Kaunas
Sveikinimo telegrama
Šventasis Tėve,
Vos išgirdę žinią „Habemus Papam", galingo džiaugsmo impulso pagauti, malda, širdimi ir telegrama skubame į Romą ir reiškiame Lietuvos dvasininkijos (nors techniškai negalėjome su visais susitikti), tikinčiųjų ir visų tų vardu, kuriems tikėjimas ir Bažnyčia yra brangesnė už asmeninę gyvybę, susižavėjimą, meilę ir pagarbą. Be to, iškilmingai deklaruojame: Lietuva visada ištikima Apaštalų Sostui.
Šventasis Tėve, Jūs kaip niekas kitas geriausiai suprantate mūsų problemas, viltis ir lūkesčius. Teranda Jūsų kilnioje širdyje ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje reikalai atitinkamą vietą. O mes nuolat melšime Aukščiausiąjį per garbingąjį Dievo tarną arkivyskupą Jurgį Matulevičių visokeriopos Jums Dievo palaimos ir pagalbos įgyvendinti milijonų tikinčiųjų ir geros valios žmonių gyvybinius lūkesčius.
Lietuva-Kaunas
Kunigai: Mykolas Buožius
Pranciškus Gaižauskas
Liudvikas Siemaška
Jonas Rakauskas
Jonas Kazlauskas
Jonas Augustauskas
Juozas Vaičeliūnas
Romas Macevičius
Juozas Čepėnas
Alfonsas Svarinskas
***
Vilnius
Ateistai rūpinasi bažnytine drausme
Mūsų vyskupai ir valdytojai kasmet išvažiuoja į provinciją teikti Sutvirtinimo sakramentą tik porą kartų. Vadinasi, vyskupijoje, neskaitant centro, tik dviejose vietose teikiamas šis sakramentas. Tad nenuostabu, kad būna pernelyg gausus žmonių susibūrimas, neišlaikoma reikiama rimtis, žmonės išvargsta. Taip yra todėl, kadangi taip nori ateistai. Bažnytiniai nuostatai (kanonai) reikalauja, kad vyskupas apsilankytų parapijoje bent kas penkeri metai, bet šį reikalavimą neleidžiama vyskupams išpildyti. Daug yra parapijų, kur Sutvirtinimo sakramentas nėra teiktas gal 20 ir daugiau metų.
Dar liūdnesnė padėtis yra Vilniaus vyskupijoje. Jos valdytojas C. Krivaitis jau daug metų kaip pasitraukė nuo pastoracinio darbo—atsisakė altoriaus, sakyklos, klausyklos. Prie altoriaus prieina tik Vilniaus bažnyčiose didžiųjų švenčių proga. Be to, išgarsėjo kaip uolus baliauninkas.
Tai piktina žmones, ir kunigai drovisi įsileisti jį į savo bažnyčias teikti sutvirtinimo sakramentą. Vadovaudamiesi kanonais šią vasarą (1978 m.) patys klebonai ėmė teikti šį sakramentą savo parapiečiams (Adutiškyje, Dubičiuose, Kalesnikuose, Eišiškėse, Butrimonyse, Valkininkuose). Žmonėms buvo labai patogu—viskas buvo atliekama gimtąja kalba, nebuvo spūsčių (Sakramentas buvo teikiamas tik vyresnio amžiaus jaunimui).
Ryšium su tuo labai sunerimo ateistai. Beveik visi šie kunigai ir kai kurie dekanai (Švenčionėlių) turėjo aiškintis rajonų vadovams, kodėl pažeidžia drausmę, kodėl nesiderina su valdytoju Č. Krivaičiu. Buvo įspėti atsisakyti šio savo sumanymo, nes priešingu atveju teksią gailėtis.
Kaip paaiškinti tokį ateistinių organų rūpestį, kad kunigai būtų paklusnūs šiam valdytojui?!
***
Viduklė
Religijų reikalų tarybos
Įgaliotiniui P. Anilioniui
Tamstos raštą, įsakantį atvykti į Vilnių š. m. spalio 3 d.
10 val. gavau.
Atvykti negalėsiu dėl sekančių priežasčių:
Šiuo metu mano bendradarbis serga ir esu vienas.
Atsitraukti nuo pareigų ilgesniam laikui nėra galimybės.
