EMINENCIJA,
Jūsų vizitas į mūsų Tėvynę š. m. rugpiūčio 22-26 dienomis buvo netikėta, bet visiems tikintiesiems labai maloni staigmena. Mes pamatėme ne tik Jūsų besišypsantį veidą ir išgirdome šiltus žodžius apie mūsų tikėjimą, bet mumyse atgimė viltis, kad Apaštalų Sostą ir platųjį pasaulį pasieks daugiau objektyvios informacijos apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje.
Kiek radijo trukdytojai leido, pernai mes dėmesingai sekėme kardinolų — Višinskio, Slipij ir Jūsų kalbas Vyskupų Sinode Romoje. Mes supratome, kad Jūs turite plačią širdį ir krikščioniškos drąsos užtarti persekiojamuosius už Dievą ir Bažnyčią', kad Jūs norite ir pajėgiate suprasti mūsų nedalią ir rūpesčius.
Iki paskutinės valandos Jūsų atvažiavimo tiksli data buvo slepiama nuo kunigų ir tikinčiųjų. Apie tai nebuvo painformuoti net tremtyje gyvenantieji vyskupai — J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Kauno Bazilikoje apie Jūsų vizitą buvo paskelbta tik iš vakaro, o provincijos kunigai nieko nežinojo.
Jūsų vizitą buvo pavesta tvarkyti valdžiai ištikimiems kunigams ir, atrodo, jie neapvylė. Prie Jūsų negalėjo prieiti visi tie, kurie būtų galėję labai daug papasakoti apie tikrąją Bažnyčios padėtį. Jums neparodė išniekintų bažnyčių, bet nuvežė į Pirčiupį. (Objektyvumo dėlei reikia priminti, kad Lietuvoje yra ne tik nacių aukų kapų, bet ir tarybinių — Pravieniškėse, Rainių miškelyje ir kt.). Panevėžyje nebuvo leista giedoti, kad nesusidarytų perdidelis įspūdis ir nebūtų užsitraukta valdžios nemalonės. Kaune nebuvo leista prie Bazilikos durų pakabinti šv. Tėvo portreto ir Jus sutikti toliau nuo durų. Nežiūrint valdžios ir jos patikėtinių pastangų, tūkstantinės minios tikinčiųjų atėjo Jūsų pagerbti ir paliudyti savo ištikimybės Bažnyčiai bei Apaštalų Sostui.
Mes Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų vardu atsiprašome Jus už vizito metu padarytus netaktus (Pirčiupio atvejis) ir kad negalėjome sutikti taip, kaip būtume norėję. Kadangi apie Katalikų Bažnyčios vargus Lietuvoje negalėjome papasakoti asmeniškai, tai norime padaryti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" puslapiuose.
***
Raudonajai armijai 1940 m. peržengus Lietuvos sieną, tuojau pradėta persekioti Katalikų Bažnyčią. Liepos 2 d. nutraukiami diplomatiniai santykiai su Apaštalų Sostu ir anuliuojamas konkordatas; uždaromos visos katalikiškos organizacijos, nacionalizuojamos katalikų mokyklos, uždraudžiama katalikiška spauda ir knygų leidimas. Vienuolynai išdraskomi, o iš trijų Kunigų seminarijų paliekama tik viena (Kaune), iš kurios 1940 - 41 mokslo metais atimamos patalpos. Vysk. V. Birzgiui tarybinės valdžios atstovai pareiškė, kad nereikią suvedžioti jaunų žmonių, o po penkerių metų ir patys vyskupai prašysią tarybinę valdžią darbo.
1941 m. birželio 14 d. buvo pradėtas masinis lietuvių trėmimas į Sibirą. Per trumpą laiką buvo išvežta gyvulių vagonuose apie 35,000 žmonių; vyrai atskirti nuo šeimų, — daugelis tremtinių Gulago salyne rado mirtį.
Besitraukdama raudonoji armija išžudė daug tikinčiųjų: jos ranka neaplenkė ir kunigų, pvz., Lankeliškiuose nužudyti kunigai — Dabrila, Petrikas, Balsys; Pusnėje — V. Balčius; Merkinėje — A. Juknevičius.
