-
Svetainės pradžia
- BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos steigėjas ir redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ tremtyje Tomsko srityje, Krivošeine. 1988 m.
Vidas Spengla
BAŽNYČIA,
„KRONIKA“
IR
KGB VORATINKLIS
Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas
Knyga PDF 
fotografinė kopija: 
Internete: 
KATALIKŲ AKADEMIJA Vilnius 2001
„LKB KRONIKOS“ GENEZĖ, JOS BALSAS LIETUVOJE IR PASAULYJE
I. „LKB Kronikos“ genezė ir
jos balsas Lietuvoje
1. Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis sovietmečiu
1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą buvo padalyta Europa, taip pat ir Lietuva. Dar po poros pakoregavimų visa Lietuva buvo atiduota SSRS įtakos sferai. 1940 m. birželio 15 d. šio pakto nutarimai buvo realizuoti: Lietuvą, Latviją ir Estiją okupavo Sovietų Sąjunga. Tačiau oficialaus okupacinio Lietuvos statuso SSRS nenorėjo, todėl 1940 m. liepos 14-15 d. buvo suorganizuotas Liaudies seimo rinkimų farsas. „Išrinktas“ seimas savo pirmajame posėdyje liepos 21 d. paskelbė sovietų valdžią ir nutarė prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį. Rugpjūčio 3 d. Lietuvos delegacija iš Maskvos parvežė Lietuvai „Stalino saulę“. Juridiniu farsu įforminę „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į SSRS, okupantai ir jų kolaborantai Lietuvoje jau galėjo atviriau ir drąsiau imtis savo sumanymo: įgyvendinti politinius, socialinius ir ideologinius tikslus - kuo greičiau sovietizuoti ne tik Lietuvos ūkį, bet ir jos dvasią.
Dauguma Lietuvos gyventojų, ypač jos politiniai veikėjai ir intelektualai, iš karto suprato, kad tai Lietuvos okupacija, su kuria taikstytis negalima. Šią žmonių nuostatą žinojo ir okupantai. Kad būtų palaužtas bet koks organizuotas pasipriešinimas rengiamiems seimo rinkimams, 1940 m. liepos 7 d., prabėgus vos trims savaitėms po Lietuvos okupacijos, Saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus pasirašė
Antano Sniečkaus 1940 07 07 patvirtinto plano pirmosioms sovietų represijoms Lietuvoje faksimilė. (LYA. F. K-l. Ap. 10. B. 1, 1. 231)
Taip smarkiai užsimota ne tik prieš politines Lietuvos partijas, bet ir prieš Bažnyčią todėl, kad tai buvo pagrindinės kliūtys realizuojant lietuvių tautos įliejimą į broliškų sovietinių tautų šeimos konglomeratą, kad jame ištirptų. Tai ir buvo pagrindinis sovietinės politikos tikslas. Jam pasiekti reikėjo, kad Lietuva netektų savo istorinio, tautinio ir religinio identiteto tęstinumo.
Taip jau susiklostė, kad Lietuva, nors paskutinė Europoje priėmė 'krikščionybę, bet per 600 metų labai suaugo su jos istorija ir kultūra: krikščionybės dėka išsaugotas lietuviškas žodis (Martynas Mažvydas), carinės okupacijos metais išblaivinta, apsaugota nuo surusinimo ir išsigimimo tauta (vysk. Motiejus Valančius), be to, krikščioniškos moralės žmonės daugiausia prisidėjo kuriant Lietuvos nepriklausomybę, ugdant jos kultūrą ir net ūkį (žemės ūkio reformatorius - kun. Mykolas Krupavičius). Sovietiniai okupantai, siekdami pakirsti tautos istorinę ir tautinę savimonę, suvokė, kad to neįmanoma padaryti neišrovus katalikų tikėjimo, nes tie du dalykai lietuvio širdyje yra glaudžiai susiję. Tai juos vertė skelbti kovą Bažnyčiai. Negana to, Lenino sukurtoji bolševikų ideologija religiją laikė pažangos stabdžiu, „liaudies opiumu“. Ši fanatiška antireliginė nuostata tapo sovietinės ideologijos ir ateistinės propagandos pamatu.
