Vilnius. Mindaugas Tamonis už savo įsitikinimus birželio 17 klasta buvo patalpintas Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje (Vasaros g. 5). Buvo pravestas prievartinis gydymas — 18 komos būklių. Po trijų mėnesių nežmoniško „gydymo" M. Tamonis, palaužta sveikata, paleistas namo.
* * *
1974 spalio pabaigoje vilniečiai stebėjosi, pamatę mieste iškabintas afišas apie įžymaus floristo kunigo -vienuolio Jurgio Pabrėžos 125-rių mirties metinių minėjimą ateizmo muziejuje. Jurgis Pabrėža ir dabar gyvas daugelio tikinčiųjų širdyse.
***
Prieš kelis metus Kurtuvėnų etnografinio ansamblio dalyviai buvo labai pasipiktinę, kad jų neatsiklausę organizavo koncertą išniekintoje šv. Kazimiero bažnyčioje — ateizmo muziejuje.
1974 m. Kurtuvėnų ansamblis vėl buvo pakviestas į Vilnių, tačiau ansamblio dalyviai, sužinoję, kad vėl reikės koncertuoti uždarytoje protestantų bažnyčioje, atsisakė vykti. Koncerto organizatoriams ir liaudies dainų klubui teko keisti koncerto datą ir ieškoti kitos vietos.
***
Prie šiaurės vakarų Baltarusijos prijungtoje Lietuvos dalyje — Apso, Vydžių ir Breslaujos apylinkėse — tėra išlikusios veikiančios bažnyčios tik Deleke ir Breslaujoje. Vietinė valdžia visą laiką draudė vesti vaikus į bažnyčią. Už bažnyčios lankymą vaikai buvo terorizuojami mokyklose, o tėvai — darbovietėse.
1974 m. valdžia leido iš Lenkijos grįžusiam Deleko klebonui teikti Sutvirtinimo sakramentą. Birželio mėn. vieną sekmadienį į Deleko bažnyčią susirinko tūkstančiai tėvų su vaikais. Vietinė valdžia, pamačiusi žmonių minias, atsiuntė savo atstovus pas kleboną ir nusivedė jį į apylinkę. Praėjo trys valandos, o klebonas iš apylinkės negrįžta. Tada žmonių minia patraukė į apylinkę. Po aštrių ginčų su valdžios pareigūnais klebonas buvo paleistas.
Vilnius. 1974 rugsėjo 12 J. Aničas skaitė paskaitą Zoologijos ir parazitologijos institute. Pateikiame keletą minčių iš jo paskaitos.
Lietuvos vyskupai turi galimybę susisiekti su Roma, nes susisiekimas su užsieniu yra laisvas. Kai pirmą kartą Lietuvos dvasiškiai nuvažiavo į Vatikano II-jį Susirinkimą, Vatikane į juos net dėmesio nekreipė, o dabar mato, kad reikia skaitytis. Vatikanas norėtų ryšius su Lietuvos vyskupais panaudoti antitarybinei propagandai, tačiau vyskupai yra lojalūs tarybinei santvarkai.
Dvasininkai ne visi lojalūs. Dalis yra ekstremistiškai nusiteikę ir neapkenčia socialistinės santvarkos. Jie rašinėja įvairius pareiškimus, falsifikuoja parašus. Vyriausybė ir dabar dar iš kai kurių gauna pareiškimus, kurių nuorašai siunčiami į užsienį. Ten „Draugas" spausdina po truputį ir po visą pasaulį skamba, kad Lietuvoje yra persekiojami tikintieji. Būtų už ką su reakcingais kunigais ir griežčiau pasielgti, bet mes elgiamės kuo švelniau, ir tik kraštutiniais atvejais represuojame. Reakcingų kunigų grupė negausi: buvę vienuoliai — jėzuitai, marijonai, pranciškonai, o jaunieji reakcingi dvasininkai yra išaugę reakcingų kunigų įtakoje arba yra buožių vaikai.
Yra Lietuvoje kunigų, kurie nori mesti kunigystę, bet jie dar tebedirba parapijose. Tai mums dar geriau, nes jie tikėjimo dvasios žmonėse nekelia.