1946 m. liepos 7 d. suimamas Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, kuris 1953 m .gruodžio 8 d. žuvo Vladimiro kalėjime. Tų pačių metų rudenį praranda laisvę Telšių vyskupas Boriseyičius ir 1947 m. sušaudomas. 1946 m. gruodžio 18 d. areštuojamas Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis ir jo generalvikaras Juozapas Labukas, kiek vėliau — Telšių vyskupas koadjutorius Pranciškus Ramanauskas. Liko laisvas tik Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.
Lietuviai vėl daug kartų buvo tremiami į Sibirą, o kiti teisiami ilgiausiomis bausmėmis — iki 25 metų; dauguma jų vėliau buvo reabilituoti.
1946 m. rugsėjo 13 d. Religinių kultų Įgaliotinio Gailevičiaus įsakymu sumažintas vienintelės likusios Kauno kunigų seminarijos klierikų skaičius iš 300 ligi 150; vėliau šis skaičius buvo mažinamas iki 25 auklėtinių. Dabar tarybinė valdžia, veikiama pasaulio viešosios opinijos, klierikų skaičių vėl padidino iki 50.
Mirus Kauno arkivyskupijos valdytojui prel. St. Jakubauskui, į jo vietą išrenkamas kan. J. Stankevičius, kuris, 1949 m. suėmus Vilkaviškio vyskupijos valdytoją kan. Vizgirdą ir Kaišiadorių vyskupijos valdytoją prel. Br. Sužiedėlį, tarybinės valdžios valia tapo ir šių dviejų vyskupijų valdytoju.
1950 m. Religinių kultų įgaliotinis Pušinis buvo išsitaręs, kad kunigams būsiąs sukurtas specialus lageris — žvejų artelė, kurioje dirbsią apie 200 uoliausių kunigų. Pušinis pranašavo, kad po dvejų metų iš Bažnyčios Lietuvoje liksią tik „ragučiai ir nagučiai". Iš tiesų, daugelis bažnyčių buvo uždarytos, o keli šimtai kunigų iškeliavo į Gulago salyną.
1949 - 50 m. Maskvos religinių kultų įstaiga, vadovaujama Polianskio, vertė Lietuvos kunigus pasirašyti popiežių Pijų XII smerkiantį atsišaukimą, tačiau ši akcija nepasisekė, nes iš 1000 kunigų pasirašė vos 19.
Dar 1946 m. tarybinės valdžios potvarkiu pradėta steigti parapijų komitetai, kurie turėjo būti vieninteliais parapijų šeimininkais, o kunigai — tik kulto tarnais. Ir šiuo metu kunigo tarybiniame pase yra įrašas — „kulto tarnas". Kunigams priešinantis, iki šiol tarybinei valdžiai nepavyko pilnai realizuoti parapijos komitetų idėjos, bet nuo jos neatsisakė. Valdžia nori, kad ir Lietuvoje kunigai visiškai priklausytų nuo parapijos komitetų, aklai vykdančių tarybinių pareigūnų potvarkius. Pavyzdžiui, Baltarusijoje bažnytinio komiteto nariai įpareigojami neleisti vaikų į bažnyčią, pranešinėti valdžiai apie asmenis, pasinaudojusius religiniais patarnavimais ir kt.
***
Po Stalino mirties iš lagerių į Tėvynę sugrįžo daug tikinčiųjų, kunigų ir du vyskupai — T. Matulionis ir Pr. Ramanauskas. Kiek atslūgo baimė ir suaktyvėjo pastoracija. Valdžia leido pakonsekruoti du naujus vyskupus — Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Neprityrusiam žvilgsniui galėjo atrodyti, kad stengiamasi nors dalinai kompensuoti Bažnyčiai padarytas skriaudas, tačiau iš tiesų pasikeitė ne tarybinės valdžios tikslai, o taktika. Kad grubiais persekiojimais neiššauktų kankinių dvasios, tikėjimą Lietuvoje pradėjo griauti klastingiausiomis priemonėmis, panaudojant šiam darbui net pačius dvasiškius.