Laiške nenurodytas atvykimo reikalas. Mes, kunigai, esame įpratę prie įvairių Įgaliotinio užsipuolimų ir barimų. Per dešimtmečius susidarė tradicija, kad tas, kuris skundžia—teisus, o kunigas visuomet laikomas kaltu. Todėl tokiems susitikimams reikia iš anksto pasiruošti: pavartyti įvairius kodeksus ir TSRS tarptautinius susitarimus.
Religinių reikalų taryba neatlieka savo paskirties—būti tarpininku tarp valstybės ir Bažnyčios—o yra oficialus bedievių botagas kunigams bausti: barti ir kilnoti iš vietos į vietą. Ji netarpininkauja, bet padeda griauti Bažnyčią.
Dėl eilinio išbarimo važiuoti į Vilnių ir grįžti, per 8 valandas mašina nuvažiuojant 400 km, manyčiau, netikslinga. Tarp kitko, barimui vieta ne mažiau tinkama ir Raseiniai ar Viduklė.
Paskutinį kartą buvau iškviestas į Vilnių š. m. sausio 19 d. Todėl taip dažnai važinėti į Vilnių neturiu nei noro, nei sveikatos.
Ateityje būtų tikslinga veikti per Kuriją.
Viduklė, 1978.X.2.
Viduklės klebonas
kun. A. Svarinskas
***
Raseiniai
Raseinių, Jurbarko, Šakių rajoniniai laikraščiai rašė apie kun. A. Lazdauską, kuris, turėdamas šeimą, eina kunigo pareigas ir apgaudinėja tikinčiuosius. Jurbarko raj. laikraštis „Šviesa" rašo: „Kartu reikia suabejoti ir Paluobių, Skirsnemunės ir kitų parapijų klebonų sąžiningumu. Ne veltui tikintieji laiške redakcijai piktinosi P. Račiūnu, kuris dažnai naudojasi A. Lazdausko paslaugomis . . ."
Daug klebonų—kun. P. Račiūnas, kun. M. Buožius, kun. V. Požėla pamokslų metu atsakė į daromą priekaištą. Kun. A. Lazdauskas yra Rytų apeigų katalikų kunigas ir jis turi teisę eiti kunigo pareigas. Ne ateistų reikalas kištis į Bažnyčios vidaus reikalus.
Ateistinė valdžia dėl to susirūpino kun. A. Lazdausku ir tuo pačiu kitais pogrindžio kunigais, kadangi jie eina savo pareigas be valdžios leidimo. Valdžia labai nenori, kad be jos palaiminimo atsirastų daugiau kunigų.
***
Ignalina
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui,
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui
L. Brežnevui
Nuorašai:
TSRS Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
LTSR Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai
Ignalinos bažnyčios komitetas
Ignalina, Lietuvos TSR
P a r e i š k i m a s
1975 m. Helsinkyje buvo pasirašytas 35-kių valstybių Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamasis aktas. Jums, Generalini Sekretoriau, asmeniškai pasirašius minėtą dokumentą, reikia suprasti, kad jame išdėstytos teisės ir laisvės garantuojamos ir Tarybų Sąjungos piliečiams. Ten gi sakoma: „Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę visiems, be rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumo". Vadinasi, dokumente deklaruojama visiška minties sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvė. Ir TSR Konstitucija (52 str.), ir Lietuvos TSR Konstitucija (50 str.), nors ir susiaurintai, TSRS piliečiams taip pat garantuoja sąžinės laisvę, tai yra teisę „išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus".
Praktiniame gyvenime, mes, Ignalinos tikintieji, negalime pilnai pasinaudoti teise praktikuoti religinius kultus, nes neturime reikiamų patalpų. Dabartinė mūsų bažnyčia yra paprastas griūvantis namas, kuris negali sutalpinti visų tikinčiųjų, šiuo metu (1978 m. sausio mėn. duomenimis) Ignalinoje gyvena 4,8 tūkst. gyventojų. Dauguma— tikintieji. Ignalina—rajono centras, į kurį sekmadieniais įvairiais reikalais suvažiuoja daug žmonių, kurių dauguma stengiasi atlikti ir savo religines pareigas, t. y., nori dalyvauti šv. Mišiose. Be tikinčiųjų, nemaža ateina ir turistų, kurių čia yra daug iš visų respublikų, ypač iš Leningrado, Maskvos . . . Mūsų vadinama bažnyčia nepajėgia visų sutalpinti: žmonės priversti stovėti gatvėje šalčio ir lietaus metu.
