Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Lietuvos TS Respublikai
P a r e i š k i m a s
Mes, žemiau pasirašę Kaišiadorių vyskupijos kunigai, šiuo prašome Kaišiadorių Vyskupui Vincentui Sladkevičiui, šiuo metu gyvenančiam Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškyje, leisti eiti Kaišiadorių vyskupijos vyskupo pareigas.
1974 liepos 30.
Siuntėjas: kan. Jonas Dzekunskas, gyvenantis Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose.
Po šiuo pareiškimu pasirašė 45 Kaišiadorių vyskupijos kunigai:
T. Akstinas, A. Alkovikas, A. Anusevičius, A. Arminas, A. Černa, Z. Červokas, J. Čiurlionis, J. Dany-la, kan. J. Dzekunskas, P. Genevičius, P. Gerbutavičius, J. Gylys, Z. Gustainis, kan. J. Jonys, A. Jurgilas, J. Kaušyla, I. Kavaliauskas, J. Kazlauskas, kan. St. Kiškis, B. Klimas, E. Kraujalis, P. Leskauskas, J. Matulaitis, J. Masalskas, K. Miknevičius, A. Milašius, H. Misiūnas, Z. Navickas, Z. Neciunskas, M. Petkevičius, kan. J. Pilka, V. Pinkevičius, L. Puzonas, S. Smolinskis, Z. Stančiauskas, St. Stankevičius, R. Šalčiūnas, P. Žiugžda, J. Tomkus, P. Valadka, P. Venckus, Č. Za-žeckas, J. Zubrus, J. Žvinys, K. Žilys.
Analoginis pareiškimas buvo pasiųstas Religijų reikalų tarybai Maskvoje.
1974 rugpiūčio 5 Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas iškvietė dabartinį Daugų parapijos kleboną kan. Joną Pilką.
— Kodėl Jūs esate nepatenkinti dabartiniu Kaišiadorių valdytoju? — paklausė įgaliotinis. — Štai čia yra raštas, kurį ir jūs pasirašėte. Mums yra žinoma, kad šio rašto iniciatorių tarpe jūs užimate ne paskutinę vietą.
— Šitas raštas nenukreiptas prieš valdytoją, — aiškino kan. Pilka. — Mes turime vyskupą V. Sladkevičių, kuriam valdžios pareigūnai neleidžia eiti pareigų. Todėl mes, Kaišiadorių vyskupijos kunigai, prašome, kad vyskupui būtų leista eiti pareigas, nes kai vyskupiją valdo valdytojas, padėtis yra nenormali.
— Taip, — pritarė K. Tumėnas, — padėtis tikrai nenormali, bet Jūs tokiais raštais darote didelį nemalonumą Kaišiadorių vyskupijos valdytojui.
Toliau K. Tumėnas aiškino, kad vysk. V. Sladkevičius yra pakonsekruotas be valdžios sutikimo ir todėl negalįs eiti Kaišiadorių vyskupo pareigų.
— Ar vyskupas Sladkevičius prašė, kad kunigai prašytų valdžios leidimo jam eiti pareigas? — klausė įgaliotinis.
— Ne, neprašė.
— Gal jis nenori eiti vyskupo pareigų, o jūs, su juo nesusitarę, darote tokius žygius.
— Jei vyskupas prisiėmė vyskupo šventimus, tai tuo pačiu ir nori eiti vyskupo pareigas.
— Kada jūs sugalvojote parašyti šitokį raštą? — Per kan. Povilo Bakšio laidotuves.
— Kodėl tame rašte nėra jokių argumentų, kodėl norite, kad vyskupas V. Sladkevičius eitų vyskupiškas pareigas?
— Kokių čia reikia argumentų! — atkirto kan. Pilka. — Jis yra Kaišiadorių vyskupas ir mes, kunigai, prašome, kad jam būtų leista eiti pareigas.
— Vatikanas padarė klaidą, — aiškino K. Tumėnas, — ir tegu ją ištaiso.
— Vysk. J. Steponavičius buvo konsekruotas susitarus, su valdžia, tačiau jam neleidžiama eiti pareigų. ..