Norint palaužti silpnadvasius kunigus, aktyvesnieji vėl buvo suimti ir išsiųsti į Morodvijos lagerius. 1957 m. be valdžios sutikimo konsekruotas vyskupas Vincentas Sladkevičius ištremiamas į N. Radviliškį, o 1958 m. vysk. Julijonas Steponavičius — į Žagarę vien už tai, kad sąžiningai ėjo ganytojo pareigas. 1957 m. vysk. T. Matulionis norėjo perimti iš kan. J. Stankevičiaus Kaišiadorių vyskupijos valdymą, tačiau valdžia neleido ir ištrėmė į Šeduvą, Panevėžio vyskupijoje. Palaipsniui vyskupijų valdytojais, o su mažomis išimtimis, dekanais ir didelių parapijų klebonais buvo paskirti mažai aktyvūs ir tarybinei valdžiai nuolaidžiaują („lojalūs") kunigai.
Vyskupijų valdytojų rinkimuose kartais būdavo griebiamasi net klastos. Pavyzdžiui, renkant Kaišiadorių vyskupijos valdytoją, kapitulai buvo pranešta, kad vyskupai — T. Matulionis ir V. Sladkevičius — pageidauja, jog valdytoju būtų išrinktas kan. P. Bakšys. Iš tiesų, minėtieji vyskupai buvo nurodę, kad kan. P. Bakšio valdytoju nerinktų.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, buvęs Kėdainių saugumo viršininkas, Rugienis grubiai terorizavo vyskupijų valdytojus ir kunigus. Pas kan. J. Stankevičių ilgas valandas išbūdavo įvairūs Valstybinio saugumo ir Religijų reikalų tarybos pareigūnai, versdami jį padaryti neleistinų nuolaidų. To pasėkoje Kauno kurija išsiuntinėjo vieną po kito aplinkraščius kunigams, kad Religijų reikalų taryba draudžianti kalėdoti, ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, patarnauti Mišiose, kad negalima šventinti tikinčiųjų pastatytus kryžius ir kt.
Pastoraciniame darbe susikūrė nuolaidžiavimo valdžiai stilius. Vyskupijų valdytojai pavyzdingais kunigais ėmė laikyti mokančius „sugyventi su valdžia", t.y. tuos kunigus, kurie aklai klausė valdžios pareigūnų, pro pirštus žiūrėjo į kunigo pareigas ir pataikavo bažnytinei bei civilinei valdžiai.
***
Dabartiniu metu prieš Katalikų Bažnyčią Lietuvoje kovojama Rusijoje išbandytais metodais ir siekiama ją pajungti tarybinės valdžios interesams. Štai svarbesnieji tos kovos metodai:
Į aukštas bažnytines vietas skirtiami asmenys, sutinkantieji vykdyti ateistinės valdžios nurodymus. Pavyzdžiui, Kunigų seminarijos rektorius kun. dr. V. Butkus, apleisdamas savo tiesiogines pareigas, politiniais - propagandiniais tikslais nuolatos važinėja į komunistų organizuojamas taikos šalininkų konferencijas.
Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis, lankydamasis JAV, kalbėjo netiesą apie dabartinę Bažnyčios padėtį Lietuvoje, t.y. įvykdė Religijų reikalų tarybos užduotį.
Kunigai į parapijas skirstomi taip, kad tikintiesiems būtų kuo blogiau patarnaujama. Pavyzdžiui, į didžiulę Alytaus parapiją, Vilkaviškio vyskupijoje, po klebono mirties vyskupas net tris mėnesius negalėjo surasti valdžiai priimtino kandidato. Pagaliau klebonu buvo paskirtas visiškai silpnos sveikatos kun. L. Kavoliūnas.
Per Religijų reikalų tarybos įgaliotinį kunigų skyrimus į parapijas tvarko Valstybinio saugumo komitetas.
