsko apie 300 km. Iš Kozlovkos išvykome apie 16 vai., o Uljanovski buvome sekančią dieną apie 9 vai. Kelyje išvargome ir sušalome. Nežiūrint šalčio, vis dėlto paryčiu nunirome į sapnų karalystę. Kai pravėrėme mieguistas akis, mums iš tolo mojo saulės nutviekstas miškas. Pravažiavus mišką, pradėjo rodytis Uljanovsko fabrikų kaminai. Mus apgyvendino dviejų aukštų bendrabučio pastate. Kambariukas švarus, apie 18 m. Su manimi gyvena trys savo vyrus užmušusios moterys. Abu kambariuko langus puošia grotos. Tikrinant mūsų sveikatą, gydytojai suabejojo mano sveikata. Odos apdirbimo kombinato vadovybė jau buvo mums paskyrusi darbus, bet man skirtam darbui gydytojai sutikimo nedavė. Kombinato vadovybė dvi dienas mane laikė be nuolatinio darbo, siuntinėjo nuo vieno darbo prie kito, liepdama pačiai pasirinkti sau darbą. Nesirinkau. Rinktis nebuvo iš ko. Visur emulsijų, dažų kvapai, karštis. Paskyrė savo nuožiūra. Pirmos dienos buvo sunkios. Darbas, atrodo, nieko.
Mūsų bendrabutyje su šeimomis gyvena keturi milicininkai. Jie pakaitomis budi dieną ir naktį. Vakare 10 vai. būna patikrinimas. Taip pat šiame bendrabutyje turi registruotis kiekvieną sekmadienį. Prieš darbą, po darbo ir sekmadieniais mes galime laisvai vaikščioti po miestą, išvykti į kalnus, mišką, plaukioti Volga ir t. t. Tik svarbu 10 vai. vakare grįžti į bendrabutį. Čia daug geriau negu lageryje. Nors pirmi mėnesiai buvo sunkūs. Gyvenimą pradėjome nuo adatos, degtukų ir šaukšto (. . .).
***
1978.VI.4.
Laiškus, siuntinius, pinigines perlaidas galime gauti be skaičiaus ir visa, kas juose siunčiama. Čia niekas nieko netikrina ir nėra jokių apribojimų. Nesiųskite nieko, nes aš noriu dabarties momentą priimti tokį, kokį Dievas yra nuo amžių numatęs. Juk žmogui naudinga pažinti tiek šalčio, tiek alkio ir kitų nepriteklių skonį.
Šiandien sekmadienis. Nuvykau į pravoslavų bažnytėlę paaukoti Jūsų atsiųsto vyšnios žiedelio. Kaip žinote, pravoslavų bažnyčiose nėra altorių, ant kurių galima paaukoti gėles. Tarsi vogčiomis priėjau prie Nukryžiuotojo paveikslo, kur iš vienos pusės skausme paskendusi švč. M. Marija, o iš kitos pusės—šv. Jonas, ir slapčia paaukojau kaip dovaną mano Tėvynės sodų žiedelį Marijai nuo visų Jos numylėtos žemės vaikų.
(. . .) kai rašysite laišką, į jį įdėkite didelę adatą. Uljanovske jų nėra (. . .) Jei dirbsime 20 dienų per mėnesį, tai gausime apie 60 rublių. Už tokius pinigus šioje vietovėje galima tik prasimaitinti, šiame mieste mėsos, sviesto, dešrų visai nėra; lašiniai parduodami komiso parduotuvėse. Jų kaina 1 kg—5,47 rb. Mes mėsiškų valgių neperkame ir dėl jų nesukame galvos. Maitinamės pienu, duona ir bulvėmis. Pienas panašus į užbaltintą vandenį: išgėrus butelį pieno, jo plauti nereikia, jis būna švarus . . . Iš maisto prašyčiau įdėti į siuntinį, žinoma, jei parduotuvėse yra, pora kg kisieliaus ir prastos kavos ar kakavos. Šių maisto produktų Uljanovske nėra (. . .).