— Jis nesilaikė tarybinių įstatymų.
Įgaliotinis klausinėjo, kas organizavo raštą, kas parašė tekstą, rinko parašus ir pan. Kan. Pilka atsisakė būti informatoriumi.
Baigdamas pokalbį, Tumėnas paaiškino, kad į šį raštą nebus raštu atsakyta, ir liepė pasirašyti, jog supažindintas, kodėl vysk. V. Sladkevičiui neleidžiama eiti vyskupo pareigų.
— Tokiu raštu jūs darote didelį nemalonumą Valdytojui, kenkiate Vyskupui, ir tokių raštų civilinė valdžia nepageidauja.
***
J. E. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui Kun. Jono Babono Pranešimas
Aš, kun. J. Babonas, einantis Šiaulių šv. Petro ir Povilo bei Aukštelkės bažnyčių vikaro pareigas, 1974 gegužės 30 buvau pakviestas pas ligonius į Aukštelkės Senelių - invalidų namus. Mane kvietusi Eugenija Gudeikytė paaiškino, kad norinčių priimti Šv. Sakramentą yra daug ligonių. Kad greičiau aptarnaučiau sergančiuosius ir labai nesivėluočiau, aš paprašiau kun. Alfredą Vanagą padėti. Po vakarinių pamaldų mes nuvykome į Senelių - invalidų namus ir sergančiuosius senelius aprūpinome Šv. Sakramentais.
Rūbininkė Dana Mikalajūnienė, pastebėjusi mus, pareikalavo, kad felčeris Navickas mus išvarytų. Jam atsisakius, D. Mikalajūnienė pranešė Senelių - invalidų namų direktoriui Vladui Kačinskui. Baigiant aprūpinti Šv. Sekramentais sergančius senelius, atvyko direktorius ir, sulaikęs mane, tarsi įsibrovėlį, prie durų, pradėjo barti. Pamatęs koridoriuje felčerį Navicką ir budinčią sanitarę Janiną Petrauskienę, direktorius pradėjo juos taip plūsti ir šaukti, kiek tik žmogus gali išrėkti. Tyčiodamasis varė juos eiti išpažinties vien dėl to, kad įleido kunigą į Senelių - invalidų namus.
Išgirdusi didelį triukšmą, atėjo mus pakvietusi E. Gudeikytė. Direktorius Kačinskas apkaltino ją kaip organizatorę.
Aš mėginau su direktoriumi išsiaiškinti, kad mes nepažeidėme nei Konstitucijos, nei tarybinių įstatymų, nes jie leidžia kunigui aprūpinti Šv. Sakramentais ligonį kalėjime, ligoninėje ar senelių - invalidų namuose, jei tik ligonis kunigo prašo. Mes į Aukštelkės Senelių -invalidų namus atvykome sergančių senelių prašomi, tačiau direktorius apie tai nenorėjo nė girdėti. Jis, plūsdamas, vadindamas nachalais, chuliganais, niekšais, nusivedė mane ir Gudeikytę į raštinę.
Direktorius paskambino Šiaulių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Beržiniui ir Saugumo komiteto darbuotojams, kad sulaikęs įsibrovusius dvasiškius. Pavaduotojas pranešė, kad tuojau atvyksiąs ir įsakė mūsų neišleisti.
Po valandos į raštinę įėjo pavaduotojas Beržinis, saugumo viršininkas Urbonavičius ir dar du saugumo darbuotojai.
Pavaduotojas Beržinis paklausė, ar jį pažįstu ir prisistatė, kas jis toks esąs. Po to Beržinis mane kaltino, kad jis net tris kartus mane kvietęs, bet aš pas jį nenuvykęs. Paaiškinau, kad jokio kvietimo negavau. Pavaduotojas dar du kartus pakartojo tą patį kaltinimą, tačiau paklaustas, kada jis mane kvietęs, nieko neatsakė.
