2-sis atsakymas
Remiantis tarybinės spaudos teigimu, kad už kiekvieno anonimo slepiasi arba bailys arba purvinos sąžinės žmogus, tą patį galima pasakyti, perskaičius vysk. Labukui ir kitiems vyskupams bei valdytojams parašytą anonimį laišką.
Beveik netenka abejoti, kad tai ne kunigų darbas, o saugumo pareigūnų kalba kunigų lūpomis. Net prileidžiant, kad šis laiškas buvo parašytas keleto kunigų, tai išvada lieka ta pati — tuose kuniguose jau nieko nėra kunigiško. Toks kunigas gali nešioti sutaną, gali atlaikyti pamaldas, bet tai bus kaip teatro scenoje.
Tikrasis Kristaus kunigas žino, kad jis pašauktas dirbti taip, kad „visi būtų viena" (Jon. 17, 21), tačiau tas „viena" reikalauja ne nusigręžti nuo Kristaus, bet Jį dar labiau pamilti, ne tiesos atsižadėti, bet ją mylėti ir ginti.
Kokia gali būti kalba apie vienybę, kurios taip troško Kristus, jeigu jos (iš valdžios pusės) norima pasiekti tikinčiųjų diskriminavimu, prievarta, patyčiomis ir persekiojimais, atimant iš tikinčiųjų pagrindines žmogaus tesės?
Nė vienas kunigas ar eilinis valstybės pilietis nebuvo ir nebus reakcingas, jeigu valstybė gerbs ir sąžiningai saugos kiekvienam piliečiui duotą garantiją. „TSRS piliečiam įstatymu garantuojama:
a) žodžio laisvė;
b) spaudos laisvė;
c) susirinkimų ir mitingų laisvė;
d) gatvės eitynių ir demonstracijų laisvė (Kons. 125 str.)
Nors valstybė ir nesilaiko savo duotų garantijų, tačiau nė vienas kunigas nekurstė žmonių: „Nekęski-te komunistų dėl to, kad jie komunistai!" Konfliktai gavosi todėl, kad tie, kurie valstybės vardu yra pažadėję gerbti piliečių teises, jas grubiausiai varžo ir iš tikinčiųjų tyčiojasi. Kunigai buvo teisiami ne už ką kitą, kaip tik už tai, kad jie rūpestingai skelbė Kristaus mokslą. Šitai jie darė ne gatvėse ar aikštėse, bet bažnyčiose. Jeigu anonimas stengiasi negirdomis praeiti pro kun. Šeškevičiaus, kun. Zdebskio ir kun. Bubnio bylas ir jeigu jis šias bylas laiko normaliu gyvenimo reiškiniu, tai netenka abejoti kokiu kunigiškumu jis yra pasipuošęs.
Anonimas turėtų teisę kalbėti apie kai kurias atstatytas bažnyčias tik tada, jeigu jos būtų atstatytos valdžios lėšomis ir darbininkais. Neteko girdėti, kad valdžia būtų skyrusi nors vieną rublį iš valstybės kasos šių bažnyčių atstatymui. Visa padaryta tik tikinčiosios liaudies ir pasišventusių kunigų, praėjusių kryžiaus kelius per valdžios įstaigas, dėka. Ne valdžios pasiųsti žmonės, ne jos suorganizuoti talkininkai iškraudavo plytas iš vagonų Klaipėdos bažnyčios statybai, bet tie laisvanoriai, kurie mylėjo Dievą, kurių širdyse dar liepsnojo žmogiškumo liepsnelė ir dvasinių bei tautinių vertybių supratimas. Vėliau ši liaudis buvo ne kunigų apvilta, bet valdžios pareigūnų, kurie neleido tikinčiai liaudžiai susirinkti melstis į savo pačių rankomis, aukomis ir prakaitu pastatytą šventovę.
Gal anonimas norėtų pasiteisinti, kad kunigai, vadovavę Klaipėdos bažnyčios statybai, padarė kai kuriuos prasižengimus. Gal būt. Tačiau jie atsirado ne dėl kunigų kaltės, bet dėl santvarkos netobulumo. Jeigu parduotuvėje visko būtų pakankamai, niekas neieškotų „kur nors" reikiamos detalės.
