Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
AUŠRA
Nr. 48 [88]
Turinys:
L i e t u v a
1985 m. birželis
Koks dirbtinas ir apgaulingas visas tarybinio gyvenimo fasadas, kur viskas atrodo taip aišku, tvirta ir pastovu. Atrodo, visi gyvena panašiais nusiteikimais, idėjomis, tikslais ir siekimais. Visi pritaria visiems partijos reikalavimams, visi vykdo visus nurodymus, visi linkčioja, ploja, sutinka su oficialiomis pažiūromis ir nuomonėmis...
Bet tikrumoje po šiuo paviršiumi, po oficialia kauke slepiasi kitas, tikrasis gyvenimo veidas - įvairios pažiūros, nusiteikimai ir nuomonės. Jeigu staiga nukristų visų veidus ir mintis dengiąs šydas, mes būtume pritrenkti, išvydę tikrąsias žmonių pažiūras, jų įsitikinimus ir idėjas.
Tačiau nereikia nė tokio staigaus uždangos pakėlimo. Ir be to galime jausti gyvą, verdantį, kunkuliuojantį įvairių nuomonių, pažiūrų ir įsitikinimų gyvenimą, tikras "požemines" sroves, kurių nepajėgia užslopinti jokie ideologinės propagandos varžtai, neįstengia išsekinti iš viršaus primetamos ideologijos sausra. Žmonės galvoja, mąsto, turi savo nuomones, ieško atsakymų į jiems iškylančius klausimus, domisi tokiais dalykais, apie kuriuos vengia kalbėti oficialios informacijos ir propagandos instancijos.
Iš rankų į rankas plinta įvairi, ne tarybinėse leidyklose išleista, literatūra, plačiai ir noriai klausomasi užsienio radijo stočių, gaudyte gaudomi pogrindiniai leidinėliai. Šitas neoficialios minties atgimimas vis labiau plinta, darosi gyvesnis ir masiškesnis, įgauna naujas formas, praturtėja naujomis idėjomis. Neužtenka tik paskaityti ar sužinoti. Vis daugiau žmonių ima patys ieškoti, kurti, tyrinėti. Kuriasi ištisi bendraminčių būreliai, atsiranda grupelės, kurios imasi tyrinėti ir studijuoti vieną ar kitą klausimą, patys bando pateikti tam tikras teorijas ar išvadas. Ypač gyvas susidomėjimas kyla seniausia mūsų tautos praeitimi, baltų kilmės ir kultūros bei religijos problemomis, įvairiais pasaulėžiūriniais klausimais, baltų-slavų santykiais ir t.t. Daug kas, ypač jaunimas, susipažįsta su Lietuvos istorija, gilina religines žinias, stengiasi išsiaiškinti elgesio ir moralės klausimus.
A. GUOBA
PILIAKALNIŲ ŠIRDIS
Beržai čia laimina palaukę,
Nusvirę ilgesio kasa
Lakštingalų čia tėviškė.
Ji laukia, kai gerumo versmės trykš,
Simfonija maldų aidės
Ir užtekės baltasis rožių rytas.
Piliakalnių širdis rusena
Ir šildo mūsų sielą.
MANO BROLIAI
Du gražūs mano broliai -
Nevėžis, Nemunas šaliai
Vilioja savo toliais,
Atodūsių galia.
Jų veide žaros klysta
Ir žėri rubinais.
Kam braidžiot žemės raistą -
Alsuokime žiedais!
GRĖSMĖ SIMUČIUI
SIMUTIS LIUDVIKAS, Adomo s., gimęs 1935 m., už dalyvavimą pokario metais Tautos pasipriešinime sovietinei Lietuvos okupacijai kentėjo Gulage nuo 1955 m. iki 1977 m. Grįžęs Lietuvon, nors ir būdamas silpnos sveikatos, rado aukai pasiruošusią merginą ir sukūrė šeimą. Dabar gyvena Kaune, H. Borisos g. Nr. 25, bt. 3. Dirba staliumi. Augina keturis vaikučius.
Praėjusį rudenį saugumas vėl suintensyvino Simučio persekiojimą. Apie jį klausinėjo kai kuriuos jo draugus, kai kam iš jų liepė įkalbinėti Simutį, kad jis "nustotų dalyvavęs LKB Kronikos leidime". Jaunas, bet labai perspektyvus liaudies menininkas medžio drožėjas – Romas Smailys iš Panevėžio buvo verbuojamas šnipinėti Simutį. Atsisakė. Netrukus žuvo įtartinomis aplinkybėmis po milicijos mašinos ratais.