***
Apaštalų Sostas ir pasaulis yra klaidinamas apie tikrąją Bažnyčios padėtį Lietuvoje net per aukštus Lietuvos dvasiškius, o šie tuo pačiu sukompromituojami kunigų ir tikinčiųjų akyse. Šitaip yra atsitikę su mons. Č. Krivaičiu, mons. Barausku ir kt.
Apaštalų Sostas gali būti klaidinamas net vyskupų aplinkraščiais. Vysk. J. Labukas 1973 m. išleido aplinkraštį, kad jauni ir uolūs kunigai bus skiriami į dideles parapijas, o seni — į mažas. Lietuvoje visiems yra žinoma, kad vyskupas savarankiškai kunigų skirstyti negali. Tuojau po šio aplinkraščio jaunas ir uolus Garliavos klebonas kun. P. Dumbliauskas, valdžiai reikalaujant, buvo paskirtas į mažą Šunskų parapiją, o į jo vietą atkeltas senyvas ir pastoracijoje nepasižymįs kunigas.
Propagandiniais sumetimais leidžiama kai kuriems kunigams išvykti į užsienį. Net ir šiais, Šventaisiais Metais, kunigų ekskursiją į Romą organizavo ne Bažnyčios vadovai, o Religijų reikalų taryba, kuri, talkininkaujama Valstybinio saugumo pareigūnų, pati parinko kandidatus ir, juos pasikvietusi, įsakė užpildyti reikalams anketas. Apie tai aiškiai liudija Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Kai Krekenavos klebonas prel. Dulksnys pareiškė nenorįs važiuoti į Romą, K. Tumėnas Panevėžio vysk. R. Krikščiūnui pasakė: „Jei nevažiuos, bus atleistas nuo klebono pareigų."
Vykstantieji dvasiškiai iš Lietuvos į Romą kiekvieną kartą gauna išsamias valdžios instrukcijas, o grįžę duoda jai ataskaitą raštu. Šitai akivaizdžiai paliudija a.a. kan. J. Stankevičius savo dienoraštyje „Mano gyvenimo kryžkelės": .....mes važinėjome į Vatikaną. Pagrindinė instrukcija čia tokia: visą reikalą čia reikia pravesti taip, kad iš to būtų naudos Tarybų Sąjungai ir kad iš to būtų žalos Katalikų Bažnyčiai. . . Mums kiekvieną kartą, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu, reikėdavo įrodinėti, kokią naudą padarėme Tarybų Sąjungai ir kokią žalą padarėme katalikų Bažnyčiai... Tikroji nauda Tarybų Sąjungai buvo matoma ir vedama iš to, kiek mes pakenkėme Katalikų Bažnyčiai."
Šių metų ekskursijos kunigai tvirtina, kad jiems nereikėjo valdžiai duoti ataskaitos, tačiau kai kurie iš jų užsienyje gyvenantiems lietuviams įrodinėjo, kad „LKB Kronikoje" rašoma ne visiška tiesa, kad dėl šio leidinio nukenčia net dori kunigai ir pan.
***
Tarybinė valdžia, norėdama pademonstruoti pasauliui apie „spaudos laisvę", išleido katalikams „Vatikano Susirinkimo nutarimus", „Apeigyną", „Naująjį Testamentą" ir „Psalmyną", tačiau labai mažu tiražu, — didelė dalis šių leidinių propagandiniais sumetimais išvežta į užsienį. Katalikams neišleidžiama net katekizmų, o už jų ir maldaknygių gaminimą privačiu būdu tikintieji kišami į kalėjimus, pvz., Povilas Petronis, Jonas Stašaitis ir kt.
Bažnyčios vadovybė yra verčiama pasisakyti prieš kunigus ir pasauliečius, aktyviai kovojančius už Bažnyčios reikalus. 1972 m., reikalaujant valdžiai, Lietuvos vyskupijų valdytojai išleido aplinkraštį, smerkiantį 17,000 katalikų memorandumą, atskleidusį pasauliui tiesą apie Katalikų Bažnyčios Lietuvoje tikrąją padėtį, ir jo organizatorius.
