GRĖSMĖ SIMUČIUI
SIMUTIS LIUDVIKAS, Adomo s., gimęs 1935 m., už dalyvavimą pokario metais Tautos pasipriešinime sovietinei Lietuvos okupacijai kentėjo Gulage nuo 1955 m. iki 1977 m. Grįžęs Lietuvon, nors ir būdamas silpnos sveikatos, rado aukai pasiruošusią merginą ir sukūrė šeimą. Dabar gyvena Kaune, H. Borisos g. Nr. 25, bt. 3. Dirba staliumi. Augina keturis vaikučius.
Praėjusį rudenį saugumas vėl suintensyvino Simučio persekiojimą. Apie jį klausinėjo kai kuriuos jo draugus, kai kam iš jų liepė įkalbinėti Simutį, kad jis "nustotų dalyvavęs LKB Kronikos leidime". Jaunas, bet labai perspektyvus liaudies menininkas medžio drožėjas – Romas Smailys iš Panevėžio buvo verbuojamas šnipinėti Simutį. Atsisakė. Netrukus žuvo įtartinomis aplinkybėmis po milicijos mašinos ratais.
Š. m. kovo 29 d. pas Simutį bute saugumiečiai padarė kratą. Paėmė keletą magnetofoninių juostų su kunigų Svarinsko, Kaunecko ir kt. pamokslų įrašais, daug nuotraukų, laiškų ir kt. O svarbiausia, paėmė jo "Atviro laiško Lietuvos kunigams ir klierikams" projektą, parašytą praėjusių metų rudenį. Dokumentas liko nepaskelbtas, nes artimiausi draugai atkalbėjo tai padaryti - vaikučiai maži, ne laikas važiuoti vėl į Gulagą... Kadangi dabar jis pateko į saugumo rankas, ir saugumas tikriausiai keršys Simučiui net už nepaskelbtą dokumentą (juk neseniai nuteisė už nepaskelbtus memuarus Lapienį, Dambrauską!), tai norime, kad žmonės žinotų, už ką bus vėl persekiojamas Simutis. Skelbiame pilną dokumento tekstą.
ATVIRAS LAIŠKAS LIETUVOS KUNIGAMS IR KLIERIKAMS
Š. m. rudenį Lietuvos kunigams, Kauno kunigų seminarijos auklėtiniams ir kai kur komunistams buvo perskaityta Religijų reikalų tarybos įgaliotinio P. Anilionio paruošta 17-kos puslapių apimties paskaita, kurioje jis aiškina, jog kunigai Alf. Svarinskas ir S. Tamkevičius tikrai yra nusikaltėliai ir nuteisti teisingai. Vienas iš Anilionio paskaitoje pateiktų kun. Svarinsko kaltumo "įrodymų" yra tai, kad kun. Svarinskas šiltai sutiko iš nelaisvės grįžusius "banditus" Simutį ir Paulauską...
Aš esu tas "teroristas", "plėšikas", "banditas" Liudvikas Simutis, kurį jau daug kartų keikė ne tik visi Lietuvos rajoniniai ir respublikiniai laikraščiai, žurnalas "Moksleivis", bet net ir sąjunginis, leidžiamas keliomis užsienio kalbomis "Novoje vremia".
Nesiruošiu polemizuoti nei su tarybine spauda, kuri kunigo pamokslą, kalėdinę eglutę šventoriuje ar mašinėle atspausdintą leidinėlį vadina v ė z d u, nusikaltimu, o smurtinį žmogaus įkalinimą neįsivaizduojamai sunkiose sąlygose – i d e o l o g i n e k o v a, nei su Anilioniu. Galiu tik padėkoti už reklamą, kuri man pasitarnavo labai teigiamai, ir k a t e g o r i š k a i pareikšti: tiek spauda, tiek Anilionis, tiek ir visi kiti, kas pokario metų Lietuvos antitarybinį pogrindį, partizaninį pasipriešinimą tarybinės santvarkos įvedimui Lietuvoje vadina b a n d i t i z m u, o dalyvius – b a n d i t a i s, daro nusikaltimą, numatytą LTSR BK 132 str. (šmeižimas) ir 133 str. (įžeidimas). Tiek aš, tiek kun. Svarinskas, tiek ir visi kiti tada nelaisvėn patekę to pasipriešinimo dalyviai buvome tarybinių teismų nuteisti ne už banditizmą, o už politinę veiklą, nukreiptą prieš TSRS (ne pagal RSFSR BK 59 str. (banditizmas), o pagal BK 58 str. – tėvynės išdavimas ir kita politinė antitarybinė veikla). Atkreipiu dėmesį ir į faktą: tada mus, lietuvius, Lietuvos piliečius, teisė ne pagal Lietuvos, o pagal Rusijos Baudžiamąjį kodeksą už "tėvynės" (Rusijos!) išdavimą...
Neturiu jokio noro kalbėti apie save. Bet laikas nuo laiko, ypač po atnaujintos "reklamos", mane daug kas klausia, kuo gi aš taip įstrigau bolševikams skersai gerklės? Kadangi dažniausiai klausia rimti ir garbingi žmonės, kuriems aš nei meluoti, nei neatsakyti nesijaučiu turįs moralinę teisę, tai tenka kalbėti. O kalbėti sunku. Sunku todėl, kad nemalonu vis iš naujo prisiminti baisybes, kurias man teko patirti, matyti, pergyventi. Sunku ir todėl, kad kai kam mano kalbėjimas atrodo panašus į antitarybinę propagandą, ir būna, kad apskundžia mane saugumui. Todėl čia apie save ir savo laikmetį trumpai papasakosiu raštu.
O svarbiausias šio rašinio tikslas yra g i n t i savo ir visos mano Tautos mylimą ir gerbiamą kun. Svarinską.
Tiesa, suprantu, kad ginti kun. Svarinską nėra jokios prasmės, nes:
1) ir taip beveik niekas neabejoja jo nekaltumu, teisingumu ir gerumu (kitaip, negi būtų prireikę Anilioniui vėl organizuoti po visą Lietuvą minėtos paskaitos skaitymą?);
2) kun. Svarinskas yra nuteistas valstybėje, kur oficialiai laikomasi labai savotiško, Lenino išgalvoto ir neleniniečiams nesuprantamo ir nepriimtino tiesos supratimo, skambančio maždaug taip (tiksliau žr. Lenino raštus): tiesa yra tai, kas šiuo metu naudinga proletariato revoliucijai. (Praktikoje dažniausiai vartojama paprastesnė formulė: "Kam tai naudinga?"). Todėl apginti kun. Svarinską būtų galima ne kalbant apie jo teisumą, o įrodinėjant, kad jo dabartinė baisi kančia nelaisvėje yra žalinga proletariato revoliucijai. Bet tai ne mano kompetencija ir ne mano interesų sfera. Prisipažįstu visai atvirai: mano supratimu, tiek proletariato, tiek ir visos kitos revoliucijos yra baisus nesusipratimas, nedavęs ir negalintis duoti niekam nieko gero. Todėl rūpintis, kas naudinga ar žalinga proletariato revoliucijai, nelinksta mano širdis.
