Saugumui reikia didelio maštabo išdavikų
J. E. vysk. K. Paltarokas savo kancleriu ir vyskupu įpėdiniu buvo bepasirenkąs Utenos kleboną ir dekaną kan. Joną Kriščiūną.
Vos tik kanauninkas persikėlė į Vilnių, netrukus iš jo staiga pabėgo į provinciją, į altariją. Vėliau buvo paskirtas Vyžuonų klebonu, kur ir mirė.
Mane paprašęs laikyti paslaptį, pasipasakojo, kas jam nutiko Vilniuje.
Vos jam ten nusikėlus, saugumas puolė jį baisiai tardyti ir tardė penkias dienas. Jį viliojo vaikiškais pažadais: „Turėsi mašiną. Važinėsi, kur norėsi, net po užsienį . . ." Grasino baisybėmis. Viena iš didžiųjų ši: „Grįši atgal ir smirsi kolchoze! . ."
Bet patys reikšmingiausi buvo šie žodžiai: „Smulkių niekšų mums gana. Mums reikia padėjėjų didelio maštabo, kad mums atstovautų (padėtų) ir užsienyje tarptautinėse konferencijose, taikos konferencijose . . ."
Kanauninkas J. Kriščiūnas nesutiko, ir jį staiga išgujo iš Vilniaus į altariją.
***
Perkūnas iš giedro dangaus
1960 m. liepos 14 d. staiga gavau šaukimą atvykti į Kazlų Rūdos pasų stalą; su savimi turėti pasą ir karinį bilietą.
Nieko blogo negalvodamas, aš ir nuvykau. Prisistačiau tokiam jaunam seržantukui. Jis pasižiūrėjo, dar kartą pasižiūrėjo į mane ir sako:
— Bet mes jūsų nekvietėme!
Še tai tau! Aš nustebau ir sakau:
—Na, bet štai gi kvietimas!
Seržantukas paėmė kvietimą, kažką sumurmėjo, vėl taip jau įdomiai į mane pasižiūrėjo ir su mano dokumentais kažkur nudundėjo.
Kai jis grįžo, aš paklausiau:
—Sakykite, o ko gi čia mane pašaukė?
—Sužinosite patys, —nusišypsojo jis ir vis jau taip smalsiai spokso į mane. —Eikite su manimi, —dar pasakė.
Nuvedė mane į antrąjį aukštą. Atidarė dermantinu apmuštas duris. Aš įėjau.
Už stalo sėdėjo apysenis vyras. Ant sienos kabėjo uniforminiai rūbai, ant kėdės gulėjo saugumiečio kepurė. Mane pakvietė sėstis. Atsisėdau. Ant stalo verčiamojo kalendoriaus liepos 14 lapelyje pastebėjau rusiškai užrašytą mano pavardę, gimimo metus ir dar kelis neįskaitomus žodžius. Vadinasi, ši diena jau iš anksto paskirta man . . .
Pradėjo mane klausinėti. . . Taip atsargiai, taktiškai pradėjo man įrodinėti, kad aš—jaunas vyras— vargonininkauju, atseit fanatizmui pasiduodu ... Aš atsakydavau, tačiau daugiausia tylėjau. Paskui paklausė, ar aš galutinai apsisprendžiau stoti į kunigų seminariją. Atsakiau teigiamai.
O jis man grąžino pasą, karinį bilietą, susizgribo dar pasakyti, kad pasų stalas jau viską sutvarkė, ir mane paleido.
Grįždamas aš taip ir nesusigaudžiau, ko tas saugumietis iš manės norėjo.
Po keletos dienų mane staigiai iškvietė į Višakio Rūdos apylinkę. Čia mane nuvedė į atskirą kambarį, o ten už stalo sėdėjo jau man pažįstamas saugumietis. Labai maloniai pasisveikino ir be jokių įžangų pradėjo:
—Na, tai kaip, ar dar nepersigalvojote? Ar vis dar norite į tą seminariją stoti?
