O Ukraina, didi šalie, puikusis krašte! Tavo krantus skalauja Juodoji jūra, tavo laukais vingiuoja sraunusis Dniepras. Daug tau Dievas davė: nesuskaičiuojamus žemės gelmių turtus, plačias stepes, į kurių dirvas artojas įbėręs grūdą, gauna derlių, apie kurį kiti gali tik svajoti. Davė tau švelnų klimatą, patogią geografinę padėtį. Tavo vaikus apdovanojo darbštumu, linksmumu, gera nuotaika, optimizmu. Bet kodėl tave aplenkė laimė pačiai spręsti savo likimą? Kodėl tavo sūnų gausiai lietas kraujas nedavė didžiojo vaisiaus — laisvės? Kodėl šiandien, kada nepriklausomybę gauna net mažytės Ramiojo vandenyno salelės, vos vakar išsiritusios iš akmens amžiaus, — viena iš didžiausių Europos tautų, kuri ir savo kultūra, ir išsivystymu nelabai tenusileidžia labiausiai išsivysčiusiom pasaulio tautoms, turi būti priklausoma?
O Ukraina! Tavo istorija siekia daugiau, kaip tūkstantį metų. Rytiniai slavai pirmiausiai atsikraustė į tavo kraštą, ir tu, įkūrusi Kijevo Rusiją, tapai rusų tautų motina. Iš tavęs, Ukraina, kilo baltarusiai ir rusai. Beje, pastarieji atsiskyrę pasisavino ir rusų vardą, tau tepalikę Ukrainos, t.y., pakraščio vardą. Šiuo metu ji, Rusija, visus stengiasi įtikinti, kad tik ji yra kitų dviejų tautų motina, kad visas tris tautas riša tokie tamprūs ryšiai, jog apie atsiskyrimą nuo „motinos" Rusijos nėra ko nė galvoti. Baltarusiai tuo jau įtikėjo ir visiškai atsisakė bet kokio savarankiškumo siekimo. To paties Rusija laukia ir iš tavęs.
Kada tavo kaimynė Rusija kūrė stiprią centralizuotą valstybę, tau teko gintis nuo gausybės priešų: pečenegų, polovcų, totorių, lenkų, lietuvių, vengrų, moldavų ... Ir mūsų protėviai lietuviai tiesė rankas į tavo žemę ir valdė ją ne vieną šimtą metų. Bet mes galime bent pasiteisinti, kad lietuvių jungas tave saugojo nuo daug baisesnio totorių jungo, kad lietuviai, valdydami tave, visai nesikėsino nei į tavo kalbą, nei į religiją, nei į papročius ir visai nesistengė tau primesti savųjų.
O Ukraina! Tavo šaunūs laisvūnai Zaporožės kazokai nors ir nesukūrė savo valstybės, bet ne kartą drebino ir Krokuvos, ir Vilniaus, ir Bachčisarajaus, ir net Stambulo sienas. Gal su laiku ir būtų kazokai įkūrę valstybę, jei ne tie nelemtieji 1653-ji metai. Turbūt beveik visų tautų istorijoje rasime valdovų ar karvedžių, kuriuos ainiai mini blogu žodžiu. Lietuviai turi Jogailą: sujungęs savo tautą su lenkais, jis tautiečius pasmerkė lėtai asimiliacijai ir beveik visiškam išnykimui. Ukrainiečių Jogaila — hetmonas Bogdanas Chmelnickis. Gal ir kilnių tikslų siekdamas, jis savo tautą įstūmė į rusų glėbį. Ir jau ketvirtas šimtas metų, kai tu negali išsivaduoti iš to „broliško" glėbio, virtusio plieniniais gniaužtais. Upes kraujo praliejo sukilę prieš carą, prieš Rusijos priespaudą tavo kazokai, tavo valstiečiai, bet viskas veltui. Ir, tik subyrėjus caro valdžiai, tavo žemėje suplevėsavo Ukrainos mėlynai geltona vėliava.
