LIETUVOS TSR KOMUNISTŲ PARTIJOS
CK ANTRAJAM SEKRETORIUI DYBENKO
N.K.
P R O T E S T O P A R E I Š K I M A S
1979 m. spalio 3 d. grupė saugumiečių, vadovaujama vyr. tardytojo kap. Daugalo, patykojus kada išeisiu į darbą, įsiveržė į mano namus daryti kratos. Be dalyvavusių: maj. Stakevičiaus ir maj. Adomaičio bei vyr. Įeit. Matiuko, buvo atsivesti ir „kviestiniai": Glušakovas L.N. ir Linerskis V.S. Glušakovą eilė asmenų matė neseniai vykusiame teisminiame susidorojime su Romu Ragaišiu. Ten Glušakovas, kaip „operatyvinės grupės" narys, kartu su savo sėbrais surašė šmeižikišką raportą prieš Liutaurą Kazakevičių, sulaikytą saugumo papulk. Zilakausko nurodymu. Kadangi raporte surašyti šmeižtai vėliau buvo teisėjo išnagrinėti ir atmesti, tas duoda pagrindą minėtą pil. Glušakovą laikyti ne tik „operatyvinės grupės" nariu, bet ir provokatoriumi, vykdančiu „socialinius užsakymus." LTSR BPK 153 str. nurodo, kad kviestiniai yra bet kurie pašaliniai, byla nesuinteresuoti asmenys. Taigi, to straipsnio požiūriu, Glušakovas, vykdąs saugumo nurodymus, negali būti laikomas kviestiniu, o tik saugumo bendradarbiu (kolaborantu). Tokie LTSR BPK pažeidimai daromi dar ir tuo tikslu, kad nuslėpti nuo tikrai pašalinių kviestinių savo veiksmus. Džiugu, kad saugumiečiai supranta, jog jų darbeliai yra slėptini, tačiau tokie įstatymų pažeidinėjimai rodo, jog nusikalstamos priemonės tegali tarnauti tik nusikalstamiems tikslams.
Kaip įrašyta kratos protokole, kratos tikslas — „surasti ir paimti antitarybinio turinio leidinius ir dokumentus bei technines jų gaminimo priemones, o taip pat kitokius daiktus ir dokumentus, galinčius turėti įrodomąją reikšmę byloje".
Tokius tikslus turinti krata, kaip ir pati byla, yra neteisėta, neįstatymiška, nemorali, o todėl tegali būti laikoma tik susidorojimo rūšimi.
Žodžio laisvė yra labai nedviprasmiška ir aiškiai suprantama sąvoka. Ji glūdi visų laisvių pamate, ir visos laisvės be žodžio laisvės nustoja būti laisvėmis aplamai. Pasinaudojimas žodžio laisve tik įrodyto šmeižto atveju tampa nusikaltimu.
LTSR BK 68 str., numatantis baudžiamąją atsakomybę už „antitarybinę agitaciją ir propagandą", yra ne tik neteisėtas, bet dėl eilės priežasčių sudaro juridinę ir loginę nesąmonę.
Sutinkamai su TSRS pasirašytos Vienos konferencijos apie tarptautinių sutarčių teisę 27 straipsniu, valstybė — Konferencijos dalyvė (taigi ir TSRS, negali nuorodomis į savo vidaus įstatymus teisinti tarptautinių sutarčių nevykdymą. Taigi kiekviena valstybė, sutinkamai su tarptautinės teisės reikalavimais, privalo savo jurdines normas derinti prie tų tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos pati yra pasirašiusi.
TSRS yra pasirašiusi Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos valstybių pasitarimo Baigiamąjį aktą. 1976 m. kovo 23 d. įsigaliojo ir TSRS pasirašytas Tarptautinis paktas dėl pilietinių ir politinių teisių, priimtas 1966 m. gruodžio 16 d.
Visi šie tarptautiniai susitarimai yra privalomi ir TSRS; žodžio ir kitas laisves jie neriboja antitarybinėm ar protarybinėm kvalifikacijom, todėl LTSR BK 68 str. yra neteisėtas, kaip pažeidžiantis TSRS tarptautinius įsipareigojimus.
LTSR konstitucijos 48 str. sako: „Sutinkamai su liaudies interesais ir siekiant stiprinti socialistinę santvarką, Lietuvos TSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės".
Vienintelis logiškas taip suformuluoto straipsnio aiškinimas tegali turėti tą prasmę, kad LTSR piliečiams suteikiama visiška žodžio, spaudos, susirinkimų, laisvė, nes tik tokia laisvė sutinka su liaudies interesais ir todėl stiprina socialistinę santvarką Lietuvoje.
