K R O N I K A

(Atviras laiškas DLK VYTAUTO vainikavimo diena)

Jurbarke, Černiachovskio ir Gagarino gatvių sankryžoje dunkso nykus parkas, kažkada vadinęsis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardu. Užgožtas medžių, sudarkytas ir apleistas stovi jame ir paties Vytauto paminklas. Tik senesnieji žmonės su pagarba dar tebeprisimena šią vietą. Miesto administracija bevelija iš viso neminėti Vytauto vardo. Apkerpėjęs ir apsamanojęs paminklas kai kam sukelia liūdesį, o kai kam — piktą apmaudą, kad štai dėl kažkieno politinio budrumo stokos liko nelikviduotas šis „buržuazinis palikimas". Bet gali atsitikti ir taip, kad vieną gražų rytą pabudę jurbarkiečiai Vytauto parką ras tuščią . . . Paskui seks pasaka, kad paminklas pats sugriuvo arba buvo „demontuotas" dėl svarbių priežasčių. Juk paminklų griovimo akcijoje tarybinė administracija turi puikią patirtį ir nestokoja nei fantazijos, nei išradingumo.

Tokioje vietoje norom nenorom prisimeni Maksvoje ir Leningrade visur demonstruojamą pagarbą imperialistinės Rusijos reliktams. Stalinas, viena ranka griaudamas Lietuvos paminklus, kita ranka 1947 m. Maskvoje surentė didingą monumentą miesto įkūrėjui kunigaikščiui Dolgorukiui. Leningrade nesunaikintas nė vienas carų paminklas. Kasmet jie perdažomi, atnaujinami, papuošiami už valdiškus pinigus pirktų gėlių puokštėmis. Tiesa, narodovolcų koriko Aleksandro III paminklo nesiryžo palikti aikštėje — jį pagarbiai perkėlė į muziejų. Leningrade išsaugotas ir rūpestingai prižiūrimas Petro I namelis, o cerkvėse jo vardinių proga organizuojamos net pamaldos. Ant daugelio pastatų tebesipuikuoja monogramos su dvigalviu ereliu, šimtmečiais smaugusiu Rusijos pavergtas tautas.

. . . Daugiau...

Pastaraisiais mėnesiais nauja kratų, tardymų ir suėmimų banga nusirito per Lietuvą, ypač skaudžiai paliesdama Vilniaus visuomenę.

Spalio 30 d. Vilniuje buvo suimtas ekonomistas ir istorikas Antanas Terleckas, gruodžio — abiturientas Julius Sasnauskas, o sausio 9 d. — Vilniaus universiteto docentas geologijos m. kandidatas Vytautas Skuodis ir lietuvių kalbos mokytojas Povilas Pečeliūnas.

Šie keturi lietuviai gerai žinomi tiems, kas šiandien sielojasi sunkia Lietuvos būkle, kam rūpi jos ekonomikos ir kultūros pažanga, kas trokšta matyti ją klestinčią ir šviesią laisvųjų pasaulio tautų bendrijoje.

