LKB Kronikos 12-me numeryje buvo patalpintas anoniminis laiškas, parašytas Vilkaviškio vyskupijos kunigų vardu ir nukreiptas prieš taip vadinamus „reakcingus kunigus" ir du atsakymai, parašyti Vilkaviškio ir Vilniaus vyskupijų kunigų. Žemiau pateikiame dar du atsakymus, parašytus Panevėžio vyskupijos kunigų.
1-sis atsakymas
„Vienatinio Dievo Sūnaus vardu primindami kryžiaus auką, pabrėždami vienybės reikalą, gražiai pradedate laišką. Vienybės reikalas yra labai aktualus. Jūsų laišką skaitė ir vertino daug kunigų. Bendras įvertinimas toks — ne taip reikia siekti vienybės.
Perskaičius Jūsų laišką, paaiškėja jo pagrindinis tikslas — ne sukurti vienybę, bet patalkininkauti saugumiečiams likviduoti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką.
Neteisingai keliant vienybės reikalą, sudaryti dvi kunigų grupes ir reikalauti vienus pasmerkti, kitus, sudarančius mažumą, pripažinti teisiais ir išmintingais. Jūs pasirinkote blogiausį klausimo sprendimą — ne sujungti, o pasmerkti.
Ar pagrįstas Jūsų pasigyrimas, kad tik Jūs nešate „dienos ir kaitros naštą"? Didelėje parapijoje daug lengviau atlikti didesnius darbus, nes užtenka darbų organizavimo, o mažose parapijose ir pačiam kunigui tenka dirbti. Uolieji kunigai dažniausiai keliami į mažesnes parapijas ne vyskupų ar valdytojų valia, bet civilinės valdžios nurodymu. Jeigu šie kunigai turi mažiau galimybių dirbti, tai ne jų kaltė. Pagaliau, bažnyčių atnaujinimas ir priežiūra yra tik mažytė kunigiškos veiklos sritis. Šitai gali atlikti ir bažnyčios komitetas. Pagrindinis kunigo darbas — gyvosios Bažnyčios kūrimas ir palaikymas. Jeigu pas Jus būtų rūpestingai katekizuojami vaikai, ruošiamos iškilmingos Pirmosios Komunijos, jeigu procesijose dalyvautų daug vaikų ir jaunimo, parapijiečiai girdėtų aktualius, tvirtumą ir drąsą palaikančius pamokslus, jeigu Jūsų parapijoje būtų gyvesnis sakramentinis gyvenimas, tuomet pripažintume, kad Jūs esate mums pavyzdys. Tačiau už šį darbą gaunamas reakcionieriaus vardas, kuriuo mes turėtume didžiuotis, o ne jo bijoti.
Jūs labai piktinatės, kad uolieji kunigai veikia, trokšdami tuščiai pagarsėti užsienio radijo ir spaudos skiltyse. Pasakyta labai piktai ir nepagrįstai. Kodėl negalvoti broliškumo dvasioje, kad jie veikia Evangelijos mintimi: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti" (Lk. 17, 19).
Prisipažinkite, kad Jūs labai pažeminote mūsų Brolius, kurie, neturėdami galimybės viešai gauti kunigystės šventimų dėl persekiojimo, vistiek pasirinko kunigystės kelią. Tiems mūsų Broliams tariame nuoširdų žodį: „Visuomet jauskitės artimiausiais mūsų kunigiškos šeimos nariais", o Jūs atsiprašykite Dievą ir pažemintus Brolius, tuomet mes įtikėsime, kad Jūsų siekimas vienybės yra nuoširdus.
Turime du vyskupus tremtinius: J. E. vysk. J. Steponavičių Žagarėje ir J. E. vysk. V. Sladkevičių N. Radviliškyje. Kiek daug kunigų kentėjo lageriuose, sugrįžo nepalūžę ir įsijungė į pastoracijos darbą. Vėlesnieji kaliniai:
Kun. Šeškevičius, kun. Bubnys, kun. Zdebskis ryžtingai gynė vaikų sielas ir tikėjimo laisvę teismuose. Lietuvoje yra daug kunigų, apšmeižtų laikraščiuose, baustų piniginėmis baudomis, iš kurių buvo atimti darbo pažymėjimai, — jie visi pagal ateistų terminologiją yra reakcingi, o pagal Jūsų — verti pasmerkimo. Tačiau ir Jūs naudojatės jų darbo ir pasiaukojimo vaisiais. Pavyzdžiui, 1966 m. Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Zulonas, sukvietęs rajono kunigus, uždraudė vaikų laiminimo pamaldas Devintinių oktavos ketvirtadienį, tačiau kunigai nepaklausė. Sekančiais metais vėl draudė, bet kunigai vėl laimino vaikus. Tolimesni metai buvo ramūs. Dabar ir Jūs ramiai laiminate vakus, tačiau žinokite, kad už tai buvo kovota, ir kai kas gavo reakcingo kunigo vardą.
