-
Svetainės pradžia
- 25 Kronika 1976 m.
• Algimanto Šalčio persekiojimas
LKB KRONIKA NR. 25
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.
1976 m. gruodžio 25 d.
Lapkričio 29 d. Vatikano radijas mums pranešė netikėtą ir labai mielą žinią, kad Jūs, Airijos katalikai, mums paruošėte gražią dovaną—švč. Dievo Motinos statulą ir rengiatės atvežti į Vilnių. Tarybinė valdžia sukliudė atgabenti tik dovaną, bet ji buvo bejėgė, kad mūsų nepasiektų Jūsų meilė ir solidarumas su kenčiančiais, šios dovanos mums, persekiojamiems Lietuvos katalikams, yra pačios brangiausios.
Tad, broliai airiai, priimkite mūsų, Lietuvos katalikų, nuoširdžiausią padėką už dovaną, meilę ir mūsų teisių gynimą. Teatlygina Dievas Jums, kad patys, pergyvenę tiek daug išmėginimų, liekate jautrūs tolimų brolių likimui!
Lietuvos katalikai
Byla Nr. 345
1976 metų spalio 19 d. vakare keturi saugumo darbuotojai įsiveržė į Jono Matulionio butą Vilniuje, Gorkio g. Nr. 17, b. 6.
Du saugumiečiai, pasislėpę J. Matulionio kaimyno bute, laukė patogaus momento, kad galėtų, netrukdomi ir nesukeldami triukšmo, įsibrauti į jo butą. Kiti du, matyt, laukė kieme. Kai J. Matulionis grįžo į namus ir pas jį atėjo V. Lapienis, saugumiečiai įsiveržė į vidų.
Kratos metu paimta rašomoji mašinėlė „Optima", „LKB Kronika" Nr. 24, Solženicyno „Gulago salynas" (vertimas į lietuvių kalbą) bei kita literatūra. Po kratos J. Matulionis irV. Lapienis buvo suimti.
J. Matulionis, 45-rių metų amžiaus, baigęs lituanistiką, vėliau studijavęs konservatorijoje, bet iš jos buvo pašalintas už giedojimą bažnyčioje. Dirbo Respublikinėje bibliotekoje, vėliau buvo Paveikslų galerijos direktoriumi.
V. Lapienis, gimęs 1906 m., ekonomistas, baigęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
Radviliškio raj. Liaudies Teismui
kun. Jokūbausko Antano, s.
Jono, Pociūnėlių parapijos
administratoriaus, gyv. Radviliškio raj.,
Pociūnėliuose,
S k u n d a s
Š. m. rugsėjo mėn. 30 d. adminstracinių nuobaudų dėjimo komisija prie Radviliškio rajono DŽDT Vykdomojo komiteto, susidedanti iš pirmininko A. Mikelio, sekretoriaus R. Dirsienės, narių—Vaičiūno, Vaišučio ir Vasiliausko, nubaudė mane 50 (penkiasdešimt) rb. bauda, apkaltindama, kad aš prasilenkęs su LTSR ATP įsaku „Dėl administracinės atsakomybės už religinių kultų įstatymų pažeidimą". Bet tas įstatymas neparodo, kokį aš, kaip kunigas, padariau prasižengimą: gal kada pamaldų neatlaikiau arba kam sakramentų nesuteikiau.
Komisijos žodinis kaltinimas, kad aš mokiau vaikus katekizmo, nepasitvirtino. Aš tikrinau vaikų žinias, egzaminavau, ar jie tinkamai pasirengę priimti šv. Komuniją. Tam, kaip kunigas, aš turiu teisę ir pareigą ir nenusikaltau jokiam įstatymui.
Pagal tarybinę Konstituciją ir pagal Lenino principus bei tarptautinius įsipareigojimus yra leidžiamas privatus religijos dėstymas. Todėl, jeigu aš būčiau pilnai mokęs vaikus katekizmo, ir tai nebūčiau nusikaltęs nei prieš Konstituciją, nei prieš įstatymus.