Bet kadangi teismas ir Anilionis kun. Svarinsko kaltumą stengėsi įrodinėti ne iš lenininių pozicijų, o iš bendražmogiškų, tai aš irgi jaučiuosi nebeturįs moralinės teisės nereaguoti į tai, kad kun. Svarinskui draugavimas su manimi inkriminuojamas kaip nusikaltimas.
Dėl tos priežasties mano dėstomos mintys negali nesikryžiuoti su oficialiai valstybės vardu skelbiamais teiginiais ir nelabai susigaudančių įstatymuose bei bailių žmonių šis rašinys gali būti palaikytas antitarybiniu. Tokius užtikrinu: šis mano rašinys nėra antitarybinis, nes aš, kaip jau minėjau, esu prieš bet kokias revoliucijas ir todėl rašau ne su tikslu sukurstyti Tarybų Sąjungoje naują revoliuciją, ne su tikslu pakirsti ar susilpninti Tarybų valdžią, pažeminti jos prestižą, o tik su tikslu parodyti, kad nei kun. Svarinsko draugavimas su manimi dabar, nei jo bei mano ryšiai su antitarybiniu pogrindžiu pokario metais negalėjo būti nusikaltimu. Neturiu nei noro, nei tikslo ką nors įžeisti, įskaudinti, išjuokti, apšmeižti. Aš čia kalbėsiu t i e s ą i r t i k t i e s ą.
Suprantu, mano tiesa negali būti pilna, nes aš į viską žiūrėjau ne iš Kremliaus bokštų ar panašių aukštumų, o iš paprasto kaimo vaiko, paauglio pozicijų, vėliau pro kalėjimo grotas ir plyšelius lagerių tvorose. Todėl niekam nebruksiu per prievartą šį savo rašinį skaityti, kaip kad esame verčiami skaityti ir studijuoti valstybės vadų kalbas. Aš tik siūlau su mano tiesa susipažinti tiems, kurie ieško t i e s o s, nes manoji tiesa juk irgi yra t i e s o s pilnatvės dalelytė. Ir jeigu manoji tiesa kažkam bus nemaloni, kažką įskaudins, įžeis, žemins kažkieno prestižą – ne mano kaltė, kaip ir "ne veidrodžiai kalti, jei snukis kreivas".
Suprantu, atsiras tokių, kurie leniniškai pastatys klausimą: "Kam naudinga manoji tiesa – TSRS ar jos priešams?" Tokiems pareiškiu, kad manęs ši problema nejaudina. Aš nei pasaulio, nei gyvenimo, nei veiklos nedalinu tik į už TSRS ar prieš TSRS. Pagaliau, jei TSRS prestižo gynėjas pagal pareigas – KGB – puikiai žinodamas, kad kunigų Svarinsko ir Tamkevičiaus areštas ir įkalinimas smarkiai pakenkė TSRS tarptautiniam prestižui, vis dėlto juos įkalino, tai kodėl aš turėčiau TSRS prestižu rūpintis daugiau už juos?
T i e s a, kokia ji bebūtų, tarnauja TIESAI, naudinga TEISINGUMUI. Melas daugina melą. Tiesos nutylėjimas dažnai lygus melui.
TSRS Konstitucijos 50 str. skelbia: "Sutinkamai su liaudies interesais ir siekiant stiprinti ir vystyti socialistinę santvarką TSRS piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos... laisvės".
Kadangi nei Konstitucija, nei kas kitas neduoda recepto, kaip nustatyti, kas atitinka liaudies interesus ir kas stiprina bei vysto socialistinę santvarką, bei nepasako, kas ir kokiu pagrindu turi "neklaidingumo dovaną" tuos dalykus nuspręsti (teismai, kaip žinome iš daugybės faktų, ne visada išvengia klaidų, vyriausybės irgi), pagaliau suprantamai nepaaiškinta, kodėl piliečiams suteikta teisė pasirinkti tik socialistinę santvarką, tai aš šio rašinio teisėtumą esu labiau linkęs pagrįsti Tarybų Sąjungoje įstatymo galią turinčiu "Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu", kurio 19-tas str. skamba aiškiai ir nedviprasmiškai:
"1. Kiekvienas žmogus turi teisę nekliudomai laikytis savo nuomonių.
2. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę; ši teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir skleisti visokią informaciją bei idėjas, nepriklausomai nuo valstybių sienų, žodžiu, raštu ar per spaudą ar meninės išraiškos formomis arba kitokiais būdais savo pasirinkimu...".
Savo tiesą skelbiu tik iš prievartos, išprovokuotas tarybinės spaudos ir oficialių tarybinių pareigūnų. Mano tylėjimas šiuo atveju būtų tolygus melui.
Epitetai "teroristas", "banditas" skamba baisiai. Bet jei aš toks baisus, tai kodėl daugybė gerų ir rimtų žmonių mane nuoširdžiai myli ir gerbia, man padeda? O gal tie baisūs epitetai man prilipdyti neteisingai? Remdamasis amžių bėgyje visuotinai įsitvirtinusiu principu – AUDIATUR ET ALTERA PARS! – prašau, išklausykite mane ir spręskite patys.
Su Antrojo pasaulinio karo pabaiga taika į Lietuvą negrįžo. Čia prievartiniu būdu buvo kuriama nauja tarybinė santvarka, liaudžiai nesuprantama, todėl ir nepriimtina.
Kaip sakoma, kaip pašauksi, taip ir atsišauks. Kilo stichinis pasipriešinimas, galop susiorganizavęs į LIETUVOS LAISVĖS KOVŲ SĄJŪDĮ /LLKS/ ir apjungęs daugiatūkstantinę savanorių kovotojų prieš tarybinę santvarką armiją, skaičiumi gerokai viršijusią nepriklausomos Lietuvos reguliarios kariuomenės skaičių ir nepalyginamai viršijusią skaičių tų Lietuvos gyventojų, kurie stojo į kovą už Tarybų valdžią.
Dar daug metų Lietuvoje poškėjo šūviai, dejavo liaudis, slegiama tiek raudonųjų, tiek ir žaliųjų. Kova vyko žūtbūtinė, nes jėgos buvo per daug nelygios. Iš vienos pusės – milijoninė tarybinė armija su šviežia karo patirtimi ir fenomenaliu sugebėjimu būti žiauria, iš kitos pusės – paprasti Lietuvos vyrai, daugiausia kaimiečiai.
Tvirtinimas, kad vyko klasių kova, mano supratimu, skamba neįtikinamai. Absoliuti dauguma miškinių, pogrindininkų buvo vidutiniokai ir mažažemiai valstiečiai. Dvarininkų kilmės Žemaičių apygardoje buvo tik vienas miškinis. Tai kokia klasė su kokia kariavo?! O jei sutiksime su tvirtinimu, kad į pagrindą priešiškos propagandos suklaidinti buvo įstoję ir kai kurie geri žmonės, tai kyla klausimas, iš kur kiekvienas NKVD-istas ir "liaudies gynėjas" (liaudyje ir dabar niekinamai tebevadinami "stribais") gavo "neklaidingumo" dovaną ir teisę šaudyti ir kankinti tuos gerus, bet "suklydusius" žmones?!