Vysk. Steponavičius buvo nesugyvenamas. Kai kurie kunigai mokydavo vaikus, įtraukdavo juos į aktyvų dalyvavimą pamaldose. Kai buvo kreiptasi į vysk. Steponavičių, kad sudraustų tokius kunigus, šis griežtai atsisakė. Todėl jam buvo pasiūlyta išsikelti į Žagarę.
Vysk. Sladkevičius buvo vysk. Matulionio slapta įšventintas. Tai unikalus atvejis, kai vyskupas eina klebono pareigas.
Užklaustas, kiek yra Lietuvoje tikinčiųjų, Aničas paaiškino, kad bus pravesti sociologiniai tyrinėjinai. Mokslų Akademija dėl šio klausimo jau yra susitarusi su Partijos komitetu.
Aničo nuomone, Vatikanas veda dvigubą politiką — palaiko vysk. Brizgį į dabartinius Lietuvos vyskupus.
***
1974 liepos mėn. iš Lvovo kalėjimo buvo paleistas kun. Vladimiras Prokopiv. Jis buvo areštuotas 1973 gruodžio 18 ir kaltinamas už religinės literatūros gaminimą ir platinimą, už Ukrainos tikinčiųjų delegacijos palydėjimą į Maskvą ir pan. Pasklidę gandai, kad kun. Prokopiv buvo patalpintas į psichiatrinę ligoninę, nepasitvirtino. Paleistas iš VSK kalėjimo, kun. Prokopiv sugrįžo į Vilnių ir gyvena savo bute.
***
1974 rugpiūčio 27 saugumiečiai padarė kratą pas vilnietę Bronę Kibickaitę, tačiau nieko nerado. Išeidami pagrasino: „Jei apie kratą bus parašyta „Kronikoje", mes su tavim kitaip pakalbėsime." Darbovietėje B. Kibickaitę buvo verčiama atsisakyti iš darbo.
(„LKB Kronika", savo puslapiuose dėdama žinutes apie asmenis, dėl visiems suprantamų priežasčių jų leidimo neprašo. — Red.).
***
Kaunas. 1974 spalio 27 popietėje pas kaunietę Genę Žukauskaitę susirinko būrelis vaikų pasiimti Pirmosios Komunijos nuotraukų. 17 vai. pas ją prisistatė 5 asmenys — vienas saugumietis ir keturi partiečiai iš Žukauskaitės darbovietės. Įsibrovėliai paėmė daug Pirmosios Komunijos nuotraukų ir užsirašė visų vaikų pavardes, adresus ir kuriose mokyklose mokosi.
Neužilgo prasidėjo vaikų ir jų tėvų terorizavimas. 24-je vidurinėje mokykloje IV klasės moksleivius auklėtoja sustatė prieš klasę ir išbarė už tai, kad jie ėjo Pirmosios Komunijos.
Vaikų tėvai buvo šaukiami į mokyklą ir barami, kodėl leido vaikus į bažnyčią.
Prokuratūra tiria Žukauskaitės „nusikaltimą". Keletą kartų ji buvo iškviesta tardymui.
***
Kaunas. 1974 metais pavasarį Veterinarijos akademijos partinis biuras apsvarstė akademijos kraštotyros darbą. Docentė Bukaveckienė buvo atleista iš vadovavimo kraštotyrininkams už tai, kad kraštotyrininkai dainuoja tik senas lietuvių liaudies dainas. Svarbiausias kaltinimas, kad dviejų vakaronių metu buvo rodomos skaidrės su lietuviškais kryžiais ir tokiais liaudies skulptūros šedevrais, kaip Paskutinės vakarienės skulptūrinė grupė. Vienas partinio biuro narys įrodinėjo, kad kryžiai ir religinės skulptūros ne tik daro jaunimą beidėjiniu, bet taip pat duoda blogą pavyzdį kaimo moterims, atvykusioms padainuoti, ir kompromituoja ateistus. Tos moterys, progai pasitaikius, galinčios ateistams atšauti, kad kryžiai rodomi net Akademijoje!
