Pastaraisiais mėnesiais nauja kratų, tardymų ir suėmimų banga nusirito per Lietuvą, ypač skaudžiai paliesdama Vilniaus visuomenę.
Spalio 30 d. Vilniuje buvo suimtas ekonomistas ir istorikas Antanas Terleckas, gruodžio — abiturientas Julius Sasnauskas, o sausio 9 d. — Vilniaus universiteto docentas geologijos m. kandidatas Vytautas Skuodis ir lietuvių kalbos mokytojas Povilas Pečeliūnas.
Šie keturi lietuviai gerai žinomi tiems, kas šiandien sielojasi sunkia Lietuvos būkle, kam rūpi jos ekonomikos ir kultūros pažanga, kas trokšta matyti ją klestinčią ir šviesią laisvųjų pasaulio tautų bendrijoje.
ANTANAS TERLECKAS, gimęs 1928 Vilniaus kr. mažažemių valstiečių šeimoje, jau pirmaisiais pokario metais buvo NKVD tardomas ir tik atsitiktinumo dėka tąkart išvengė bylos. Vėliau, baigęs ekonomikos fakultetą ir gilindamasis aspirantūroje, jis buvo suimtas ir apkaltintas antitarybine veikla, o 1958 m. birželio mėn. nuteistas kalėti ketverius metus ir bausmę atliko Sibire, Taišeto konclageriuose. Grįžęs iš įkalinimo, A. Terleckas dirbo ekonomistu įvairiose įmonėse bei studijavo istoriją Vilniaus universitete. Kalinimas nepalaužė A. Terlecko, o tik sustiprino jo įsitikinimus. Todėl jis dar aktyviau reiškėsi lietuviškoje veikloje, drąsiai kėlė viešumon okupantų piktadarybes, atskleidė ne vieną pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorijos klastotę. Savaime suprantama, kad Lietuvos saugumas tik ir ieškojo progos susidoroti su bebaimiu patriotu. Sumanyta su A. Terlecku susidoroti, apkaltinus jį valstybinio turto grobstymu. Tačiau net per 10 mėnesių intesnyvaus tardymo besikeičiantys tardytojai nepajėgė surasti jokių įtikiniamesnių įkalčių. Siekdami išgelbėti tarybinio teisingumo organus nuo visiškos kompromitacijos, teisdariai vis dėlto nuteisė nekaltą žmogų kalėti vienerius metus, — tiek ilgai išlaikytas kalėjime negi galėjo likti nekaltas. Be to, kiekvieną teisių gynėją juk reikia kiek tik įmanoma juodinti. Bet tuo Terlecko vargai nesibaigė. Jis ir toliau dažnai buvo kratomas ir tardomas, niekur negalėjo rasti žmoniškesnio darbo ir turėjo tenkintis juodadarbio darbininko, krovėjo darbu. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis Terleckas nepalūžo, liko ištikimas dvasiniams savo principams ir, nepaisydamas saugumo grasinimų fiziškai su juo susidoroti, drąsiai protestavo prieš žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Tarybinio gyvenimo sąlygomis jo drąsa buvo tiesiog neįtikėtina. Jis pirmasis pasirašė ir pabaltiečių protestą, pareikštą 40-ųjų Ribentropo-Molotovo pakto metinių proga. A. Terleckas jokios asmeninės naudos sau nesiekė. Jis ne kartą yra pabrėžęs, kad laisvės džiaugsmo nei jis, nei jo karta nepatirs. Ja džiaugsis tik ateities kartos, šis idealistas aukojosi savo krašto ir tautos gerovei.
JULIUS SASNAUSKAS — vos peržengęs gyvenimo dvidešimtmetį. Mokydamasis Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje, jis artimai bendravo su Viktoru Petkumi ir Antanu Terlecku. Jaunuolis dažnai patarnaudavo šv. Mikalojaus bažnyčioje mišioms, daug skaitė, formavosi krikščionišką pasaulėžiūrą. Beje, turėjo ir literatūrinių gabumų. Už lietuvišką dvasią buvo pašalintas iš vidurinės mokyklos ir atiduotas į rekrūtus. Grįžęs iš kariuomenės, mėgino įstoti į Kauno kunigų seminariją, bet mandatinės komisijos buvo nušalintas. Nepavyko įstoti ir į kitas aukštąsias mokyklas. Mat šis jaunuolis jau buvo įtrauktas į naikintinų žmonių sąrašus. Gražius ir kilnius jo norus tarnauti gimtajam kraštui sutrypė klastingoji KGB. Šiandien J. Sasnauskas laikomas Vilniaus saugumo katakombose ir nežinia, kada jis galės netrukdomas vaikščioti po savo gimtąjį Vilnių.