—Noriu! O juk ir egzaminus jau išlaikiau, — neiškenčiau nepasigyręs.
—Egzaminai—tai nulis! —pokštelėjo per mano savimeilę. —Svarbu kas kita . . .
Ir truputį pagalvojęs, saugumietis tęsė:
—Žinoma, Tarybinė Konstitucija piliečiams suteikia pilną laisvę. Todėl ir leidžia norintiems stoti į tą kunigų seminariją. Bet juk ne paslaptis, kad kunigų tarpe daug reakcionierių, kurie vienaip ar kitaip kenkia tarybų valdžiai. O tokių seminarijoje yra . . .
—Aš to nežinau, —nuoširdžiai prisipažinau.
—Užtat mes žinome, —apšvietė mane ir, patylėjęs vėl kalbėjo:
—Na, gerai! Sakykim, jūs įstojate į tą seminariją. Ir staiga per kokią nors paskaitą koks nors profesorius ima jus agituoti prieš tarybų valdžią. Ką jūs darytumėte?
Aš susimąsčiau. Labai jau biaurus klausimas. O atsakyti kaip? Pagaliau ryžausi:
—Na, jau jeigu atvirai agituotų prieš tarybų valdžią— aš praneščiau jums!
—Taip, tas labai gerai! Na, tai čia ir pasirašykite, — man pastūmė kažkokį lapą.
—Ką pasirašyti? Kodėl—baisiai nustebau.
—Na, kad sutinkate su mumis bendradarbiauti . . .
—Ką??? Jūs norite mane šnipu padaryti? —net atsistojau aš.
—Kokiu šnipu? Kokiu šnipu? —atsistojo ir jis. —Čia jokiu šnipu jūsų niekas nesirengia padaryti! Tik norime, kad jūs atliktumėte savo, kaip tarybinio žmogaus pareigą!
—Ir dėl to reikia pasirašyti? —tiesiog jau niršau aš. — Tai ką, ar aš ne tarybinis žmogus? Manimi ir mokykla, ir armija tikėjo. O jūs netikite? Jei jūs parašo reikalaujate, tai netikite, kad aš tarybinis žmogus? —jau visai perpykau aš.
—Žinoma, mes puikiai žinome, kad jumis tikėjo ir mokykla, ir armija, —jau ramiau kalbėjo jis.
—Tai mane šnipu norite padaryti? šnipu? —siutau aš.
—Jokiu šnipu! —vėl užsiuto saugumietis. Ir kiekvieną kartą, kai tik ištardavau šitą žodį, jis baisiai įširsdavo. —
Mums jokių šnipų nereikia! Tik pasirašykite, kad pasižadate atlikti savo, kaip tarybinio piliečio pareigą.
—Ir vien dėl to reikia pasirašyti? —nesuturėjau piktumo. —Kodėl gi niekas anksčiau iš manęs to nereikalavo? Visi tikėjo manimi ir be parašo!
—O mes netikime! —tvirtai atrėžė jis. —Ir štai ką dar pasakysiu. Jeigu jūs atsisakote pasirašyti, —na, neįstosite . . . Nepatikimų žmonių mes neleidžiame . . .
—Tai nejaugi visi turi pasirašyti? —baisiai nustebau aš.
—Na, čia tai jau mūsų reikalas. O jums štai ką pasakysiu: duodu jums tris dienas apsigalvoti. Po to atvažiuosite pas mane į Kazlų Rūdą. O dabar—jūs laisvi!
Jaučiausi tarsi iš mėnulio iškritęs. Niekas man nesakė, o ir aš pats niekada netikėjau, kad iš viso mūsų santvarkoje yra galimas toks pokalbis. Jam aš visai nebuvau pasiruošęs. Aš tam saugumiečiui atsakiau viską iš tikros širdies, jokios apgaulės ir vyliaus neturėdamas. Sakiau, ką galvojau. Būti šnipu? Išduoti Dievą? Tėvynę? Ne, niekados, niekados, niekados! Ir kas čia gali būti bendro tarp kunigystės ir špionažo?