Š. m. kovo 29 d. pas Simutį bute saugumiečiai padarė kratą. Paėmė keletą magnetofoninių juostų su kunigų Svarinsko, Kaunecko ir kt. pamokslų įrašais, daug nuotraukų, laiškų ir kt. O svarbiausia, paėmė jo "Atviro laiško Lietuvos kunigams ir klierikams" projektą, parašytą praėjusių metų rudenį. Dokumentas liko nepaskelbtas, nes artimiausi draugai atkalbėjo tai padaryti - vaikučiai maži, ne laikas važiuoti vėl į Gulagą... Kadangi dabar jis pateko į saugumo rankas, ir saugumas tikriausiai keršys Simučiui net už nepaskelbtą dokumentą (juk neseniai nuteisė už nepaskelbtus memuarus Lapienį, Dambrauską!), tai norime, kad žmonės žinotų, už ką bus vėl persekiojamas Simutis. Skelbiame pilną dokumento tekstą.
ATVIRAS LAIŠKAS LIETUVOS KUNIGAMS IR KLIERIKAMS
Š. m. rudenį Lietuvos kunigams, Kauno kunigų seminarijos auklėtiniams ir kai kur komunistams buvo perskaityta Religijų reikalų tarybos įgaliotinio P. Anilionio paruošta 17-kos puslapių apimties paskaita, kurioje jis aiškina, jog kunigai Alf. Svarinskas ir S. Tamkevičius tikrai yra nusikaltėliai ir nuteisti teisingai. Vienas iš Anilionio paskaitoje pateiktų kun. Svarinsko kaltumo "įrodymų" yra tai, kad kun. Svarinskas šiltai sutiko iš nelaisvės grįžusius "banditus" Simutį ir Paulauską...
Aš esu tas "teroristas", "plėšikas", "banditas" Liudvikas Simutis, kurį jau daug kartų keikė ne tik visi Lietuvos rajoniniai ir respublikiniai laikraščiai, žurnalas "Moksleivis", bet net ir sąjunginis, leidžiamas keliomis užsienio kalbomis "Novoje vremia".
Nesiruošiu polemizuoti nei su tarybine spauda, kuri kunigo pamokslą, kalėdinę eglutę šventoriuje ar mašinėle atspausdintą leidinėlį vadina v ė z d u, nusikaltimu, o smurtinį žmogaus įkalinimą neįsivaizduojamai sunkiose sąlygose – i d e o l o g i n e k o v a, nei su Anilioniu. Galiu tik padėkoti už reklamą, kuri man pasitarnavo labai teigiamai, ir k a t e g o r i š k a i pareikšti: tiek spauda, tiek Anilionis, tiek ir visi kiti, kas pokario metų Lietuvos antitarybinį pogrindį, partizaninį pasipriešinimą tarybinės santvarkos įvedimui Lietuvoje vadina b a n d i t i z m u, o dalyvius – b a n d i t a i s, daro nusikaltimą, numatytą LTSR BK 132 str. (šmeižimas) ir 133 str. (įžeidimas). Tiek aš, tiek kun. Svarinskas, tiek ir visi kiti tada nelaisvėn patekę to pasipriešinimo dalyviai buvome tarybinių teismų nuteisti ne už banditizmą, o už politinę veiklą, nukreiptą prieš TSRS (ne pagal RSFSR BK 59 str. (banditizmas), o pagal BK 58 str. – tėvynės išdavimas ir kita politinė antitarybinė veikla). Atkreipiu dėmesį ir į faktą: tada mus, lietuvius, Lietuvos piliečius, teisė ne pagal Lietuvos, o pagal Rusijos Baudžiamąjį kodeksą už "tėvynės" (Rusijos!) išdavimą...
Neturiu jokio noro kalbėti apie save. Bet laikas nuo laiko, ypač po atnaujintos "reklamos", mane daug kas klausia, kuo gi aš taip įstrigau bolševikams skersai gerklės? Kadangi dažniausiai klausia rimti ir garbingi žmonės, kuriems aš nei meluoti, nei neatsakyti nesijaučiu turįs moralinę teisę, tai tenka kalbėti. O kalbėti sunku. Sunku todėl, kad nemalonu vis iš naujo prisiminti baisybes, kurias man teko patirti, matyti, pergyventi. Sunku ir todėl, kad kai kam mano kalbėjimas atrodo panašus į antitarybinę propagandą, ir būna, kad apskundžia mane saugumui. Todėl čia apie save ir savo laikmetį trumpai papasakosiu raštu.
O svarbiausias šio rašinio tikslas yra g i n t i savo ir visos mano Tautos mylimą ir gerbiamą kun. Svarinską.
Vladas LAPIENIS
Į ž a n g a
"Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes
kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte iš-
bandyti./.../ Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau
duosiu gyvenimo vainiką!"
Apr 2,10
Kai tyli - aušra nežėriojoja,
Prabyli - griaustiniai trenkia...
Ir verguos lyg broliai dainuoja -
Kančia nemažės nuo verkimo.