Slabadai—plačiai išsiplėtusi gyvenvietė su vis augančiais naujais namais ant Šešupės kranto. Čia yra ryšių skyrius, mokykla, kultūros namai, parduotuvė ir ūkio centras. Slabaduose yra taip pat ir koplyčia, anksčiau priklausiusi Kudirkos Naumiesčio parapijai. Prie jos visą laiką gyveno kunigas, kuris aptarnavo apylinkės tikinčiuosius. Pokario metais dėl kunigų trūkumo Slabadus aptarnaudavo K. Naumiesčio kunigai. Dar vėliau dėl tarybinės valdžios trukdymų kunigas į Slabadus atvažiuodavo tik laidotuvių proga. Slabadus prijungus prie Vilkaviškio rajono, gyventojus aptarnaudavo Didvyžių parapijos klebonas. Kun. P. Perkaitis retkarčiais atlaikydavo pamaldas už mirusius, tačiau Šakių vicedekano perspėtas, kad taip elgdamasis galįs pabloginti padėtį ir valdžia neleisianti net palaidoti mirusius, nustojo laikyti pamaldas. Atvykus į Didvyžius naujam klebonui kun. Antanui Lukošaičiui, Vilkaviškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas š.m. spalio mėn. uždraudė Slabadų bažnyčioje laikyti šv. Mišias net laidotuvių metu. Pavaduotojo nuomone, pamaldas negalima laikyti todėl, kad Slabadų tikintieji neturį išsirinkę net bažnyčios komiteto. Tai sužinoję, Slabadų tikintieji tuojau sudarė dvidešimtuką, išsirinko parapijos vykdomąjį komitetą ir pasiuntė į Religijų reikalų tarybą patvirtinti.
Mėnesį laiko tikintieji laukė atsakymo. Vilkaviškio rajono VK pirmininko pavaduotojas J. Urbonas ėmėsi priemonių išardyti Slabadų bažnytinį komitetą. Vietinės partinės organizacijos uždarame posėdyje kolūkietis Girdauskas buvo priverstas išstoti iš parapijos komiteto.
Praėjo ketveri metai, kai 17000 Lietuvos tikinčiųjų skundas dėl tikėjimo persekiojimo plačiai nuskambėjo per visą pasaulį. Po kiek laiko kiti įvykiai užpildė laisvojo pasaulio žmonių mintis, o Lietuvos katalikų skundas liko užmirštas. Jo neužmiršo tik KGB—Valstybinis saugumo komitetas. Jis ieško skundo organizatorių, parašų rinkėjų, pasirašiusiųjų, kad juos deramai nubaustų.
1975 m. rugsėjo mėn. pabaigoje į Kauno m. partijos komitetą slaptai buvo iškviestas LAD Kauno GMK (Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybinio mokymo kombinato) direktorius Antanas Ruginis, LAD Kauno Tarprajoninių kultūros namų direktorius Vaclovas Smalakys ir LAD Kauno GMK partinės organizacijos sekretorius Teodoras Ignatavičius. Atsakingas partijos komiteto darbuotojas pareiškė, kad Aklųjų draugijoje esanti didelė netvarka—mažai dėmesio kreipiama į ideologinį darbuotojų auklėjimą ir permažai kovojama su religija. Aklųjų draugijos orkestrantai eina į bažnyčią, groja laidotuvėse su religinėmis apeigomis. LAD Kauno tarprajoninių kultūros namų direktorius V. Smalakys buvo įpareigotas užkirsti kelią orkestrantų „nusikaltimams". LAD Kauno GMK direktoriui A. Ruginiui buvo įsakyta atleisti iš pareigų kombinato Plastmasės cecho viršininką Juozą Menkevičių ir šepečių cecho meistrą Praną Inokaitį. Abu yra praktikuojantys katalikai ir yra darbininkų gerbiami. Stalino laikais J. Menkevičius ir P. Inokaitis buvo ištremti į Sibirą. P. Inokaitis Nepriklausomybės laikais buvęs karininkas, dabar visiškai aklas invalidas. Partijos komiteto pareigūnas nurodė asmenis, kurie yra pasirašę po 17000 katalikų peticija—J. Bogušienė, M. Misevičienė, A. Krušinskienę ir kt. Pasirašiusiems peticiją reikią sudaryti nepakantumo atmosferą.
LTSR Prokurorui
LKP Sekretoriui Griškevičiui
pil. Mečislovo Jurevičiaus, gyv. Šiauliuose, Žemaitės g.
Nr. 102-12,
Priežiūrinis skundas
Šiaulių m. liaudies teismo 1975.II.19 sprendimu mano ieškinys dėl grąžinimo į darbą buvo atmestas, šis sprendimas LTSR Aukščiausiojo teismo teisminės civilinių bylų kolegijos nutartimi 1975.III.18 paliktas galioti. Laikau, kad paminėtas sprendimas ir nutartis turėtų būti panaikinti: byla grąžinta nagrinėti iš naujo dėl šių motyvų:
Aš atleistas iš darbo už pravaikštas, tuo tarpu, mano nuomone, aš jų nesu padaręs. Pravaikšta yra neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties. Aš gi iš anksto pranešdavau, kad negalėsiu dirbti. Pas atsakovą dirbau nuo 1965.X.2. Per visą darbo laiką jokių drausminių nuobaudų neturėjau. Paskatinimų buvo ne vienas. Buvau laikomas geru darbininku. Pareikšdamas, kad negalėsiu dirbti, nurodydavau ir priežastis. Esu religingas žmogus. Religinių švenčių dienomis negalėdavau dirbti ir prašydavau nuo darbo atleisti. Sutikdavau už tas dienas atidirbti kitomis dienomis.