VYTAUTAS SKUODIS — vienas Lietuvos mokslininkų, kurie atmetė šiuolaikinį konformizmą ir nepanoro tenkintis jiems nubrėžta siaura veiklos sfera, dvasinio pasaulio problemas paliekant spręsti partijai.
V. Skuodis gimė 1929 m. Čikagoje. Pokario metais Lietuvoje jam taip pat teko patirti visus sunkumus. Tik per čekistų klaidą jis ir šeima liko neišvežti. Studijavo pusbadžiu, todėl sugadino sveikatą.
V. Skuodis tęsė garbingas profesorių Prano Dovydaičio ir Stasio Šalkauskio tradicijas, ieškojo šiais sunkiais laikais tautai atramos krikščioniškoje filosofijoje. Jis troško, kad Lietuvoje būtų puoselėjama laisva filosofinė, politinė ir socialinė mintis, kad ji rastų sau peno tautos istorijoje, jos mąstysenoje ir gyvenimo būde, kad neatsiliktų nuo pasaulio raidos bei nebūtų suvulgarinta ir sutrypta. Ypač pažymėtinas šiuo atveju jo darbas „Dvasinis genocidas Lietuvoje", kuriame jis akivaizdžiai, kruopščiai surinktais duomenimis ir jų analize, parodė, kaip stengiamasi iš lietuvių tautos išrauti etinius ir religinius principus, sunaikinti jos šimtmečiais puoselėtą kultūrą, kokia milžiniška bedvasės makulatūros lavina verčiama ant Lietuvos jaunimo galvų!
V. Skuodis kartu su kitais steigė ir vadovavo Universiteto visuomeniniam gamtos apsaugos fakultetui, kuriame paruošė gausų būrį gamtos mylėtojų, taip reikalingų šiandien Lietuvai, kai kolonizatoriai be jokios atodairos siekia sunaikinti mūsų gamtos išteklius ir sudarkyti kraštovaizdį.
V. Skuodis buvo ne tik aktyvus visuomenininkas, bet ir gilus bei produktyvus mokslininkas. Reikšmingus geologinius tyrimus jis atliko Lietuvoje, Latvijoje ir Sibire. Nemaža jo mokslo darbų paskelbta įvairiuose geologijos veikaluose. Turėjo sukaupęs daug vertingų mokslinių faktų ir artimiausiu laiku ruošėsi išeiti atostogų daktaro disertacijai rašyti.
Sausio 4 d. V. Skuodžiui atvykus į fakultetą skaityti paskaitų, dekanas Tarvydas jam pareiškė, kad čia jis jau nepageidaujamas asmuo, nes nuo gruodžio 29 d. esąs iš darbo atleistas. | klausimą „kuo remiantis atleistas?" Tarvydas atsakė, kad pagal Darbo kodekso 287 straipsnį už amoralius veiksmus. V. Skuodis kreipėsi į Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrą H. Zabulį, prašydamas paaiškinti šį amoralumą. Tačiau ir H. Zabulis, beje, besidomintis antikine filosofija ir literatūra, — atsakė, kad V. Skuodis dėstęs jaunimui ir kartu užsiiminėjęs antitarybine veikla. O toks elgesys esąs amoralus.
Vargu, ar ši amoralumo sąvoka kada nors prigis Lietuvoje bei kitur. H. Zabuliui, saugumo talkininkui Tarvydui bei į juos panašiems derėtų prisiminti, kad SNO Generalinės Ansamblėjos XXII seseija priėmė rezoliuciją, reikalaujančią ginti asmenis, kovojančius už tautų politinį apsisprendimą ir socialinę pažangą. V. Skuodis kaip tik ir siekė savo tautai politinio apsisprendimo ir visokeriopos pažangos. Todėl, mūsų supratimu, jis yra aukštos moralės žmogus, nesuklupęs prieš materiją, o savo tautos gerovę iškėlęs aukščiau visko ir jai paaukojęs net savo asmeninę laisvę. Jo didžiulė pilietinė drąsa ir gilus humaniškumas lietuvių tautos niekad nebus pamiršti.