Po tokios įžangos E. Gudeikytę išvedė į kitą kambarį, o mane pradėjo klausinėti, kaltinti bei reikalauti. Pavaduotojas Beržinis, direktorius ir saugumiečiai mane kaltino, kad aš braunuosi į Senelių - invalidų namus. Man priminus, kad tarybiniai įstatymai leidžia kunigui aplankyti ligonį ligoninėje, senelių - invalidų namuose ir net kalėjime, saugumo viršininkas tai patvirtino, bet pareiškė, kad Aukštelkės senelių - invalidų namuose esanti kitokia tvarka. Į klausimą, ar gali kokios nors valstybinės įstaigos vidaus tvarka būti priešinga valstybiniams įstatymams, saugumo viršininkas nieko neatsakė.
Į mano klausimus ir paaiškinimus pareigūnai nekreipė dėmesio.
Buvau kaltinamas, kad organizuoju senelius rinkti kažkokius parašus. Pasirodo, kad prieš pusmetį Aukštelkės senelių - invalidų namų gyventojai parašė prašymą Šiaulių rajono Vykdomojo komiteto pirmininkui, prašydami jo pagalbos, kad direktorius Kačinskas leistų atvykti kunigui su Šv. Sekramentais pas sergančius senelius. Vienam seneliui įskundus, direktorius šį pareiškimą atėmė ir neleido pasiųsti, nors ant to pareiškimo buvo pasirašę virš 40-ties senelių.
Dar buvau kaltinamas, kad dirbdamas Kaune, organizavau parašų rinkimą, o, atvykęs į Šiaulius, suorganizavau kryžiaus nešimą į Kryžių kalną, be pavaduotojo Beržinio leidimo aptarnauju Aukštelkės bažnyčią, renku iš tikinčiųjų aukas ir pan.
Kitame kabinete buvo tardoma Eugenija Gudeikytė. Ji taip pat buvo nuodugniai iškrėsta. Krėtėjai paėmė Eugenijos pasą, maldaknygę, Aukštelkės bažnyčios raktus ir visa, ką pas ją rado.
Pavaduotojas Beržinis, atnešęs Aukštelkės bažnyčios raktus, rodė man ir šaukė, kodėl raktai laikomi pas tą moteriškę, o ne pas bažnyčios komiteto pirmininką. Paaiškinau, kad E. Gudeikytė puošia bažnyčią, prižiūri gėles, o bažnytinio komiteto pirmininkas negali visą laiką būti bažnyčioje ir atlikti tuos darbus. Be to, Aukštelkėje nėra net klebonijos, ar arti gyvenančio žmogaus, kuris galėtų prižiūrėti bažnyčią. Pavaduotojas reikalavo pasakyti, kokiam vienuolynui E. Gudeikytė priklauso, nes jos darbai rodą, jog ji esanti vienuolė. Aš pasakiau, kad jinai apie vienuolyną neturinti jokio supratimo.
Iš manęs reikalavo parašyti pasiaiškinimą, kodėl atvykau į Aukštelkės senelių - invalidų namus, kodėl atidaviau bažnyčios raktus E. Gudeikytei ir kodėl Aukštelkės bažnyčioje renku iš tikinčiųjų aukas.
" Parašiau. Taip pat reikalvo parašyti vyskupui pareiškimą, kad „nenoriu" aptarnauti Aukštelkės parapijos tikinčiųjų. Apklausinėjimo pabaigoje saugumo viršininkas pareiškė: „Jūs atleidžiate nuodėmes, bet privalote mums išpažinti savąsias ir iš mūsų gauti atleidimą."
Pareigūnai, įsakę 1974 birželio 4 man atvykti į Šiaulių rajono Vykdomąjį komitetą, tik po 2-os vai. nakties leido vykti mano.
Panašių nesusipratimų tarp Aukštelkės bažnyčią aptarnaujančio kunigo ir Senelių - invalidų namų direktoriaus bei pavaduotojo Beržinio būdavo ir anksčiau. Buvo kreiptasi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį; vėliau — į Tumėną, bet padėtis nepasikeitė. Aukštelkės senelių - invalidų namų direktorius yra pareiškęs, kol jis čia būsiąs, kunigas pas senelius neįkelsiąs kojos. 1974 kovo 24 kunigas su Šv. Sakramentais buvo priverstas grįžti, nes jo neįleido pas sergančius senelius. Direktorius Kačinskas senelei Apolonijai Gelminauskaitei pareiškė — duosiąs kunigui per galvą, jei jis ateisiąs pas sergančius senelius, o pačią Gelminauskaitę už kunigo pakvietimą kelioms dienoms įmesiąs į rūsį.