Aš tada buvau dar labai jaunutis, todėl gausybė neteisybės mane ypatingai skaudino. Aš negalėjau likti nuošalyje. Su kuo man eiti – klausimas nekilo, buvo visiškai aišku. Aš gerai žinojau, kad Raudonoji armija atėjo į Lietuvą ir pradėjo čia įvedinėti savąją tvarką nekviesta, o tai visuotinai priimta vadinti okupacija. Aš žinojau, kad vienoje barikadų pusėje savi, artimieji, kaimynai, o kitoje – mano tėvo žudikai, ten kalbama nesuprantama man tada rusų kalba. O svarbiausia, aš žinojau, labai gerai žinojau, kad ne lietuviai pradėjo ir ne lietuviai privedė tą kovą iki tokio baisaus žiaurumo.
Aš pagal vaiko, o vėliau pagal paauglio jėgas ir sugebėjimus įsijungiau į tą kovą prieš okupaciją, kuri – mano tuometiniu supratimu – buvo pagrindinė priežastis apėmusio mano Tėvynę siaubo: gerų žmonių kankinimai, žudymai, trėmimai į Sibirą, ryšium su prievartine kolektyvizacija kilęs badas ir pan.
LLKS buvo ne banditų gaujų visuma, o organizuota, disciplinuota, turinti savo statutą ir uniformą armija.
Mes buvome ginkluoti. Bet ginklai kaip kovos priemonė buvo naudojami tik pačioje kovos pradžioje. Vėliau, kai buvo suprasta, kad mes pasaulio palikti vienui vieni, kad mūsų pagalbos šauksmo pasaulis nenori girdėti ir mes likome pasmerkti mirčiai nelygioje kovoje arba nuo bado ir kankinimų Sibiro lageriuose, ginklo kaip kovos priemonės buvo atsisakyta. Ginklai buvo pasilikti tik kaip savigynos priemonė. Kadangi tapo aišku, kad laisvės greit nebeatgausime, tai pagrindiniu pogrindžio uždaviniu tapo trukdyti Tarybų valdžiai išrauti iš tautiečių širdžių bendražmogiškąsias ir mūsų tautines moralines vertybes, kurių dėka Lietuva net po 127 metus trukusios carinės okupacijos sugebėjo atstatyti nepriklausomą valstybę. Tam buvo leidžiama pogrindinė spauda, platinami atsišaukimai, vedama agitacija. Mūsų, Žemaičių apygardoje, iki 1953 m. rudens reguliariai buvo leidžiami periodiniai politinės minties organas "Laisvės balsas" ir visuomeninės minties organas "Malda girioje".
Pagalvokite tik, ar įmanoma patikėti, kad pokario metais daugybė lietuvių staiga tapo banditais, plėšikais, teroristais, sadistais, jei gerai žinoma, kad iki tol Lietuvoje – katalikiškame žemdirbių krašte – paprasčiausias vagis buvo retenybė, o apiplėšimai, žmogžudystės būdavo vos ne istoriniais įvykiais!
Nežinau tiksliai, kiek žmonių stojo į aktyvią kovą prieš Tarybų valdžią. Bet žinau, kad jų labai daug žuvo nelygioje kovoje ir labai daug pateko į nelaisvę, kur irgi labai daug, neišlaikę kankinimų badu, sunkiu darbu, šalčiu, mirė. Bet nemažai grįžo į Tėvynę ir gyvų, nors daugumoje jau be sveikatos. Vos ne kiekviename žingsnyje tenka susidurti su kalėjusiais. Jų tarpe nemažai buvusių didesnių ar mažesnių vadų, savo laiku buvusių labai rimtais Tarybų valdžios priešais. Tai kodėl tarybinė propaganda užsipuldinėja šiandien tik nedaugelį iš jų, kurių vienas esu aš?
Į šį klausimą, kaip ir į daugelį kitų, liečiančių tarybinį gyvenimo būdą klausimų, aš vienareikšmio atsakymo rasti nepajėgiu. Gal norima sudaryti įspūdį, kad priešų buvo ir yra tikrai labai mažai. O gal nemažai daliai kovotojų laikas ir kančios išsekino dvasines jėgas ir jie pakėlė arba nuleido rankas?.. O gal valstybės saugumas – KGB – prisiverbavęs gausybę nesąžiningų informatorių, prarado galimybę suskirstyti priešus pagal jų pavojingumo laipsnį ir atskirti priešus nuo lojalių? O gal vietoj bergždžių spėliojimų čia labiausiai tiktų prisiminti, kad bedieviai vargu ar naudojasi reikiamame laipsnyje Šv. Dvasios dovanomis, kurių viena yra i š m i n t i s, ir todėl drauge su Kristumi tarti: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro" /Lk 23,34/.
Todėl konkrečiai atsakyti į jau minėtą klausimą, kuo aš taip įstrigau bolševikams skersai gerklės, irgi nesiimu.
Įsijungiau į kovą prieš Tarybų valdžią būdamas dar vaiku, o eidamas dvidešimtuosius amžiaus metus jau buvau areštuotas. Todėl labai pakenkti Tarybų valdžiai negalėjau. Dariau tą patį, ką ir visi kiti pogrindininkai, gal tik stropiau už daugelį ir absoliučiai nesavanaudiškai. Esu dalyvavęs apiplėšiant dvi valstybines parduotuves. Bet kai mane nuteisė ir priteisė turto konfiskaciją,
iš viso mano ir mano mamytės turimo turto buvo rastas tik vienintelis konfiskacijos vertas daiktas – mano senas, pigus rankinis laikrodis. Reiškia, plėšiau ne sau, ne savo naudai, o tik kovos vedamu reikalu. Esu pavogęs iš įstaigų keletą rašomųjų mašinėlių. Esu vogęs ir supirkinėjęs popierių pogrindinei spaudai. Esu rašęs į pogrindinius laikraščius, esu parašęs keletą atsišaukimų tekstų. Esu klijavęs šen bei ten antitarybinius atsišaukimus, platinęs pogrindinius laikraščius ir kitus leidinius. Pagaliau įstojau į komjaunimą ir dirbau septynmetėje mokykloje vyr. pionierių vadovu ir kiek sugebėdamas trukdžiau iš vidaus komjaunimo ir pionierių organizacijų veiklai.
Aš, kaip ir absoliuti dauguma mūsų kovotojų pogrindininkų, nuoširdžiai tikėjau mūsų kovos reikalingumu, mūsų pasiaukojimo prasme.
Aš, kaip ir absoliuti dauguma mūsų kovotojų, nenorėjau nei žudyti, nei mirti. Mes troškome gyvenimo laisvėje nuo svetimos prievartos Tėvynėje ir vardan to aukojome savo laisvę, jaunystę, sveikatą ir net gyvybes. Aš, kaip ir daugelis mūsų, buvau ginkluotas: man buvo vadovybės duotas mažutėlis, senutėlis pistoletas. Įsivaizduojate: taip labai tarybinėje spaudoje išgarsintas teroristas buvo ginkluotas mažyčiu senutėliu pistoletuku! Garsiu "teroristu" tapau todėl, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Telšių geležinkelio stoties perone, stotyje tuo momentu stovint pravažiuojančiam keleiviniam traukiniui, iš to pistoletuko pašautas žuvo milicijos pareigūnas Osipov, ginkluotas koviniu ginklu. O netoli nuo tos pačios stoties iš to paties pistoletuko buvo lengvai sužeistas milicijos pareigūnas Jarmolajev, kuris, beje, iš savo kovinio pistoleto išpyškino į mane visus šovinius, bet nepataikė. Daugiau panaudoti ginklą man nėra tekę.