„LKB KRONIKOS“ SEKIMAS
IR KGB KOVA PRIEŠ JĄ LIETUVOJE
Vartant KGB dokumentiką aiškiai matyti, kad 8-9-ajame dešimtmetyje vienas iš pagrindinių LSSR KGB uždavinių buvo kova prieš LKB Kroniką ir Aušrą. Visam šiam darbui vadovavo LSSR KGB pirmininko pavaduotojas gen. mjr. Henrikas Vaigauskas bei jo valdiniai: 5-osios tarnybos viršininkas plk. Edmundas Baltinas ir tos tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas (paskutiniaisiais metais) pplk. Juozas Radzevičius. Kadangi dėl šių leidinių dažnai buvo keliamos baudžiamosios bylos, į darbą būdavo įtraukiami tardymo skyrius, ekspertai, OTO - operatyvinis technikos skyrius, o vykdant raidines (literines - S, T, NN, D) priemones bei SSRS KGB sankcionuotas specialiąsias priemones - 7-osios ir kitų tarnybų, taip pat net iš Maskvos atsiųsti KGB darbuotojai.
Nors LSSR KGB 5-osios tarnybos operatyvinės bylos išvežtos ar sunaikintos, tačiau iš likusių įrašų baudžiamosiose bylose bei kitoje jų dokumentacijoje matyti, kad sekimo bylų buvo labai daug. Pavyzdžiui, rašoma, kad kun. Ričardas Repšys buvo DON1 Nr. 1504 objektas, o kun. Juozas Zdebskis -DON Nr. 1789. Šie keturženkliai numeriai byloja, kad ne mažiau buvo ir operatyvinių bylų. Baudžiamosioms byloms medžiaga buvo renkama operatyvinėse bylose. Pavyzdžiui, baudžiamoji byla Nr. 395 (nuteistų už LKB Kronikos dauginimą Petro Plumpos, Virgilijaus Jaugelio, Povilo Petronio, Jono Stašaičio ir Adolfo Patriubavičiaus) buvo pradėta pagal surinktą grupinėje operatyvinėje tyrimo byloje (DGOR2) Nr. 8 medžiagą. Ses. Nijolei Sadūnaitei baudžiamoji byla pradėta pagal operatyvinio tikrinimo bylos (DOP 3) Nr. 1004 medžiagą. Kunigams A. Svarinskui, S. Tamkevičiui, J. Zdebskiui, buvo renkama medžiaga pagal grupinę operatyvinio tyrimo bylą Voratinklis (rus. - Pautina). Iš likusių KGB dokumentų žinoma, kad Kronikos, Aušros ir kitai pogrindžio spaudai sekti buvo vedamos operatyvinės bylos: Leidėjai (rus.- Izdateli), Tamsybininkai (rus. - Mrakobiesy) ir kitos. Kadangi buvo leidžiama daug ir kitos pogrindinės spaudos (Alma Mater, Perspektyvos, Vytis, Dievas ir Tėvynė, spaustuvės ab patriotiniai leidiniai bei daug kitos religinės ir tautinės literatūros), nėra abejonės, kad tokių operatyvinių bylų buvo tūkstančiai.
Buvo reguliariai (bent kasmet) parengiami visų operatyvinių bylų agentūrinių operatyvinių priemonių planai, kuriuose numatoma, kuriuos agentus ir patikėtinius (pusagenčius) panaudoti sekimui, kuriuos naujus agentus įtraukti ar užverbuoti iš asmenų, kuriais pasitiki sekamieji, kokią konkrečiam agentui sukurti legendą ir kaip jį infiltruoti į sekamųjų grupę. Toliau eidavo operatyvinių techninių priemonių panaudojimo planas: kurių įtariamųjų sekti telefoninius pokalbius (priemonė S), kurių butuose įrengti bendrojo slapto klausymosi aparatūrą (T), t. y. tokią, kai girdima visa, kas vyksta kambaryje; kuriuose pašto skyriuose ir kas privalo kontroliuoti bei prireikus kopijuoti sekamųjų siunčiamą ir gaunamą korespondenciją (priemonės F ir PK); kurių sekamųjų butuose ar kitose jų patalpose atlikti slaptą kratą (priemonė D); kur įrengti stacionarinius ar laikinus sekamųjų stebėjimo punktus; kaip organizuoti išorinį jų stebėjimą, t. y. kaip per išvykas sekliams juos sekti mašinomis, nustatyti visus butus, kur jie apsilanko, ar asmenis, su kuriais susitinka (priemonė NN), kad būtų išaiškinti bendrininkai, vadinamieji ryšiai. Be šių, vadinamųjų literinių priemonių, dar buvo užkoduotų priemonių, kaip antai: Stiklas (Steklo), Veidrodis (Zerkalo), Tranzitas (Tranzit) ir vadinamųjų spec, priemonių, kurios, atrodo, dažniausiai būdavo skirtos sekamajam žaloti arba sunaikinti.
Nėra išlikę dokumentų, ar Kronikai sekti dar buvo vedama kokia nors (be Voratinklio) kita ar kitos grupinės operatyvinės bylos, tačiau iš likusių dviejų šaltinių - kun. Juozo Zdebskio operatyvinio tyrimo bylos Nr. 242 bei iš KGB surinktų Kronikos numerių dokumentacijos, jų tvarkymo, tyrimo ir daromų išvadų - aišku, kaip labai buvo stengiamasi nustatyti jų leidėjus, o pačius leidinius likviduoti.