***
Šiauliai. Kryžių kalnas po paskutinio kryžių sunaikinimo kasdien vis gražėjo. Kryžiaus Išaukštinimo šventėje ant Kryžių kalno buvo pastatytas labai gražus meniškas kryžius, 2-jų metrų aukščio, su užrašu: „Kryžiumi visas kliūtis nugalėsime. Šiauliai, 74.IX.14." Šalia kryžiaus išdygo trys metalinės saulutės.
1974.XI.22 anksti rytą valdžia visus kryžius vėl sunaikino. Praėjus kelioms dienoms, ant Kryžių kalno vėl matėsi 9 kryžiai.
* * *
Šiluva. 1974 rugsėjo 7 į Šiluvos atlaidus iš Volgogrado atvyko aštuoni rusijos vokiečiai. Einant į bažnyčią, du saugumiečiai pagriebė vokietį Rachą ir pradėjo tempti į miliciją. Ten buvo padaryta krata ir paimta kelios vokiškos religinio turinio knygos ir maldaknygė. Rachas buvo apklaustas, iš kur gavęs knygas.
Rachas yra trylikos vaikų tėvas ir visų gerbiamas kolūkietis.
***
Karsakiškis. Pokario metais tarybinė valdžia nacionalizavo visus Karsakiškio parapijai priklausančius pastatus. Klebonui buvo paliktas pats mažiausias namelis, kuriame buvo bažnyčios sandėlis. Jau treti metai, kaip Panevėžio rajono valdžia verčia kleboną išsikelti iš šio namelio kur nors į kaimą. Svarbiausias motyvas — klebonas gyvena per arti mokyklos.
***
Labanoras. 1974 kovo 6 Švenčionių rajono pirmininko pavaduotojas Mačionis išbarė Labanoro kleboną kun. Liudviką Puzoną, kad jis šventino kapinėse paminklinius antkapių kryžius ir 1973 m. suorganizavo kapinėse Vėlinių procesiją. Pasak Mačionio, be rajono leidimo negalima kunigui šventinti antkapių kryžius ir paminklus.
***
Skriaudžiai. 1974 birželio 30 kun. V. Čėsna Skriaudžių bažnyčios šventoriuje pastatė keturis gražius lietuviškus kryžius.
1974 rugpiūčio 2 klebonas kun. V. Čėsna gavo iš Prienų rajono Vykdomojo komiteto tokį raštą:
„Administracinėms baudoms dėti komisija prie Prienų rajono Vykdomojo komiteto, susidedanti iš pirmininko Stakionio, pavaduotojo Arbačiausko, sekretoriaus Ramanausko, narių: Mickienės ir Svežausko, išnagrinėjusi medžiagą, įrodančią, kad kun. Vincentas Čėsna, gyv. Prienų rajone, Skriaudžiuose, pažeidė vyriausybės aktus dėl statybos vykdymo tvarkos ir nutarė nubausti kun. V. Čėsną 50-ties rub. bauda."
Kai 1970 m. kun. V. Čėsna nudažė Barzdų bažnyčią, Šakių rajono Vykdomasis komitetas jį taip pat nubaudė administracine bauda, o kai Barzdų bažnyčios šventoriuje pastatė keturis kryžius, tuojau buvo iškeltas į Skriaudžių parapiją.
***
1971 gruodžio 15 kun. V. Čėsna gavo iš Prienų rajono Vykdomojo komiteto tokį įspėjimą:
„Nustatyta, kad jūs savo pamoksluose liečiate klausimus, prieštaraujančius tarybinės visuomenės interesams. Kalbate apie kažkokį Lietuvių tautos išsigimimą ir kad dėl to kalta tarybinė mokykla, kuri išvarė jaunimą iš bažnyčios; kalbate apie nekaltų kunigų sodinimą į kalėjimą ir kt.
Tuo nesilaikote kultų įstatymų, iškraipote tikrovę. Įspėjame, kad būtų nutraukti Jūsų pamokslai, prieštaraujantys tarybinės visuomenės interesams. K. Černeckis."