Dėl tikėjimo persekiojimo dalis pastoracijos vykdoma katakombinėse sąlygose, ir tarybinė valdžia, negalėdama kontroliuoti, pagrįstai jos bijo. Juo daugiau varžoma oficialioji Bažnyčios veikla, juo intensyvėja slapta vykdoma pastoracija. Valdžios inspiruoti kunigai katakombinėse sąlygose vykdomą pastoraciją stengiasi pavaizduoti žalinga, ardančia Bažnyčios vienybę ir normalius Bažnyčios su valstybe santykius. Iš tikrųjų, jei šiuo metu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje neprisitaikytų prie katakombinių sąlygų, jai grėstų pravoslavų Bažnyčios likimas Rusijoje — ji baigiama uždusinti.
Tarybinė valdžia rūpinasi, kad Apaštalų Sostas aprobuotų valdžiai nuolaidžiaujančių kunigų taktiką. Lietuvos kunigai įsitikinę, kad tik neteisingai informuotas Apaštalų Sostas galėjo monsinjorais paskirti beveik visus valdžiai pataikaujančius asmenis — kun. P. Bakšį, kan. Barauską, kan. Č. Krivaitį ir kt. Tuo uolūs ir visa širdimi Bažnyčiai atsidavę kunigai buvo psichologiškai nuginkluoti.
***
Spauda, radijas, televizija, o ypač užsieniui skirtos brošiūros, pvz. J. Rimaičio „Religion in Lithuania", labai daug kalba apie sąžinės laisvę Lietuvoje, tikinčiųjų teisių respektavimą ir pan., tačiau šiandien religiniais patarnavimais gali ramiai pasinaudoti tik kolūkiečiai ir darbininkai. Inteligentai darboviečių vadovų dažnai yra perspėjami privačiuose pokalbiuose, kad nelankytų bažnyčios, nes kitaip turėsią nemalonumų darbe, todėl jie priversti slėpti savo įsitikinimus ir tik slapta atlikinėti religines pareigas.
Į Lietuvą atvykę užsieniečiai nemato prie bažnyčių durų stovinčių milicininkų, trukdančių melstis, nes tai kenktų tarybinei propagandai. Sekmadieniais, o ypač švenčių dienomis tūkstančiai etatinių ir neetatinių valdžios agentų, apsimetusių tikinčiaisiais, stebi besimeldžiančius žmones, klauso pamokslų, stebi procesijas, o po to partija ir Valstybinis saugumas duoda įstaigų vadovams nurodymų, kuriuos darbuotojus dar reikia „auklėti".
***
Griaudama Bažnyčią iš vidaus, tarybinė valdžia neatsisako ir pačių nežmoniškiausių kovos metodų. Kunigai yra šmeižiami, kaltinant juos nebūtais nusikaltimais. Viešai tikėjimą praktikuojantys inteligentai, ypač pedagogai, atleidžiami iš darbo, pvz., mokyt. O. Brilienė, mokyt. A. Kezytė ir kt. Tikintys moksleiviai mokyklose yra prievarta verčiami įsirašyti į ateistines — pionierių ir komjaunimo — organizacijas, pasisakyti prieš tikėjimą ir pan.
Kunigų seminarija yra taip suvaržyta, kad kasmet dešimtys parapijų Lietuvoje lieka be kunigų, nes per metus miršta apie 20 kunigų, o į Seminariją valdžia leidžia įstoti vos 10 -12 jaunuolių. Kliudoma į Seminariją patekti sveikiems ir gabiems kandidatams, o į profesūrą ir Seminarijos vadovybę — patiems tinkamiausiems kunigams. Buitinės klierikų gyvenimo sąlygos visiems kelia siaubą — jie net melstis priversti rūsyje įrengtoje koplytėlėje, kur trūksta oro, nors lengvai, jei valdžia leistų, galėtų pasinaudoti Katedros koplyčia. Sunkios gyvenimo sąlygos daugeliui klierikų palaužia sveikatą.