Stalino-Berijos laikų represinio požiūrio įtakoje LTSR konstitucijos 48 str. aiškinamas kaip laisvė pasisakyti už konkrečią valdžios formą ir valdžios veiksmus. Tai loginis absurdas! „Laisvė" šaukti „tegyvuoja!" nebuvo ribojama ir žiauriausios tironijos. Tokia „malonė" negali vadintis laisve. Hitleris irgi nebuvo įstatymiškai uždraudęs naikinamiems žydams žavėtis nacistiniu teisingumu. Tam, kad aiškinti žodžio laisvę BK 68 str. dvasia, LTSR konstitucijos 48 str. tektų perredaguoti maždaug taip: „LTSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos ir kitos laisvės tik tiek, kiek tai padeda vykdyti esamos valdžios potvarkius".
Todėl BK 68 str. yra neteisėtas, kaip prieštaraujantis LTSR konstitucijos 48 str. reikalavimams.
LTSR BK 68 str. sakoma, kad antitarybinė agitacija ir propaganda yra: „Agitacija ir propaganda, kuria siekiama pakirsti ar susilpninti Tarybų valdžią arba padaryti atskirus pavojingus valstybinius nusikaltimus, skleidimas tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų tais pačiais tikslais".
Šio straipsnio komentarų 10 punkte nurodoma, kad „kaltininkas supranta, kad jo skleidžiamos idėjos, šmeižikiški prasimanymai, gaminama, platinama ar laikoma literatūra yra antitarybinio turinio, numato, kad jo veiksmai gali susilpninti Tarybų valdžią ar sukelti atskirus itin pavojingus valstybinius nusikaltimus ir to nori.
Antitarybinės agitacijos ir propagandos subjektyvinei pusei būtinas požymis yra antitarybinis tikslas".
Kadangi jokie TSRS įstatymai nepabrėžia, kas būtent silpnina tarybų valdžią, tai vienintelis požymis, leidžiantis šį straipsnį naudoti represijoms, yra paties asmens supratimas ir numatymas, kad jo naudojimasis žodžio ar spaudos laisve yra antitarybinio pobūdžio, šitokį „supratimą ir numatymą" objektyviai negalima įrodyti, kadangi net paties asmens prisipažinimas neįrodo, kad jis kalba tiesą, t.y. supranta. O liudininkų parodymai tegali būti tik vieno asmens parodymų perpasakojimas. Taigi šiuo atveju gaunasi, kad įrodymo šaltinis tegali būti vienintelis kaltinamasis, o ne jo veikla. O remiantis vieninteliu šaltiniu, juridiškai negalima laikyti kaltę įrodyta. Vadinasi, LTSR BK 68 str. yra loginė ir juridinė nesąmonė.
Kodėl šis neteisinis LTSR BK 68 str. tebeturi galią? Dalinai atsakymą į tai duotų Lietuvos istorijos nagrinėjimas.
Rusų valdžiai stengiantis išlaikyti užgrobtą Lietuvą, kiekvieną kartą sustiprėdavo represijos, kai tik sustiprėdavo lietuvių tautos pasipriešinimas okupacijai. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžia Lietuvoje uždraudė spaudą. Tos barbariškos akcijos tikslas buvo padėti pagrindą lietuvių tautos surusinimui. Šiais laikais net ir uoliausi lojalistai nedrįsta tvirtinti, kad lietuvių tautos „nusikaltimai" prieš rusų valdžios įstatymus buvo neteisėti. Ačiū kovai prieš tuos įstatymus, mūsų tauta išlaikė savo raštiją, sukūrė literatūrą ir tuo atsispyrė nutautinimui. Tuo metu rusų valdžios politika Lietuvoje buvo neginčijamai šovinistinė. Kiekvienam šovinizmui didžiausias priešas yra pavergtųjų tautų nacionalizmas. Anglijos, Prancūzijos ir kitų šalių imperializmo laikų šovinistai uoliai kovojo prieš nacionalizmus. Todėl Dž. Neru knygoje „Indijos atradimas" su pasididžiavimu vadina save nacionalistu, nes nacionalizmas esąs gynybinė pavergtų tautų kova prieš pavergėjų šovinizmą. Būtent taip visame pasaulyje suprantamos nacionalizmo ir šovinizmo sąvokos.
Rusiškojo šovinizmo ir šiandien su žiburiu ieškoti netenka. Kad karalius nuogas, mato ne tik Anderseno pasakos berniukas — tai mato visi.
