LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr.14; 1975 m. sausio mėn.
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų!
 
 

Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui 
Lietuvos TS Respublikai 
P a r e i š k i m a s

Mes, žemiau pasirašę Kaišiadorių vyskupijos kunigai, šiuo prašome Kaišiadorių Vyskupui Vincentui Sladkevičiui, šiuo metu gyvenančiam Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškyje, leisti eiti Kaišiadorių vyskupijos vyskupo pareigas. 
1974 liepos 30.
Siuntėjas: kan. Jonas Dzekunskas, gyvenantis Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose.

Po šiuo pareiškimu pasirašė 45 Kaišiadorių vyskupijos kunigai:
T. Akstinas, A. Alkovikas, A. Anusevičius, A. Arminas, A. Černa, Z. Červokas, J. Čiurlionis, J. Dany-la, kan. J. Dzekunskas, P. Genevičius, P. Gerbutavičius, J. Gylys, Z. Gustainis, kan. J. Jonys, A. Jurgilas, J. Kaušyla, I. Kavaliauskas, J. Kazlauskas, kan. St. Kiškis, B. Klimas, E. Kraujalis, P. Leskauskas, J. Matulaitis, J. Masalskas, K. Miknevičius, A. Milašius, H. Misiūnas, Z. Navickas, Z. Neciunskas, M. Petkevičius, kan. J. Pilka, V. Pinkevičius, L. Puzonas, S. Smolinskis, Z. Stančiauskas, St. Stankevičius, R. Šalčiūnas, P. Žiugžda, J. Tomkus, P. Valadka, P. Venckus, Č. Za-žeckas, J. Zubrus, J. Žvinys, K. Žilys.

Analoginis pareiškimas buvo pasiųstas Religijų reikalų tarybai Maskvoje.

1974 rugpiūčio 5 Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas iškvietė dabartinį Daugų parapijos kleboną kan. Joną Pilką.

Vilnius. Mindaugas Tamonis už savo įsitikinimus birželio 17 klasta buvo patalpintas Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje (Vasaros g. 5). Buvo pravestas prievartinis gydymas — 18 komos būklių. Po trijų mėnesių nežmoniško „gydymo" M. Tamonis, palaužta sveikata, paleistas namo.

* * *


1974 spalio pabaigoje vilniečiai stebėjosi, pamatę mieste iškabintas afišas apie įžymaus floristo kunigo -vienuolio Jurgio Pabrėžos 125-rių mirties metinių minėjimą ateizmo muziejuje. Jurgis Pabrėža ir dabar gyvas daugelio tikinčiųjų širdyse.

***

Prieš kelis metus Kurtuvėnų etnografinio ansamblio dalyviai buvo labai pasipiktinę, kad jų neatsiklausę organizavo koncertą išniekintoje šv. Kazimiero bažnyčioje — ateizmo muziejuje.

1974 m. Kurtuvėnų ansamblis vėl buvo pakviestas į Vilnių, tačiau ansamblio dalyviai, sužinoję, kad vėl reikės koncertuoti uždarytoje protestantų bažnyčioje, atsisakė vykti. Koncerto organizatoriams ir liaudies dainų klubui teko keisti koncerto datą ir ieškoti kitos vietos.

Kaunas. 1974 rugsėjo 15 buvo atleistas iš mokytojo pareigų Kauno miesto Jablonskio vidurinės mokyklos mokytojas Andrius Dručkus. Kuo nusikalto mokytojas, apdovanotas švietimo ministro garbės raštais, savo darbus pedagogikos klausimais skelbęs respublikiniuose ir visasąjunginiuose simpoziumuose? Svarbiausias mokyt. Dručkaus nusikaltimas, — kad jis priėmė į mokyklos kraštotyros muziejų Rūpintojėlį, vieno mokinio atrastą melioracijos griovyje. Muziejaus tikrintojų priekabi akis užkliuvo ir už muziejuje laikomų Dariaus ir Girėno pirmųjų karstų ir Vytauto Didžiojo medalio. Prie šių „kalčių" prisidėjo mokyt. Dručkaus kalba Šarūno Žukausko teisme.

Mokytojas charakterizavo Šarūną, kaip. nagingą ir darbštų vyruką. Siekdamas apiforminti mok. Dručkaus atleidimą iš darbo, du kartus posėdžiavo mokyklos partinis biuras ir kartą miesto partinis biuras. Kai nepavyko mokyt. Dručkaus atleidimo apiforminti „atleistas kolektyvo prašymu", tada jis buvo priverstas dirbti ūkvedžiu, neduodant jam nė 9 savaitinių pamokų, reikalingų, kad nenutrūktų stažas. Dručkus kreipėsi į Saugumo komitetą, prašydamas jam raštu pateikti kaltinimus, tačiau buvo apšauktas nacionalistu ir apkaltintas dalyvavimu, pilant Judrėnuose Dariui ir Girėnui piliakalnį. Respublikinėje švietimo darbuotojų profsąjungoje mokyt. Dručkui paaiškino, kad jo atleidimas iš pareigų esąs neteisėtas, tačiau padėtis iki šios dienos nepasikeitusi. Mokyt. Dručkus iki šiol dirba ūkvedžiu, išlaikydamas tris vaikus ir močiutę, vien už tai, kad suteikė pastogę griovyje mirkstančiam Rūpintojėliui.

