-
Svetainės pradžia
- 19 Kronika 1975 m.
• „LKB Kronikos" leidėjų laiškas J. B. kard. A. BengschuiEMINENCIJA,
Jūsų vizitas į mūsų Tėvynę š. m. rugpiūčio 22-26 dienomis buvo netikėta, bet visiems tikintiesiems labai maloni staigmena. Mes pamatėme ne tik Jūsų besišypsantį veidą ir išgirdome šiltus žodžius apie mūsų tikėjimą, bet mumyse atgimė viltis, kad Apaštalų Sostą ir platųjį pasaulį pasieks daugiau objektyvios informacijos apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje.
Kiek radijo trukdytojai leido, pernai mes dėmesingai sekėme kardinolų — Višinskio, Slipij ir Jūsų kalbas Vyskupų Sinode Romoje. Mes supratome, kad Jūs turite plačią širdį ir krikščioniškos drąsos užtarti persekiojamuosius už Dievą ir Bažnyčią', kad Jūs norite ir pajėgiate suprasti mūsų nedalią ir rūpesčius.
Iki paskutinės valandos Jūsų atvažiavimo tiksli data buvo slepiama nuo kunigų ir tikinčiųjų. Apie tai nebuvo painformuoti net tremtyje gyvenantieji vyskupai — J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Kauno Bazilikoje apie Jūsų vizitą buvo paskelbta tik iš vakaro, o provincijos kunigai nieko nežinojo.
Jūsų vizitą buvo pavesta tvarkyti valdžiai ištikimiems kunigams ir, atrodo, jie neapvylė. Prie Jūsų negalėjo prieiti visi tie, kurie būtų galėję labai daug papasakoti apie tikrąją Bažnyčios padėtį. Jums neparodė išniekintų bažnyčių, bet nuvežė į Pirčiupį. (Objektyvumo dėlei reikia priminti, kad Lietuvoje yra ne tik nacių aukų kapų, bet ir tarybinių — Pravieniškėse, Rainių miškelyje ir kt.). Panevėžyje nebuvo leista giedoti, kad nesusidarytų perdidelis įspūdis ir nebūtų užsitraukta valdžios nemalonės. Kaune nebuvo leista prie Bazilikos durų pakabinti šv. Tėvo portreto ir Jus sutikti toliau nuo durų. Nežiūrint valdžios ir jos patikėtinių pastangų, tūkstantinės minios tikinčiųjų atėjo Jūsų pagerbti ir paliudyti savo ištikimybės Bažnyčiai bei Apaštalų Sostui.
J. P. Akademikui Andriejui Dimitrijevičiui
S a c h a r o v u i
Didžiai gerbiamas Laureate,
Spalio 9 d. mus pasiekė nepaprastai džiugi žinia, kad Jums suteikta Nobelio taikos premija.
Visi geros valios žmonės Lietuvoje nuoširdžiai džiaugiasi, kad aukštai buvo įvertinta Jūsų drąsi kova už tiesą, laisvę ir žmogaus orumą, kad neliko nepastebėta Jūsų plati širdis, kurioje rado vietos ir persekiojamų lietuvių vargai.
Kai Jūs, Laureate, būsite oficialiosios spaudos niekinamas ir šmeižiamas, žinokite — tūkstančiai lietuvių solidarizuojasi su Jumis.
Jūsų kilnus ir pasiaukojantis pavyzdys daugelį paskatins pasišvęsti kovai už žmogaus teises, kurių respektavimas yra tvirtos taikos pagrindas.
Garbingas Laureate, mes tikime, kad Apvaizda Jus, kaip ir rašytoją Solženicyną, pasirinko savo įrankiu, vedant žmoniją į šviesesnę ateitį.
1975 m. spalio 20 d. Lietuviai
Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui
Šis laiškas neturėtų jums būti didelė staigmena. Esu rašytojas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas. Visose šiose srityse nemaža triūsiau. Manau, kad neblogai tarnavau savo tėvynei ir tautai ir atidirbau duoną, kurią per savo amžių suvalgiau. Vis dėlto esu padaręs žymiai mažiau, negu pajėgčiau, — tai ne mano kaltė.
Mano tėvas, Antanas Venclova, buvo įsitikinęs komunistas. Aš jį gerbiau ir tebegerbiu kaip žmogų. Be ko kito, ištikimybės savo principams mokiausi iš jo. Bet dar jaunystėje, stebėdamas gyvenimą ir jame dalyvaudamas, susidariau kitokią, negu tėvas, pažiūrų sistemą, kurią vėlesnis patyrimas tik sutvirtino. Nei tėvui, nei kam kitam tai nebuvo paslaptis.
Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai. Ilgainiui tai gali pasidaryti pavojinga ir valstybei, kurią tokiais metodais bandoma stiprinti. Nieko čia pakeisti aš negaliu. Negalėčiau ir tada, jei turėčiau tiek valdžios, kiek turite jūs. Bet vis dėlto galiu ir net privalau — aktyviai pasakyti apie tai savo nuomonę. Tai jau šis tas.
Šias pažiūras susidariau seniai ir savarankiškai. Daug metų nesu parašęs ir pasakęs nė vieno žodžio, kuris joms prieštarautų. Žiūriu į komunistinę ideologiją rimtai ir dėl to nesutinku mechaniškai ar veidmainiškai kartoti jos formulių. Jų nekartodamas tegaliu užsitraukti diskriminaciją, kurios gyvenime esu nemažai patyręs.
1973 metais Vidmantas Povilionis drauge su Š. Žukausku ir kitais buvo nuteistas už „antitarybinę veiklą" dvejiems metams, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje.
1975 kovo 27, išleidžiant iš lagerio, Povilionis pareikalavo, kad jam būtų pilnai grąžinti paimti daiktai. Kadangi trūko laikrodžio, jis parašė pareiškimą Mordovijos ATSR Prokurorui ir paskelbė bado streiką. Už tai jis buvo užrakintas kameroje ir 5 vai. išlaikytas virš bausmės laiko.
Grįžęs iš lagerio, V. Povilionis negalėjo prisiregistruoti, kadangi buvo dingęs karinis bilietas. Kariniame komisariate jam pareiškė, kad ne jų reikalas ieškoti per kratą dingusio bilieto. Parašius komisarui pareiškimą, bilietas komisariate atsirado. Komisariate Povilioniui pradėjus kalbėti lietuviškai, majoras Lušninas pareiškė, kad kalėjimas jo dar nepataisęs.
Povilionis ieškojo darbo savo buvusioje darbovietėje — Visasąjunginio sviesto - sūrių pramonės mokslinio tyrimų instituto Lietuvos filiale, bet direktorius Vaitkus jam pareiškė, kad vietų nėra, o, be to, tokiais žmonėmis, kaip Povilionis, negalima pasitikėti. Kalbant su bendradarbiais, paaiškėjo, kad darbuotojų įstaigai trūksta.
Ekskursijų biure ant sienos kabojo plakatas, kviečiantis dirbti ekskursijų vadovais. Povilionis kreipėsi, prašydamas darbo, tačiau partinės organizacijos sekretorė Grigienė pasakė, kad Povilionio atveju reikią atsiklausti Vilniaus. Po kelių dienų Grigienė paaiškino, kad Ekskursijų ir kelionių biuro direktorius Šiau-čiukėnas pareiškęs, kad apie priėmimą nėra ir kalbos. „Pas mus net po blaivyklos nepriima", — kalbėjo sekretorė.
1975 rugsėjo 24 mirė Skardupių klebonas kun. Vincentas Gelgota. Kadaise jis buvo nuteistas kaip „ypatingas nusikaltėlis", o, atlikęs bausmę, buvo reabilituotas. Vis dėlto, tarybinė spauda jį nesiliovė šmeižusi.
1967 m. „Minties" leidykla Vilniuje išleido Vytauto Dėno brošiūrą „Ir mirdami kovojo". Apybraižoje „Juzelė atėjo" aprašoma, kaip kun. V. Gelgota nužudė Žvirgždaičių valsčiaus (Šakių raj.) tarybinę darbuotoją Juzelę:
„Juoda barzdota kaukė prisikiša arti arti. Neapykanta degančios akys, kažkur matytos akys. Ranka su naganu kyla aukštyn, taiko į krūtinę.
— Būkite prakeiti, šliužai jūs! Sutraiškys jus liaudies ranka, lyg siurbėles sutraiškys...
— Prakeikti? . . Sakai, prakeikti? .. Ho-ho-ho! Prakeikiu kol kas tiktai aš. Tiktai aš, — švokščia balsas ir kairė ranka pakylėjo kaukę. — Ar supratai?
— Suprantu. Kunigas... Gel-go-ta.
Trinktelia šūvis, antras ir trečias paleidžiamas į auką, jau susmukusią viduraslyje..."
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius. Vilnietis A. P. norėjo įsigyti Šv. Raštą, nes ištremiant į Sibirą iš jo Šv. Raštas buvo atimtas. Negavęs norimos knygos Lietuvoje, kreipėsi pas savo draugą Amerikoje. Šis tuojau atsiuntė iš Amerikos Lietuvoje atspausdintą „Naująjį Testamentą". Tačiau adresatas iš tarybinės muitinės gavo pranešimą, kad tokia spauda adresatams neatiduodama. Tada vilnietis kreipėsi į Vilniaus vyskupijos kuriją, prašydamas nors vieno Šv. Rašto egzemplioriaus. Kurija atsakė: „Neturime".