Lietuvos TSR Komunistų Partijos Centro Komiteto
Pirmajam sekretoriui drg. Griškevičiui
Sveikatos apsaugos Ministrui drg. Kleizai
Nuo Lietuvos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Šių metų kovo 10 d. Lazdijų rajono Šlavantų parapijos klebonas kun. J. Zdebskis buvo sulaikytas Vilniuje vairuojant automašiną. Sulaikė VAI darbuotojas ir pareiškė, kad kunigas girtas. Pareikalavo vykti į psichoneurologinę ligoninę nustatyti girtumo laipsniui.
Ligoninėje, nepadarius kraujo analizės, nežiūrint to, kad pats kunigas to reikalavo, buvo nustatytas aktas, pripažįstąs girtumą. VAI atėmė vairuotojo teises pusantrų metų laikotarpiui ir nubaudė 30 rub. pinigine bauda.
Kadangi kun. J. Zdebskis Lietuvos tikintiesiems yra gerai pažįstamas kaip kunigas ir kaip žmogus—jis visiškai nevartoja alkoholinių gėrimų, todėl jo nubaudimą mes laikome sąmoninga pastanga kompromituoti ir persekioti kunigus.
Kaunas
1976 m. rugsėjo mėnesį Pluirienė aplankė savo vyrą Petrą Plumpą-Pluirą, kalintį Permės griežto režimo lageryje. Kartu su juo bausmę atlieka Šarūnas Žukauskas ir Sergiejus Kovaliovas. Kadangi Pluirienę į tolimą kelionę palydėjo kun. J. Zdebskis, tai lagerio administracija pareiškė didžiausią neapykantą ir leido žmonai pabūti su vyru vos 1 parą. Prieš pasimatymą su vyru, Pluirienė buvo kruopščiai iškrėsta. Kratos metu visiškai išrengė. į pasimatymo kambarį negalima įsinešti nei popieriaus, nei rašymo priemonės. Tualete taip pat nėra popieriaus.
Permės lagerio politiniai kaliniai tikisi, kad Tarybų Sąjungos vyriausybė amnestuos ir jiems iki galo neteks kalėti, kadangi visame pasaulyje amnestuojami politiniai kaliniai.
Kovaliovas už įvairius pareiškimus dažnai uždaromas į karcerį.
Pluirienė savo vyrui Velykų proga pasiuntė sveikinimą ant religinio paveikslėlio, tačiau lagerio adminstracija kaliniui jo nedavė. Žmona parašė skundą. Kai Plumpa-Pluira pareikalavo, kad jam būtų atiduotas religinis paveikslėlis, lagerio administracija jį uždarė į karcerį. Lagerio instrukcijoje apie tai, kas negalima siųsti, nėra pažymėta, kad draudžiama siųsti religinius paveikslėlius.
Arminai (Vilkaviškio raj.)
Arminų vidurinės mokyklos direktorė Irena Berentie-nė nesiliauja persekiojusi tikinčius mokinius už tai, kad jie lanko bažnyčią. 1976 m. lapkričio 20 d. ji sukvietė XI klasės mokinius ir tėvus, šiame susirinkime direktorė liepė religijos klausimu pasisakyti XI kl. mokinei Julijai Bušauskaitei. Direktorė priekaištavo, kad Bušauskaitė buvo vienintelė, kuri drįso atsistojus pasakyti: „Aš ėjau į bažnyčią ir eisiu, tikėjau ir tikėsiu". J. Bušauskaitė ir dabar patvirtino, kad ji einanti į bažnyčią. Direktorė kalbėjo, kad tarybinė mokykla esanti atskirta nuo bažnyčios ir Bušauskaitei reikią prisiminti, kad ji mokosi tarybinėje mokykloje, be to, pagrasino prisiminsią ją per egzaminus. Baigdama kalbėti, direktorė prikišo, kad Bušauskaitė ne komjaunuolė. J. Bušauskaitės motina pastebėjo, kad dėl komjaunuolių elgesio pačiai direktorei teko ne kartą raudonuoti. Kokiu pavyzdžiu gali būti komjaunuoliai, kurie naktimis užkabinėja žmones.
***
1976.XI.30 d. pro Arminų vidurinę mokyklą lydėjo mirusįjį. Laidotuvių procesijos priekyje matėsi kryžius ir gedulingos vėliavos. Direktorė J. Berentienė, pamačiusi kryžių, dairėsi, ar nesą procesijoje mokinių. Tuo pačiu metu direktorė pradėjo mokiniams aiškinti, kad, jeigu procesijoje yra nešamas kryžius, mokiniai tokiose laidotuvėse negali dalyvauti. Kai vienuoliktokas A. Bagdonas norėjo laidotuvių eiseną nusifotografuoti, direktorė griežtai uždraudė.