LKB Kronikos 12-me numeryje buvo patalpintas anoniminis laiškas, parašytas Vilkaviškio vyskupijos kunigų vardu ir nukreiptas prieš taip vadinamus „reakcingus kunigus" ir du atsakymai, parašyti Vilkaviškio ir Vilniaus vyskupijų kunigų. Žemiau pateikiame dar du atsakymus, parašytus Panevėžio vyskupijos kunigų.

1-sis atsakymas

„Vienatinio Dievo Sūnaus vardu primindami kryžiaus auką, pabrėždami vienybės reikalą, gražiai pradedate laišką. Vienybės reikalas yra labai aktualus. Jūsų laišką skaitė ir vertino daug kunigų. Bendras įvertinimas toks — ne taip reikia siekti vienybės.

Perskaičius Jūsų laišką, paaiškėja jo pagrindinis tikslas — ne sukurti vienybę, bet patalkininkauti saugumiečiams likviduoti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką.

Neteisingai keliant vienybės reikalą, sudaryti dvi kunigų grupes ir reikalauti vienus pasmerkti, kitus, sudarančius mažumą, pripažinti teisiais ir išmintingais. Jūs pasirinkote blogiausį klausimo sprendimą — ne sujungti, o pasmerkti.

Ar pagrįstas Jūsų pasigyrimas, kad tik Jūs nešate „dienos ir kaitros naštą"? Didelėje parapijoje daug lengviau atlikti didesnius darbus, nes užtenka darbų organizavimo, o mažose parapijose ir pačiam kunigui tenka dirbti. Uolieji kunigai dažniausiai keliami į mažesnes parapijas ne vyskupų ar valdytojų valia, bet civilinės valdžios nurodymu. Jeigu šie kunigai turi mažiau galimybių dirbti, tai ne jų kaltė. Pagaliau, bažnyčių atnaujinimas ir priežiūra yra tik mažytė kunigiškos veiklos sritis. Šitai gali atlikti ir bažnyčios komitetas. Pagrindinis kunigo darbas — gyvosios Bažnyčios kūrimas ir palaikymas. Jeigu pas Jus būtų rūpestingai katekizuojami vaikai, ruošiamos iškilmingos Pirmosios Komunijos, jeigu procesijose dalyvautų daug vaikų ir jaunimo, parapijiečiai girdėtų aktualius, tvirtumą ir drąsą palaikančius pamokslus, jeigu Jūsų parapijoje būtų gyvesnis sakramentinis gyvenimas, tuomet pripažintume, kad Jūs esate mums pavyzdys. Tačiau už šį darbą gaunamas reakcionieriaus vardas, kuriuo mes turėtume didžiuotis, o ne jo bijoti.

2-sis atsakymas

Remiantis tarybinės spaudos teigimu, kad už kiekvieno anonimo slepiasi arba bailys arba purvinos sąžinės žmogus, tą patį galima pasakyti, perskaičius vysk. Labukui ir kitiems vyskupams bei valdytojams parašytą anonimį laišką.

Beveik netenka abejoti, kad tai ne kunigų darbas, o saugumo pareigūnų kalba kunigų lūpomis. Net prileidžiant, kad šis laiškas buvo parašytas keleto kunigų, tai išvada lieka ta pati — tuose kuniguose jau nieko nėra kunigiško. Toks kunigas gali nešioti sutaną, gali atlaikyti pamaldas, bet tai bus kaip teatro scenoje.

Tikrasis Kristaus kunigas žino, kad jis pašauktas dirbti taip, kad „visi būtų viena" (Jon. 17, 21), tačiau tas „viena" reikalauja ne nusigręžti nuo Kristaus, bet Jį dar labiau pamilti, ne tiesos atsižadėti, bet ją mylėti ir ginti.

Kokia gali būti kalba apie vienybę, kurios taip troško Kristus, jeigu jos (iš valdžios pusės) norima pasiekti tikinčiųjų diskriminavimu, prievarta, patyčiomis ir persekiojimais, atimant iš tikinčiųjų pagrindines žmogaus tesės?

Nė vienas kunigas ar eilinis valstybės pilietis nebuvo ir nebus reakcingas, jeigu valstybė gerbs ir sąžiningai saugos kiekvienam piliečiui duotą garantiją. „TSRS piliečiam įstatymu garantuojama:

a) žodžio laisvė;
b) spaudos laisvė;
c) susirinkimų ir mitingų laisvė;
d) gatvės eitynių ir demonstracijų laisvė (Kons. 125 str.)

LKB Kronika dėkoja visiems žinomiems ir nežinomiems bendradarbiams, o ypač tiems, kurie, saugumo tardomi, nepaneigė LKB Kronikos faktų tikrumo.

LKB Kronika prašo visus ir toliau aktyviai bendradarbiauti jos leidime bei platinime. Siunčiant LKB Kronikai medžiagą, reikia labai tiksliai ir aiškiai užrašyti vietovardžius, pavardes, datas ir pan.

LKB Kronika atsiprašo tuos, kurių atsiųstos medžiagos negalėjo patalpinti savo puslapiuose, ir primena, jog ir ateityje nebus panaudojama nekonkreti, neaiškiai užrašyta ir abejotinos vertės medžiaga.

LKB Kronikai reikalingi tik faktai!

***