Tuomet aš to niekaip nesupratau ... Aš dar tikėjau tarybinės Konstitucijos realumu, tikėjau tarybiniu humaniškumu. Juk man buvo tik 23 metai!
Ir jeigu aš dabar labai nusivyliau tarybine santvarka, net neapkenčiu jos—ačiū už tai saugumiečiams, kurie yra tikri tarybinės tvarkos saugotojai. Ačiū jiems!
O šnipu nebuvau ir niekada nebūsiu!
Ir tik tada, kai visa tai papasakojau savo kunigams— auklėtojams Kačergiui ir Žemaičiui—jie pradėjo man prikaišioti, girdi, nereikėjo taip stipriai ginčytis, reikėjo nusileisti, patylėti.
Aš ir ant jų užsiutau. O kur gi jūs buvote anksčiau?! Ko net nepriminėte man—avinėliui, kad panašus pokalbis gali būti? Gal ir būčiau susivaldęs, gal ir nebūčiau taip sangviniškai ginčijęsis, tačiau pasirašyti—ne! Niekados!
***
O kai tą trečią dieną nuvažiavau į Kazlų Rūdą— pokalbis buvo labai trumpas.
—Na, jei nepasirašai—tai žinokis, —tik tiek pasakė saugumietis ir atleido.
***
. . .Tą dieną buvau Braziūkuose pas Algutį. Iš Kauno grįžo Braziūkų Tėvelis ir pasakė, kad ir Algutį, ir mane valdžia nubraukė.
Ši žinia manęs jau nenustebino. Man, sakau, net garbė, kad tokia galinga valstybė—ir „sputnikai" apie mėnulį sukasi, raketos visą pasaulį gali aplėkti, o štai išsigando manęs, tokio menkystos! Bijo, kad aš santvarką nesugriaučiau . . . Juokai . . .
Tačiau širdyje kažkas nutrūko. Aptemo kažkas . . . Vis dėlto ir šią auką sugebėjau paaukoti Marijai . . . Vadinasi, nebuvau vertas tos malonės . . . Gal kitais metais, gal dar už kelių, o gal ir niekada kunigu nebūsiu . . . Gal nevertas esu . . .
Iš Braziūkų dviratį vedžiausi. Važiuoti negalėjau. Verkiau, verkiau, verkiau . . .
Visos mano viltys sudužo. Kaip toliau gyventi, ką veikti, ko tikėtis?
Tačiau nei 1961 m., nei 1962 m., 1963 m. mano pavardės net sąrašuose nebūdavo. Buvo valdžios įsakyta visai neįtraukti į sąrašus tų, kurie nors kartą buvo įtraukti. Reiškia, saugumo apdirbimo nepraėjome, na, ir eikite, vaikinukai, šunims šėko pjauti!
***
Ir vėl saugumiečiai
Įsivaizduokite tik—jie ir Pabradėje mane susirado!
Ateina kartą į kleboniją kažkoks civilis ir kviečia mane į miesto vykdomąjį. Aš, žinoma, išeinu, o apačioje ant kelio stovi lengva mašinėlė ir laukia du vyrai. Pasisveikino, mane vardu vadina, o aš juos pirmą kartą savo gyvenime matau!
Pakvietė sėstis į mašinėlę. Įsėdau. Jie man iš šalių. Mašina pajudėjo.
Na, ta mašinėlė taip be tikslo ir važinėjo visokiais keliais, o mes kalbėjomės, kalbėjomės . . .
Pasiteiravo, kaip sekasi. Gerai! Žinoma, gerai. Ar patenkintas tokiu gyvenimu? Puikiausiai!
—Na, o apie kunigystę ar jau negalvoji? —staiga paklausė.
—Galvojau ir galvosiu, tik kad jūs neleidžiate, — piktokai atsakiau.
—Na, čia tai nuo tavęs viskas priklauso . . . Nereikia taip užsispirti. Mes juk nieko prieš, —maloniai mokė mane.