V. Skuodžio įkalinimas yra skaudus nuostolis ne tik Lietuvos mokslui, bet ir jos dvasinės minties raidai.
POVILAS PEČELIŪNAS gimė 1928 Ramygalos valsčiuje, mažažemių valstiečių šeimoje. Tėvai turėjo tik 2 ha žemės. Todėl jo kelias į mokslą buvo sunkus. Baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, P. Pečeliūnas dėstė vidurinėse mokyklose lietuvių kalbą. Iš savo kuklaus atlyginimo jis sukaupė didžiulę lituanistinę biblioteką, tokią, kokią šiandien reta rasti Lietuvoje. Knygos užėmė beveik visą jo kambarį. Jis ir teieškojo dvasinio peno. Daiktų pasaulis jo nedomino. Jis nuolatos rūpinosi Lietuvos reikalais, sielojosi dėl mūsų skurstančios ir engiamos literatūros, ieškojo išeities kelių iš šio nykaus ir slogaus gyvenimo. Skirdamas visą dėmesį dvasiai, jis pamiršdavo kūną. Dėl to į kalėjimą pateko gerokai apardytos sveikatos. Tardytojo paklaustas, kodėl jis, kilęs iš tokių neturtingų valstiečių, kovojąs prieš tarybinę santvarką, P. Pečeliūnas atsakė, kad kovojąs ne prieš santvarką, o prieš neteisybę. Kategoriškai atmetė ir saugumo pasiūlymą bendradarbiauti, kaip vienintelę sąlygą išvengti kalėjimo.
Šie drąsūs Lietuvos patriotai šiandien kamuojasi saugumo požemiuose, kai tūkstančiai įvairiausio plauko karjeristų, veltėdžių ir aferistų, spekuliuodami komunizmo frazėmis, kaip erkės siurbia Lietuvos kraują. Nors ir matydami visišką komunizmo idėjų Lietuvoje žlugimą, jos šiandieniniai šeimininkai nė negalvoja leisti tautai apsispręsti ir ieškoti naujų dvasinės bei ekonominės pažangos kelių. Ir toliau be atodairos slopinama bet kuri pažangi mintis, tauriausi žmonės metami į kalėjimus ar beprotnamius.
Keturių Vilniaus inteligentų žmogaus teisių gynėjų suėmimas rodo, kad tarybinis imperializmas, siekdamas nusloptinti TSRS engiamų tautų nacionalinį atgimimą, nesivaržo bet kurių priemonių ir būdų. Stumdami liaudį į girtavimo bei ištvirkimo liūną, raudonieji imperialistai prieš intelektualus imasi fizinio susidorojimo priemonių. Tokiu būdu nacionaliniams sąjūdžiams nuslopinti naudojami ne tik dvasinio, bet ir fizinio genocido metodai.
A. Terleckui, J. Sasnauskui, V. Skuodžiui ir P. Pečeliūnui šiandien yra iškilusi reali fizinio sunaikinimo grėsmė, šie kilnūs vyrai yra nuėję nelengvą gyvenimo kelią. Nuolatiniai nepritekliai, patirti įvairūs sunkumai bei jautrus reagavimas į skaudžius Lietuvos gyvenimo faktus yra gerokai apardę jų sveikatą. Paskutiniomis žiniomis, V. Skuodis iš saugumo rūsių perkeltas į Lukiškių kalėjimo ligoninę. Todėl šiems Lietuvos žmogaus teisių gynėjams yra reikalinga efektyvi tarptautinė pagalba. Mes prašome visas užsienio lietuvių organizacijas, privačius asmenis bei laisvųjų pasaulio tautų juridines ir kitas institucijas, suinteresuotas mažųjų tautų likimu bei laisvės ir demokratijos principų įgyvendinimu, padėti minėtiems Lietuvos patriotams ir siekti kuo skubiausio jų išvadavimo. Tenebūnie pamirštos ir jų vargstančios šeimos.
Mes prašome ir Lietuvos gyventojus teikti šiems kankiniams ir jų šeimoms visą įmanomą pagalbą. Kartu pašome Vilniaus universiteto profesūrą nelikti abejingai šiam skaudžiam faktui. Nepamirškime, jog totalitarinio režimo sąlygomis niekas negali būti užtikrintas, kad ir jam negresia panašus susidorojimas.
Siekime, kad apie šią skaudžią nelaimę kuo plačiau sužinotų ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis.
Vienybė mūsų jėga ir išsigelbėjimas.
Lietuvių tautos nacionalinio
sąjūdžio dalyviai
HELSINKIO SUSITARIMŲ VYKDYMUI
REMTI LIETUVOS VISUOMENINĖS
GRUPĖS
DOKUMENTAS Nr. 26
TSRS Vyriausybei
Nuorašai:
1. Tarptautinės amnestijos organizacijai
2. „Tiesos" laikraščio redakcijai
3. A. Sacharovui
4. TSRS Mokslų Akademijai
XVI-jame pasauliniame filosofų kongrese, Įvykusiame Diuseldorfe 1978 m. buvo pabrėžta, kad dvasinis aklumas yra kur kas pavojingesnis už somatinį ir kad jis dabartyje yra tiesiog epideminis bei nešąs grėsmę visuomenei.
Šio fakto teisingumą labai akivaizdžiai patvirtina pasielgimas su žymiausiu žmogaus teisių Tarybų Sąjungoje gynėju — Nobelio premijos laureatu, akademiku A. Sacharovu, kuris prieš keletą dienų buvo areštuotas ir ištremtas iš Maskvos į Gorkį.