Brangioji, nesijaudinkite, kad išplėšiama pašto dėžutė ir perskaitomi mano laiškai (. . .). Aš gerai žinau, kad besidomintieji mano laiškais yra saugumiečiai, nuo jų aš nieko neslepiu.
(. . .) nuvykau į vienintelę šiame mieste esančią mažą pravoslavų bažnytėlę (. . .). Išeidama iš ten, negalėjau atsistebėti minios gausumu. Tiesiog stebiuosi, kad tiek laiko iš šios tautos žmonių širdžių buvo ir tebėra trinamas Dievo vardas, bet jis neištrinamas. Vieną kartą lankiausi pas bendrabučio viršininką. Jo gražiais baldais apstatytame bute mano nustebusios akys išvydo garbingoje vietoje bekabančius religinius paveikslus, širdyje buvo džiugu (. . .).
***
1978.VII.3.
Dirbu tą patį darbą, t. y. dažau odas. Kai pažvelgiu į tuos milijoninius kalnus odų, į galvą lenda neišsprendžiamas klausimas: į kokį kraštą išbėgo galvijai nusimetę savo kailius? O gal dabar mada vaikščioti be odos? Jei jie būtų papjauti, būtų parduotuvėse mėsos. Parduotuvės tuščios: nėra galvų, nėra kanopų, nėra uodegų. Tikrai nėra!
(. . .) Manoji Tauta, eikite tvirtu žingsniu, krauju ir prakaitu didvyrių pašventintais takais ir savo ranką jauskite Viešpaties delne. Prisiminkite mus Tautos šventovėse ir visus aplankančiose nesėkmėse!
Ona Pranskūnaitė
***
Rašo Vladas Lapienis
(. . .) Be abejo, Tau būtų maloniau, kad pasakočiau iš lagerio tik geras naujienas. Tačiau kam apgaudinėti save ir kitus? Tikrovė išlenda pati (. . .). Dėl aplaidumo daugiau kaip du mėnesius negavau nei laikraščio, nei žurnalų. „Tiesą" pradėjau gauti tik nuo rugpiūčio 2 d., o žurnalo „Nauka i žizn", laikraščio „Neuer Leben" negaunu ir iki šiol. Nežinau, kur dingo už du mėnesius „Komjaunimo tiesa" ir kiti kai kurie laikraščiai bei žurnalai.
Trečiosios kolonijos administracija gerai žino, kur aš esu, nes porą Tavo laiškų, nusiųstų į Baraševą, atsiuntė man į devynioliktą lagerį. Tačiau kitus tavo ir kitų žmonių laiškus, siųstus senuoju adresu, užuot atsiuntę į kaimynystėje esantį devynioliktą lagerį, juos grąžino atgal siuntėjams, esantiems toliau kaip už tūkstančio kilometrų (. . .).
V. Lapienis
1978.IX.10.
***
Rašo Petras Paulaitis
1978.V.19
(. . .) Bemaž visus, su kuriais teko 1958-1961 m. bendras vargas vargti, prisimenu ir juos nešioju širdyje. Tik Dievas žino, kiek jų dar prisimena mane. Bet tas ir nėra svarbiausia. Svarbu, kad jie būtų geri žmonės ir gerai, laimingai gyventų. Aš nuo 1961 metų sausio 30 d. iki 1974 balandžio 1 d. pabuvau „zebrų" karalystėje. Nežinau, ar dėl pablogėjusios mano sveikatos (mat drėgnose ir suspaustose kamerose pradėjo tinti kojos . . .), mane pervedė į lengvesnio režimo lagerį. Iš čia į kitą, o iš ten dar į kitą, bet vis su mažiau žmonių ir mažesniu plotu gyvenvietėse. Ir nauda tik tokia, kad esame neužrakintose kamerose, su langais be grotų ir uniforma kitokia—ne rainuoti. Žodžiu—nieko gero. Visur jaučiasi kryptis į blogą. Bet tos kasdieninės duonelės kol kas užtenkam. O buvo dienų, kada duona sotindavomės tik sapne. Klausiate, ar galima siųsti pinigų ir ar už juos galėtumėte ką nors nusipirkti. Pinigus galima siųsti, bet mes jų nematome ir jų panaudoti negalime daugiau kaip 7-9 rb. per mėnesį lagerio parduotuvėje. O kas administracijai kuo nors nusikalto, arba neišdirbo normos, tai tam atima teisę naudotis krautuve dalinai ar net visiškai.