1917 m. kovo mėn. Kijeve buvo paskelbta Centrinė Rada. Bet tai dar nebuvo nepriklausomybės organas, nes Rada buvo pavaldi Rusijos laikinajai vyriausybei. Po daugelio kovų 1918 m. lapkričio 1 d. Lvove buvo paskelbta nauja nepriklausoma valstybė — Vakarų Ukrainos liaudies respublika, o tų pat metų lapkričio 14 d. rytinėje Ukrainoje Belaja Cerkvės mieste buvo įsteigta Ukrainos Direktorija — nepriklausomos Ukrainos valdymo organas. Direktorijai vadovavo V. Viničenka, o jos ginkluotosioms pajėgoms — S. Petliūra. Pradžioje abi Ukrainos respublikos kovėsi už savo egzistavimą atskirai, bet vėliau stojo į kovą kartu. Gal būtų įvykęs abiejų respublikų susivienijimas, bet sėkmė pradėjo nusigrįžti nuo šios didvyriškos tautos. Puolama ir bolševikų, ir Denikino, ir lenkų, ir Machno gaujų, Ukraina žlugo: rytinė jos dalis atiteko bolševikams, o vakarinė — lenkams.
O Ukraina! Tu vėl pavergta, vėl padalinta, vėl žiauriai persekiojama. Lenkų jungą mes, lietuviai, neblogai pažįstame ir įsivaizduojame, kiek turėjo pakelti tavo vaikai. Lenkai siekė greito ukrainiečių sulenkėjimo. Bet tavo sūnūs aktyviai ir pasyviai priešinosi, ir visos lenkų užmačios nueidavo niekais. Nežiūrint sunkių sąlygų, Vakarų Ukrainoje veikė daug šviesių vyrų: rašytojų, menininkų, artistų, mokslininkų, pedagogų. Nors ir slopinamas, bet kultūrinis gyvenimas virė, vyko legali, pusiau legali arba visai nelegali visuomeninė veikla.
Rytų Ukrainoje įvykiai klostėsi visai kitaip. Prisidengę kova prieš buržuaziją čekistai, daugiausiai rusai arba surusėję ukrainiečiai, pradėjo masiškai suiminėti ir naikinti tavo tautos šviesuomenę. Daug tavo sūnų buvo sušaudyta, daug mirė kalėjimuose, daug nuo tikros pražiūtis pabėgo į kitas šalis. O likusieji pateko į katilą, kuris vadinosi „socializmo statyba". Jie buvo intensyviai asimiliuojami, mulkinami nežabotos bolševikinės propagandos, terorizuojami lageriais ir trėmimais. Kolektyvizacijos metu buvo palaidota 6 milijonai tavo sūnų ir dukrų, mirusių badu (ir tai krašte, kurio duona caro laikais galėdavo išmaitinti visą Europą!). Pagaliau iškentė 1937-38 m. Ježovo siautėjimą, sunaikinusį beveik visą likusią šiek tiek susipratusi šviesuomenę. Rytų Ukraina todėl pasiekė Antrojo pasaulinio karo slenkstį užguita, iškankinta, nukraujavusi, surusinta, persunkta komunistinės ideologijos, ištikimai tarnaujanti Stalinui, praradusi šviesiausius idealus, siekianti tik karjeros ir laipsnių (ne veltui rusai šaiposi: ukrainietis dėl antpečių juostelės gali sau galvą suskaldyti). Tad nenuostabu, kad, prasidėjus karui ir partijai įsakius stoti prie ginklo, tavo sūnūs nuolankiai pakluso ir ištikimai gynė komunistinę Rusijos imperiją nuo hitlerininkų. Nuo Kaukazo iki Berlyno nusėta žemė ukrainiečių kaulais.
Tavo vakarinėje dalyje reikalai klostėsi kitaip. Nors ir nelengva buvo lenkų okupacija, bet ji nepajėgė sužaloti tautos sielos, jos dvasinių vertybių. Vakarų ukrainiečių širdyse ir toliau liepsnojo laisvės ilgesys, jie siekė bet kokiomis priemonėmis atgauti šimtmečiais išsvajotą nepriklausomybę.
Ruošdamasis karui, Hitleris savo planuose svarbią rolę skyrė Ukrainai. Siekdamas užvaldyti šios šalies milžiniškus žemės ūkio ir pramonės resursus, jis pradėjo skleisti gandus apie „Didžiosios Ukrainos", būsiančios Vokietijos įtakos sferoje, sudarymą. Vakarų ukrainiečiams tai suteikė daug vilčių. Prasidėjus karui ir vokiečiams okupavus Ukrainą, Vakarų Ukraina nedvejodama stojo vokiečių pusėn. Organizavosi ukrainiečių kariniai pulkai, net ukrainiečių esesininkų daliniai. Rytinė jos dalis laikėsi arba pasyviai, arba priešinosi vokiečiams (pasipriešinimą didele dalimi iššaukė vokiečių žiaurumai okupuotose teritorijose).