Direktorius taip pat daro įvairias kliūtis, kai giminės ir artimieji nori mirusį senelį palaidoti su bažnyčia.
Visa tai rodo, kad ir paskutinis užpuolimas bei visi kaltinimai buvo iš anksto suplanuoti.
1974 birželio 3 Eugenija Gudeikytė buvo pakviesta į Saugumo komitetą, kur ją gąsdino, grasino ir reikalavo pasakyti, kokiam vienuolynui jinai priklausanti. Pagaliau, sugrąžinę pasą ir maldaknygę, išstūmė pro duris. Bažnyčios raktai buvo sugrąžinti tik tada, kai į Šiaulių rajono Vykdomąjį komitetą nuėjo bažnytinio komiteto pirmininkas P. Lešinskas.
Skundikė Dana Mikalajūnienė buvo pagerbta garbės lentoje, o budinčiai sanitarei Janinai Petrauskienei, parodžiusiai kunigui palatas, buvo pareikštas griežtas papeikimas.
1974 birželio 4 nuvykau į Vykdomąjį komitetą pas pavaduotoją Beržinį. Ten laukė ir saugumo darbuotojas. Vėl buvo kartojami kaltinimai bei reikalavimai, tik kiek švelnesnėje ir kultūringesnėje formoje.
Vėliau buvo pakviestas pasiaiškinti ir Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bei Aukštelkės bažnyčių klebonas kun. L. Mažonavičius. Buvo atvykęs net įgaliotinis K. Tumėnas, bet šio vizito rezultatai kol kas nežinomi.
Tiek klebonui kun. Mažonavičiui, tiek man priekaištavo, kad Senelių - invalidų namuose žmonės pasipiktinę kunigo atvykimu, nes palatose buvę ir netikinčiųjų. Pareigūnai tylėjo, kai paklausėme, jei reikia atsižvelgti į netikinčiuosius, tai tikintieji ar ne žmonės ir į juos nereikia atsižvelgti? Mat, jų supratimu, jei esi tikintis, tai jau ne žmogus.
Visa tai rodo, kad aprūpinti Šv. Sakramentais sergančius senelius yra sunkios ir nenormalios sąlygos. Noriu, kad Jūsų Ekscelencija žinotumėte tikrąją šio įvykio eigą.
Šiauliai, 1974.VI.20 Kun. J. Babonas
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
***
Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui,
Ignalinos raj. Vykdomojo komiteto
pirmininkei A. Gudukienei,
Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai,
Kun. K. Žemėno, gyv. Ignalinos raj.
N. Daugėliškyje
P a r e i š k i m a s
1974 birželio 19 buvau pakviestas pas Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininkę A. Gudukienę, kuri mane kaltino, kad aš nesilaikąs įstatymų ir be rajono leidimo kviečiąs kunigus į atlaidus, ir prašė parašyti pasiaiškinimą, kodėl aš taip darąs.
Į tai atsakau:
Per pokalbį pirmininkę paklausiau, kas ir kada išleido įstatymą, draudžiantį kunigams be rajono Vykdomojo komiteto leidimo kviestis kunigus į atlaidus. Ji maloniai paaiškino, kad už ją esanti aukštesnė valdžia, įvairius potvarkius duodanti tik žodžiu, o ji irgi tik žodžiu perteikianti kunigams. Be to, man turi būti žinoma, kad įstatymų, kurie liečia bažnyčią, pas mus neskelbia. Ji man patarė nusipirkti brošiūrą apie tarybinius įstatymus, kurie liečia religiją ir sąžinės laisvę, ir perskaityti. Jos patarimo paklausiau, bet nei A. Veščikovo „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus" (Vilnius, 1963), nei J. Aničo ir J. Rimaičio „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" (Vilnius, 1970) nekalba apie virš minėtą draudimą. Be to, brošiūros apie tarybinius įstatymus ir religinius kultus — nėra įstatymas, o tik propagandinė, pagalbinė medžiaga ateistui lektoriui. Netgi iš minėtų brošiūrų turinio neaišku, kieno ir kada išleistus įstatymus ar įsakus autoriai komentuoja. Jie kalba, kas kunigui ir tikintiesiems leidžiama ir kas draudžiama, bet kokiais įstatymais remiantis tai daroma — nepasako.