Kur tikintiesiems nusipirkti Šv. Raštą?
***
TELŠIŲ VYSKUPIJA
Mažeikiai. 1975 rugsėjo 15 Mažeikių Švietimo skyrius atleido iš darbo mokytojus — Skiparį Antaną ir Skiparienę Mariją už tai, kad jų sūnus šiais metais įstojo į Kunigų seminariją. Mokyt. Skiparis išdirbęs pedagogu 27 metus, o mokyt. Skirparienė — 25 m. Abu mokytojai dirbo labai gerai, buvo net tarybinės valdžios vertinami ir nekartą apdovanoti.
Vilnius. Prieš ketverius metus Vilniaus respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose (S. Daukanto g. 5) susikūrė liaudies dainų klubas. Jo nariais buvo tiek jaunimas, tiek ir pagyvenę žmonės — inžinieriai, dailininkai, mokytojai, studentai. Visus juos jungė bendra idėja — išsaugoti ir puoselėti gražiąsias lietuvių liaudies tradicijas. Per savo gyvavimo laiką klubas paruošė ne mažiau šimto renginių: vakaronių,koncertų, paskaitų, ekspedicijų, išvykų. Ne kartą apie klubo veiklą šiltai atsiliepė „Literatūra ir menas" ir kiti laikraščiai.
1975 rugsėjo 11 klubo nariai rinkosi pirmajam poatostoginiam užsiėmimui. Čia jų laukė nemaloni staigmena — rūmų direktoriaus pavaduotojo įsakymu klubo durys buvo užrakintos. Dainininkai ėmė repetuoti rūmų vestibiulyje, tačiau administracija pareikalvo repeticiją nutraukti.
Liaudies dainų klubo trukdymą Profsąjungų kultūros rūmų vadovybė aiškina tuo, kad klubas esąs „nelegalus", nes veikia be patvirtinintų įstatų ir neturi darbo plano.
Iš tikrųjų nuostatai buvo parašyti ir pateikti Rūmams prieš metus laiko, bet kažkieno nurodymu jie „dingo".
Pelesa. Marijai Stračinskienei kolūkis išskyrė pusę arų senų kapų vietoje, kur dar tebestovi 10 kryžių. Moteriškė atsisakė arti tokią vietą ir kreipėsi į Varanavo ir Minsko valdžią, primindama, kad šiuose kapuose esą palaidotų ir komunistų. Atvažiavusi iš Varanavo komisija pakraipė galvas ir išvažiavo; po kiek laiko atėjo atsakymas, kad arai paskirti teisingai. Tai ne pirmas kapų išniekinimas šiose apylinkėse.
Remontuojant Rodūnės - Pelesos kelią, buvo nukasta dalis Dubinių kaimo kapų.
***
Voverka. Šios parapijos tikintieji apsidžiaugė, kad po daugelio prašymų ir kelionių į Maskvą buvo leista kartą per mėnesį į jų parapiją atvažiuoti Kamenkos klebonui. Tačiau buvo uždrausta klebonui atvažiuoti su vargonininku, kuris Voverkoje subūrė bažnytinį chorą. Vėliau buvo uždrausta atvažiuoti ir vienai mergaitei, kuri pavargonuodavo.
Šiauliai. Šiaulių II internato mokyt. Griškonienė, pagrobusi iš mokinės rankų rožančių, jį sudraskė ir numetė į šiukšlių dėžę.
— Aš turiu 10 pirštų vietoje rožančiaus karoliukų ir visur galiu kalbėti poterius — ir pertraukos metu, ir patale ir kelionėje.
***
Salos. 1975 gegužės mėnesį Salų aštuonmetės mokyklos tėvų susirinkime mokyt. Mickevičienė skaitė ateistinę paskaitą, kurioje Salų tikinčiuosius vadino tamsybininkais, nekultūringais žmonėmis.
Direktorius Augulis įrodinėjo, kad religija — didžiausia nesąmonė, todėl tėvams ir draudžiama vesti vaikus į bažnyčią. Direktorius ragino žmones neklausyti klebono ir nevesti vaikų prie Pirmos Komunijos. Direktoriaus Augulio nuomone, Salų klebonas Petras Nykštus gerai žino tarybinius įstatymus, bet juos laužo ir už tai buvo net du kartus baustas. Tokių kunigų nereikią klausyti.