Žmogaus žuvimas visada yra baisi tragedija, ir aš niekuomet nejaučiau džiaugsmo (kaip, beje, ir sąžinės graužimo) dėl to, kad tada žuvo Osipov, o ne aš. Labai gerai suprantu jo artimųjų skausmą ir nuoširdžiai atjaučiu juos, nes iš savo karčios patirties žinau, ką reiškia netekti tėvo, artimų draugų. Bet čia turiu ypatingai pabrėžti, kad nevažiavau ir nesiruošiau važiuoti kažkur į Rusiją medžioti tūlo Osipovo ar Jarmolajevo, ir jiems tikrai nieko blogo nebūčiau padaręs, jei jie nebūtų atvažiavę į mano gimtąją Žemaitiją medžioti žemaičių, nemėgstančių nekviestų ginkluotų įsibrovėlių.
Tokiu būdu, teroristo vardo jaučiuosi nenusipelnęs, kaip nenusipelnė tokio vardo nė vienas fronte buvęs ir į priešą šaudęs karys.
Negaliu čia nepaminėti dar vieno fakto, nors už tai man gali būti skaudžiai atkeršyta. Mat užkabinsiu konkretų ir galingą žmogų.
Nesinori būti nužudytam iš už kampo, pastumtam po sunkvežimio ratais ar kitaip nukentėti. Bet tylėti iš baimės – nusikaltimas, už kurį bausmė neišvengiama ir ateina savaime. Man teko nelaisvėje matyti nemažai žmonių, kuriuos skausmo, aukos, mirties baimė tiek nužmogino, kad jie tapo šlykštūs ne tik aplinkiniams, bet ir patiems sau. Todėl, jei kaip gyvas žmogus negaliu pilnai atsikratyti baimės jausmo, tai skaitau, kad bijoti reikia baisiausio – nužmogėjimo, daug baisesnio už mirtį.O faktas, turėjęs ypatingą reikšmę mano pažiūrų formavimuisi ir mano gyvenimo kelio pasirinkimui, štai koks.
Buvau penkių metukų, kai man parodė mano tėvo lavoną. Pusė veido ištinusi, mėlyna, kita pusė kruvina, sudaužyta. Akys išdurtos, liežuvis ištrauktas ir pririštas virvute. Ant rankų ir kojų oda balta, atšokusi nuo kūno, šutinta, lyties organai sutraiškyti (apie tai aš sužinojau vėliau). Čia pat gulėjo daug kitų, taip pat neatpažįstamai sužalotų lavonų. Minia žmonių. Mano motinos ir kitų nukankintųjų artimųjų verksmas. Verkė net vyrai. Prakeiksmai bolševikų adresu, kuriuos šaukė ne propagandistai, o iš siaubo alpstančios nukankintųjų motinos, žmonos, vaikai.
Iki tol aš nebuvau girdėjęs žodžio "bolševikai". Pirma informacija apie bolševikus mano sąmonę pasiekė jų nukankinto mano tėvo ir kitų lavonų bei prakeiksmų – žvėrys, sadistai, išgamos... pavidale.
Tai buvo 1941 m. Rainių miškelyje (prie Telšių), tuoj po rusų atsitraukimo.
Tuometinio Telšių kalėjimo tarnautojo žodžiu tvirtinimu, vienas iš Rainių miškelio tragedijos, kur nukankintas ir mano tėvas, organizatorių buvo tada dirbęs Telšiuose enkavedistas Petras Raslanas. O dabar jis turi jau pulkininko laipsnį, gyvena Vilniuje (Klinikų 15-18) ir dirba Anilionio įstaigoje referentu kadrų reikalams (sprendžia, kur skirti kokį kunigą, kam leisti, o kam neleisti mokytis kunigų seminarijoje ir pan.).
Jei Anilionį taip piktina faktas, kad kun. Svarinskas draugavo su milicininką nušovusiu Simučiu, tai kaip jis gali kuo gražiausiai bendradarbiauti su Raslanu, pasmerkusiu Simučio tėvą tapti vienu iš daugelio žemaičių kankinių?!
O tai, kad aš Raslanui nekeršijau ir nesiruošiu keršyti (sunku man patikėti, kad ir Raslanas man nekeršys už jo šitokios praeities priminimą!) už nenusikaltusio nei žmonėms, nei Tarybų valdžiai mano tėvo siaubingą mirtį, ar nėra vienas iš svariausių argumentų, kad aš nesu apsigimęs nusikaltėlis, teroristas, sąmoningai ir tvirtai laikausi katalikiškos pasaulėžiūros?!
Brangią kainą sumokėjau ir tebemoku už dalyvavimą antitarybiniame pogrindyje. Skurdi, alkana, pilna nervinės įtampos ir dažnų skaudžių praradimų vaikystė ir jaunystė anksti pakirto mano sveikatą. Septynioliktus metus eidamas nustojau valdyti dešinę ranką. Apie porą metų su ja net rašyti negalėjau (rašiau ir minėtą milicininką pašoviau kaire ranka). Vėliau dalinai ji atsistatė, bet ir dabar tebėra nepilnavertė. Dvidešimtuosius metus eidamas atsiguliau į Klaipėdos respublikinę ligoninę sukaustytas stuburo džiovos. Po mėnesio buvau iš ligoninės areštuotas, nors ir negalėjau paeiti, gulėjau gipse. Tardymas. Teismas. Lageriai. Dvidešimt du metai nelaisvėje, kur teko daug badauti, daug kentėti. Bet ir daug praturtėti – lageriuose susitikau ir susidraugavau su daugeliu nuostabių žmonių: kun. Mociumi, kun. Svarinsku, Plumpa ir daugeliu kitų lietuvių ir nelietuvių. Dar lageryje tebebūnant užsimezgė mano užsimezgė mano užakinė pažintis su garsiuoju Sacharovu, kuris labai stengėsi man padėti.
Grįžęs Lietuvon 1977 m. buvau maloniai nustebintas to, kad daugybė gerų, anksčiau man nepažįstamų žmonių, kurių tarpe daug jaunimo, ieškojo progos su manimi susitikti ir padėkoti už auką.
Ne, ne banditais ir teroristais mes – antitarybinio pogrindžio dalyviai – buvome, o Tėvynę ir laisvę mylintys patriotai, pasiaukojamai kovoję prieš neteisybę. Aš ne tik nesigailiu, bet priešingai – didžiuojuosi tuo, kad buvau būtent šio pogrindžio dalyviu. Juk šitas stichinis liaudies pasipriešinimas prieš svetimųjų nešamą neteisybę padarė Lietuvos vardą žinomą ir gerbiamą visame pasaulyje! Mūsų krauju palaistyta ir mūsų kančių sukrėsta Lietuvos žemė augina vis naujus ir naujus patriotus, Tautos didvyrius: Sadūnaitę, kun. Tamkevičių ir kt.