Ignalinos parapijos dar nebaigtą statyti bažnyčią pokario metais nusavino vietinė valdžia ir ją pavertė kultūros namais. Norėdami ją atgauti, daug kartų rašėme pareiškimus įvairioms instancijoms. Kai kuriuos iš jų suminėsime:
1. 1971.III.14 1026 asmenų pasirašytą pareiškimą LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui,
2. 1971.IV.7 tuo pat adresu Bažnyčios komiteto pareiškimas,
3. 1971.IV.13 šiuo reikalu pas LTSR Religijų reikalų įgaliotinį Rugienį buvo kviestas mūsų klebonas I. Jakutis,
4. 1974.V.24 bažnyčios komitetas rašė pareiškimą LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui,
5. 1974.VI.14 pareiškimas Ignalinos raj. Vykdomojo komiteto pirmininkui,
6. 1974 metais bažnyčios komitetas ir tikinčiųjų delegacijos daug kartų kreipėsi į Ignalinos raj. Vykd. Komitetą bei asmeniškai,
7. 1975.IX.9 baigiant statyti Ignalinoje naujus kultūros namus, pas Religijų reikalų įgaliotinį vyko bažnyčios komiteto narių delegacija, kurios įgaliotinis net nepriėmė,
8. 1975.IX.10 rašytas pareiškimas Jums, Generalini Sekretoriau,
9. 1975.IX.13 bažnyčios komitetas pakartotinai vyko pas LTSR Religijų reikalų įgaliotinį,
10. 1976.1.19 pareiškimas Ignalinos raj. Vykdomojo komiteto pirmininkui,
11. 1976.II.4 rašytas pareiškimas LTSR Ministrų Tarybai,
12. 1976.11.19 vėl pareiškimas Jums, Generalinį Sekretoriau,
13. 1976.IV.24 pareiškimas LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui,
14. 1977 m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas žodžiu žadėjo leisti rekonstruoti-praplėsti esamą bažnyčią. Mums prašant, daug kartų važiavo mūsų klebonas I. Jakutis į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir mes patys, Bažnyčios komiteto nariai, —bet pažadai buvo neištesėti.
Keista, kad nė iš vienos instancijos, netgi ir iš Jūsų, Generalini Sekretoriau, negavome jokio atsakymo, nebent kai kada pranešimą, kad mūsų pareiškimas persiųstas į žemesnę įstaigą. Kam gi jį reikėjo persiųsti ir dar į žemesnę, jei atitinkamoms įstaigoms buvo pasiųstas pareiškimo nuorašas? Ar tai nėra vengimas svarstyti mūsų pareiškimų bei duoti į juos konkretų atsakymą?
Šiandien ignaliniečiai džiaugiasi naujais kultūros namais, bet dar nesidžiaugia bažnyčia. Tačiau tikimės, kad šį kartą mūsų prašymą išklausysite ir grąžinsite mums mūsų bažnyčią.
Pasirašė 19 bažnyčios
komiteto narių
Ignalina, 1978.X.10.
Laukiam atsakymo:
LTSR Ignalina,
Laisvės 8,
M. Juodagalvis
***
Šiauliai
Po 1978 m. Velykų grupė tikinčiųjų šiauliečių kreipėsi į savo kleboną kun. Mažonavičių, norėdami išsiaiškinti, kodėl klebonas neleidžia vaikams patarnauti šv. Mišioms, kodėl neskamba varpai, kodėl klebonas vaikams išseginėja Eucharistijos bičiulių ženkliukus ir kodėl Mišioms patarnaujantiems jaunuoliams neleidžia eiti Kryžiaus kelius (Šiauliuose šv. Petro ir Povilo bažnyčioje moksleiviai prieš vakarines pamaldas apvaikšto Kryžiaus kelius).
Klebonas kun. Mažonavičius atsakė, kad patarnautojų jis turįs pakankamai ir bažnyčia nesanti vaikų namai (? — Red.). Dėl varpų klebonas paaiškino, kad jie per iškilmes skambą (2 kartus per metus—Red.).