Kalbant apie įstatymus, reikia prisiminti, kas jie yra. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" (Vilnius, 1972) žodį „įstatymas" šitaip aptaria: „Įstatymas — aukščiausios valstybės valdžios aktas, teisiškai reguliuojantis kokius nors visuomenės santykius", o LTSR Konstitucija aiškiai sako: „LTSR Aukščiausioji Taryba yra vienintelis Lietuvos TSR įstatymų leidimo organas" (21 str.), kad tik „LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas leidžia įsakus" (31 str.), kad „Įstatymai skelbiami lietuvių ir rusų kalbomis" (25 str.). Reiškia, jeigu yra įstatymai, jie turi būti LTSR Aukščiausiosios Tarybos ar jos Prezidiumo išleisti ir viešai paskelbti. Nepaskelbtas įsakymas ar įsakas nesaisto. Kas išleido tokį įstatymą ar įsaką, draudžiantį kunigams be rajono leidimo kviesti kunigus į atlaidų talką? Ar įstatymų leidėjais yra minėtų brošiūrų ir ateistinių straipsnių autoriai?
1918 sausio 23 Lenino dekretas „Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios", susidedąs iš 13 punktų, visai nekalba apie kunigų pareigą prašyti rajonų vykdomųjų komitetų, kad jie leistų pakviesti kunigus į talką, o priešingai, 2-me šio dekreto punkte sakoma: „Respublikos ribose draudžiama leisti bet kokius vietinius įstatymus, varžančius ar apribojančius sąžinės laisvę..." Ar tai nėra sąžinės laisvės varžymas, jei net kunigas kunigui atlaiduose negali padėti be civilinės valdžios leidimo?
Be to, reikia prisiminti, kad ir Bažnyčia turi savo juridinį Kodeksą, vyskupijos savo Sinodus, kurie kunigus įpareigoja gausesnių žmonių susibūrimų metu pakviesti daugiau kunigų, kurie patenkintų tikinčiųjų dvasinius poreikius. Pavyzdžiui, galima pažiūrėti Vilniaus Arkivyskupijos Sinodo nutarimų 22-jį, 381-jį ir 389-j į straipsnius.
Prašau didžiai gerbiamą Religijų reikalų tarybos Įgaliotinį paaiškinti, ar Ignalinos rajono vadovybė, reikalaudama leidimo, kviečiant kunigus į atlaidus, elgiasi pagal įstatymą? Jei taip, tai pagal koki, kieno ir kada išleistą?
Kun. K. Žemėnas
N. Daugėliškis, 1974.VI.22.
P.S. Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininkė A. Gudukienė prašė parašyti pasiaiškinimą birželio 19 ir tą pačią dieną iki 17 vai. įteikti. Jį parašiau tik šiandien, nes norėjau susipažinti su jos rekomenduotomis brošiūromis.
Kun. K. Žemėnas
(LKB Kronikai dar nežinoma, ką atsakė kun. K. Žemėnui Religijų reikalų tarybos Įgaliotinis. — Red.)
***
TSKP CK Generaliniam Sekret. L. Brežnevui,
TSRS Religijų reikalų tarybai,
LTSR AT Prezidiumui,
LTSR Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui,
Vilniaus Arkivyskupijos Valdytojui
Kun. Vlado Černiausko,
gyv. Ignalinos raj., Mielagėnuose
P a r e i š k i m a s
Mielagėnų parapijoje daugiau kaip trisdešimt metų dirbo kun. V. Miškinis. Jis buvo visiškai senas ir ligotas, todėl bažnyčios remonto darbams vadovauti negalėjo. Parapijos komitetas rūpintis ir vykdyti bažnyčios remontą visiškai neturi sąlygų: vieni dirba valdiškuose darbuose, iš kurių, ypač bažnyčios reikalams, neišleidžiama nei vienai dienai, kiti bejėgiai senukai pensininkai. Mielagėnų bažnyčios komitetui prašant, galėčiau padėti remontuoti, bet civilinė valdžia taip trukdo, jog remontuoti visiškai neįmanoma.