Mūsų tai nenustebino. Juk prometėjai (o to vardo vertas yra ir A. Sacharovas) buvo nekenčiami ir kalami prie „uolų" visais amžiais.
Pagaliau ar žino istorija bent vieną humanistinį milžiną, kurio veiklai nebūtų kliudę visados skaitlingi ir beveik nuolatos valdžios svertus savo rankose laikę dvasios pigmėjai?
Kas yra A. Sacharovas? Pirmiausia, — tai laisvės kaip teisės veikti gėrio labui siekėjas ir tikros taikos bei kultūros kūrėjas. Jis yra vienas iš didžiausių švyturių, kuris šviečia XX-ojo amžiaus sutemose, kuris yra heroiškai principingas, drąsus ir ištvermingas žūtbūtiniame susidūrime su raudonaisiais viduramžiais ir jų nežmoniškumu. Jis giliau už kitus mokslininkus įžvelgia ne tik fizikoje, bet ir visuomenės gyvenime. Todėl jis yra vienas iš nedaugelio galinčių vadovauti žūstančios žmonijos gelbėjimo akcijai. A. Sacharovo ištrėmimas ten, kur jo veikla bus sukaustyta, — tai didelis nuostolis visiems pasaulio žmonėms ir tautoms. Mėginimas jį nutildyti tuo laiku, kai pasaulio krizė nuolatos gilėja — tai nusikaltimas prieš žmoniją.
Mes manome, jog nepagarba tokiems žmonėms kaip A. Sacharovas — tai nepagarba ne vien Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir Helsinkyje laisvai prisiimtiems įsipareigojimams, bet ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos ratifikuotiems bei juridinę galią Tarybų Sąjungoje įgavusiems tarptautiniams paktams, liečiantiems žmogaus teises.
Štai kodėl mes protestuojame prieš A. Sacharovo represavimą. Štai kodėl mes manome, jog TSRS vyriausybei reikėtų parodyti išmintingumą ir grąžinti A. Sacharovą į Maskvą.
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės grupės nariai:
1. Lukauskaitė-Poškienė Ona, rašytoja
2. Laurinavičius Bronius, kunigas
3. Jurevičius Mečislovas, darbininkas
4. Statkevičius Algirdas, gydytojas-psichiatras
1980 m. sausio 23 d.
***
JAV PREZIDENTUI PONUI DŽ. KARTERIUI
Aš, Benedict Scott, arba Vytautas Benediktas Skuodžius, arba Vytautas Skuodis, šiuo laišku informuoju Jus, gerbiamas pone Prezidente, apie tai, kad, gyvendamas TSRS, Lietuvoje, iki šiol tebelaikau save JAV piliečiu. Esu gimęs 1929 m. kovo mėn. 21 d. Chicago, Illinois JAV piliečio Peter Scott, 1910-1930 m. gyvenusio Amerikoje, šeimoje (Certificate and Record of Birth Registered Nr. 13870) Certificate of Baptism — Ourlady of Vilna Church 2327 West 23rd Place, Chicago, 111. 60608).
Esu geologas. Dirbu Vilniaus universitete hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje docento pareigose. Nuo 1940 m. birželio 15 d., matydamas nuolatinius demokratinių laisvių ir žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, aš įsijungiau į lietuvių tautos judėjimą už demokratines laisves ir žmogaus teises, kurios pastoviai ir sistemingai pažeidžiamos mano tėvų gimtinėje, o mano tėvynėje Lietuvoje.
1979 m. lapkričio 24 d. mano bute buvo padaryta krata, kuri tęsėsi 11 valandų. Jos metu buvo konfiskuotas mano dar neužbaigtos knygos „Dvasinis genocidas Lietuvoje" rankraštis, įvairūs užrašai, Lietuvoje leidžiami įvairūs pogrindžio leidiniai ir kt. Tos pačios dienos vakare mane išsivežė tardymui, kuris tęsėsi 2 val. Lapkričio 25 d. mane išsivežė iš universiteto. Tardė 3,5 val. Lapkričio 27 d. tardymui į saugumo rūmus privalau nuvykti pats. Tardymų metu iš manęs daug kartų reikalavo išduoti kitus asmenis, demokratinio judėjimo ir pogrindžio spaudos dalyvius, tuo pačiu metu primindavo, kad jie pakankamai daug paėmė iš manęs įkalčių sudaryti baudžiamą bylą.