Nusikalstamai elgėsi Stalinas ir visa to meto TSRS vyriausybė, viešai deklaruodama tautų laisvo apsisprendimo teisę, o slaptai susitardama su Hitleriu dėl Pabaltijo valstybių ir Lenkijos padalinimo (Molotovo-Ribentropo paktas). Skaudžiai klysta TSRS vyriausybė šiandien, kad viešai neatsiriboja nuo to tarptautinio nusikaltimo. Negarbingai elgiasi komunistai dabar, vadindami mus baisiausiais vardais tik už tai, kad mes buvome Stalino ir jo pakalikų nusikalstamos veiklos (dabar jau dalinai pasmerktos ir Tarybų Sąjungoje) priešai ir savo krauju balsavome už Lietuvos nepriklausomybę nuo TSRS. Juk komunistų Lietuvoje tada buvo absoliuti mažuma, ir liaudis juos laikė Tautos duobkasiais.
Kad aš ne šmeižikiškus prasimanymus kuriu, o kalbu t i e s ą i r t i k t i e s ą , teliudija Lietuvos KP CK Archyvas (Partijos archyvas -PA) ir kiti rimti tarybiniai šaltiniai:
1. 1945 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 3536 kompartijos nariai, iš jų tik 1127 lietuviai (mažiau nei trečdalis). /PA, f. 1771, ap. 1771-5, b. 42, l.9./.
2. 1950 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 27753 kompartijos nariai, iš jų tik 7483 lietuviai – gerokai mažiau nei trečdalis /PA, f. 1771, ap. 72, b. 46, l. 63/.
3. 1945 m. sausio 1 d. Lietuvos mokyklose, tame tarpe ir aukštosiose, nedirbo nė vienas kompartijos narys – inteligentų tarpe, kaip ir ūkininkų tarpe komunistų nebuvo /PA, f. 1771, ap. 1771-5, b. 42, l. 8/.
4. Didžiojo Tėvynės karo metais antifašistiniame pogrindyje ir partizaniniame judėjime Lietuvoje dalyvavo 9187 žmonės, iš jų 1442 žuvo. /P. Štaro kandidatinė disertacija "Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo Tėvynės karo metais". 1965 m. 243 p./.
Nuo karo pradžios iki 1944 m. pradžios LKP CK pastangomis buvo sudaryta okupuotoje Lietuvoje 92 partizanų būriai ir grupės. /"Lietuvos KP skaičiais. 1918-1975. Statistikos duomenų rinkinys". Vilnius, "Mintis", 1976 m. II p./.
5. Nuo 1944 m. liepos mėn. iki 1945 m. gruodžio mėn. Lietuvoje buvo likviduota 1067 pogrindinės organizacijos ir grupės, 839 ginkluotos banditų (mūsų partizanai čia vadinami banditais – L.S.) grupės, nukauta 11870 kontrrevoliucionierių. /PA, f. 1771, ap. 2, b.(a.r.) 20, l. 284/.
Palyginkime. Per visus karo metus raudonųjų antifašistų viso susidarė (LKP CK pastangomis!) 9187 žmonės, o per pirmus pusantrų pokario metų vien nukautų antitarybininkų jau 11870. O jei dar prisiminsime, kad didelė dalis raudonųjų antifašistų Lietuvoje buvo nelietuviai, o tarp antitarybininkų Lietuvoje nelietuvių buvo vos keli žmonės, tai... net nepatogu lyginti. Arba: per visus karo metus buvo sudaryta 92 raudonųjų partizanų būriai ir grupės, o per pirmus pusantrų pokario metų vien likviduotų 1067 + 839 = 1906 pogrindinės ir partizanų grupės. O pogrindis ir partizaninis judėjimas veikė juk ne pusantrų metų!
Čia pateikti LKP CK Archyvo skaičiai, manau, per daug akivaizdžiai rodo, kad aš savo Tėvynės Lietuvos neišdaviau, kad aš ėjau su liaudimi ir kad be svetimos kariuomenės pagalbos Lietuvos komunistų saujelė valdžioje nebūtų išsilaikiusi nė vienos dienos, kad absoliuti dauguma lietuvių norėjo laisvos Lietuvos, nepriklausomos nuo jokios svetimos valstybės, o ypač nuo TSRS.
Nežiūrint to, mes buvome nugalėti, Lietuva tapo TSRS dalimi. Tai – įvykęs faktas. Su tuo skaitosi visas pasaulis, skaitosi ir lietuvių tauta. Po 22-jų metų nelaisvės Rusijoje grįžęs į Lietuvą aš nesutikau nė vieno žmogaus, kuris norėtų atnaujinti ginkluotą kovą už Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS ar bandytų kurti pogrindines antitarybines organizacijas, nors nepatenkintų esama padėtimi Lietuvoje daug. Ypač daug nepasitenkinimo liaudyje dėl tikinčiųjų persekiojimo.
Man irgi daug kas nepatinka. Ypač nepatinka, kad neteisingai juodinamas mūsų buvęs antitarybinis pogrindis – LLKS, kad tebeteisiami žmonės vien už savo įsitikinimų laikymąsi ir skelbimą (kun. Svarinskas, kun. Tamkevičius, doc. Skuodis ir kt.), kad po paskutinės mokyklų reformos pagrindiniu mokyklos uždaviniu tapo nebe žinių mokiniams teikimas, o materialistinės-ateistinės pasaulėžiūros suformavimas. Ir kt.
Bet aš prašau suprasti mane teisingai: niekam nesiūlau kurti pogrindines ar kitokias antitarybines organizacijas, niekam nesiūlau stoti į kovą prieš Tarybų valdžią, ypač niekam (tame tarpe ir Tarybų valdžiai) nepatariu imtis ginklo, smurto, prievartos.
Aš tik dėstau savo nuomonę apie pokerio laikus, buvusią situaciją. Kas yra kas ir kas kokio vardo nusipelnė - spręskite be mano pasiūlymų ir patarimų patys.
Kartą grupę komunistų užklausiau:
- Ar jūs, komunistai, suprantate, kiek per jus kraujo ir ašarų praliejo Lietuva?
Vienas iš jų, Vilniaus KGB tardytojas čekistas Rimkus, už visus atsakė:
- Nugalėtojai neteisiami!
Klystate, pilieti Rimkau ir visi, kurie taip galvojate. Tiesa, ne visus nusikaltėlius sugeba laiku ir teisingai nubausti teismai, kaip ir ne visus didvyrius išaiškina ir apdovanoja vyriausybės. Bet yra teismas neišvengiamas ir neklystantis - ISTORIJOS TEISMAS.
Aš jo nuosprendį Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžiui ramia sąžine prisiimu iš anksto.
Kaunas, 1984 m. gruodis. L. SIMUTIS
LIETUVOS TSR SAUGUMO KOMITETO VIRŠININKUI
Nuorašai:
1. Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams.
2. Jo Magnificencijai Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriui kun. dr. Viktorui Butkui.
3. LTSR saugumo darbuotojui Vincui Platinskui.
Kun. Puzono Roko, Juozo s. 1956,
gyv. Kiaukliuose, Širvintų raj.