1974 sausio mėn. Ignalinos rajono pirmininko pavaduotojas J. Vaitonis, įteikdamas man registracijos pažymėjimą, pasakė: „Jei ką remontuosite, surašykite ir mums atsiųskite. Mes apsvarstysime ir leisime." Taip ir padarėme. 1974 kovo 5 parašėme Vaitoniui pareiškimą, kuriame išskaičiavome visa, ką žadame remontuoti. Negavome ne tik leidimo, bet ir atsakymo į šį pareiškimą. Kadangi bažnyčios grindys vietomis visiškai supuvusios, jomis net vaikščioti pavojinga — jas remontavome. Išgirdę apie mūsų darbus, 1974 balandžio mėn. atvažiavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas, Ignalinos rajono pirmininko pavaduotojas J. Vaitonis ir Mielagėnų apylinkės pirmininkas Švarcas. Jie barė, kodėl be leidimo remontuojame grindis.
Netrukus Ignalinos rajono Vykdomasis komitetas atsiuntė raštą, kad jį pasirašytų Mielagėnų bažnyčios komiteto pirmininkas ir klebonas. Rašte sakoma, jog bet kokie bažnyčios remontai be leidimo draudžiami.
Praslinkus maždaug mėnesiui nuo įgaliotinio Tumėno pažado, Mielagėnų apylinkės pirmininkas Švarcas, gavęs leidimą kai kuriems mūsų bažnyčios remonto darbams, jį užlaikė. Sklido gandas, kad Mielagėnų apylinkės taryba dabar leisianti remontuoti savo nuožiūra, — kas galima ir kas ne.
Mūsų bažnyčia mūrinė. Lietui lyjant, nuo stogo bėgdamas vanduo plauna bažnyčios pamatus; sienos sudrėksta net bažnyčios viduje. Bažnyčią reikia nedelsiant remontuoti, gelbėti. Leidimo neduoda, o laukti negalima. Pradėjome dirbti be leidimo. Tikintieji dirbo tik vakarais, užbaigę darbą kolūkyje ir nedarbo dienomis — šeštadieniais. Vieną šeštadienį, tik pradėjus darbą, atėjo „Naujojo kelio" kolūkio pirmininkas Matkėnas ir barė bei gąsdino darbininkus, jog ateityje jie negausią kolūkio transporto, kadangi po darbo valandų kolūkyje dirbti nenori, o prie bažnyčios dirba.
Pensininkai ir invalidai (Jonas Bačelis — invalidas, Adolfas Kisielius ir D. Girdžiūnas — pensininkai) dirbo bažnyčiai suolus. Sužinojusi apie tai kolūkio vadovybė, davė jiems darbo, kad tik jie negalėtų dirbti bažnyčiai.
1963 gruodžio 6 Krikonių kaimo gyventojai pareiškime LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui Šumauskui rašė: „Anykščių statybos montavimo valdyba baigia elektrifikuoti visą Mielagėnų apylinkę, o bažnyčią išskyrė ir neelektrifikuoja... Elektrą turi karvių ir kiaulių fermos, o bažnyčiai užginta įvesti... Mielagėnų bažnyčios komitetas, sako, padavė net penkis prašymus, bet atsakymo iš niekur negavo..." Taip mie-lagėniškiai vargo apie 10 metų: rašė pareiškimus ir patys važiavo į įvairias aukštąsias valdžios įstaigas. Vien tik 1971, parašęs pareiškimą Anykščių statybos-montavimo viršininkui, bažnyčios komitetas važiavo į Anykščius šešis kartus, kol 1972 gruodžio pabaigoje gavo leidimą.