Šiuo laišku užtikrinu Jus, ponas Prezidente, kad nors ir kokie sunkūs išbandymai manęs lauktų ateityje, visada pasiliksiu ištikimas žmogaus teisių gynimo principams, tuo pačiu apgindamas savo gimtinės JAV ir tėvynės Lietuvos garbę. Tegul mano auka sustiprina naujus kovotojus už žmogaus teisių ir demokratinių laisvių įgyvendinimą dabartinėje Lietuvoje.
Per Jus visam pasauliui skelbiu: jeigu nuolatinio šantažo ir tardymų metu neišlaikytų mano širdis, neseniai paliesta mikroinfarkto, netikėkite oficialiai versijai apie mano savižudybę, kaip tai 1972 m. buvo paskelbta apie Vilniaus universiteto prof. dr. J. Kazlausko mirtį. Jeigu vietoje kalėjimo mane patalpintų į specpsichiatrinę ligoninę, žinokite, kad į ten patekau už tai, kad nepritariu tebesitęsiančiai Lietuvos okupacijai ir demokratinių laisvų joje užgniaužimui. Jeigu aš būsiu nuteistas ilgus metus kalėti, — tuo aš įprasminsiu savo kaip pavergtos lietuvių tautos sūnaus gyvenimą.
Tai, kad aš, Vytautas Skuodis, esu tas pats Benedict Scott, gali patvirtinti kunigas Kazimieras Kulbis, su kuriuo buvau du kartus susitikęs jam lankantis Lietuvoje. Jo adresas: 4940 Washington St. Hillside, 111. 60162.
Aš, mano žmona Irena Skuodienė, dukros: Giedrė ir Daiva Skuodytės dabar gyvename Vilniuje, Vandentiekio gt. 44 bt. 4. Mano motinos Elžbietos Skuodienės (gim. 1902 m.) adresas: Panevėžys, Gogolio gt. 65 bt. 2.
Su gilia pagarba Jums
Vyt. Skuodis
1979 rm lapkričio 28 d.
***
KREIPIMASIS
Į VISUS HELSINKIO PASITARIMO
BAIGIAMOJO AKTO SIGNATARUS
IR MANO TAUTIEČIUS
Tarybų Sąjunga jos vadovo L. Brežnevo asmenyje yra pasirašiusi Helsinkio Baigiamąjį aktą, kuriame ji įsipareigojo savo valstybėje gerbti ir saugoti žmogaus teises, taip, kaip jas supranta kitos šį aktą pasirašiusios valstybės. Deja, pastarųjų metų įvykiai Tarybų Sąjungoje ir nuo 1940 m. okupuotoje Lietuvoje rodo, kad visos Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte išvardintos žmogaus teisės ir toliau yra ignoruojamos, slopinamos, o kiekviena laisvesnė arba drąsesnė mintis, išreikšta žodžiu arba raštu, yra laikoma antitarybiškumo pasireiškimu, tarnyba užsienio žvalgybai, tarybinės santvarkos šmeižimu, jos griovimu, nacionalizmu, kvailumu arba tiesiog patologiniu reiškiniu. Persekiojimai lietuvių, siekiančių laisvesnio gyvenimo, stiprėja. Tai patvirtina padažnėję kratos ir areštai, kurie buvo įvykdyti inteligentų butuose š.m. liepos 12 d.d., lapkričio 1 ir 24 d.d. Panašūs prievartos aktai neseniai buvo įvykdyti Maskvoje, Ukrainoje, Leningrade ir kt. Taip Tarybų Sąjunga ruošiasi Madrido pasitarimui ir Maskvos olimpijadai.
Pareikšdamas protestą dėl to, kad Tarybų Sąjungos vadovai nesilaiko savo įsipareigojimų, prisiimtų Helsinkio Baigiamajame akte, visiems Jums pareiškiu, kad nuo 1979 m. lapkričio 29 d. laisvanoriškai įstoju į žmogaus teisių gynimo Lietuvoje Helsinkio iniciatyvinę grupę įsipareigodamas, kiek leis sąlygos, atvirai informuoti pasaulį apie visus žmogaus teisių ir laisvių varžymus Lietuvoje. Pirmąja tokia informacija skelbiu savo veikalą „Dvasinis genocidas Lietuvoje" (240 psl.), kurio pabaiga buvo konfiskuota TSRS valstybės saugumo komiteto darbuotojų kratos metu.
Mano adresas: Vilnius, Vandentiekio gt. 44, bt. 4. Dirbu Vilniaus universiteto gamtos fak. hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje docento pareigose.
Doc. Vyt. Skuodis
Lietuvos tikinčiųjų teisių
gynimo komiteto narys
Vilnius, 1979 m. lapkričio 29 d.