Bet Ukraina ir vėl buvo apgauta. Nors ukrainiečiai ir nuoširdžiai padėjo vokiečiams, bet naciai nebuvo linkę švaistytis laisvėmis. Jie svajojo ne apie laisvą ukrainietį, o apie vokietį, tvirtai įsikuriantį šioje dosnioje žemėje, išnaudojantį vietinius gyventojus ir siunčiantį šios žemės gėrybes į Vokietiją. Tad, supratę tikruosius okupantų kėslus, ukrainiečiai pradėjo priešintis. Vienas iš aktyviausių Vakarų Ukrainos pasipriešinimo naciams vadovų buvo šios tautos didvyris Stepanas Bendera.
Vakarų Ukrainą vėl okupavus Tarybinei armijai, ši kova ne tik neatslūgo, bet tęsėsi su dar didesniu jniršiu. Visas kraštas buvo apimtas šventos kovos už laisvę. Kovai ir vėl vadovavo Stepanas Bendera. Menkai ginkluoti partizanai kovojo prieš fronte užgrūdintus rusų karius ir ypač prieš vietinius išgamas. Partizanai tikėjo, kad kova tęsis neilgai — gal už mėnesio, gal už pusmečio į pagalbą ateis Vakarai, ir šimtmečiais svajota laisvė Tėvynei bus iškovota!
Bet ir vėl, jau kelintą kartą, ukrainiečiai buvo apvilti. Juos Vakaruose užjautė, jiems simpatizavo, bet argi to užteko kovojantiems prieš žymiai galingesnį priešą? . .
Sruvo kovotojų kraujas, nenutrūkstamu srautu traukė ešalonai į rytus, budriai saugomi ginkluotų čekistų. Ten jų laukė Komių, Krasnojarsko ar Kolymos lageriai — barakai, spygliuotos vielos, bokšteliai su kulkosvaidžiais, alinantis darbas, alkis, Sibiro šaltis. Kasdien lydėjo panieka, patyčios, prižiūrėtojų savivalė, kriminalinių padugnių siautėjimas, pro sukąstus dantis košiamas neapykantos žodis — benderovcas, chacholas . . .
Bet ukrainiečiai lageryje nelauktai sužinojo, kad jie kovoję prieš raudonąjį marą nebuvo vieniši. Pasirodo, ir kita laisvę mylinti tauta — lietuviai — taip pat vedė partizaninį karą dėl nepriklausomybės. Nors lietuvių buvo daug mažiau, negu ukrainiečių, bet ši įnirtinga kova tęsėsi, kaip ir Vakarų Ukrainoje, ištisus dešimt metų, iki buvo galutinai užgniaužta. Ešalonai į rytus riedėjo ir iš Lietuvos . . . Seni kaliniai pasakoja, kad Stalino laikų politiniuose lageriuose didžiąją dalį kalinių kontingento sudarė vakarų ukrainiečiai, toliau sekė lietuviai, latviai, rusai ir kt.
Vargas, badas, pažeminimas ir šaltis suartino abiejų tautų vyrus. Dar šiandien gyvenantys buvę kaliniai lietuviai geru žodžiu mini vargo brolius ukrainiečius. Tikriausiai, ir ukrainiečiai nepamiršta lietuvių. Bendra kova prieš tą patį priešą ir bendra nelaisvė šimtą kartų stipriau sujungė mūsų tautas, negu propagandinė „tarybinių tautų draugystė" . . .
Dabartinę padėtį Lietuvoje būtų galima apibudinti dviem žodžiais — tylus įniršis. Todėl ir čekistams Lietuva yra viena iš pačių sudėtingiausių problemų, kuriai niekaip negalima rasti sprendimo.