Aš tylėjau. Tada prabilo kitas:
—Tu, berods, Višakio Rūdoje pas marijoną gyveni? Tai turbūt daug ką apie marijonų vienuolyną žinai . . .
—Žinote, kad tikrai daug! —akiplėšiškai pasigyriau aš. O iš tikro tai man kuo mažiausiai rūpėjo vienuolyno vidaus reikalai ir nieko ypatingo aš nežinojau. Tik štai taip pasigirti man buvo didžiausias malonumas.
—Aš manau, kad mes rastume bendrą kalbą, —vėl prabilo pirmasis. —Tiesa, ar jokio laiško negavote iš Vilniaus Kurijos? —netikėtai paklausė.
—Iš Kurijos? —baisiai nustebau aš. —Juk ten aš nieko nepažįstu!
—Na, nieko, nieko, —nuramino mane.
Vėl atvežė mane prie namų, liepė man pagalvoti ir prašė po poros dienų ateiti į miesto vykdomąjį komitetą. Ten jie manęs lauksią.
Aš, žinoma, tuoj viską papasakojau Vytukui ir Nikodemui. Tie mane perspėjo:
—Oi Jonai, Jonai, nežaisk su ugnimi!
O man buvo smagu! Romantiška! Aš buvau nusprendęs būtinai nueiti į tą susitikimą.
Staiga, tą pačią dieną gaunu laišką. Braižas nepažįstamas. Rašo Vilniaus vyskupijos kancleris kun. S. Mažeika.
Kviečia mane atvažiuoti pas jį.
Nustebau. Juk aš jo net nepažįstu! O juk ir nedrąsu, nes vyskupijų kancleriai tvarko kunigų, o ne vargonininkų gyvenimą!
O smalsumu tai jau netveriu.
Nuvažiavau į kuriją. Aukštas, žilas kunigas mane priėmė. Tai ir buvo kunigas Mažeika.
Daug klausinėjo apie seminariją. Sakėsi, kad darys viską, ką gali, kad tik įstočiau. Ir vis, lyg tarp kitko, pabrėždavo, kad aš nebūčiau toks užsispyręs.
Grįždamas į namus, aš taip ir nesupratau, dėl ko tas kancleris mane kvietė. Panašu į tai, kad jis mane nori įsukti į seminariją. O čia tai jau bent!
Nuėjau į tą susitikimą su saugumiečiais. Keista—jie viską žinojo: kad aš buvau pas kun. Mažeiką. Klausinėjo, kaip jis man patiko, ką siūlė, ką kalbėjo ... O paskui vienas iš jų ir prasitarė:
—Matai, ir jis tau pataria nebūti tokiu užsispyrusiu. . .
Kambaryje mūsų pokalbiui vis trukdė pašaliniai žmonės. Saugumiečiai labai apgailestavo. Staiga vienas iš jų davė pasiūlymą:
—O ar negalėtum tu pats atvažiuoti į Vilnių? Kelionės išlaidas mes apmokėsime!
—Kodėl gi ne? Tik aš nežinau, kur man jus surasti? — paklausiau.
—Nagi trečiadienį, lygiai pirmą valandą nueik Vilniuje prie „Pergalės" kino teatro. Kairėje rankoje turėk susuktą laikraštį ir stovėk prie reklamų . . .
—Gerai! Būtinai atvažiuosiu! —pasižadėjau.
Čia manyje nubudo romantika. Įsivaizduok tik, Jonas—tarsi filmų herojus! Vaikščioja sau su laikraščiu rankoje, kažkas pastebi, kažkur nusiveda! . . Juk tai tikra romantika! Kaip puiku!
O Vytukas su Nikodemu jau pradėjo ant manęs šiauštis:
—Oi, Jonai, Jonai, jau tu pats galvą į kilpą kiši . . .