***
1974 m. per visą liepos mėn. pievelėje prieš Skriaudžių bažnyčią buvo apmokomi ir filmuojami žmonės, statant naują filmą „Velnio nuotaka". Privažiavo čigonų, kurie visur lindinėjo. Kad nebūtų teršiamas šventorius, kun. V. Čėsna jį užrakino. Kino vadovybė kreipėsi į vyskupą, kad klebonas įsileistų filmuotojus į šventorių. Vyskupas leido. Tačiau filmuotojai šventoriumi nepasitenkino ir su apylinkės pirmininke grubiai brovėsi į bažnyčią, bet klebonas pareiškė, kad be vyskupo leidimo neįeisiąs.
Birželio 29 atvažiavo dekanas kun. J. Uleckas ir žodžiu persakė Kurijos nuomonę, kad filmuotojus reikia įsileisti į bažnyčios vidų. Sekančią dieną pats dekanas atrakino bažnyčios duris ir įniršusius filmuotojus su „Velnio nuotaka" suleido vidun. Tikinčiųjų tarpe šis įvykis sukėlė didelį pasipiktinimą, nes bažnyčia, kurioje laikomas Švč. Sakramentas, tokių filmų, kaip „Velnio nuotaka", statymui nedera naudoti. Šiam tikslui ateistai galėjo panaudoti kokią nors uždarytą ir sandėliu paverstą bažnyčią.
***
Vištytis. 1973 gruodžio 14 į Vištyčio vidurinę mokyklą atvyko Vilkaviškio prokuroras Venckevičius. Tarp mokinių pasklido žinia, kad prokuroras tardysiąs tuos moksleivius, kurie eina į bažnyčią. Virpančiomis iš baimės širdimis mokiniai — G. Balčiūnas, Rita ir Vilma Aleknavičiūtės, O. Dulskytė, V. Uldinskaitė ir kt. — vienas po kito ėjo į direktoriaus kabinetą, kur jų laukė uniformuotas prokuroras. Vaikai buvo klausinėjami, kaip klebonas kun. Montvila ruošė vasarą vaikus Pirmajai Komunijai, ar davė jiems maldaknyges, katekizmus, ar užsirašydavo vaikų pavardes, ar pasižymėdavo kaip vaikai moka katekizmą ir pan. Prokuroras tardė, kurie vaikai eina patarnauti Šv. Mišiose, ar už tai ką nors gauną iš klebono ar ne. Gintas Balčiūnas buvo pajuokiamas, kad jis, būdamas pionieriumi, tarnaująs Mišioms. Mokinukas atsakė, kad jis tikįs Dievą ir niekas jam neuždraus eiti į bažnyčią ir patarnauti Mišioms.
J. Saukaitis, išgirdęs, kad į mokyklą atvažiavo prokuroras ir tardysiąs vaikus už ėjimą į bažnyčią, pabėgo iš mokyklos.
Prokuroras klausinėjo apie moksleivių bažnytinį chorą: kas gieda, kas juos moko, kokias giesmes gieda ir t.t. Išsigandę vaikai pasakojo, kad juos į chorą prikalbėjo klebono šeimininkė, kiti sakė, kad ir klebonas juos kalbinęs, dar kiti sakėsi patys atėję. Jei kuris mokinukas tylėdavo, tai priėjęs mokytojas stukteldavo į smakrą ir patempdavo už plaukų ir liepdavo kalbėti.
Po tardymo kiekvienas vaikas turėjo pasirašyti po savo liudijimu. III klasės moksleivė V. Uldinskaitė nepasirašė ir verkdama išbėgo iš kabineto namo. Jos motina Uldinskienė tuojau atvyko pas prokurorą išsiaiškinti kas čia darosi.
— Ar tikėjimas yra laisvas ar uždraustas? — paklausė moteris prokurorą.
— Laisvas.
— Tai kodėl jūs tardote mūsų vaikus už tikėjimą? Mes, tėvai, tikime ir lankome bažnyčią, lanko ir mūsų vaikai. Ką blogo moko bažnyčia? Užtenka jau chuliganų, kurie naktimis rėkauja, vagia ir ištvirkauja. Jei mano mergaitė neis į bažnyčią, ir ji tokia bus.