Ukrainoje padėtis kitokia. Vakarinėje dalyje čekistams irgi darbo netrūksta — reiškiasi pasipriešinimas vergijai. Tuo tarpu rytinėje — pačioje didžiausioje — Ukrainos dalyje padėtis beveik nesiskiria nuo Rusijos. Didžioji rytinių ukrainiečių dalis visiškai pasyvi ir aklai vykdo partijos nurodymus. Žmonės paskendę savo buitiniuose rūpesčiuose, o visas gyvenimo negandas skandina degtinėje ir pigiame vyne. Miestuose ukrainietiško žodžio jau nebeišgirsi. Pramoniniai rajonai taip pat visai surusėję.
Bet pasiduoti pesimizmui nėra pagrindo. Tai vienur, tai kitur suskamba kovotojų už Ukrainos laisvę ir žmogaus teises pavardės. Rudenka, Morozas, Grigorenka, Tichij, Vincas, Lukjanenka ir visa eilė kitų vyrų žinomi ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir už jos ribų. Ir jų gretos kasmet vis gausėja. O kad šių kovotojų būrys dar negausus, — galima paaiškinti ir tuo, kad partija nieko taip nebijo, kaip ukrainietiško nacionalizmo, gal net labiau, negu išorinio priešo. Prieš išorinį priešą sovietai turi pakankamai tankų, lėktuvų ir atominių bombų. Bet šias priemones panaudoti prieš vidinį priešą — šiuo atveju prieš sukilusią ukrainiečių tautą — būtų labai keblu. Todėl KGB nors ir mažiausią ukrainiečių pasipriešinimą stengiasi užgniaužti pačioje jo užuomazgoje. Partija supranta — jeigu sukiltų, pavyzdžiui, Lietuva, ji būtų numalšinta be didelio vargo. Bet jei sukiltų Ukraina — sudrebėtų, o gal net ir subyrėtų Tarybų Sąjungos supuvę pamatai, jau seniai palaikomi tik grubios jėgos ir prievartos. Tad tuo ir galima paaiškinti ypatingą čekistų dėmesį ukrainiečiams ir tai, kad Ukrainos disidentų būrys toks negausus.
Jurijus Orlovas neseniai yra paskaičiavęs, kad šiuo metu iš visų Tarybų Sąjungos politinių kalinių 40% sudaro ukrainiečiai, o 30% — pabaltiečiai. Tai — liūdna statistika ir duok, Dieve, kad šie skaičiai būtų kuo mažesni, bet galime drąsiai teigti, kad šie skaičiai yra proporcingi kovotojų už rautos laisvę, žmogaus teises ir religijos laisvę skaičiui. Kuo daugiau tautoje kovotojų už laisvę, tuo tauta labiau pribrendusi laisvei, tuo ji sąmoningesnė, ryžtingesnė, veržlesnė. Turint galvoje, kad šiuo metu Tarybų Sąjungoje gyvena 5,1 milijono pabaltiečių (neskaitant Pabaltijy gyvenančių rusų ir kitų tautų atstovų), o ukrainiečių — 40,7 milijono, šie skaičiai verčia susimąstyti. Mums, pabaltiečiams, taip ir norisi sušukti: o, jeigu mūsų būtų 40 milijonų, tai iš šito XX a. tautų kalėjimo, besidangstančio socializmu, liktų tik liūdnas prisiminimas!
Tauta niekada nepasieks laisvės, jeigu dauguma jos sūnų netrokš jos, jeigu bet kokią blogybę — gyvenimo sąlygų pablogėjimą, ar nacionalinės priespaudos sustiprėjimą, ar represijų prieš laisvė kovotojus suaktyvėjimą, — priima kaip kažkokį neišvengiamą reiškinį, kaip stichinę nelaimę. Bet jeigu tauta ieškos tų blogybių priežasčių ir kaltininkų, ir smerks juos — ji subręs ir laimės. Jeigu blogėja visuomenės ekonominė padėtis — kalta partija ir jos nemokšiška, biurokratinė ekonominė politika. Sustiprėjo nacionalinė priespauda — kalti rusiškieji šovinistai partijos aparate, kurie vykdo tą pačią politiką, kurią pradėjo carizmo laikų aršiausi reakcionieriai. Sustiprėjo represijos prieš kovotojus — partija ir jos atrama — KGB nori tautą įbauginti ir palikti ją be kovos įkvėpėjų ir šauklių. Jei tauta išbris iš apsnūdimo ir stagnacijos — ji savo pasieks! Kelias į laisvę ilgas ir sunkus. Pradžioje jis eina per tautos sąmonę ir širdį. Po to išeina į mūšio lauką.