Eucharistijos bičiulių ženkliukų klebonas neišseginėjęs, o tik uždraudęs juos nešioti.
Klebonas taip pat patvirtino, kad Mišių patarnautojams draudžiąs eiti Kryžiaus kelius.
1978 m. gegužės 18 d. Šiauliuose šv. Petro ir Povilo bažnyčioje praėjusiųjų metų neopresbyteriai ruošėsi visi kartu koncelebruoti šv. Mišias, kurių metu pamokslą turėjo sakyti kurso draugas kun. J. Kauneckas. Klebonas kun. Mažonavičius, pataikaudamas valdžiai, neleido kun. J. Kauneckui sakyti pamokslą. Tuomet neopresbyteriai pasikvietė iš Ceikinių kun. K. Garucką. Paskutinę valandą, kada bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių, klebonas neleido ir kun. K. Garuckui sakyti pamokslo, teisindamasis esą civilinė valdžia gali būti dėl to nepatenkinta ir t. t.
Labai gaila, kad kun. klebono veikloje tiek daug baimės. „LKB Kronika" siūlo kun. Mažonavičiui keisti taktiką arba užleisti klebono pareigas drąsesniam kunigui.
***
Klaipėda
1977 m. gruodžio 10 d. Klaipėdos tikintieji kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigą Vilniuje, prašydami, kad bent būtų leista padidinti esamą bažnyčią ir atlikti remonto darbus. Pareiškime tarp kitko rašoma: „Veikianti bažnyčia yra per maža. Žmonės eiliniais sekmadieniais turi stovėti lauke net šaltyje ir lietuje; bažnyčios grindys yra cementinės . . . Bažnyčios reikmenims patalpinti nėra jokių patalpų . . ."
Iš tikrųjų Klaipėdos tikinčiųjų būklė yra apverktina. Žmonės pamaldų metu alpsta. Tikintieji nori, kad Telšių vyskupijos Valdytojas ir Klaipėdos bažnyčios klebonas energingiau rūpintųsi jų bažnyčios reikalais.
„LKB Kronika", pritardama Klaipėdos tikintiesiems, pastebi, kad vis dėlto patys katalikai per mažai dėl savo sunkios padėties klebena valdžios įstaigų duris.
***
Telšiai
1978 m. liepos 14 d. į Telšių raj. Vykdomąjį komitetą buvo iškviesti Katedros klebonas kun. J. Pačinskas ir vikaras kun. J. Kauneckas. Su jais kalbėjosi Telšių raj. Vykdomojo komiteto pirmininkas Rasimavičius, dalyvaujant švietimo skyriaus vedėjui Savickiui.
Pirmininkas Rasimavičius pasiteiravo, kokių pretenzijų Vykdomajam komitetui turi kun. J. Kauneckas. šis atsakė, kad dėl koplytstulpio nugriovimo jam neteisėtai išjungtas telefonas. Apie tai jis rašęs Vykdomajam komitetui. Pirmininkas Rasimavičius priekaištaujančiai tarė: „Yra žinoma, kad kun. Kauneckas kartu su tikinčiaisiais pasirašė protestą Brežnevui dėl koplytstulpio nugriovimo ir kitų dalykų". Kunigas vikaras paaiškino: „Proteste išdėstyta kritika ir reikalavimai yra teisingi, todėl ir pasirašiau". Rasimavičius nusileido: „Ir mes to nelaikome šmeižtu. Protestą priėmėme dėmesin ir imsimės priemonių".
Toliau pirmininkas išreiškė nepasitenkinimą, kad Katedroje pamaldų metu aiškinamos tikėjimo tiesos. Tai, anot jo, susirinkimai, nesusiję su religinių kultų atlikimu. Jei kun. J. Kauneckas nesiliaus jų organizuoti, Vykdomasis komitetas pašalins bažnytinį komitetą. Jei ir tai negelbės, bus uždaryta Telšių religinė bendruomenė. Be to, ir kunigas, dirbąs Telšiuose, gali atsidurti Upynoje (tai pati mažiausia Telšių rajono parapija, neturinti savo kunigo).