P a r e i š k i m a s
1977 m. gegužės mėn. padaviau Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriui kun. dr. V. Butkui prašymą priimti mane į seminariją. Praslinkus maždaug mėnesiui, gavau kvietimą į Alytaus eksperimentinių namų statybos kombinato /AENSK/ kadrų skyrių. Prieš seminariją dirbau kombinato lentpjūvėje. Man ten nuvykus, prisistatė Vilniaus saugumietis Vincas Platinskas ir nusivežė mane pokalbiui į Alytaus vidaus reikalų skyrių.
Pasiėmęs keletą popieriaus lapų ir atsisėdęs priešais mane, pradėjo klausinėti ir visą laiką kažką žymėjosi. Pokalbio pradžia buvo graži, maloni, teiravosi apie darbą, namiškius, ar neturiu kokių nusiskundimų ir t.t. Toliau kalba pakrypo link tikslo. Saugumietis Vincas man nušvietė, kad įstoti į seminariją yra sunku, esąs didelis konkursas, reikia turėti pažįstamą, sakėsi, kad jis man gali padėti. Pabrėžė, kad aš buvęs geras, pavyzdingas pilietis mokykloje ir kariuomenėje, tik aštuntoje klasėje pasielgęs negerai, atsisakydamas ruošti ateistinę temą, išjuokiančią Bažnyčią ir kunigus.
"Žinoma, šis vienintelis išsišokimas nėra rimta kliūtis įstoti", dėstė saugumietis Vincas. "Bet visa jūsų giminė yra persiėmusi buržuazinėmis, antitarybinėmis nuotaikomis. Negana to, du tavo dėdės ir tėvas buvo nuteisti už tai, kad palaikė ryšius su banditais. Jie, atrodo, jau pasimokė ir suprato savo kaltę. Bet mums sunku patikėti ir garantuoti, kad toji antitarybinė dvasia nepasireikš tavyje. Jei nori įrodyti mums, kad esi geras tarybinis pilietis, lojalus tarybinei valdžiai, turi pasirašyti pasižadėjimą".
- Išdavikas niekada nebūsiu! Kaip galima žmoguje sutapatinti dvi priešingybes: klieriką ir saugumietį, -atkirtau susijaudinęs dėl neteisėtų reikalavimų.
- Ką tu išsigalvoji! Juk niekas ir nesako būti išdaviku! - piktai kalbėjo Vincas. - Tu kaip tik gera padarysi, pranešdamas savo bendraminčių klierikų klaidas, antitarybinius jų išsišokimus. Juk ir Biblijoje parašyta, jog reikia atiduoti, kas ciesoriaus - ciesoriui, o kas Dievo - Dievui.
- Jūs norite, kad aš būčiau Judas: išduočiau Kristų, kiščiausi į kitų žmonių sąžinės reikalus. Juk tai nesiderina su katalikiška sąžine! Kokia čia dar gali būti kalba apie bendradarbiavimą? Ir be pasižadėjimo būsiu geras pilietis, geras klierikas.
- Kvaily! Kokį čia dabar Judą sau įsikalei į galvą. Tu absoliučiai nieko neišduosi ir neparduosi! - piktai šaukė saugumietis.
-Kariuomenėje buvai, tai turėtum suprasti, kad čia nebus jokia išdavystė, o tik garbingas tarybinio piliečio pareigos atlikimas. Kas tau davė tokių keistų pamokymų?!
- Mano sąžinė tam priešinasi, o ne pamokymai, paaiškinau jam.
- Kokią čia sąžinę išsigalvoji? Jokios sąžinės nėra ir nekalbėk nesąmonių! - šaukė saugumietis Vincas.
- Nežinau, kaip jūs, o aš tai tikrai turiu sąžinę. Ir neskaityti su ja negaliu, - atkirtau jam.
Matydamas, jog aš dar vis nesutinku su jo reikalavimais, saugumietis nukreipė kalbą į kitus dalykus. Teiravosi, ar klausau "šmeižikiškų" Vatikano, "Laisvės" ir "Amerikos balso" laidų. Atsakiau, kad kartais paklausau. Kiek įmanydamas saugumietis juodino Vatikaną ir popiežių. Po ilgų klausinėjimų jis pareiškė:
- Mums reikalingas tik tavo pasižadėjimas raštu, jog būsi lojalus Tarybų valdžiai. Tu pats supranti, kad menkas malonumas man su tavim čia ginčytis ir leisti veltui laiką. Todėl susitarkime taip: imk popieriaus lapą ir rašyk, ką aš tau padiktuosiu. Tik tuomet aš garantuoju tavo įstojimą į kunigų seminariją.
- Ne, nerašysiu! Užteks to, kad pasikalbėjome. Aš noriu tik vieno: būti geras kunigas ir tuo pačiu pavyzdingas pilietis. Tik ne išdavikas. Manau, kad neverta vėl iš naujo įrodinėti.
- Tuomet apie įstojimą į seminariją nė negalvok! - šaukė saugumietis Vincas. - Galėsi sau ir toliau per visą gyvenimą tampyti lentpjūvėje lentas. Tu nemanyk, kad tik ant tavęs vieno užsisėdome ir šito reikalaujame. Juk ir klierikai, ir kunigai gyvenate tarybinėje visuomenėje, todėl turite skaitytis su valstybiniais reikalavimais.
- Bet juk Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir įstojimas į seminariją turi priklausyti nuo seminarijos rektoriaus ar vyskupo, o ne nuo jūsų, - bandžiau jam aiškinti.
- Kas tau pripompavo tiek daug antitarybinės dvasios?! Tu jau spėjai susidėti su kunigais ekstremistais ir nori jų pėdomis sekti! Ne, taip nebus! Apie seminariją tuomet užmiršk visiems laikams ir niekada nesvajok, kad priėmimas į seminariją nepriklausys nuo valstybės. Savo atsisakymu tu nieko nepagąsdinsi, tik pakenksi pats sau ir Bažnyčiai. Nesikarščiuok, vadovaukis savo protu, o ne pamokymais! - piktai mokė saugumietis.
- Kartais neužtenka žmogiškosios išminties. Geriausia klausyti savo sąžinės ir Dievo balso, - atsakiau jam.
- Jei visada paisysi tos sąžinės išvedžiojimų - pražūsi gyvenime nieko nepasieksi. Tu tik geriau pasižiūrėk į vyresniųjų kunigų gyvenimą ir pamatysi, kad jie mažai paiso, ką liepia sąžinė, o gyvena kaip jiems geriau. Mes tau garantuojame puikią ateitį, padėsime iškilti į hierarchus, galėsi dirbti didesnėje parapijoje, išvažiuosi į užsienį, jei tik būsi protingas. Tad rašyk pasižadėjimą ir viskas bus gerai. Išsiskirsime kaip geriausi draugai. Kitaip teks visą gyvenimą pyktis. Ir apie savo tėvus, brolius ir seseris pagalvok, kad gali jiems pakenkti. Kada nors tu pats man dėkosi, kad gerai patariau, - įtikinėjo saugumietis Vincas.
Išvargintas beveik tris valandas trukusio "smegenų praplovimo", norėdamas greičiau juo nusikratyti ir labai trokšdamas būti kunigu, per savo žioplumą sutikau pasirašyti pasižadėjimą būti lojalus ir teikti valstybės saugumo organams informaciją apie antitarybinius išsišokimus seminarijoje. Tai padariau ne savo noru, bet tik verčiamas moralinės prievartos, kurią panaudojo saugumietis Vincas Platinskas. O prievarta bet kokį dokumentą daro negaliojantį, nes nėra laisvo apsisprendimo.