Mūsų priešas — stambiausia pasaulio valstybė, ginkluota iki dantų, todėl pavieniui kovoti su ja beprasmiška. Tad mes dedame didžiausias viltis į tave, o Ukraina! Jeigu su mumis pakilsi ir tu — pergalė bus mūsų!
Mes turime padėti vieni kitiems, mes turime kooperuoti savo veiksmus. Protesto balsas, nuskambėjęs visoje šalyje ir atlieptas šimtų ir tūkstančių kitų balsų visuose šalies kampeliuose, bus daug veiksmingesnis už pavienį valsą. Mūsų pogrindinė spauda taip pat turi bendradarbiauti. Mes turime bendradarbiauti ne tik tarp savęs, bet ir su kitų tautų kovotojais — latviais, estais, armėnais, gruzinais, rusais. Vienybėje — galybė!
Vien tik pagalvojus, kas būtų su tavimi, o Ukraina, jeigu tu pasiektum laisvę — užima kvapą. Iki šiol buvusi beteisė šalis, nors ir turinti savo atstovą SNO, bet pilnai priklausoma nuo Maskvos, žemės gelmių, žemės ūkio ir žmonių resursų Rusijai teikėja, atsistotumei greta stambiausių ir labiausiai išsivysčiusių valstybių. Pagal gyventojų skaičių Europoje tave pralenkia tik Rusija, Vokietija, Anglija, Italija ir Prancūzija. Pagal plotą — tik Rusija. Aukštai išvystyta tavo pramonė, labai perspektyvus žemės ūkis, gana aukštas tautos kultūros laipsnis — tai veiksniai, galintys išvesti tave į tokias aukštumas, kokių didžioji dauguma valstybių galėtų tik pavydėti ir apie -kurias dabar, tarybinės vergijos sąlygomis, negalima nė svajoti. Tavęs laisvėje laukia tikrai šviesi ateitis!
Tu sugrąžintumei į savo prieglobstį kelis, o gal ir visą dešimtį milijonų ukrainiečių, išblaškytų po visą pasaulį: iš Rusijos miestų ir kaimų, iš Sibiro ir Tolimųjų Rytų, iš Kanados ir Jungtinių Valstijų, iš visur visur. Tu jiems taptum motina, o ne pikta pamote, abejinga savo vaikų likimui ar net vejančia juos šalin . . .
Nubuski ir pakilki, o Ukraina! Laisvės troško geriausia tavo vyrai, kuriais tu teisėtai didžiuojiesi. Tegul jų siekiai išsipildo, tegul jų pralietas kraujas atneša didįjį vaisių — laisvę!
Šį mūsų žodį norime užbaigti žymiausio Ukrainos disidento, didžiojo kobzariaus Taraso Ševčenkos posmais, parašytais 1847 m. trečiojo skyriaus — caro laikų KGB — kazemato, posmais, skambančiais kaip gyvas sąžinės priekaištas ne tik poeto amžininkams, bet ir šiandieniniams jo tautiečiams, kaip niekada vertiems didžiosios svajonės — laisvės:
Man vis tiek pat, ar Ukrainoj
Amželį savo stumsiu aš,
Ar ateitis mane nuneš
į svečią šalį tarp sniegynų, —
Man vis tiek pat yra dievaž.
Tarp svetimų nelaisvėj augau
Ir nuo namų toli, be draugo,
Bėdų prislėgtas ir vargų,
Užmigsiu amžinu miegu —
Išeisiu ir nykte pranyksiu,
Ir jokio ženklo nepaliksiu -
Šlovingoj žemėj mūs visų.
Prabėgs dar metai — ir kas žino,
Ar atsiras toksai žmogus,
Kurs pasakys: „Sūnau brangus,
O pasimelsk! Už Ukrainą
Jį nukankino kažkada".
Man vis tiek pat, ar jo malda
Bus išgirsta, ar atstumta . . .
Bet patikėkite, šiandieną
Toli gražu man ne vis viena,
Jeigu nedorėlių gauja
Apniko mielą Ukrainą
Ir užliūliavusi skandina
Ją apiplėštą, ugnyje . . .
Supraskite, man ne vis viena!
(T. Ševčenka, Kobzarius, Vilnius, 1961.)
L i e t u v i a i