Ignalinos elektros tinklų elektrikai — P. Štukėnas ir M. Černiauskas, — padirbėję bažnyčioje pora dienų, daugiau nebesirodė, vėliau atsisakė, nes jų viršininkai jiems pasiūlė: „Jei norite dirbti bažnyčioje, rašykite pareiškimus atleidimui iš darbo, — tada būsite laisvi ir galėsite dirbti, kur tik panorėsite."
Mūsų bažnyčia iki šiol buvo vietinės reikšmės architektūrinis paminklas. Tai liudija ant bažnyčios sienos esanti iškaba: „Lietuvos TSR MT Architektūros valdyba, Jono bažnyčia architektūrinis paminklas, 1779, saugomas valstybės. Paminklo sužalojimas baudžiamas įstatymu".
Kaip valdžiai rūpi architektūros paminklų globa, aiškiai kalba virš suminėtieji faktai: neduoda leidimų būtiniausiems remontams ir trukdo dirbti. Be to, sprendžiant apie bažnyčių architektūrą, rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojai yra didesni autoritetai, negu Architektūros reikalų valdyba. 1974 balandžio mėn. pavaduotojas Vaitonis pareiškė, jog Mielagėnų bažnyčia nėra architektūrinis paminklas: architektūrai priklausančios tik kai kurios detalės.
Kam naudingas šis ideologinės kovos būdas, nukreiptas prieš tikintį darbo žmogų, kurio prakaitu aplaistyta duona stiprinasi visi tautos vaikai, o jis skaudama širdimi žiūri į savo šventovę, negalėdamas jos nei remontuoti, nei gražinti? Kam naudinga tokia tikinčiojo žmogaus diskriminacija?
Jau beveik metai, kai stengiuosi įsivesti vandenį į savo butą iš miestelio vandentiekio, bet ir šiandien jo neturiu. Tuo tarpu valstybės nusavintoje klebonijoje gyvenanti parduotuvės vedėja, komunistė - ateiste Kaveckienė be jokio vargo seniai turi vandenį. Tiesa, „Naujojo kelio" kolūkio pirmininkas vandenį įvesti leido, o Kaveckienė užprotestavo — ir visi nutilo.
***
1974 liepos mėn. iš 16 į 17 naktį į Mielagėnų bažnyčią įsilaužė piktadariai: išmušė langą, išplėšė tabernakulį ir išnešė apie 600 konsekruotų komunikantų. Apie tai pranešėme Mielagėnų milicijos įgaliotiniui Dėdelei, kuris tik sekančią dieną iškvietė Ignalinos raj. milicijos leitenantą Rimiškį. Atvykęs nieko nefotografavo, nepaėmė pirštų nuospaudų, nedarė tyrimų ir dargi prikišo, kodėl nenuėmėme neštuvų, kurių pagalba plėšikas išlipo iš bažnyčios, ir kitų daiktų, susietų su įsilaužimu. Milicijos leitenantas į šį įvykį žiūrėjo visiškai abejingai. Jo nuomone, mažai padaryta materialinių nuostolių.
Taip baisiai išniekinti Švč. Skramentą galėjo tik fanatiškiausi ateistai. Dar baisiau, kai milicijos pareigūnai jų neieško — reiškia, jiems pritaria.
Mielagėnų vidurinės mokyklos medžio darbų mokytojas Bernardas Misiūnas iš Buckūnų kaimo dalyvavo Sekminių šventės procesijoje — nešė vėliavą. Po to jam buvo įsakyta parašyti pareiškimą, kad jis savo noru išeinąs iš darbo. Nuo to laiko Bernardas mokykloje nedirba.
Ar šitie įvykiai nieko nekalba apie tikinčiųjų diskriminavimą ir ateistų privilegijas? Šitaip yra ne tik Mielagėnuose, bet ir visoje Lietuvoje. Iliustracijai pareiškimo priede priminsiu įvykius S. Trakuose, kur man teko klebonauti nuo 1970 iki 1973.