KRATA PAS DOC. VYT. SKUODĮ
1979 m. lapkričio 24 d. Vilniuje pas doc. Vyt. Skuodį buvo padaryta krata, kuri prasidėjo 8 val. 10 min. ir baigėsi 19 val. Kratai vadovavo vyr. tardytojas majoras Vilimas. Jam talkininkavo Razumas, Bogdanovas ir dar trys saugumo darbuotojai. Nutarimą kratai lapkričio 23 d. pasirašė saugumo komiteto pirmininkas generolas majoras J. Petkevičius. Kviestiniais buvo lengvosios pramonės technikumo bendrabučio vedėjos pasiųstos technikumo moksleivės V. Tubelytė ir G. Martinkutė.
Kratos protokole buvo užregistruotos 65 pozicijos. Dvi pozicijas sudarė papkės su rankraščiais, kurias pareigūnai užantspaudavo. Paimta daug rankraščių, užrašų, išrašų iš knygų, V. Skuodžio paruoštas stambus darbas apie ateizmo propagandą Lietuvoje, keletas pogrindžio leidinių („Perspektyvos" nr. 5, 13, 17; „Aušra" nr. 12, 18) „Pastogė" nr. 1; „Rūpintojėlis" nr. 6), A. Maceinos knygos „Jobo drama" mašinraštis, prof. Belicko rašinys apie jo paties atliktą TSRS ateistinių leidinių ir straipsnių kokybės analizę, žurnalas „Logos" (rusų k.) ir kt. Taip pat buvo paimtos dvi rašomosios mašinėlės (lit. ir r. k.), portatyvinis magnetofonas su kasetėmis ir užsienio prekybos banko čekiai 500 rb. sumoje, kuriuos V. Skuodis gavo valstybiniame banke, iškeisdamas likutį sertifikatų, gautų kaip palikimą. Pareigūnai surengė rastų pogrindžio leidinių parodą juos nufotografuodami.
Doc. V. Skuodis buvo tardomas valstybės saugumo komitete tos pačios dienos vakare Vilimo ir Bogdanovo. Paleistas 22 val. Lapkričio 26 d. Bogdanovas V. Skuodį išsivežė iš Gamtos fakulteto. Tardė kaip „liudininką" aukštas pareigas užimantis saugumo pareigūnas. Tas pats pareigūnas, atrodo skyriaus viršininkas, tardė ir lapkričio 28 d. Abu pastarieji pokalbiai užtruko po 3,5 val. Daug kartų buvo klausiamas: iš ko gavęs pogrindžio spaudą, kam ją perdavęs, kaip pats dalyvavęs pogrindžio spaudoje, ką būtent yra parašęs, ką spausdinęs rašomosiomis mašinėlėmis?
Buvo užsimenama, kad jiems viskas žinoma, kad kiti asmenys jau pasakę, kad iš V. Skuodžio gaudavę nelegalius leidinius, kad dar daugiau sužinos atlikę ekspertizes ir kad vistiek reikės viską pasakyti. Geriau tai padaryti dabar.
Doc. V. Skuodis, atvirai išdėstęs savo pažiūras ir įsitikinimus, atsisakė duoti kokius nors parodymus, liečiančius kitus asmenis, o taip pat. duoti paaiškinimus, liečiančius kratos metu paimtus rankraščius, leidinius ir daiktus. Jis patvirtino tiktai faktą, kad veikalo apie ateistinę propagandą Lietuvoje autorius yra jis ir kad atspausdinęs tiktai jo pabaigą. Kuo nors kaltu taip pat savęs nelaikė.
Kratos protokolą ir tardymo protokolų doc. V. Skuodis nepasirašė.
Keletą dienų po kratos doc. V. Skuodis buvo intensyviai sekamas net motorizuotų seklių.
S. Ginietis
***
KRATA PAS J. SASNAUSKĄ
1979 m. gruodžio 11 d. rytą Vilniaus saugumo komiteto tardymo skyriaus tardytojai: papulkininkis Adomaitis, vyr. leitenantas Matulevičius, saugumiečiai A. Bimbyris, A. Virbickas, dar du asmenys, kurių pavardės nežinomos, „kviestinės" Norkutė ir Krivickaitė, atėję į Juliaus Sasnausko butą, įsakė jam rengtis ir važiuoti su jais. J. Sasnauskas pasakė niekur nevažiuosiąs, kol nebus parodyta orderis jo kratai ir areštui. Matulevičius piktai atsakė, jog orderis bus, kai reikės, liepė greitai rengtis. Juliui priešinantis, pasikvietė iš koridoriaus dar daugiau padėjėjų. Du iš jų (brutalios išvaizdos) puolė prie Juliaus, griebė už rankų.
J. Sasnausko šeimos namuose buvo tik sesuo Leonora Sasnauskaitė ir 74 metų senelė Sofija Nikšienė. Senelė ėmė prašyti Julių paklusti jiems: „Eik, vaikeli, — jie tau rankas sulaužys."