Anonimas nenori girdėti ir matyti, kaip Lietuvoje yra naikinama Katalikų Bažnyčia. Jis norėtų atstovauti tik tuos, kurie patys nueitų pas priešus ir pareikštų: „Duokite mums virvę ir mes patys pasikarsime, kad tik kas nors nežinotų, jog jūs norite mus pakarti, kad tik jums nekristų ši negarbė." Jis bevelytų visada tylėti, nors Bažnyčiai ir tikintiesiems būtų daromos didžiausios skriaudos. Tačiau jie visa gerkle šauks tada, kai koks nors „pažangusis" užsienyje uždaromas į kalėjimą. Tada jis dalyvaus mitinguose, kalbės apie žmogaus laisvės varžymą kapitalistiniuose kraštuose, bet nepratars nė žodžio, kai prigimtinės, dieviškosios ir pačios Konstitucijos garantuotos žmogui teisės grubiausiai mindomos jo paties akivaizdoje.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika nėra romanas, kur galima leisti fantazijai klajoti. Tai nuogi faktai, o prieš faktus ir gražiausi melo žodžiai yra bejėgiai. Jeigu nebūtų „Kronikoje" aprašytų faktų, nebūtų nė „Kronikos", nes jie nesiekia ką nors apšmeižti nei apjuodinti, o tik parodyti gyvenimo tikrovę.
Anonimas norėtų prisidengti, kad šiandien bažnyčios labiau puošiamos. Tikram Kristaus kunigui per maža, kad jo bažnyčia puošni. Jis nori, kad bažnyčią pripildytų gyvi žmonės, tikintieji, ypač jaunimas. Juk ir atimtas bažnyčias valdžia restauruoja, bet nė vienos iš jų negrąžino tikintiesiems, o pavertė muziejais, koncertų salėmis. Gal anonimas norėtų pasidžiaugti ir Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, kuri, tiesa, meniniu atžvilgiu restauruota neblogai, bet ji yra išniekinta, paversta ateistiniu muziejumi. Jeigu buvo leista įkurti ateistinį muziejų, tai kur Lietuvoje bažnytinis muziejus? Tikras kunigas nori, kad Konstitucijos garantuota sąžinės laisvė nebūtų popierinė. Nė vienas kunigas nenuėjo ir nestovėjo prie mokyklos durų, žiūrėdamas, kurie mokiniai į ją eina. Tuo tarpu mokytojai - ateistai nesidrovi stovėti prie šventoriaus vartų ar bažnyčios durų ir užsirašinėti į bažnyčią einančių moksleivių pavardes, paskui juos klasėje terorizuoti, mažinti elgesio pažymį, iškabinėti tikinčiųjų moksleivių karikatūras mokyklos sienlaikraščiuose, šaukinėti tėvus į mokyklą ar kolūkio kontorą ir grasinti atimti ganyklą, neduoti bulvėms pasisodinti arklio tik dėl to, kad jo vaikai lanko bažnyčią.
Ne „Kronika", ne kažkokie reakcingi kunigai iššaukė valdžios sankcijas prieš kunigus ar bažnyčių remontus. Tos represijos visą laiką buvo ir tebėra, tik anonimas stengiasi įtikinti, kad reikia snausti, kai vilkas plėšo avis. Kas šitaip kalba, aišku, iš kokios jis yra avidės.
Ką žmogui garantuoja prigimtinė teisė ir Konstitucija, tai savaime yra teisėta ir leista. O kaip yra pas mus? Nori remontuoti bažnyčią — prašyk leidimo, nori švęsti atlaidus ir kviesti kunigus — prašyk. Jeigu Konstitucija pripažįsta sąžinės laisvę ir religinių kultų atlikimo laisvę, tai kam tie leidimai? Šitai primena gyvenimą lageriuose, kai kriminalistas atima iš politinio kalinio akinius ir jam sako: „Jeigu nori turėti akinius, jei nori matyti kur eini, pirk juos iš manęs!" Vargšas kalinys perka savuosius akinius iš grobiko ir būna kaltas tik todėl, kad nepajėgė apsiginti.
LKB Kronika tikrai neatstovautų nei mūsų krašto Bažnyčios, nei vienos vyskupijos, nei vieno žmogaus, jeigu joje talpinami aprašymai nebūtų kasdieninis Katalikų Bažnyčios kelias Lietuvoje. „Kronika" tikrai mirs bado mirtimi, jei ji neturės nė vieno tikro fakto. Tuo tarpu niekas negali nurodyti ten aprašytų įvykių netikrumo.