Netolimoje ateityje mūsų laukia Baltarusijos ir Ukrainos likimas. Ukrainoje 5 mil. Rytų apeigų katalikų neturi nė vienos oficialios bažnyčios, nė vieno oficialaus vyskupo ir kunigo. Baltarusijoje likusi saujelė paliegusių ir senų kunigų. Dešimtys tūkstančių vokiečių, lenkų ir kt. tautybių katalikų Karagandoje ir kt. Tarybų Sąjungos vietose neturi teisės pasistatyti net laikinus maldos namus.
Romą aplankę turistai teigia, kad Apaštalų Sosto pareigūnai pataria neiti į konfliktus su tarybine valdžia. Mes nežinome, ar iš tiesų yra tokia Apaštalų Sosto mintis, tačiau tokio principo laikantis reikėtų atsisakyti esminės pastoracijos, pvz., vaikų katekizacijos, ir nuolatos eiti į konfliktus su savo sąžine, liekant „kulto tarnu" , ko ir siekia tarybinė valdžia.
***
Mes esame giliai įsitikinę, kad Vakarų pasaulio žmonėms yra sunkiai suprantamos mūsų gyvenimo sąlygos. Tik ilgiau pagyvenus mūsų krašte, ypač pabuvus tardymų kabinetuose ir kalėjimuose, išryškėja visa ateistinės valdžios klasta.
Mes tikime, kad Apaštalų Sostas savo diplomatine veikla nuoširdžiai nori padėti persekiojamai Bažnyčiai, tačiau dėl konkrečių aplinkybių nežinojimo kai kuriais atvejais gali pasitarnauti ateistų naudai. Todėl mes drįstame perspėti: Netikėkite tarybinės valdžios pažadais, nes jie nebus įvykdyti. Netikėkite tais, kurie oficialiai atvyksta iš Tarybų Sąjungos — jie visi daugiau ar mažiau yra įpareigoti vykdyti partijos ir Valstybinio saugumo užduotis.
Mes maldaujame Dievą, kad į Bažnyčios Vadovybę neįsibrautų jos priešai ir nevykdytų ardomojo darbo iš vidaus. Nenorime tikėti, kad mūsų ateistai pagrįstai džiaugiasi turį Bažnyčios Vadovybėje sau palankių asmenų.
Dabartinis Bažnyčios persekiojimas yra apgaubtas melo bei klastos šydu, todėl ypatingai griežtai susidorojama su tais, kurie bando šią melo uždangą praskleisti, iškeldami viešumon tikinčiųjų persekiojimą. Petras Plumpa, Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė ir kt. buvo skaudžiai nubausti už „LKB Kroniką", apkaltinus juos tarybinės valdžios šmeižimu. Kai š. m. spalio mėnesį buvo nužudyti penki ispanų teroristai, per pasaulį persirito protestų banga, o kai kankinami žmonės už tiesą, laisvę, įsitikinimus ir Bažnyčios reikalus, protesto balsai — tokie silpni ir nedrąsūs. Tarybų Sąjungos vyriausybė kaip tik šito siekia — tylos naktyje uždusinti Lietuvos katalikus. Kas nori šiandien padėti mums ir visiems, kurie myli tiesą ir laisvę Tarybų Sąjungoje, privalo visomis priemonėmis kelti viešumon persekiojimo faktus, nuplėšti melo šydą, kuriuo pridengiama prievarta.
Mes „LKB Kronikos" leidėjai, prašome Jus, Eminencija, daugelio kunigų, tikinčiųjų ir kenčiančių už tikėjimą vardu — perduokite Bažnyčiai, pasauliui ir visiems geros valios žmonėms mūsų pagalbos šauksmą. Tenelieka užmiršti ypatingai tie, kurie P. Plumpos, V. Jaugelio, P. Petronio, J. Gražio, N. Sadūnaitės ir kt. pavyzdžiu, už Dievo teises, Bažnyčią ir tautiečių ateitį pasirinko kryžiaus kelią Gulago salyno kazematuose.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidėjai.
***