Julių išsivedė. Išeidamas jis pareiškė nesutinkąs su saugumiečių atsivestais „kviestiniais", nes po anksčiau buvusios kratos neradęs kelių knygų, o protokole jos neįrašytos. Julius pasiūlė pakviesti bešališkus žmones dalyvauti kratoje. Saugumiečiai nesutiko.
Pradėdami kratą, kaip paprastai, pasakė: „Atiduokite Juliaus bute esančius antitarybinius leidinius, dokumentus, rankraščius bei dauginimo priemones — nedarysim kratos". Juliaus senelė pasakė nieko nežinanti apie tokius daiktus. Krata prasidėjo 11 val. 10 min.
Pirmiausiai buvo paimta sena rašomoji „Mercedes" markės mašinėlė lietuvišku šriftu, kurią visai legaliems darbams naudojo Juliaus mama Dalia Sasnauskienė. Mašinėlė nebuvo slepiama, stovėjo ant rašomojo stalo.
Buvo iškratytas visas dviejų kambarių butas, prieškambaris, virtuvė, kuria naudojasi treji gyventojai, sandėliukas kurui laikyti ir rūsys. Perverstos visos knygos, žurnalai, laikraščiai, produktams laikyti spintelės, net vaiko lovelė ir drabužėliai. Prieškambaryje stovinčioje skalbimo mašinoje laikomi nešvarūs skalbiniai taip pat smulkmeniškai iškratyti, net šiukšlių kibiras virtuvėje . . . Buvo pradėję raustis bendroje virtuvėje esančioje kaimynų spintoje. Juliaus senelė pasakė: „Vyrai, jūs aiškinat kitiems įstatymus, o patys jų nesilaikot. Ką pasakys kaimynai, grįžę į namus ir radę savo daiktus išraustus? Juk reikia turėti jų daiktų kratymui orderį." Po to liovėsi kratę. Verkdama senelė pasakė: „Baigiu gyvenimą, visko praleidau: du pasaulinius karus, įvairias okupacijas, gestapininkų kratas, kurios nė kiek nebuvo žiauresnės. Nesitikėjau, kad pamatysiu gyvenimo pabaigoje, kokią kratą daro broliai lietuviai."
Per kratą papulkininkis Adomaitis nuolat klausinėjo senelę, kodėl taip blogai išauklėjo Julių. Senelė atsakė: „Jeigu visi Lietuvos jaunuoliai tokie būtų, koks yra Julius, tai mūsų tėvynėje būtų gražus gyvenimas."
Buvo prikaišiojama, kad Julius draugavo su blogais žmonėmis, kodėl buvo leidžiama jam su tokiais susidėti? Senelė atsakė: „Visi žmonės, kurie ateidavo pas Julių, buvo labai geri."
Juliaus Sasnausko šeimoje gyvena jo mama Dalia Sasnauskienė, seserys Jolanta ir Leonora, Jolantos 8 mėnesių dukrelė. Senelei reikėjo eiti į Subačiaus gatvę ir iš pieno mišinių virtuvėlės parnešti jai maisto. Buvo pasiųsta „kviestinė" mergina lydėti senelę ten ir atgal. Taip buvo elgiamasi ir per ankstesnę spalio 3 d. buvusią kratą. Kratos metu besidarbuoją saugumiečiai primygtinai ragino: „Atiduokite mašinėlę, kuria Julius spausdino — mes išeisime. Jei ne — ateisime dar ir rytoj."
Vėliau atėjo dar viena jų padėjėja, kuri nebuvo įrašyta į protokolą, kaip nebuvo įrašyti dar du darbuotojai, turėję savo paskirtis kratos metu.
Baigiantis kratai, vadovas Matulevičius įsakė vienai iš saviškių moterų iškratyti asmeniškai namiškes moteris. Pirmiausiai liepė vesti Juliaus seserį Leonorą į kitą kambarį. Ši kategoriškai atsisakė leistis kratoma, nes jie neturį orderio asmeninei kratai. Kelis kartus įsakinėjo Leonorai eiti į kitą kambarį, tačiau ji nepakluso: „Suriškit ir kratykit, geruoju nesileisiu." Daugiau nesikėsino nei į ją, nei į senelę.
Kratos metu buvo užėję Juliaus draugai ir dvi sesers Leonoros draugės. Visi jie buvo sulaikyti. Kai kurie buvo iškratyti ir išleisti tik po keletos valandų. Krata buvo baigta 18 val.
Senelė dar pasakė saugumiečiams, kad tikra laisvė buvo tik nepriklausomoje Lietuvoje. Jai mokantis Jurbarko gimnazijoje apie 1922-23 m. per Gegužės lają gimnazijos mokiniai, eidami išvykon, matė Lietuvos komunistų būrelį (apie 10 žmonių). Priekyje vienas nešė raudoną vėliavą, kiti ėjo išsirikiavę gatve. Pro šalį einantieji policininkai nieko jiems nesakė.