Liepos 17 d. į Telšių raj. Vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Telšių katedros bažnytinis komitetas ir klebonas kun. J. Pačinskas. Remiantis 1976.VII.28 LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku, jie buvo kaltinami, kad Katedroje vyksta susirinkimai, nesusiję su religiniais kultais.
Bažnytinio komiteto narys Jalinskas pareikalavo minėto įsako, bet jam buvo grubiai atsakyta ir vis dėlto dokumento neparodė.
Taip pat raj. Vykdomasis komitetas nepaliko ramybėje ir Telšių švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios. Čia buvo uždraustos choro repeticijos, kadangi chore dalyvauja vaikai, nors 1976.VII.28 d. įsake chorai nėra draudžiami. Nejaugi net rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas nežino įstatymų?! Kur tada kreiptis rajono žmonėms, jei aukščiausia rajono valdžia trypia jų teises? Kai tikintieji kreipiasi į TSRS aukščiausias valdžios instancijas, visi skundai grąžinami į rajonus. Tokiu būdu Tarybų Sąjungoje skundus tikrina patys įstatymų pažeidėjai.
Dar blogiau, kai net kunigai nusileidžia neteisėtiems pareigūnų reikalavimams ir patys slopina religinį tikinčiųjų gyvenimą. Antai, raj. Vykdomojo komiteto įbaugintas Telšių Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonas kun. Bagdonas pats uždraudė vargonininkui daryti choro repeticijas.
***
1978 m. rugpiūčio 6 d. į Katedrą, vykstant Parcinkulio atlaidams, pamaldų metu atvyko Telšių finansų skyriaus inspektorius Vendzinskis ir pareikalavo, jog kunigai uždraustų pardavinėti devocionalijas. Kai kunigai pareiškė, jog devocionalijos pardavinėti nedraudžia jokie įstatymai, jis, pasitelkęs miesto chuliganus, pats užpuldinėjo devocionalijų pardavėjas, vaikė jas nuo šventoriaus, atiminėjo iš jų devocianalijas. Kokia demokratiška tarybų valdžia—jos pareigūnai dirba bendrai su chuliganais!
Pandėlys
Pandėlio ir jo apylinkių tikintieji laukė liepos 30 d. J. E. Panevėžio vyskupo. Nesnaudė ir vietiniai tarybiniai aktyvistai. Naktį iš liepos 28 į 29 d. jų parankiniai iškėlė geležinius šventoriaus vartus ir ant Kristaus statulos galvos uždėjo pigaus vyno butelį. Matyt, tai buvo honoraras tiems, kas darbavosi, vykdydamas aukštesniosios valdžios planus ir sumanymus.
***
Kybartai
LTSR KP Sekretoriui
P. Griškevičiui
Kybartų tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Š. m. lapkričio 1 d. 18 vai. mes, Kybartų tikintieji, procesijoje ėjome į kapines melstis už mirusius. Besiartinant prie kapinių, kuriose palaidoti mūsų tėvai, broliai ir seserys, mus pasitiko ruporai, per kuriuos buvo transliuojami eilėraštukai ir kalbos. Nors rajoniniame laikraštyje ir miesto skelbimo lentose buvo paskelbta, kad mirusiųjų civilinis pagerbimas bus 19 vai., bet Kybartų bedieviai tyčiomis valanda paankstino minėjimą, kad mums trukdytų melstis. Mums atėjus į kapines, per visą apeigų laiką buvo garsiai transliuojami eilėraščiai. Mes esame giliai pasipiktinę šitokiu Kybartų bedievių elgesiu ir prašome į tai reaguoti, kad nebūtų tyčiojamasi iš mūsų religinių įsitikinimų.
Maža to, už dviejų dienų Vilkaviškio raj. administracinė komisija mūsų kleboną nubaudė 50 rb. bauda, kadangi jis su mumis nuėjo procesijoje į kapines. Vėlinių metu melstis už mirusius kapinėse reikalauja mūsų tikėjimas. Kur tada tikėjimo laisvė, jei bedieviai laisvai gali eiti į kapines ir ant mūsų tikinčiųjų kapų deklamuoti bedieviškus eilėraštukus; o kai mes, tikintieji, einame melstis, taijau reikalingi visokie leidimai, kurių paprastai niekas neduoda.,
Prašome peržiūrėti tikinčiuosius diskriminuojančias instrukcijas ir jas kuo greičiausiai panaikinti.