Įspūdinga yra kun. Juozo Zdebskio operatyvinio tyrimo byla Nr. 242, kurią pravartu truputį plačiau apžvelgti. Šioje byloje aiškinamasi LKB Kronikos ir kitų pogrindžio leidinių leidyba, dauginimo ir platinimo vietos bei šį darbą dirbantys asmenys, taip pat perdavimo į Vakarus kanalai.
„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJAI
IR REPRESIJOS PRIEŠ JUOS
1. Pirmasis KGB bandymas susidoroti su LKB Kronika
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika buvo pradėta leisti 1972 m. kovo 19 d., o tų pačių metų liepos 5 d. LSSR prokuratūra jai pradėjo baudžiamąją bylą. Bylą tirti buvo pavesta LSSR KGB.
Be abejo, KGB jau iki tol stengėsi nustatyti Kronikos pasirodymo aplinkybes - jos straipsnių autorius, leidėjus, informacijos šaltinius ir kt., tačiau, prokuratūrai priėmus sankciją, šis tyrimas įgijo oficialų, teisišką pagrindą. Per pusantrų metų KGB darbuotojams, matyt, pavyko šį tą nustatyti, nes LSSR KGB Tardymo skyriaus viršininkas plk. E. Kisminas 1973 12 14 rašo SSRS KGB Tardymo skyriaus viršininkui gen. ltn. A. Volkovui ataskaitą apie Kronikos bylą. Jis rašo, kad iki šiolei išleista 7 Kronikos numeriai. Šeši numeriai persiųsti į užsienį. Kronika spausdinama rašomosiomis mašinėlėmis, dauginama ERA ir rotaprintu. Šie dalykai nustatyti operatyviniu tyrimu (sekimu, šnipinėjimu ir kt. priemonėmis) bei per tardymus. Toliau E. Kisminas rašo:
Suderinus su Lietuvos Komunistų partijos Centro komitetu ir KGB bei sankcionavus respublikos prokurorui, buvo numatyta 1973 m. lapkričio 19 d. pradėti realizuoti operatyvines bylas, atliekant kratas pas pagrindinius tyrimo objektus: kun. Algimantų Keiną, kun. Jonų Bukauskų, kun. Jonų Lauriūnų, taip pat pas Povilų Petronį, Petrų Plumpą, Jonų Stašaitį, Janinų Lumbienę, Juozų Urbonų, Juozą Tarnauską, Jonų Špoką, Vytautą Vaičiūną ir kitus.
<...> Atlikta 51 krata, kurių metu paimti 2 dauginimo aparatai ERA, 4-erios spausdinimo staklės, 15 rašomųjų mašinėlių, apie 600 kg linotipinio šrifto, apie 30 egz. įvairių „Kronikos“ numerių ir 780 jos išspausdintų lapų, apie 3700 lapų kito pobūdžio nelegaliai išleistos religinės literatūros, 130 ideologiškai žalingos literatūros knygų, apie 300 kg popieriaus, 6 presai ir 5 specialūs įrišimo peiliai, 140 kg išspausdintų religinės literatūros lapų 1.
Toliau ataskaitoje rašoma, kad 1973 11 22 areštuotas Povilas Petronis. Kratų metu pas Kazį Gudą ir Adolfą Patriubavičių paimtos dvi P. Petroniui priklausančios EROS. Pas Juozą Veprauską, Joną Špoką ir Algimantą Razbicką paimtos taip pat P. Petroniui priklausančios spausdinimo staklės, rasti jo archyvai.
Tą pačią dieną areštuotas Petras Plumpa. Jis kaltinamas antisovietinės literatūros gamyba ir platinimu, vertimusi uždraustu amatu (poligrafija) ir fiktyvaus paso padirbdinimu. P. Plumpa kaltas neprisipažino ir tardomas atsisakė duoti parodymus.
Tą pačią dieną areštuotas Adolfas Patriubavičius, Algimantas Razbickas; jie kaltinami spausdinimo staklių laikymu ir įvairios literatūros spausdinimu.
1973 m. gruodžio 4 d. areštuotas Jonas Stašaitis. Jis pas Zenoną Urbaną buvo įrengęs spausdinimo stakles.
Tardymo tikslas - nustatyti LKB Kronikos spausdinimo ir platinimo iniciatorius. Tardė kpt. Markevičius (grupės vadovas), YSB 2 vyr. tardytojas mjr. Liniauskas, kpt. Pilelis, kpt. Marcinkevičius, leitenantai Gasparavičius, Balčiūnas ir Jurkštas. Daiktiniams įkaičiams apžiūrėti sudaryta 10-ies operatyvinių darbuotojų grupė 3.