Šiai tikinčiųjų diskriminacijai pritaria net aukštosios valdžios įstaigos. Visi pareiškimai, rašyti į Maskvos ar Vilniaus aukštąsias įstaigas, yra grąžinami į rajonus ar net į apylinkes. Nesuprantama, kuriam tikslui egzistuoja aukštesnės valdžios įstaigos, jei visi bažnyčių reikalai pavedami rajonų vykdomiesiems komitetams, apylinkių taryboms ar net vietiniams ateistams. Praktiškai tikintieji niekam negali skųstis — jie yra tarsi rajonų vykdomųjų komitetų ir apylinkių tarybų vergai: pareigūnai kaip nori, taip ir elgiasi.
Prašome TSKP CK Generalinį Sekretorių patvarkyti, kad galėtume laisvai ir viešai išpažinti savo tikėjimą ir niekas netrukdytų remontuoti bažnyčias.
Mielagėnų bažnyčios administratorius
Kun. Vladas Černiauskas
Mielagėnai, 1974.XI.14.
Priedas prie 1974.XI.14 pareiškimo.
* *
1970 buvau paskirtas S. Trakų bažnyčios administratoriumi. Bažnyčios stogą radau visai kiaurą: lietui lyjant, bažnyčioje būdavo klanai vandens. Bažnyčios komitetas prašė Trakų rajono vadovus leisti remontuoti bažnyčią. Raštiško leidimo nedavė, bet 1971 gegužės 10 Senųjų Trakų apylinkės pirmininkas Jasiulevičius pranešė, kad galima remontuoti. Kai dalį stogo nuplėšėme, tas pats pirmininkas pradėjo vaikyti darbininkus, o man liepė pasirašyti įspėjimą, draudžiantį bet kokius remontus. Paskui viena po kitos pradėjo lankytis įvairios komisijos: 1971 gegužės 18 atvyko penkių žmonių komisija, vadovaujama rajono VK pirmininko pavaduotojo Akanovičiaus, gegužės 19 — trijų žmonių komisija, gegužės 20 — keturių žmonių komisija, vadovaujama Akanovičiaus, gegužės 21 — ta pati komisija su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu Rugieniu. Ir jokių rezultatų. Tik Akanovičius pagrasino darbininkams paromis, o iš manęs paėmė darbo sutartį, kurią buvo pasirašę darbininkai su bažnyčios komitetu. Po to bažnyčios komitetas du kartus važiavo pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį, kartą į Kultūros ministerijos architektūros skyrių ir tris kartus į rajoną, bet nieko nelaimėjo, tik nei iš šio, nei iš to S. Trakų bažnyčia tapo architektūros paminklu. Iki remonto ji jokiuose dokumentuose architektūriniu paminklu nebuvo laikoma. Šalia bažnyčios, beveik po vienu stogu stovi kultūros namai — anksčiau buvęs benediktinų vienuolynas. Šį pastatą rajono pareigūnai perdirbinėjo savo nuožiūra, nesilaikydami jokių architektūros įstatymų. Vartai, stovėję prieš bažnyčią ir vienuolyną, sugriauti; jų nė pėdsako neliko.
Valdžios organai, išgirdę apie bažnyčios remontą, S. Trakų bažnyčią priskyrė prie architektūrinių paminklų. Iki remonto niekas šiuo „paminklu" nesirūpino. Kodėl tos pačios komisijos nevažinėjo anksčiau, o pamatė tik tada, kai mes ruošėmės remonto darbams? Galima manyti, kad tokios „globos" tikslas buvo palaukti, kol bažnyčia pradės griūti, kad ją, kaip esančią avarinėje būklėje, būtų galima uždaryti.
Kadangi dalis stogo jau nuplėšta, 1971 m. rudenį pavaduotojas Akanovičius remontui leidimą davė.
Užbaigę stogo remontą, 1973 balandžio mėn. pasiuntėme prašymą LTSR Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkui J. Glemžai ir Paminklų konservavimo instituto direktoriui G. Gailiušiui dėl bažnyčios išorės ir vidaus dažymo, nes bažnyčia daugiau kaip penkiasdešimt metų nedažyta. Atsakymo negavome nė iš vienos įstaigos.
Kun. VI. Černiauskas
(Pareiškimas ir priedas sutrumpinti. — Red.)