ANTANAS TERLECKAS, gimęs 1928 Vilniaus kr. mažažemių valstiečių šeimoje, jau pirmaisiais pokario metais buvo NKVD tardomas ir tik atsitiktinumo dėka tąkart išvengė bylos. Vėliau, baigęs ekonomikos fakultetą ir gilindamasis aspirantūroje, jis buvo suimtas ir apkaltintas antitarybine veikla, o 1958 m. birželio mėn. nuteistas kalėti ketverius metus ir bausmę atliko Sibire, Taišeto konclageriuose. Grįžęs iš įkalinimo, A. Terleckas dirbo ekonomistu įvairiose įmonėse bei studijavo istoriją Vilniaus universitete. Kalinimas nepalaužė A. Terlecko, o tik sustiprino jo įsitikinimus. Todėl jis dar aktyviau reiškėsi lietuviškoje veikloje, drąsiai kėlė viešumon okupantų piktadarybes, atskleidė ne vieną pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorijos klastotę. Savaime suprantama, kad Lietuvos saugumas tik ir ieškojo progos susidoroti su bebaimiu patriotu. Sumanyta su A. Terlecku susidoroti, apkaltinus jį valstybinio turto grobstymu. Tačiau net per 10 mėnesių intesnyvaus tardymo besikeičiantys tardytojai nepajėgė surasti jokių įtikiniamesnių įkalčių. Siekdami išgelbėti tarybinio teisingumo organus nuo visiškos kompromitacijos, teisdariai vis dėlto nuteisė nekaltą žmogų kalėti vienerius metus, — tiek ilgai išlaikytas kalėjime negi galėjo likti nekaltas. Be to, kiekvieną teisių gynėją juk reikia kiek tik įmanoma juodinti. Bet tuo Terlecko vargai nesibaigė. Jis ir toliau dažnai buvo kratomas ir tardomas, niekur negalėjo rasti žmoniškesnio darbo ir turėjo tenkintis juodadarbio darbininko, krovėjo darbu. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis Terleckas nepalūžo, liko ištikimas dvasiniams savo principams ir, nepaisydamas saugumo grasinimų fiziškai su juo susidoroti, drąsiai protestavo prieš žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Tarybinio gyvenimo sąlygomis jo drąsa buvo tiesiog neįtikėtina. Jis pirmasis pasirašė ir pabaltiečių protestą, pareikštą 40-ųjų Ribentropo-Molotovo pakto metinių proga. A. Terleckas jokios asmeninės naudos sau nesiekė. Jis ne kartą yra pabrėžęs, kad laisvės džiaugsmo nei jis, nei jo karta nepatirs. Ja džiaugsis tik ateities kartos, šis idealistas aukojosi savo krašto ir tautos gerovei.

JULIUS SASNAUSKAS — vos peržengęs gyvenimo dvidešimtmetį. Mokydamasis Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje, jis artimai bendravo su Viktoru Petkumi ir Antanu Terlecku. Jaunuolis dažnai patarnaudavo šv. Mikalojaus bažnyčioje mišioms, daug skaitė, formavosi krikščionišką pasaulėžiūrą. Beje, turėjo   ir   literatūrinių   gabumų.   Už   lietuvišką   dvasią   buvo pašalintas iš vidurinės mokyklos ir atiduotas į rekrūtus. Grįžęs iš kariuomenės, mėgino įstoti į Kauno kunigų seminariją, bet mandatinės komisijos buvo nušalintas. Nepavyko įstoti ir į kitas aukštąsias mokyklas. Mat šis jaunuolis jau buvo įtrauktas į naikintinų žmonių sąrašus. Gražius ir kilnius jo norus tarnauti gimtajam kraštui sutrypė klastingoji KGB. Šiandien J. Sasnauskas laikomas Vilniaus saugumo katakombose ir nežinia, kada jis galės netrukdomas vaikščioti po savo gimtąjį Vilnių.

VYTAUTAS SKUODIS — vienas Lietuvos mokslininkų, kurie atmetė šiuolaikinį konformizmą ir nepanoro tenkintis jiems nubrėžta siaura veiklos sfera, dvasinio pasaulio problemas paliekant spręsti partijai.

. . . Daugiau...