Dabar yra suimtų ir tardomų pasauliečių. Jie mums parūpindavo maldaknygių, katekizmų ir religinės literatūros. Negi ir juos kaltinsite nežabota savimeile? Ar Jūsų parapijiečiai nesimeldžia iš jų maldaknygių, ar jų vaikai nesimoko iš jų katekizmų? Atmesk jų darbą — ir didžiulė parapija liks su keliolika maldaknygių, visiškai be katekizmų. Už tuos pasauliečius daugelis meldžiasi, juos užjaučia, — negi juos pasmerksite.
Prisiminkime vyskupų — Reinio ir Borisevičiaus, — taip pat ne vieno kunigo mirtį lageriuose.
Mes gerbiame šventuosius kankinius, kurie papuošė Bažnyčios istoriją. Tvirtumui, drąsai ir aukai reikia nulenkti galvas, reikia iš to mokytis ir tuo sekti. Nulenkime galvas ir šių dienų tvirtiesiems. Jie neišduoda ir negriauna Kristaus Bažnyčios. Nepavydėkime jiems teikiamos garbės, nes ta garbė tenka mums visiems, kurie išdrįstame prieš milžinišką jėgą priešpastatyti dvasios didybę. Menka yra ta tauta, kuri niekina savo didvyrius. Tokios tautos ir negali būti. Tik svetimieji, jos vardu kalbėdami, gali tai daryti. Tad kodėl šitai turėtų būti Kristaus Bažnyčioje?
Jūs rašėte: „Būtų ne taip pikta, kad tas skaldymas vyktų iš ateistų pusės, bet kuo pateisinti mūsų tarpusavio skaldymąsi?"
Žvelkime į gyvenimo tikrovę atviromis akimis. Beveik visiems kunigams saugumo darbuotojai įkyriai, su grasinimais siūlė bendradarbiauti. Žinomos to bendradarbiavimo pareigos — pranešinėti, ką kunigai kalba, planuoja, veikia, kokios kunigų ir tikinčiųjų nuotaikos ir pan. Seka konkretesni pavedimai ir laipsniškai prieinama iki to, kad reikia vykdyti visus saugumiečių pavedimus, net ir tokius laiškus rašyti, kokį Jūs parašėte. Jei dirbsi saugumui, bus garantuota didelė parapija, valdžios palankumas ir pažangaus, laiko dvasią gerai suprantančio kunigo vardas. O jei nedirbsi? Daugybė piktų grasinimų, piktas ir melagingas straipsnis laikraštyje, darbo pažymėjimo atėmimas, prievartinis darbas durpynuose, miške, melioracijoje, statybose, maža užkampio parapija ir reakcionieriaus vardas.
Mus suskaldė ir tą skaldymąsi palaiko saugumo darbuotojų veikla. Bet ji nėra svarbiausia susiskaldymo priežastis. Mūsų džiaugsmui ir laimei daugelis kunigų tuos šlykščius pasiūlymus, nesutinkančius su Kristaus dvasia, ryžtingai atmetė ir neišdavė nei savęs, nei kunigų, nei Bažnyčios.
Svarbiausioji vidinė susiskaldymo priežastis buvo ir yra kai kurių kunigų silpnumas, baimė, naivumas ir karjera. Vieni išsigando grasinimų, kiti naiviai patikėjo saugumiečių pasakai, kad šitaip būsią geriau jiems ir Bažnyčiai. O kai kurie, mūsų gėdai, pasuko karjerizmo keliu, norėdami gauti ir neprarasti aukštesnio posto. Pirmasis bailus kunigas, pasirašęs bendradarbiavimo su saugumiečiais sutartį, smogė pirmąjį ir svarbiausią smūgį mūsų vienybei. Joks išdavimas ir bendravimas su priešais niekuomet nesukūrė vienybės. Saugumo užverbuoti kunigai, giliausia vienybės žaizda, privertė kitus kunigus perspėti savo draugus, kad šituo kunigu negalima pasitikėti. Tai skaudžiausias mūsų pralaimėjimas.