Išsiskiriant Vincas pareiškė, kad iki seminarijos mokslo metų pradžios dar teks keletą kartų su juo susitikti, nes gali iškilti kokių nors neaiškumų. Be to, užtikrino neabejotiną mano priėmimą į seminariją jam tarpininkaujant per Religijų reikalų įgaliotinį Tumėną. Sekantį susitikimą nurodė, berods, liepos 19 d. Alytuje prie "Dzūkijos" viešbučio. Apie pokalbį uždraudė kam nors pasakoti.
Nurodytą dieną apie 16 val. saugumietis jau vaikštinėjo netoli viešbučio. Man atėjus, pasakė, kad pokalbis vyks viešbučio antrame aukšte. Į viešbutį jis įėjo pirmas. Man liepė užeiti į nurodytą kambarį po keleto minučių, nes einančius kartu gali kas pastebėti. Susitikime saugumietis Vincas teiravosi, kas naujo, klausė, ar kam nors neišsipasakojau. Atsakiau, kad niekam. Įtikinėjau jį, kad sąžinė per visą tą laiką man nedavė ramybės dėl to pasižadėjimo. Prašiau tą pasižadėjimą sunaikinti, bet saugumietis pasakė, kad jo neturi ir kad neverta dėl to jaudintis.
Toliau Vincas pasakė, kad man belieka parašyti savo autobiografiją, pasirinkus kokį nors slapyvardį. Viską žadėjo išsiųsti į Maskvą ir niekas apie tai nesužinos.
- Darykit ką norit, bet daugiau ką nors rašyti atsisakau! Nusprendžiau, kad man su jumis eiti nepakeliui. Kam aš turiu kentėti dėl savo sąžinės priekaištų.
- Tu tikrai kažkam viską išsipasakojai! Tikriausiai kam nors iš kunigų! Jei taip, tai bus ir jiems, ir tau blogai. Čia jau be kalėjimo neapsieisime. Juk tai paslapties išdavimas! Kaip iš tikrųjų yra? Svolačiau, tu, kalbėk! - piktai šaukė saugumietis.
Atsakiau, kad sąžinė neleidžia rašyti tai, kas priešinga mano įsitikinimams, kad mano autobiografiją jie ir taip gerai žino. Tada saugumietis dar labiau supykęs ėmė šaukti:
- Kiek aš su tavimi čia terliosiuosi ir aušinsiu burną? Aš tau jau ne kartą sakiau, kad, jei tu mums nedirbsi pagal tą pasižadėjimą, tai tavo likimas bus nepavydėtinas: būsi sunaikintas arba uždarytas į kalėjimą!
Šiame susitikime aš buvau išlaikytas apie tris valandas. Jaučiausi nerviškai labai sukrėstas. Manydamas, kad gali blogai baigtis ir, norėdamas būti kunigu, nusprendžiau parašyti autobiografiją, pasirinkti slapyvardį, bet vykdyti negalvojau.
Pagaliau parašiau autobiografiją, tada saugumietis liepė pasirinkti slapyvardį. Kai ilgai nesugalvojau, jis pats pasiūlė "Vyturio" slapyvardį. Saugumietis liepė parašyti raštišką pasižadėjimą, kuriame nurodoma, kad bet kokius pranešimus, skirtus saugumui, pasirašysiu "Vyturio" slapyvardžiu. Visa tai irgi reikėjo išlaikyti paslaptyje.
Susitikimo pabaigoje Vincas pareiškė, kad rugpjūčio 2 d. reikės susitikti Vilniuje. Davė namų adresą ir telefono numerį.
Paskirtą dieną anksti rytą nuvažiavau iš Alytaus į Vilnių. Susitikom prie "Gintaro" viešbučio. Čia jis vėl pirmas įėjo į paskirtą kambarį, o man liepė užeiti po kelių minučių.
Saugumietį Vincą domino mano laikysena. Klausinėjo apie mano pažintį su uoliais kunigais, jo vadinamais "ekstremistais". Teiravosi, ką aš girdėjęs apie ekskunigą Starkų, Sidabravo parapijoje metusį kunigo pareigas. Pastarąjį iškėlė kaip žmogų be veidmainystės, suradusį tikrąjį kelią. Tuo tarpu kun. Alfonsą Svarinską, kun. Sigitą Tamkevičių, kun. Juozą Zdebskį ir kt. apibūdino kaip tarybinės santvarkos šmeižikus.
Šis susitikimas užsitęsė dvi valandas. Išsiskiriant kelionės išlaidoms Vincas davė 25 rb. prieš tai liepęs parašyti, kad iš saugumo komiteto aš einamiesiems reikalams paėmiau nurodytą sumą pinigų. Matydamas mano nerimą dėl sutikimo bendradarbiauti, saugumietis dar liepė man atvažiuoti į Vilnių po savaitės, t.y. rugpjūčio 9 dieną.
Paskirtą dieną vėl išvažiavau į Vilnių. Man paskambinus, Vincas nurodė, kad pokalbis vyks netoli nuo rašytojos Žemaitės paminklo esančiame viešbutyje. Į nurodytą kambarį įėjome kaip ir visais atvejais: jis pirma, o aš po kelių minučių. Klausinėjo apie daug ką. Įspėjo mane, kad būčiau atsargus seminarijoje su kitais klierikais, kad kokiu nors būdu neišsiduotų apie bendradarbiavimą. Išsiskiriant vėl kelionės išlaidoms davė 10 rb. Ir užtikrino, kad dabar mano įstojimas į seminariją esąs garantuotas, kad nereikia graužtis - viskas būsią kuo geriausiai. Per pirmąsias Kalėdų atostogas žadėjo man paskambinti į namus. Ir vėl teks susitikti, nes gali iškilti įvairių klausimų.
Šis ketvirtasis susitikimas su saugumiečiu Vincu Vilniuje buvo paskutinis, į kurį aš ėjau pagal žodinį iškvietimą. Daugiau nėjau į panašius susitikimus ir ateityje neisiu, nes tai nesiderina su klieriko sąžine.
Rugpjūčio 10 dieną gavau telegramą, kad esu priimtas į Kauno kunigų seminariją. Niekas nei iš kunigų, nei iš artimųjų net nenutuokė, kokie sunkūs buvo "stojamieji egzaminai", privertę daryti sąžinės kompromisus.
Per pirmąsias Kalėdų atostogas nesulaukęs mano skambučio, saugumietis Vincas paskambino man į namus. Bet, manęs neradęs, namiškiams prisistatė kaip geras mano draugas, kuriam aš turiu paskambinti. Supratau, kas per "draugas" skambino. Nesulaukęs iš manęs skambučio per šias atostogas, stengėsi sugauti per kitas, bet vis nerasdavo namuose. Tik antrojo kurso pabaigoje, per Velykų atostogas, man pakėlus ragelį, Vincas klausė, kodėl aš jam nepaskambinau. Atsakiau jo nepažįstąs ir nenorįs turėti su juo jokių reikalų. Saugumietis pagrasino, kad tai geruoju nesibaigsią. Tada aš padėjau ragelį, nesileisdamas į jokias kalbas.