LIETUVOS TSR KOMUNISTŲ PARTIJOS 
CK ANTRAJAM SEKRETORIUI DYBENKO
N.K.
P R O T E S T O   P A R E I Š K I M A S

1979 m. spalio 3 d. grupė saugumiečių, vadovaujama vyr. tardytojo kap. Daugalo, patykojus kada išeisiu į darbą, įsiveržė į mano namus daryti kratos. Be dalyvavusių: maj. Stakevičiaus ir maj. Adomaičio bei vyr. Įeit. Matiuko, buvo atsivesti ir „kviestiniai": Glušakovas L.N. ir Linerskis V.S. Glušakovą eilė asmenų matė neseniai vykusiame teisminiame susidorojime su Romu Ragaišiu. Ten Glušakovas, kaip „operatyvinės grupės" narys, kartu su savo sėbrais surašė šmeižikišką raportą prieš Liutaurą Kazakevičių, sulaikytą saugumo papulk. Zilakausko nurodymu. Kadangi raporte surašyti šmeižtai vėliau buvo teisėjo išnagrinėti ir atmesti, tas duoda pagrindą minėtą pil. Glušakovą laikyti ne tik „operatyvinės grupės" nariu, bet ir provokatoriumi, vykdančiu „socialinius užsakymus." LTSR BPK 153 str. nurodo, kad kviestiniai yra bet kurie pašaliniai, byla nesuinteresuoti asmenys. Taigi, to straipsnio požiūriu, Glušakovas, vykdąs saugumo nurodymus, negali būti laikomas kviestiniu, o tik saugumo bendradarbiu (kolaborantu). Tokie LTSR BPK pažeidimai daromi dar ir tuo tikslu, kad nuslėpti nuo tikrai pašalinių kviestinių savo veiksmus. Džiugu, kad saugumiečiai supranta, jog jų darbeliai yra slėptini, tačiau tokie įstatymų pažeidinėjimai rodo, jog nusikalstamos priemonės tegali tarnauti tik nusikalstamiems tikslams.

Kaip įrašyta kratos protokole, kratos tikslas — „surasti ir paimti antitarybinio turinio leidinius ir dokumentus bei technines jų gaminimo priemones, o taip pat kitokius daiktus ir dokumentus, galinčius turėti įrodomąją reikšmę byloje".

Tokius tikslus turinti krata, kaip ir pati byla, yra neteisėta, neįstatymiška, nemorali, o todėl tegali būti laikoma tik susidorojimo rūšimi.

. . . Daugiau...

O Ukraina, didi šalie, puikusis krašte! Tavo krantus skalauja Juodoji jūra, tavo laukais vingiuoja sraunusis Dniepras. Daug tau Dievas davė: nesuskaičiuojamus žemės gelmių turtus, plačias stepes, į kurių dirvas artojas įbėręs grūdą, gauna derlių, apie kurį kiti gali tik svajoti. Davė tau švelnų klimatą, patogią geografinę padėtį. Tavo vaikus apdovanojo darbštumu, linksmumu, gera nuotaika, optimizmu. Bet kodėl tave aplenkė laimė pačiai spręsti savo likimą? Kodėl tavo sūnų gausiai lietas kraujas nedavė didžiojo vaisiaus — laisvės? Kodėl šiandien, kada nepriklausomybę gauna net mažytės Ramiojo vandenyno salelės, vos vakar išsiritusios iš akmens amžiaus, — viena iš didžiausių Europos tautų, kuri ir savo kultūra, ir išsivystymu nelabai tenusileidžia labiausiai išsivysčiusiom pasaulio tautoms, turi būti priklausoma?

O Ukraina! Tavo istorija siekia daugiau, kaip tūkstantį metų. Rytiniai slavai pirmiausiai atsikraustė į tavo kraštą, ir tu, įkūrusi Kijevo Rusiją, tapai rusų tautų motina. Iš tavęs, Ukraina, kilo baltarusiai ir rusai. Beje, pastarieji atsiskyrę pasisavino ir rusų vardą, tau tepalikę Ukrainos, t.y., pakraščio vardą. Šiuo metu ji, Rusija, visus stengiasi įtikinti, kad tik ji yra kitų dviejų tautų motina, kad visas tris tautas riša tokie tamprūs ryšiai, jog apie atsiskyrimą nuo „motinos" Rusijos nėra ko nė galvoti. Baltarusiai tuo jau įtikėjo ir visiškai atsisakė bet kokio savarankiškumo siekimo. To paties Rusija laukia ir iš tavęs.

