Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

AUŠRA 
NR. 19 [59]

1. Gelbėkime save ir savo tautą.

2. Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinės grupės kreipimasis į SNO generalinį sekretorių K. Valdhaimą.

3. Tiesos žiburys (eil.).

4. SOS! SOS! SOS! (Antanas Terleckas turi būti išlaisvintas!).

5. „Patobulinta" carinė priespauda.

6. Istorijos fenomenas.

7. Vladas Kalpokas (Iš partizaninio judėjimo Lietuvoje).

8. Žinios (Įspūdžiai iš pirmojo blaivininkų susitikimo ir kt.).


Lietuva 
1979 m. lapkritys

Keturi žiaurios okupacijos dešimtmečiai ne tik sukomplikavo Lietuvos ekonominį gyvenimą, nualino gamtą, sumažino jos išteklius, sunaikino daug kultūros vertybių, bet kelia ir didžiulę grėsmę tolesniam tautos egzistavimui.

Viena iš pačių didžiausių okupacijos blogybių, kertančių tautos gyvybės šaknis, yra girtavimas ir alkoholizmas. Dėl šios blogybės kasdien yra šeimos, žūsta avarijose ir kituose nelaiminguose įvykiuose dešimtys žmonių, gausėja susirgimų įvairiomis psichinėmis ligomis, vis daugiau gimsta fiziškai ir psichiškai nepilnaverčių žmonių. O kiek padaroma sunkių nusikaltimų ir patiriama dvasinių bei materialinių nuostolių! Jokia statistika viso to neįmanoma išreikšti. Kai kas šią nelaimę lygina netgi su pokario metų fiziniu genocidu, kai per vieną dešimtmetį mūsų žmonių buvo tiek sunaikinta, jog tauta buvo atsidūrusi prie pat prarajos krašto. Jei ne po to sekęs atoslūgis, šiandien tikriausiai mūsų tautai ar bent jos kultūrai būtų rašomas nekrologas. Deja, ir vėl kartojasi panaši situacija. Tik šįkart okupacijos veiksniai sukūrė tokią situaciją, kad ne kiti mus, o mes patys save naikiname. Tai, žinoma, dar skaudžiau.

Norėdami toliau gyvuoti kaip tauta ir išsaugoti savo dvasines vertybes, turime viską realiai apsvarstyti ir, kol dar ne vėlu, stoti į žūtbūtinę kovą dėl savo tautos egzistencijos.

Kad iškilusi grėsmė yra tikrai reali, įtikinamai it vaizdžiai rodo žemiau pateikiami statistiniai duomenys, paimti iš š.m. rugsėjo mėn. įvykusio blaivininkų pasitarimo (Apie jo organizavimo sunkumus rašoma šiame numeryje „Žiniose" — Red.).

SNO GENERALINIAM SEKRETORIUI 
GERB. P. KURTUI VALDHAIMUI

Per 34 savo veiklos metus Suvienytųjų Nacijų Organizacija yra daug nuveikusi, skatindama ir spartindama pavergtųjų tautų išsivadavimo procesą bei gindama silpnesniųjų teises. Ta kilni SNO misija gerai žinoma ir lietuvių tautai. Kupina nuoširdžios padėkos ir solidarumo, ji nuolat stebi SNO pastangas įgyvendinti visame pasaulyje taiką, lygybę ir brolybę, kelti tautų ekonominį ir kultūrinį lygį, užtikrinti jų nacionalinio ir politinio apsisprendimo teises. Tačiau, džiaugdamasi kitų kraštų nepriklausomybės atkūrimu ir įvairiopa jų pažanga, Lietuva negali nejausti tam tikro kartelio ir nuoskaudos: kodėl SNO taip ilgai nepastebi kraujuojančių Lietuvos žaizdų, kodėl ji iki šiolei lieka abejinga tragiškam TSRS pavergtų tautų likimui? Ar šimtai tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukrų, kritusių pastaraisiais dešimtmečiais kovoje su raudonaisiais okupantais, nėra pakankamai motyvuota paraiška tautos nepriklausomybės atkūrimo bylai iškelti? Ar tauta, nesuklupusi per 40 sunkių nelaisvės metų, atlaikiusi fizinį ir dvasinį genocidą ir vis dar rodanti drąsos priešintis pavergėjams, nėra verta laisvės? Tad kodėl šiame garbingame tarptautiniame forume neginama jos šventa teisė būti laisva ir nepriklausoma?

Šiandien šis klausimas iškyla kiekvienam doram lietuviui, išgirdus tariant SNO vardą. Kaip motyvuoti ir paaiškinti šį išskirtinį SNO požiūrį į Lietuvos ir kitų TSRS engiamų tautų reikalus?

Kai kas Vakaruose tvirtina, jog tarybinis imperializmas yra nuožmus ir nieko nepaisantis, kad jokios kalbos ir jokie argumentai jo neįtikins, ir gera valia jis iš savo kolonijų nepasitrauks. Kas kita, kai tenka derėtis su demokratinėmis valstybėmis, kurios reaguoja į kritiką ir anksčiau ar vėliau paklūsta daugumos nuomonei. Kažkas net mėgina įrodinėti, kad įvairūs Tarybų Sąjungai reiškiami protestai tik apsunkina jos engiamų tautų būklę ir tylėjimas yra kur kas naudingesnis. Atseit, reikia laukti TSRS sudemokratėjimo, kol kažkada susiklostys palankios aplinkybės ir jau bus įmanoma užtarti ir tarybinio imperializmo užguitas tautas.