Galima būtų pateisinti tuos, kurie tyliai, nors ir beprasmiškai kenčia dėl šitokios savo padėties, bet negalima pateisinti tų, kurie savo išdavyste didžiuojasi.
Argi nebuvo ir nėra tų skaudžių faktų, kai kunigas renkasi geresnę vietą, tardamasis su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu? Vyskupui belieka patvirtinu „paskyrimą". Iš kur atsirado „nepajudinamieji", kurių negalima paskirti į mažesnes parapijas? Tik ne iš uoliųjų tarpo.
Mes tvirtai pareiškiame, kad kiekvienas civilinės valdžios nurodymas tą ar kitą kunigą skirti į parapiją, yra neteisėtas vyskupų teisių varžymas. Nė vienas kunigas negali tam pritarti arba tuo pasinaudoti. Kiekvienas civilinės valdžios globojamas bei remiamas kunigas yra mūsų gėda, nelaimė ir vienybės skaldytojas.
Tad kas mums, Broliai, belieka daryti? Bet kuria kaina išsilaisvinti iš saugumo globos ir bendravimo. Tikėti, kad jie nori Bažnyčiai gero — būtų daugiau negu naivu. Reikia atsisakyti išdavystės keliu gautų privilegijų ir negriauti Bažnyčios savomis rankomis. Į pavergtųjų gretas mes nesilygiuosime. Gerbdami visus miestų, didelių ir mažų parapijų klebonus, kurių dauguma yra geri Bažnyčios vadai, mes kviečiame Jus pamilti laisvę, jos trokšti, siekti, dėl jos kentėti. Mes nebūsime nebylūs marinamos Bažnyčios liudininkai, bet kovotojai už Bažnyčios laisvę. Mes nekovojame prieš esamą santvarką, bet prieš sauvalę; nereikalaujame nieko, išskyrus tai, kas mums pilnai priklauso pagal prigimtąją teisę, konstituciją ir Žmogaus Teisių Deklaraciją. Jūs esate labai didelėje ateistų ir saugumiečių įtakoje, kurie mėgsta labai juodai pranašauti Bažnyčios ateitį, jeigu nebus su jais bendraujama ir nuolaidžiaujama. Nesirūpinkime ateitimi, nes jos Valdovas yra Dievas. Šventasis Raštas mus guodžia: „Žmonės praeina, o Dievo tiesa pasilieka amžiams."
Jūs rašote, kad Seminarijai trūksta kandidatų, kad šiais metais vyko stipresnė kandidatų atranka. Ar nereikėtų nemaža kaltės prisiimti tiems, kurie, „gerai suprasdami laiko dvasią", pašalino ministrantus nuo altorių, vaikus iš procesijų, bijo susitikti su vaikais, laukdami kol jiems sueis 18 metų? Ar ne daugiau gali būti pašaukimų iš tų, kurie aktyviai dalyvauja pamaldose?
Šiais metais trūko kandidatų dėl to, kad ne visi kandidatai buvo priimti. Buvo atmesti geriausi kandidatai, pažeidžiant žmogaus teisę laisvai rinktis profesiją. Kas tai įvykdė? — Civilinė valdžia, kuri pasauliui skelbia, kad kandidatus visai laisvai parenka Seminarijos rektorius. Kuo čia kalti „reakcingieji kunigai" ir slapta Kunigų seminarija, kurie greičiausiai egzistuoja tik jūsų vaizduotėje? Galime užtikrinti, — jei tolimesnė Bažnyčios priespauda iššauks reikalą turėti slaptą Kunigų seminariją, tai ją tvarkys rimti kunigai. Tai bus ir Dievo darbas, nes be jo šaukimo neatsiras nė vieno pašaukimo į tokią Seminariją.
Jūsų pabrėžtinas prašymas, kad Vyskupas iš Vatikano kalbėtų Jūsų laiško mintimis, yra labai žemas. Ar gali geras kunigas siūlyti vyskupui įsijungti į propagandinį melą, kad priespauda būtų pridengta nevykusiu laisvės rūbeliu? Kokiu aštriu disonansu praskambėtų Jūsų laiško mintys po rimtos, dalykiškos ir laisvos kardinolo Slypi kalbos.
Daug kartų esame plakami, bet jauskime savo didybę. Vergas, pamilęs savo grandines, negali vadintis tikruoju žmogumi, o tuo labiau Kristaus kunigas.
(Atsakymas sutrumpintas. — Red.)