Ir vis dėlto sutartą dieną ir valandą aš vaikštinėjau su laikraščiu kairėje rankoje prie „Pergalės" kino teatro. Žmonių buvo nedaug. Aš vis dairiausi, stebėjau, iš kur turi pasirodyti tas mano laukiamas tipas, kaip jis atrodys. Tačiau nieko nemačiau krentančio į akis. O kai akimirkai užsižiopsojau į kino reklamas—staiga pro mane praeinąs kažkoks vyriškis pusbalsiu man pratarė:
—Truputį atsilikęs sek mane! —ir, net nepažvelgęs į mane, nuėjo. Juo pasekiau ir aš. O jau įdomu buvo, nuostabiai įdomu!
Mudu praėjome Dzeržinskio klubą ir įsukome į daugiaaukščio namo kiemą. Čia staiga jis atsisuko į mane, nusišypsojo, ištiesė ranką ir maloniai tarė:
—Sveikas, Jonai! Bravo, kad atvykai!
O ir šį malonų žmogų, aš mačiau pirmą kartą. Tai nebuvo nei vienas iš tų, kurie su manimi kalbėjosi Pabradėje.
Jis nusivedė mane į antrą aukštą. Prisistatė jis ir mane pristatė jo kambaryje sėdintį dar vieną solidų vyrą. Jo pavardės neatsimenu, tik žinau, kad buvo majoras. Mano palydovo pavardė Sprindis, o laipsnio nežinojau.
Susipažinome. Atsisėdome.
Ir vėl prasidėjo panašus pokalbis. Daugiausia kalbėjo majoras.
—Ir kodėl jūs taip veržiatės į tą kunigystę? Juk vidurinę mokyklą užbaigėte neblogai, galėtumėte kur nors stoti į aukštąją mokyklą, —kalbėjo majoras.
—Na, noriu ir gana! —atsakiau.
—O jūs stokite, pavyzdžiui, į universitetą. Ten juk specialybių yra visokiausių.
Tai kad jau stojamųjų egzaminų galiu neišlaikyti, užmiršau viską ... O be to, jau ir ne laikas apie tai galvoti, nes visi stojantieji jau seniai išlaikė egzaminus.
—Dėl to tai nesirūpinkite. Mes padėsime, —dar labiau šypsojosi.
—Bet ir už ką man tas visas gerumas?
—Nereikia, kad jūs dirbtumėte prie bažnyčios. Gaila man jūsų, na, ir iš viso, netinka jaunam žmogui būti prie bažnyčios, —aiškino jis man.
—Bet kad aš tik kunigu noriu būti. Visą savo gyvenimą tik apie tai ir tegalvojau, —atvirai prisipažinau aš.
—Ką gi, galima ir kunigu, —atsiduso majoras. Bet čia mes jau turim žinoti, ar mes galime jumis pasitikėti.
—Kaip tarybiniu žmogum kol kas visi manim pasitikėjo, —pasigyriau.
—Mums to per maža, —įsiterpė ir mano palydovas. — Jūs turbūt suprantate, ką mes turime galvoje?
— Šnipu aš nesiruošiu būti, —išpoškinau aš.
—Niekas ir neragina būti šnipu, —paaiškino majoras. —Jūs tik bendradarbiausite su mumis . . . Na, duosim kartais kokį nors uždavinį, paskui savo raportą sutartoje vietoje paliksite mums ir—viskas! Niekas net neįtars, kad mes bendradarbiaujame. O ir pasirašysite net ne savo vardu, ne pavarde, o pavyzdžiui Bijūnu . . .
—O kodėl ne Jurginu? —naiviai paklausiau.
—Jurginą mes jau turime, —atsakė ramiai.
Tai štai kaip! Į tą nuostabią saugumiečių gėlių puokštę reikia tik Bijūno! Ir Jurginas, tikriausiai, ir Narcizas jau yra. Reikia tik Bijūno! Savaime aišku, skaisčiai raudono Bijūno!
Ir čia aš susvyravau . . . Staiga prisiminiau neperseniausiai man pasakytus vieno kunigo žodžius: „O juk ir pasirašyti jiems nėra nusikaltimas. Juk niekas nesmerks karo belaisvį, jei jis, norėdamas pabėgti pas savuosius, persirengia priešo uniforma . . . Juk jis lieka ištikimas pačiam sau . . ."