1980 m. gegužės 27 d. gavau oficialų pranešimą iš Vilniaus valstybinio saugumo. Jame buvo nurodyta, kad esu kviečiamas liudininku gegužės 28 d. 10 val. pas tardytoją Balčiūną.
Dideliam mano nustebimui saugumo rūmuose vėl pasirodė saugumietis Vincas, o ne tardytojas Balčiūnas. Aš tuoj pareiškiau:
- Esu kviestas ne pas jus, o pas tardytoją Balčiūną. Ko čia jūs atėjote? - paklausiau jo.
Saugumietis suriko:
- Tu ką, snargliau, rupūže... nenori jau pažinti manęs?! Spėjai jau pamiršti tai, ką buvai pasižadėjęs Alytuje?! Nurodinės čia jis dar man, piemuo! Kalbėsi su manimi ir su tardytoju Balčiūnu!
- Prašau nesikolioti. Jei koliositės - su jumis nekalbėsiu.
- Žiūrėk, kaip tave išauklėjo visokie svarinskai ir tamkevičiai. Tu jau pasidarei labai didelis ponas ir nenori visiškai su mumis kalbėtis, - ironizavo saugumietis.
Matydamas, kad aš nenoriu su juo kalbėtis, pykstu, Vincas telefonu pakvietė kitą, pavardės nepasisakiusį saugumietį, matomai, vyresnį pareigūną. Pastarasis atsinešė kažkokius popierius, turbūt mano bylą, ir pradėjo vardinti seminarijoje padarytus "nusikaltimus". Pirmasis "nusikaltimas", kad aš šv. Juozapo dieną 14 min. skaičiau savo kurse referatą apie Rūpintojėlį ir Vytį. Supratau, kad kurse ne aš vienas buvau užverbuotas, dar kažkas yra, kuris uoliai informuoja saugumo organus. Antrasis "nusikaltimas", - kad parašiau politiniams kaliniams laiškus. Iš dešimties kaliniams parašytų laiškų tik viena Nijolė Sadūnaitė gavo, nes ji buvo jau tremtyje. Visi kiti buvo sulaikyti Vilniaus saugume. Ypač saugumiečiams nepatiko velykinis pasveikinimas: "Mielas broli /sesuo/ Kristuje,
Kristaus kryžiaus istorija nesibaigia Jo mirtimi. Pro kapą turime žiūrėti į ateitį ir galvoti apie galutinę pergalę ir kryžiaus triumfą" /Šv. Velykos, 1979 m./
Perskaitęs laišką, adresuotą Viktorui Petkui, nepažįstamasis saugumietis paklausė, dėl ko aš jam rašiau sveikinimą? Juk jis man nėra joks giminė? Atsakiau, kad jis man dvasios brolis ir kad kataliko pareiga sušelpti kalinį maistu, drabužiu ar bent laišku.
- Tu negalvok, kad mes esame kvaili ir nesuprantame, kas yra toje religinėje mintyje paslėpta. Kokios, po velnių, tu pergalės ir triumfo linki tam banditui?! - nervinosi saugumietis.
Ir kiek galėdamas saugumietis juodino Viktorą Petkų, Petrą Paulaitį. Kai bandžiau jam prieštarauti, liepė man nutilti. Panašiai ir mano tėvą išvadino banditu. Sakė, kad ir aš jų pėdomis sekąs.
Po to įėjo tardytojas Balčiūnas. Jį domino klausimai: ar aš pažįstu Anastazą Janulį? Ar jis neatveždavo į seminariją pogrindinės spaudos? Atsakiau, kad artimai nepažįstu, tik girdėjęs apie jį ir kad į seminariją niekada jis nieko nebuvo atvežęs. Tardytojas pyko, grasino baudžiamuoju straipsniu už melagingus parodymus. Tvirtino, kad Janulis prisipažinęs, jog man į seminariją atveždavęs pogrindžio leidinių. Viską paneigiau. Tardymas užtruko vieną valandą. Tardytojui Balčiūnui reikalaujant ir gąsdinant išmetimu iš seminarijos, po tardymo protokolu pasirašiau.
Jam išėjus, vėl "auklėjo" saugumiečiai. Teiravosi, kas daugiau per Spalio šventes himno metu sėdėjo. Atsakiau, kad nemačiau. Klausė, ko važiavęs pas kun. Alf. Svarinską ir S. Tamkevičių, ką ten kalbėjome. Atsakiau, kad čia mano sąžinės reikalas. Tada vienas iš jų ėmė šaukti, kad tokiems kaip aš ne vieta seminarijoje, nes ten ir bręsta tokie kaip Svarinskas ir Tamkevičius. Liepė man rašyti pasiaiškinimus dėl visų tų "nusikaltimų", padarytų seminarijoje per 3 metus. Rašyti kategoriškai atsisakiau, nes nelaikau tai nusikaltimais. Išsiskiriant pasakė, jog būsią blogai, jeigu nevykdysiu tai, ką pažadėjau. Ir jei toliau save taip vesiu, teks palikti seminariją. Sakė, kad vasarą teks dar susitikti.
Iš viso tą dieną saugumo rūmuose buvau išlaikytas 5 val. Pagrindinis iškvietimo tikslas buvo ne tik tardyti dėl Janulio bylos, kiek įbauginti mane. Mane "auklėjo" tardytojas Balčiūnas ir dar keturi saugumiečiai.
Šiuo atveju Jums, Viršininke, ir visiems saugumo darbuotojams, noriu priminti SNO Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, priimtos 1948 m. gruodžio 10 d., 12 ir 20 straipsnius, kuriuos pažeidė saugumietis Vincas bei kiti jūsų darbuotojai:
12 str. skelbia, kad "negalima savavališkai kištis nė į vieno žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, negalima kėsintis į korespondencijos slaptumą arba į jo garbę ir reputaciją. Kiekvienas žmogus turi teisę, kad įstatymas jį saugotų nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų."
20 str. 2-oje dalyje skelbiama: "Niekas negali būti verčiamas stoti į kokią nors organizaciją."
Baigdamas šį atvirą laišką Jums, Viršininke, prašau ir reikalauju:
1/ 1977 m. birželio mėn. parašytą mano pasižadėjimą bendradarbiauti su Valstybės saugumo organais laikyti negaliojančiu, nes buvo panaudota moralinė prievarta.
2/ Nešantažuoti ir neversti bendradarbiauti su saugumu jaunuolių, trokštančių būti kunigais.
3/ Leisti Lietuvos vyskupams, valdytojams ir seminarijos vadovybei laisvai, nepriklausomai nuo Religijų reikalų įgaliotinio spręsti apie kandidato į kunigus tinkamumą.
4/ Palikti visišką laisvę kiekvienos vyskupijos vyskupui ar valdytojui laisvai paskirti ar iškelti kunigą į bet kurią parapiją.
Kreipdamasis į Jus, remiuosi LTSR Konstitucijos 47 str., kuris leidžia pateikti valstybės organams pasiūlymus, kritikuoti trūkumus.
Kiauklių klebonas kun. Rokas PUZONAS
Kiaukliai, 1984.XII.25.