Pasirašė 740 Kybartų tikinčiųjų
Kybartai, 1978.XI.5.
***
Slabadai
(Vilkaviškio raj.). Slabadų parapijos tikintieji vėl buvo pasiuntę Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui ir Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirm. pav. J. Urbonui pareiškimus (1978.VII.16), reikalaudami užregistruoti Slabadų religinę bendruomenę ir patvirtinti jos išrinkta komitetą. Pareiškimuose tikintieji pirminė valdžios pažadą po metų patvirtinti bažnytinį komitetą. Tai buvo žadėta 1977 m. birželio 30 d., atvykus apžiūrėti suremontuotos Slabadų koplyčios.
Pasiuntus pareiškimus, 1978 m. rugpiūčio 7 d. Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirm. pav. J. Urbonas išsikvietė Slabadų religinės bendruomenės komiteto pirmininką Joną Bušauską. Pas pavaduotoją nuvyko dar ir kiti komiteto nariai. Atvykusieji prašė patvirtinti komitetą ir užregistruoti bažnyčią. J. Urbonas užtikrino, kad komitetas nebūsiąs patvirtintas ir bažnyčios perregistruosiąs. Slabadiškiai galį išsirinkti tris asmenis prie Didvyžių komiteto, ir būsianti tvarka. Be to, parapijos bus stambinamos. Komiteto narė O. Bušauskie-nė įrodinėjo, kad į Slabadus susirenka daug tikinčiųjų, todėl būtina registruoti bažnyčią. Be to, atvykusieji prašė duoti atvykstančiam į Slabadus kunigui kambarėlį, kur jis galėtų persirengti ir iš kelionės nors rankas nusiplauti. J. Urbonas nesutiko patenkinti komiteto prašymą, nors galimybės buvo—išsikėlė felčerinis punktas, — motyvuodamas tuo, kad kun. A. Lukošaitis pakankamai esąs energingas ir tokių patogumų jam nereikią.
Atvykusieji slabadiškiai nenusileido ir žadėjo vykti į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį reikalauti, kad pažadai būtų ištesėti.
***
Žalioji (Vilkaviškio raj.)
Lietuvos TSR KP Centro Komitetui
Žaliosios katalikų parapijos tikinčiųjų bendruomenės
Pareiškimas
Dar kartą Jums primename, kad mes, Žaliosios katalikų parapijos tikintieji, jau seniai beldžiamės į įvairių tarybinės valdžios įstaigų duris. Daug kartų rašėme Vilkaviškio raj. Vykdomajam komitetui ir patys grupėmis ten lankėmės, reikalaudami bažnyčios atidavimo. Kelis kartus siuntėme pareiškimus Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui ir nuolat važiavome į Vilnių prašyti, kad būtų grąžinta mums priklausanti bažnyčia. Gavome žodinį atsakymą, kad lengviau būtų atidaryti Vilniuje, negu mūsų rajone. Taigi viskas veltui. Taip pat rašėme kolektyvinius pareiškimus LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui J. Maniušiui, LTSR KP CK Sekretoriui P. Griškevičiui. Pagaliau kreipėmės ir į Maskvą—Religijų reikalų tarybą ir TSRS CK Generalinį Sekretorių ir Aukščiausios Tarybos Pirmininką L. Brežnevą. Tačiau visi mūsų prašymai atsidurdavo Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto šiukšlių dėžėje, o mes iš rajono pavaduotojo išgirsdavome atsakymą, kad mūsų bažnyčia nebus atidaryta.
Šiuo raštu dar kartą kreipiamės į KP CK, prašydami, jog mums būtų atitaisyta skriauda—sugrąžinta Žaliosios bažnyčia. Naujoji TSRS Konstitucija (58 str.) mums duoda teisę reikalauti. Nejaugi mes, tikintieji, ir vėl liksime beteisiais piliečiais, o ateistai turės neribotas galimybes iš mūsų tyčiotis? Jeigu ir šis mūsų prašymas liks neišgirstas, mes pasiliekame sau teisę kreiptis į Žmogaus Teisių Komitetą prie SNO.
Žaliosios katalikų parapijos tikinčiųjų bendruomenės nariai:
Pasirašė 51 tikintysis
***