Kiekviena tauta turi savo istoriją, kuri jai brangi ir artima. Lietuvos istorija ne mažiau garbinga už Rusijos ir atsilieka gal tik grobikiškų karų skaičiumi. Tačiau šiandien mokyklose vaikai mokomi TSRS istorijos, kuri, nepaisant pavadinimo, yra Rusijos imperializmo istorija. Rusijos nukariavimai traktuojami teigiamai. Jei tik užgrobimai įvykdyti Rusijos, tai jie būtinai pakeičiami žodžiais „prisijungimas" ar „prijungimas". Tai šovinistinis istorijos dėstymas. Jokia kolonijinė imperija nebuvo sukurta be kolonijų užgrobimo ir tautų pavergimo. Ir Rusija nesudaro išimties. Visi grobikai bandė klastoti istoriją. Klastojama ji ir šiandien. Ir ne tik įvykių vertinime. Klastojami, nutylimi ar net naujai išrandami patys faktai. Ir būtent rusiškojo šovinizmo dvasia. Taip Rusijos 1795 m. įvykdytas Lietuvos užgrobimas ir aneksavimas visuose vadovėliuose vertinamas kaip teigiamas reiškinys, šis užgrobimas atnešė Lietuvai kelių sukilimų represijas, spaudos draudimą, ilgam sustabdžiusį tautos kultūrinį vystymąsi, baudžiavos užsitęsimą, todėl vertinti visa tai teigiamai tegali tik rusų šovinizmas.
Nepriklausomybė yra brangi visoms tautoms. 1918 m. susikūrė nepriklausomos Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Kodėl Suomijos ir Lenkijos nepriklausomybės paskelbimas tarybinių istorikų laikomas teigiamu reiškiniu, o pavz., Lietuvos — neigiamu? Kadangi TSRS ir Lenkijos siena ėjo į rytus nuo Lietuvos, tai aišku, kad nepriklausomos valstybės sukūrimas išgelbėjo Lietuvą nuo Lenkijos aneksijos. Ne Raudonoji armija ir ne Kapsukas neleido lenkų šovinistams užimti Lietuvą, o susikūrusios Lietuvos Respublikos kariuomenė mūšių laukuose. Todėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas yra teigiamas mūsų tautai įvykis ir tautinio pasididžiavimo objektas. Tik rusų šovinizmas, kaip ir lenkų, gali į tai žiūrėti priešingai, nes kas gera aukai — bloga plėšikui. (. . .) Net valstybiniame TSRS himne sakoma, kad Sąjungą „sutelkė amžiams Didžioji Rusija". Suvorovo ordino įsteigimas įžeidžia tautinius lietuvių jausmus, nes būtent Suvorovas malšino 1794 m. T. Kosciuškos sukilimą ir žvėriškai žudė lietuvius sukilėlius bei taikius gyventojus. Bet Suvorovo pavyzdys brangus rusų šovinistams, nes jis sėkmingai vedė Rusijos grobikiškus karus. Net ir marksistiniu požiūriu Suvorovas — reakcionierius ir grobikas.
Dabar gi bet kokia agitacija ir propaganda, nukreipta prieš rusiškąjį šovinizmą, laikoma antitarybine ir, remiantis LTSR BK 68 str., persekiojama ir baudžiama. Pasisakymai už Nepriklausomos Lietuvos sukūrimą, žmogaus teisių pažeidimų iškėlimas, represijų pasmerkimai yra traktuojami kaip antitarybiniai. O aš manau, kad pats toks traktavimas yra antitarybinis,silpninantis Tarybų valdžią, nes juo siekiama parodyti, kad Tarybų valdžia yra Lietuvos Nepriklausomybės priešas, žmogaus teisių pažeidimų vykdytoja ir teisintoja, represijų apologete. Todėl bet kokių, tame tarpe ir savilaidinių leidinių persekiojimas už jų antišovinistinį charakterį iš esmės yra antitarybinis. Jeigu rusiškasis šovinizmas tapatinamas su tarybiškumu, tai Tarybų valdžios interesai patys turi reikalauti atsiribojimo nuo rusiškojo šovinizmo.
Dėl šių priežasčių protestuodamas prieš man padarytą kratą, kartu reikalauju nutraukti gėdingą bylą Nr. 58, pagal kurią ir buvo pravestas kratų vajus. Jūs iš esmės kartojate Muravajovo „nuopelnus" kovoje prieš žodžio ir spaudos laisve.
. Vilnius, 1979.X.26. Vladas Šakalys