Uldinskienė išrėžė prokurorui, kaip Vištyčio mokykloje mokytojai tyčiojasi iš religingų moksleivių, mažina pažymius, elgesį, išjuokia juos per mokyklos radiją-
— Ar ištikrųjų taip yra? — paklausė prokuroras.
— Taip! — patvirtino Uldinskienė. — Jei netikite, paklauskite pačių moksleivių.
Deja, prokurorui rūpėjo ne tie, kurie grubiai pažeidžia elementariausias žmogaus teises. Pavyzdžiui, direktorius Virškus mokinius pravardžiuoja. Kartą sutikęs mokyklos koridoriuje IV klasės moksleivę Dulskytę, direktorius taip prakalbino: „Na, davatka, ar dar ilgai eisi giedoti?"
Prokuroras, apklausęs mokinius, pranešė, kad gruodžio 17 klebonas ir vargonininkė Ona Pileckiaitė atvyktų į Vilkaviškio prokuratūrą.
Nurodytą dieną O. Pileckaitė prokurorui išdėstė savąjį „credo" — tikėjimas katalikams esąs brangus, ir jie privalą Dievo labiau klausyti negu žmonių. Dievą tikintieji garbina maldomis, giesmėmis ir apeigomis. Tikintieji nesą vergai, be teisių į savo vaikus. Tėvai ją, vargonininkę, paprašę vaikus pamokyti giedojimo, ir ji pamokiusi. Tikintieji mokesčius užsimoką, tai kodėl jiems trukdoma melstis? Kas davęs prokurorui teisę tvarkyti žmones nurodant, kam galima ir kam draudžiama giedoti, klūpėti pas altorių ir pan.?
Prokuroras nervinosi:
— Netrukdyk manęs savo pasakomis. Matai — sninga — užpustys kelius, o man reikia vykti pas nusikaltėlius.
Prokuroras tardė, kaip susidarė mokinių choras, kas juos kvietė giedoti, kurie vaikai dalyvaują chore, kada gieda, iš kokių tekstų ir pan.
Vargonininkė paaiškino, kad chore dalyvaujančios moterys atsivesdavo ir savo vaikus ir, jų prašoma, ji pamokiusi juos keletą giesmelių. Paskui prisidėjo kiti vaikai ir taip susidarė nedidelis vaikų choras, kuris sekmadieniais pagiedodavo.
Vargonininkė protokolo nepasirašė.
Klebonas kun. Montvila, negavęs raštiško iškvietimo, pas prokurorą nenuvyko. Apylinkės sekretorė jam pranešė, kad gruodžio 19 nuvyktų pas Vilkaviškio rajono pirmininko pavaduotoją Urboną.
Pavaduotojas kleboną kaltino, kad vasarą mokęs vaikus religijos tiesų, leidęs mokiniams patarnauti Mišiose, duodąs vaikams pinigų bei saldainių, suorganizavęs vaikų chorą, organizuojąs gatvėse eisenas ir renkąs bažnyčioje aukas.
Kun. Montvila aiškino, kad žmones mokyti tikėjimo tiesų esanti svarbiausia ir tiesioginė kunigo pareiga, nes tai įpareigoja pats Jėzus Kristus. Klebonas nesigynė, kad priėmęs vaikus patarnauti Mišiose, nes labai tinka, kai vaikai prie altoriaus garbina Dievą. Jeigu tėvai ir patys vaikai nori giedoti, tai, jis, klebonas, nedrausiąs, nes bažnyčioje visų žmonių teisės lygios. Rinkliavas bažnyčioje ir toliau darysiąs, nes valdžia uždedanti didelius mokesčius ir, jeigu nebūtų daromos rinkliavos, bažnyčios būtų uždarytos. Gatvėje jokių eisenų neorganizuojąs, o tik palydįs numirėlius į kapines pagal bažnytinį apeigyną.
Baigęs apklausą, pavaduotojas Urbonas kleboną nusiuntė pas prokurorą. Šis vėl pakartotjo tuos pačius kaltinimus ir surašė protokolą, tačiau klebonas nepasirašė.
Išleisdamas kleboną namo, prokuroras paaiškino, kad šią bylą siusiąs apsvarstymui į aukštesnes instancijas.