. . . Daugiau...

1979 m. spalio 23 d. „Tiesoje" išspausdintas Vytauto Zeimanto straipsnis „Gailestingumas ar nusikaltėlio gelbėjimas?". Straipsnyje V. Zeimantas piktinasi Tarptautinės Amnestijos narių protestais dėl lietuvio Jono Mečislovo Plungės nuteisimo mirties bausme už tariamai masinį gyventojų žudymą, įvykdytą karinės tarnybos Savisaugos batalione laikotarpiu. Autorius, atsakydamas į minėtos organizacijos narių priekaištus, kad toks sprendimas yra nepateisinamas šiuolaikinės visuomeninės moralės požiūriu, kategoriškai teigia, esą, J. Plungė nuteistas objektyviai ir gavęs pelnytą bausmę. Beje, savo argumentus jis paremia tos pačios „Tiesos" 1979 m. liepos 26 d. straipsniu „Karinis nusikaltėlis atsakomybės neišvengė", pamiršdamas nurodyti, kad tai jo paties straipsnis. Būtų galima praeiti pro šį faktą negirdomis, jei už jo neslypėtų kur kas šiurpesni Lietuvos praeities ir dabarties dalykai.

Kaip žinia, pirmasis bolševikmetis padarė didelių nuostolių Lietuvai, o ypač jos kariuomenei, performuotai tada į 29-ąjį Raudonosios armijos šaulių korpusą. Daug jo karininkų ir karių buvo suimta, nužudyta bei išvežta. Neabejotina, kad panašus likimas turėjo ištikti (9/10) devynias dešimtąsias Lietuvos karių. Ypač masiškai lietuviai kariai buvo suiminėjami 1941 m. birželį, karo išvakarėse.

. . . Daugiau...

Pagerbdami kun. K. Garucko, drąsaus kovotojo už žmogaus teises, Lietuvos Helsinkio grupės nario šviesų atminimą, supažindiname „Aušros" skaitytojus su dviem jo laiškais, leidžiančiais geriau pažinti jo gyvenimą ir asmenybę. — Red.

Ceikiniai, 1978.XI.23

Mielasis ir Brangusis Jonai, P. C!
Būtinai nori, kad parašyčiau apie savo praeitį, apie savo tėvus ir kt. Gerai, kai ką parašysiu, nors kitiems gal neįdomus bus skaityti ir laiką gaišti.

Aš gimiau 1908 m. gegužės 1 d. (pagal seną kalendorių — balandžio 18 d.) Užkalnių kaime Ramygalos parapijoje. Tame pačiame kaime visą laiką gyveno ir mano tėvas Ignas Garuckas, miręs 1912 m. kovo 12 d. sulaukęs 50 m. amžiaus. Su motina mes likome keturi maži vaikai: vyriausias brolis Jonas gimęs 1903 m., o jauniausias — 1910 m. Aš vos šiek tiek teprisimenu tėvo mirtį: kad buvo pašarvotas — aprengtas balta kamža (mat, jis buvo „brostvininkas") ir kad mama per laidotuves verkė, tai ir aš kartu ėmiau verkti. Tėvas, kaip kiti pasakoja, buvęs darbštus, gailestingas ir teisus, bet sveikatos neperstipriausias — miręs plaučių uždegimu. Jis sakydavęs: „Jeigu dūšią būtų galima iš skaistyklos išvaduoti, tai vistiek ir tada negalima meluoti", o kentėdamas skausmus kalbėjęs: „Čia bausk, čia korok, tik po mirties dovanok!"

. . . Daugiau...

A. Tautmila

Ne viską išsakė diena, 
Ne viską išklausė naktis. 
Teskamba manoji daina, 
Kaip tyras aušrų žiburys.

Tegęsta žvaigždė išdidi, 
Kai laimina veidą aušra. 
Tegimsta našlaitėj širdy 
Diena ir šviesi, ir tyra.

. . . Daugiau...