1978 m. birželio 28 d. Irena Dumbrytė gavo pranešimą, adresuotą: Mordovskaja ASSR, Zubovo—Polianski ron, pos. Sosnovka uč. ŽX 385/1. Po pranešimo tekstu pasirašę lagerio viršininkas A. A. Satajevas ir biuro viršininkas V. S. Davydovas. Buvo pranešama, kad I. Dumbrytės santuokos registracija su Baliu Gajausku įvyks 1978 m. liepos 27 d. Negalint atvykti nustatytu laiku, prašyta pranešti iš anksto.

Nurodytą dieną I. Dumbrytė, lydima kun. J. Zdebskio ir sesers L. Šulskienės, atvyko į Sosnovka. Kadangi Dumbrytė yra katalikė, tai norėjo, kad santuokos registracija būtų sutvirtina ir bažnytine santuoka, kuriai reikalingi du liudininkai. Ji taip pat išpildė ir Balio prašymą, kad šioje apeigoje dalyvautų kunigas.

Atvykusioji nuėjo į spec. dalį pranešti, kad santuokai yra pasiruošusi. Jai buvo pasakyta, kad santuokos registracijos valanda bus pranešta telefonu į bendrabutį, kuriame buvo apsistojusi. Skambučio teko laukti visą dieną, bet jo nebuvo. 27 d. rytą Dumbrytė vėl nuėjo į spec. dalį. Ten jai paaiškino, kad jie neturi ryšio su Jovasu ir negalį susiskambinti. Liepė vėl eiti į bendrabutį ir laukti. 15 vai. pranešė belaukiantiems, kad atvyktų prie lagerio vartų ir ten lauktų. Prie vartų I. Dumbrytė su seserimi Laima ir kun. Juozu Zdebskiu išlaukė pusvalandį.

Kai 1978 m. birželio 5 d. Irena Dumbrytė nuvežė dokumentus dėl registracijos, spec. dalyje jai buvo paaiškinta, kad su ja galį atvažiuoti du liudininkai, kurie galės dalyvauti santuokos registracijoje. Tačiau dabar liudininkų neįleido į santuokos registracijos patalpas.

Visa santuokos registracijos procedūra užtruko apie 10-15 minučių. Visi dokumentai buvo jau paruošti, reikėjo juos tik pasirašyti. Pirmiausiai į kambarį įvedė Dumbrytę, vėliau Balį Gajauską. Jis pasirodė dryžuotais lagerio rūbais, su kerzavais batais, be plaukų ir pasisakė, kad čia esąs jo „išeiginis kostiumas". Sužadėtinė atėjo pasipuošusi baltais vestuviniais rūbais . . .

Tvarkant dokumentus, spec. dalyje buvo žadėta po santuokos registracijos suteikti jaunavedžiams asmeninį pasimatymą trims paroms, bet kai atėjo į santuokos registraciją, lagerio viršininkas jai pranešė, kad asmeninio pasimatymo ji negausianti, nes Balys jau turėjęs asmeninį pasimatymą dviejų parų (nors priklauso trys) su motina birželio 6 dieną ir kito pasimatymo ji negausianti. Dėl bendro pasimatymo jie dar pagalvosią ir pranešią sekančią dieną.

Rytojaus dieną iš ryto Dumbrytė-Gajauskienė nuvažiavo į Javasą pas lagerio valdybos viršininko pavaduotoją Novikovą. Sis Gajauskienei grubiai atrėžė, kad pasimatymo negausianti, ir, be to, pasimatymas skiriamas ne jai, bet Baliui. Nenorėdama rodyti savo ašarų, Gajauskienė išbėgo iš kabineto.

Grįžusi į Sosnovka, Gajauskienė vėl nuėjo pas lagerio viršininką Nekrasovą dėl bendro pasimatymo. Parašė pareiškimą ir prie lagerio vartų išlaukė 2 valandas, kol lagerio prižiūrėtoja malonėjo išeiti paimti pareiškimo. Po kelių valandų Gajauskienei buvo pranešta apie paskirtą dviejų valandų bendrą pasimatymą. 15 vai. 30 min. ji turinti būti prie spec. lagerio vartų.

Į pasimatymo kambarį Gajauskienę įvedė pirmą ir pasodino už stalo, kuris stovėjo prie lango, o šalia prie stalo atsisėdo prižiūrėtoja. Maždaug 2-2,5 metro atstumu prie durų stovėjo kitas stalas. Netrukus į kambarį įvedė B. Gajauską ir pasodino už kito stalo, o šalia jo atsisėdo kitas lagerio prižiūrėtojas. Kambario durys buvo pastoviai atidarytos į koridorių ir pro jas į kambarį įeidavo ir išeidavo žmonės, kad išblaškytų dėmesį ir neleistų susikaupti pokalbiui. Eidama į pasimatymą, Irena su savimi pasiėmė rankinuką, kurį pasimatymo metu iš jos atėmė ir grąžino jam pasibaigus. Gajauskienė vylėsi gausianti asmeninį pasimatymą, todėl su savimi atsinešė maisto produktų, bet, pasirodė, kad jų perduoti nėra galimybės. Savo vyrui ji pasakė turinti maisto produktų, bet jai neleidžiama perduoti. Lagerio prižiūrėtoja pasiūlė produktus perleisti jiems, nes čia jų trūksta, tačiau Balys perspėjo žmoną, kad, jeigu perduotų šiuos produktus priežiūrėtojams, tuomet jai pritaikytų straipsnį ir pasodintų keleriems metams į lagerį už spekuliaciją.

Pasimatymo metu Gajauskai privalėjo kalbėti rusų kalba, nors abu yra lietuviai. Prižiūrėtojai įrodinėjo, kad lietuviškai suprantantis cenzorius galįs atvykti tik po savaitės ar net kelių savaičių. Ir taip jie buvo priversti kalbėtis rusiškai. Lagerio prižiūrėrėtojai visą laiką kišosi į pokalbį. Nei pasimatymo pradžioje, nei jam pasibaigus jaunavedžiai negalėjo vienas kitam net rankos paduoti pasisveikinant.

Sekantį asmeninį pasimatymą jie gaus tik po metų. Lagerio viršininkas pareiškė, jog galįs būti toks atvejis, kad Balys gali gauti nuobaudų ir asmeninio pasimatymo negaus ir po metų. Tokia humanizmo dvasia vyrauja šiandieninio Gulago džiunglėse.

Civilinė santuoka Bažnyčioje negalioja. Susidarius tokioms sudėtingoms aplinkybėms kun. J. Zdebskis gavo leidimą iš vyskupo, kad sutuoktiniai pasakytų priesaikos žodžius ir patys priimtų Komuniją. Priesaiką pakartoti galėjo, o kai Gajauskienė norėjo, kad vyras priimtų švenčiausiąjį Sakramentą, —lagerio prižiūrėtojai iš jų pasityčiojo ir neleido priimti.

Ilgai lauktasis ir išsvajotas „pasimatymas" pasibaigė. Prižiūrėtojai uždarinėjo lagerio vartus. Pro nespėjusių užsiverti vartų plyšį ji matė viduryje kiemo aukštai iškeltą, mojuojančią Balio ranką, toliau už jo mojavo būrelis jo draugų, bylodami apie nepaulaužiamą politinių kalinių dvasią . . .