Prie darbo verčia visus. Invalidams specialiai prirašoma, kuris kiek gali dirbti valandų. Pvz., man prirašyta, kad privalau dirbti 6 valandas, o iš tikrųjų išdirbama daug daugiau. Žinoma, darbas ne po laukus, ne po miškus, bet įtampos užtenka. O svarbiausia, kad visą laiką būtumei užimtas. Taigi apsiprekinimui pinigų dar uždirbu. Kaip toliau seksis tas darbas ir uždarbis, sunku pasakyti, nes jau nuo 1947 m. balandžio 12 d. be jokių atostogų, be jokio „remonto", be jokios ramios valandėlės traukiu jungą Rusijos valdose. O dar koks maistas už tą darbą?! Koks užlaikymas?
Mozė įsakė žydams dirbantiems jaučiams neužrišti snukių (mat alkani gyvuliai prabėgom pagriebdavo tai šieno kąsnį, tai kukurūzo vieną kitą varpą). O čia naujosios civilizacijos ir žmoniškumo skelbėjai daro visiškai priešingai: išleidžia visokias „naujas konstitucijas", o jos dar lydimos slaptų, niekur neskelbiamų, išskyrus mūsų barakų koridorius, instrukcijų, kurios užriša mūsų burnas, kad būtume alkani, kad nekalbėtume, neaimanuotume. Bet žmonės, suskaldyti, supjudyti, išmėtyti mažomis grupelėmis ir, —uždaryti neprieinamuose „šuliniuose", kenčia, ir tyli. Tyliu ir aš, bet aš tikiu Apvaizda. Be Jos ir plaukas nenuslenka. Ir „fiat voluntas Tua!". „Nėra blogo, kuris neišeitų į gerą". Laisvė brangi.
Nei knygų, nei žurnalų, nei laikraščių banderolės nepraleidžiamos. Nieko negalima siųsti ir gauti, išskyrus dvi po 1 kg svorio banderoles ir 1,5 kg siuntinį per vienus metus. Laikraščius ir žurnalus galima išsirašyti už savo pinigus per lagadministraciją. Bet mūsų išsirašytoji spauda gana dažnai dingsta, o veik visuomet vėluoja. Net baisu: geros knygos mes jau seniai nematome: „A nei druko, a nei rašto mums turėt neduoda. Tegul, sako, bus Lietuva (kaliniai) ir tamsi, ir juoda (atsilikę ir sutrypti)".
Buitinė priežiūra irgi labai menka. Visus sunkumus bei trūkumus ir neišvardinsi. Medicininė priežiūra bloga, vaistinėse dėl mūsų veik nieko nėra. Jau nuo seniai mane vargina kojų nuospaudos. Net „saldu" darosi prisiminti batą, o išsigydyti čia nėra kuo . . .
Bet aš neturiu nei žmonos, nei mamos. Gerai, kad pasaulis yra ne be gerų žmonių. Vienas vienaip, kitas kitaip, —taip gerų žmonių parama ir malda ir įpusėjau 31-sius kalinimo metus. Ir jau beliko 4 su puse metų. 1982-siais spalio 30 d. baigsiu užkariautojui atiduoti nekalto baisią duoklę.
Bet reikia baigti, nes mūsų „šulinio" aukštos tvoros, laiškas gali neperlipti. (Prašo leikoplastiriaus nuospaudoms gydyti, vokų, tušinukų, saldainių „Karvutė", pašto ženklų . . .).
„Tikėkit, kad visa tai rašau ir raustu kaip virtas vėžys . . . Labiausiai prašau prisiminti mane savo maldose Viešpačiui prie Jo altoriaus.
Prašau sveikinti sutiktus bendrus pažįstamus".
Petras Paulaitis