Ir aš pagalvojau: „O gal iš tikro niekas manęs už tai nesmerks, o gal čia ir nėra nusikaltimas? Juk aš taip trokštu kunigystės, o sieloje išdaviku aš nebūsiu! Čia tik laikinai priešo uniforma persirengsiu . . ."
—Štai popierius, rašykite, —pasiūlė man majoras.
—Ką rašyti? —paklausiau.
—Na, kad štai toks ir toks, pasižadu bendradarbiauti ...
... Ir aš paėmiau parkerį. Pradėjau rašyti: ,,Aš, Rakas Jonas, Jono s., kad įstočiau į kunigų seminariją . . ."
—Oi, ne, ne! Taip nereikia rašyti, —pasakė man majoras, nes jis pro petį žiūrėjo, ką aš rašiau. —Tos seminarijos visai neminėkite! Nereikia!
—Kaip gi taip, nereikia?! Bet juk tam aš ir rašau šį raštą, —nustebau.
—Tai kas, kad vien dėl to, bet taip rašyti negalima, —ir mano pradėtas pasižadėjimas dingo šiukšlių dėžėje. Mano palydovas tuoj pat pastūmė švarų popieriaus lapą.
O aš staiga atsipeikėjau: „Jonai, Jonai, ką gi tu darai?"
Išsigandau pats savęs. Nejaugi aš ruošiausi parsiduoti? Nejaugi jau užliūliavo mane? Nejaugi? Man pasidarė koktu paties savęs.
—Štai čia rašysite iš naujo, —kišo naują popieriaus lapą man.
—Nieko aš nerašysiu! —tvirtai pasakiau.
—O mes per prievartą ir neverčiame, —gana maloniai mane ramino majoras. —Mes su jumis kalbamės tik dėl jūsų pačių gerovės . . .
—Tokia kaina pirkta kunigystė nedžiugins manęs.
—Ką gi, dar pagalvokite . . .
Pasiūlė man pinigų kelionei. Aš atsisakiau. Paskyrė naują pasimatymą. Aš tylėjau. Ir tik išeinant majoras man dar pasakė:
—Nueikite dabar į kuriją pas kun. Mažeiką. Jis nori su jumis pasikalbėti. Juk pažįstami judu! —nusišypsojo.
Išėjau . . . Nežmoniškai pykau ant savęs už akimirkos silpnavališkumą.
Ėjau į kuriją. Kun. Mažeika manęs jau laukė.
... Ir vėl čia baisiai nustebau. Kun. Mažeika man kalbėjo lygiai tą patį, ką ir tie saugumiečiai. Tik visur akcentuodavo viena: „Labai reikia kunigų, gerų kunigų. Reikia, reikia bet kuria kaina stengtis, kad tų kunigų būtų kuo daugiau. O ir tu taip veržiesi į tą kunigystę, iš tavęs bus geras kunigas ... O savo puikybę, savo nusistatymą reikia visuomenės labui palenkti . . ."
Aš apstulbau. Puikiai supratau, ką šis bažnyčios šulas norėjo pasakyti. Supratau, išsigandau ir tylėjau, tylėjau . . .
Daugiau nei į susitikimus su saugumiečiais, nei pas kun. Mažeiką nėjau. Gavau dar vieną iš jo laišką, vėl kvietė atvažiuoti, tačiau aš niekur nevažiavau . . .
Gėda man buvo pačiam savęs . . .
Tik dar kartą nuvažiavau į seminariją. Man buvo pasakyta, kad mano pavardė net į sąrašus nebuvo įtraukta . . .
Taigi, nežiūrint nei saugumo, nei Vilniaus vyskupijos kanclerio pastangų, Kunigų Seminarijos durys man ir šį kartą užsitrenkė . . .
Iš Jono Kidulaičio-Rako autobiografinės knygos „Kodėl aš netapau kunigu?"
***