Rašant šiuos memuarus pasitaikė klaidų. Daug mano parašytų lapelių (dienoraščių be datų, o datų nerašydavau todėl, kad atėmę lapelius, nežinotų kurią dieną jie parašyti) nadzirateliai (kalinių prižiūrėtojai), darydami kratas iš manęs atėmė ir sunaikino. Sunkiomis nelaisvės sąlygomis teko vėl juos atkurti iš naujo. Jeigu tų lapelių nebūtų atėmę, šie memuarai būtų autentiškesni. Dėl jų nieko daugiau negaliu pasakyti, nebent tai, kad ieškojau ir siekiau tiesos, norėjau visus įvykius ir faktus užrašyti teisingai; klaidos pasipynė ne dėl geros valios stokos. Galbūt ir skaudesnis žodis ne vienas išsprūdo, gal kitas kai kam ir per skaudus ar neteisingas pasirodė. Bet čia jau amžina tragedija - kovoji su blogybėmis, o pataikai neretai į žmogų. Tokiais atvejais belieka tik atsiprašyti.
Pasakysiu sąžiningai visą, ką žinau, nieko neslėpdamas ir nieko neprasimanydamas. Čekistai E. J. Matulionį ir Vl. Lapienį areštavo, pasodino į kalėjimą ir nuteisė vien už tai, kad, darydami kratą 1976.X.20, jie rado Matulionio bute "LKB Kroniką" Nr. 24 rašomąja mašinėle parašytą dvylika egzempliorių, t.y., dvylika mašinraščio kopijų. Kitaip tariant, už tai, kad mylėjau tiesą ir nekenčiau neteisybės, netekau laisvės penkiems metams.
Pabuvojęs Vilniaus, Pskovo, Jaroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos, Potmos (Mordovija), Sverdlovsko, Krasnojarsko kalėjimuose ir Mordovijos priverčiamojo darbo stovyklose, trečiame konclageryje (Baraševo gyvenvietėje Tenguševo rajone) ir devynioliktame konclageryje (Lesnoj gyvenvietėje, Zubo-Poliansko raj.), kurios vadinamos pataisos darbų kolonijomis ir nutarime - Krasnojarsko krašte, Severo-Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje, patyriau, kaip kiti gyvena bausmių atlikimo vietose... Pradėjau daugiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, teisingiau vertinti brutalią prievartą, geriau įsijausti į kitų žmonių vargus ir nelaimes. Pamačiau, kas slepiasi už garbės lentų, gražių pažadų ir statistikų, už blizgančių stendų. Geriau supratau tos begėdiškos, melagingos agitacijos ir propagandos esmę. Todėl viskas išėjo į naudą. Ir šių pamokų už jokius pinigus neatiduočiau. Kitaip tariant, išėjau komunistinių kalėjimų, gyvenimo ir kovų akademiją.
I d a l i s
KRATOS, AREŠTAS, GYVENIMAS UŽ GROTŲ, TARDYMAS, TEISMAS
Pradėdamas rašyti savo prisiminimus, girdžiu garsiuosius "Gulago salyno" pradžios žodžius, kurie jau nebeiškrenta iš mano atminties. Atleiskite, kad ne viską pamačiau, ne viską prisiminiau, ne viską supratau. Tačiau ką esu patyręs, ką prisiminiau, ką girdėjau, mačiau, suvokiau - jums papasakoju.
Areštuotus žmones veža į kalėjimus, priverčiamojo darbo stovyklas-konclagerius (vadinamus pataisos darbų kolonijomis ar auklėjimo darbų kolonijomis -nepilnamečiams), nutrėmimus: ten vargti, kentėti ir net mirti.
O kalėjimams, priverčiamojo darbo stovykloms (konclageriams) administruoti, valdyti žmones skiria ir siunčia čekistai - KGB (saugumiečiai) arba milicija - MVD.
Kalinius saugoja kareiviai (voiska vnutrenich del - kariuomenė vidaus reikalams).
Kalėjimuose nustatomas dviejų rūšių režimas: bendrasis ir griežtasis. Priverčiamojo darbo stovyklos (konclageriai) - pataisos darbų kolonijos skirstomos į bendrojo režimo, sustiprintojo režimo, griežtojo režimo, ypatingojo režimo (kalinių vadinama katorga) kolonijas ir kolonijas-gyvenvietes.
Politiniai kaliniai dažniausiai nutremiami į Sibirą, Jakutiją, Magadano sritį, Kazachstaną bei kitas Tarybų Sąjungos vietoves.
A. GUOBA
Mano dienos pilkos, juodos.
Juodos kaip naktis.
Ranką tiesia mėlynos guobos.
Rožėse viltis...
Ak, kodėl tiek daug erškėčių
Sutemų kely?
Kai kovot Tėvynė kviečia,
Smilkti negali!
Balto džiaugsmo neregėti -
Tai dalia didi. -
Ir dienas naktis budėti
Alpstančioj širdy.
Ar tai šis siaurasis kelias?
Vartai tie ankšti?
....................
Skleidžias pumpuru širdelė
Lyg aušra skaisti...