Kratos protokole įrašyta 72 paimtų daiktų punktai. Paimta: rašomoji mašinėlė, pogrindiniai leidiniai: „Tiesos kelias" nr. 8, 9; „Lietuvos KB kronika" nr. 39; A. Vienuolio-Žukausko kalbos, kurią jis turėjo pasakyti Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, tekstas (lietuvių tremtinių klausimu), Niujorke išleista Z. Ivinskio knyga „šv. Kazimieras" (110 mašinraščio lapų), A. Maceinos raštų ranka perrašyti lapeliai, grupės pabaltiečių pasirašyto memorandumo dėl Molotovo-Ribentropo pakto teksto lapai, pastabos „Teismo procesas Vilniuje esto akimis" (apie V. Petkaus teismą), atvirų laiškų LKP sekretoriams, LTSR sveikatos ministrui ir kt. tekstai, penkios nuotraukos, kuriose nusifotografavę kunigai — Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nariai, tušti vokai, ant kurių užrašyta VFR gyvenančių K. Jokubyno ir Č. Vainoro adresai, lapeliai su perrašytais eilėraščiais.
Labai daug punktų protokole užima (išvardinti atskirai kiekvienas) grynai religinio turinio tekstai, mintys pagal Evangelijos temas. Suminėta ir šūsnis naudoto kalkinio popieriaus lapų (taip pat kiekvienas atskirai). Paskutiniu (72) punktu protokole įrašyta Juliaus pasas ir karinis bilietas, paimti iš jo rašomojo stalo.
S. Nikšienė ir L. Sasnauskaitė atsisakė pasirašyti kratos protokolą.
K. Astikas
LIETUVOS KP CK PIRMAJAM
SEKRETORIUI
DRG. P. GRIŠKEVIČIUI
Jurgutienės Marijos, gyv.
Vilniuje, Žirmūnų gt. 75-100
P a r e i š k i m a s
Jau šešti metai aš su dukra Daina kovojame dėl teisės išvykti į JAV gyventi pas savo vyrą ir dukros tėvą Aloyzą Jurgutį. Kreipiausi daugelį kartų į įvairias tarybines organizacijas, prašydama suteikti man šią teisę, pripažįstamą visų tarptautinių institucijų. Beje, teisę leisti piliečiams keisti savo gyvenamąją vietą yra įsipareigojusi užtikrinti ir TSRS. Kreipiausi kartą ir į Jus. Tačiau viskas veltui. Gavau keisčiausių ir nesuprantamiausių atsakymų. Jie visi paneigė mano teisę emigruoti.
Paskutiniame vizų registracijos skyriaus prie LTSR VRM atsakyme, gautame 1980 m. sausio 9 d., man pranešta, kad . . . mano vyrui leidžiama atvykti pas mane. Toks atsakymas — tai daugiau, negu pasityčiojimas iš mūsų šeimos vargų, iš mūsų pilietinių teisių.
Jums, kaip buvusiam žurnalistui ir turėjusiam progos susidurti su sudėtingomis žmonių gyvenimo situacijomis, turėtų būti suprantamas ir mūsų šeimos likimas. Aš ir mano dukra esame laikomos kaip įkaitai, nors mano vyras nebuvo ir nėra politinis veikėjas. Jis ir pasiliko gyventi svetur tik todėl, kad norėjo išimtinai tarnauti menui. Kitur toks jo poelgis nebūtų sukėlęs jokio konflikto. Dabar dėl kažkieno liguistos neapykantos mūsų šeimai šis paprasčiausias šeimos susijungimo klausimas paverčiamas tarptautiniu skandalu. Ar neatėjo laikas jį nutraukti ir patenkinti mūsų tokį žmogišką ir tokį paprastą prašymą — leisti mums išvykti į JAV ir gyventi kartu su vyru ir tėvu?
Todėl prašau Jus, Lietuvos KP CK Pirmąjį Sekretorių, tarpininkauti mano ir mano dukros išvykimo klausimu.
M. Jurgutienė
Vilnius, 1980.1.19
***
AREŠTAI
„Aušrai" yra žinomi šie asmenys, suimti š.m. sausio mėn.:
1. Doc. Vytautas Skuodis (Vilniuje)
2. Mokyt. Povilas Pečeliūnas (Vilniuje)
3. Povilas Buzas (Birštone). Suimtas 1.30 . už pogrindžio spaudos dauginimą.
4. Anastazas Janulis (Kaišiadoryse). Suimtas 1.30 d. už pogrindžio spaudos platinimą.
***