Kunigų seminarija tikrai nesiskųstų kandidatų stoka, jeigu Bažnyčios vadovybė galėtų joje savarankiškai tvarkytis. Ne Bažnyčios vadovybė ir ne šiandien „atleido" iš dėstytojų pareigų kvalifikuotus kunigus, kurie tam buvo pasirengę mokslu ir dvasinėmis savybėmis. Juos išgrūdo į provincijos užkampius, kad tik jie neturėtų jokio ryšio su Seminarija.
Netenka nustebti, kad, valdžiai darant įvairias kliūtis jaunuoliams tiesioginiu keliu pasiekti kunigystę, jie drąsiai ir ryžtingai ieškos kitų kelių pasiekti savo tikslą ir tarnauti savajai liaudžiai.
Tegu niekas netrukdo jaunimui lankyti bažnyčią, bendrauti su kunigais, gauti reikiamą informaciją apie kunigus, seminariją, naudotis religine literatūra, tada mūsų krašte pakaks Kristui pasiaukojusių širdžių.
Tegu niekas neslepia Kunigų seminarijos nuo užsieniečių, kuriems įžūliai meluojama, kad Seminarijon gali stoti kiekvienas jaunuolis. Kodėl į Seminariją nepriimami neatitarnavę kariuomenėje ir iš aukštųjų mokyklų? Kodėl jaunuolį, norintį įstoti į Seminariją, visomis priemonėmis stengiasi atkalbėti, nesigėdindami net šmeižto? šantažo? Kodėl tokį jaunuolį šaukinėja švietimo skyriaus vedėjas, mokyklos direktorius, o ypač susirūpina saugumiečiai? Kodėl kai kurie mokytojai ar mokyklų direktoriai tokiam jaunuoliui nesigėdi pasakyti: „Geriau žmogų užmuštum, girtuokliu, vagimi, tik ne kunigu taptum"? Kodėl mokyklos vadovybė ir saugumo pareigūnai nė žodelio nesako tam jaunuoliui, kuris stoja į Medicinos ar Politechnikos institutą? Juk Kunigų seminarija nėra pogrindinė mokykla, bet viešai veikianti mokymo įstaiga, kurios visą tvarką ir dėstomuosius dalykus gerai žino Religijų reikalų tarybos įgaliotinis.
Ar gali anonimas laikyti normaliu reiškiniu, kad katalikiškas kraštas neturi nė vieno katalikiško laikraščio? Ar gali jį patenkinti viena kita maldaknygė, kuri buvo išleista per 30 metų, bet nepritaikyta šiandieninio žmogaus poreikiams? O kur katekizmai?
Kur vyskupų laisvė savarankiškai veikti savo vyskupijose? Praeitais metais mūsų vysk. R. Krikščiūnas ne save norėdamas sukompromituoti atšaukė Sutvirtinimo sakramento teikimą Obeliuose, Alantoje ir Joniškėlyje. Šitai jis padarė valdžios verčiamas.
Jeigu Jums, anonime, visi šie faktai nieko nesako arba juos laikot normaliais Bažnyčios ir valstybės santykių plotmėje, tai mums Jūsų vardas yra žinomas. Jūs esate ne iš tos avidės, kuria tariamai rūpinatės.
Kristus aiškiai sako: „Manosios pažįsta mane" (Joh. 10,14). O gal jau Kristaus žodis jums nieko nesako? Tada prisiminkite K. Markso žodžius: „Jeigu nori būti galvijas, galima žinoma, nusigręžti nuo žmonijos kančių ir rūpintis tik savo kailiu" (K. Markso ir F. Engelso „Raštai", t. 31, 454 psl.).
Anonimas labai pageidauja, kad vysk. J. Labukas prabiltų per Vatikano radiją. Jeigu vyskupas galėtų laisvai ir su visomis smulkmenomis parodyti pasauliui Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje, kokiais kančių keliais ji eina, tai pasaulis sužinotų tokių dalykų, kokių jokia „Kronika" nei šimtosios dalies neatskleidė.
Kas tu bebūtum, anonime, ar kunigas, užmerkęs akis gyvenimo faktams ir dieviškai tiesai, ar valdžios žmogus, kalbąs kunigo lūpomis ir norįs sukelti tarp kunigų nepasitikėjimą bei įtarumą, nepamiršk, kad Bažnyčios pusėje yra amžinoji Tiesa — Kristus ir skausmingos šių dienų tikrovės iššauktas ryžtas — dar labiau mylėti Dievą ir dar uoliau darbuotis Kristaus Bažnyčioje.
1974 spalio mėn. Panevėžio vyskupijos kunigai
(Atsakymas sutrumpintas. — Red.)