LSSR KGB archyve yra ši 16 tomų baudžiamoji byla. Povilas Petronis ir kiti iš pradžių baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti tiriant baudžiamąją bylą Nr. 345. Ši byla, kaip rašoma KGB dokumentuose, pradėta dėl gaminimo ir platinimo „LKB Kronikos“, kurioje skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką.
„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJŲ ATSIMINIMAI
Arkivysk. SIGITAS TAMKEVIČIUS SJ
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika
Seniai nedavė ramybės mintis, jog reikia parašyti nors trumpus atsiminimus apie tai, kaip atsirado ir buvo leidžiama LKB Kronika: be manęs, jų niekas neparašys. Rašymą vis atidėliojau, nes trūko laiko. Dabar laiko turiu, - saulei leidžiantis Pan America lėktuvas pakilo iš Kenedžio oro uosto ir Maskvoje nusileis tik rytoj per pietus...
Pradėjau mokytis Kauno kunigų seminarijoje dar Chruščiovo laikais, 1955 metais. Tikriausiai pasisekė, nes tuo laiku niekas manęs neverbavo būti šnipu, niekas nieko nereikalavo, ko neatlikęs būčiau turėjęs palikti seminariją. Trečiais metais buvau paimtas į sovietinę armiją ir sugrįžęs neradau to, ką buvau palikęs: buvo pasikeitusi ne tik seminarijos vadovybė, bet ir jos dvasia. Vietoj kan. Kazimiero Žitkaus (Vinco Stonio) rektoriumi buvo kun. Alfonsas Lapė. Mane stebino kai kurie klierikai, kurie agitavo, jog nereikia melstis. Kai 1961 m. vasarą buvau iškviestas į Lazdijų rajono pasų poskyrį, o iš čia nuvežtas į KGB skyrių, kur saugumietis Jonas primygtinai įkalbinėjo „draugauti“, tada supratau, kas sujaukė seminarijos dvasią. Nors kruvinas stalinizmo laikotarpis tolo į praeitį, bet virš Tėvynės ir Bažnyčios rinkosi vis tirštesni debesys. „Neklystanti ir neklaidinanti“ kompartija mums planavo „šviesią ateitį“, kuriai trukdė tautiškumas ir religija. Religijų reikalų taryba uoliai vykdė partijos programą - naikinti tikėjimą. Buvo suvaržyta ne tik kunigų seminarijos veikla; pačius kunigus spygliuota įstatymų ir instrukcijų tvora buvo bandoma uždaryti klebonijose merdėti. Neklusniesiems grėsė bausmės - nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros. Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožančių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti: Dievo ar žmogaus? Buvo žengti pirmieji pasipriešinimo žingsniai, kurie ir atvedė prie Kronikos.
Vienminčiai kunigai kartkartėmis rinkdavomės aptarti einamųjų reikalų ir pastoracijos klausimų. Viena iš didžiausių bėdų buvo neaiški ateitis: kasmet mirdavo kelios dešimtys kunigų, o seminarija savo vartus atverdavo vos penkiems klierikams, kiti likdavo už vartų. Sovietinės valdžios planas buvo aiškus: kuo greičiau iki minimumo sumažinti kunigų skaičių, dirbančius uždaryti klebonijose, o kai kuriuos net užverbuoti savo agentais. Tokiu būdu Bažnyčiai bus suduotas mirtinas smūgis: netekusi ganytojų ji pradės merdėti.
Ką daryti?
Šis klausimas nedavė ramybės visiems, kas gyveno Bažnyčios reikalais. 1968 m., bediskutuojant Bažnyčios problemas, kilo sumanymas pradėti reikalauti, kad būtų panaikintas priėmimo į kunigų seminariją limitas, o apie Bažnyčios persekiojimą pabandyti informuoti laisvąjį pasaulį.
Telšių ir Vilkaviškio vyskupijose radosi pirmosios peticijos, kurios išgąsdino partiją ir saugumą: už tai vieni kunigai buvo išbarti, kitiems uždrausta eiti pareigas. Peržengti geležinę užkardą tuo metu buvo sunku, bet įmanoma. Pradėjome nuo to, kad šiek tiek informacijos rašomąja mašinėle parašėme ant balto audeklo ir įsiuvome į drabužį moters, važiavusios į JAV. Vėliau pasisekė užmegzti ryšį su Maskvos disidentais. Maskvoje studijavęs Arimantas Raškinis supažindino su Sergejumi Kovaliovu, tapusiu dideliu lietuvių draugu.