Ėjau aš žiburį tiesos iškėlęs, 
Ir bėgo nuo manęs visi. 
Ir veidą dangstėsi šešėliais, 
Nes sąžinė jų buvo neteisi.

O spindesy tiesos vainiko 
Baltieji kūdikiai paliko, 
Ir vargšai elgetos, ir tie, 
Kurie kaip žvaigždės nekalti.

SNO GENERALINIAM SEKRETORIUI 
P. KURTUI VALDHAIMUI

HELSINKIO SUSITARIMŲ BAIGIAMĄJĮ AKTĄ PASIRAŠIUSIŲ 
ŠALIŲ VYRIAUSYBĖMS

„TARPTAUTINĖS AMNESTIJOS" ORGANIZACIJAI

EUROPOS IR AMERIKOS HELSINKIO GRUPĖMS

1979 metų rugpjūčio 23 d. sukako 40 metų, kai Molotovo ir Ribentropo parašais buvo sutvirtintas dviejų diktatorių — Stalino ir Hitlerio — pasiryžimas okupuoti eilę Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvą. Šio slapto sandėrio protokolų įgyvendinimas atnešė žmonijai Antrąjį pasaulinį karą, o Lietuvai, Latvijai ir Estijai — nepriklausomybės netekimą su visais iš to sekusiais padariniais, kurie iki šiol apsprendžia tų respublikų politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą.

Šiuo reikalu 45 pabaltiečių grupė paskelbė protesto memorandumą, adresuotą eilės šalių vyriausybėms ir SNO. Jame buvo prašoma ne tik viešai pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą, bet taip pat likviduoti jo padarinius, t.y. išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo respublikų ir suteikti joms apsisprendimo teisę.

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis 
Ar jiems besuprantamos bus?

Maironis

I.

Istorija kartojasi. Rusiškasis imperializmas vėl smaugia mūsų tautą. Rusiškas ateivis vėl šeimininkauja mūsų namuose. Nesvarbu, kad baltuosius carus pakeitė raudonieji diktatoriai, kad vietoj dvigalvio erelio kabo kūjis su pjautuvu, o vietoj dvispalvės vėliavos plazda raudona. Pavergėjas tas pats, jo tikslai tie patys ir priemonės dažnai tokios pačios, Skirtumas gal tik tas, kad dabar viskas daroma moderniškiau, rafinuočiau, plačiau ir žiauriau.

Anais carinių rusų priespaudos laikais lietuvių tauta klusniai nenulenkė galvos, neatsiklaupė prieš pavergėją, bet priešinosi ir kovojo. Ši kova liko užfiksuota to laiko literatūroje, kuri taip pat buvo viena iš tos kovos priemonių. Simono Daukanto ir dr. Jono Basanavičiaus istoriniai veikalai, iš užmaršties iškėlę garbingą praeitį, vyskupo Motiejaus Valančiaus raštai, mokę garbingai gyventi ir drąsiai kovoti, Vinco Kudirkos straipsniai, žadinę žmones į aktyvią veiklą ir nurodinėję konkrečius tikslus, Šatrijos Raganos apysakos, ugdę taurius ir kilnius jausmus — buvo tarsi dvasinis maistas svetimųjų užgožtai, apiplėštai, kultūriniu badu marinamai tautai. Iš kitos pusės, visa ši literatūra buvo savo laiko produktas, atspindėjęs pačius svarbiausius ir esminius momentus bei problemas. Ne tiktai laikraščių korespondencijos ir straipsniai, bet ir moksliniai darbai buvo svarbiausių ir skaudžiausių ano meto reikalų ir klausimų pagimdyti. Todėl jie virto savotiškomis kronikomis, istoriniais šaltiniais, užfiksavusiais sunkią lietuvių tautos padėtį rusiškojo imperializmo letenoje. (Nenuostabu, kad šiandien tos medžiagos stengiamasi neskelbti arba ją leisti su rūpestinga atranka ir cenzūra).

Gyvendamas „išvystyto socializmo" sąlygomis, kaskart tvirčiau įsitikini, kad tavo tarybinė tėvynė visose savo pasireiškimo srityse — tikras istorinis fenomenas. O kaipgi. Jau pats jos gimimas buvęs iš esmės naujų politinių, moralinių ir ekonominių santykių kūrimas. „Tarybų valdžia — pirmoji valdžia pasaulyje, kuri iš tikrųjų įtraukė darbo žmonių mases į valstybės valdymą" („TSKP istorija", Vilnius, „Mintis", psl. 224). Apie 1918 m. įsigaliojusią RTFSR konstituciją Leninas rašė: „Pasaulyje nėra buvę tokių konstitucijų kaip mūsų". TSRS paskelbimas reiškė, kad „pirma kartą istorijoje buvo įkurta daugianacionalinė valstybė, laisvanoriškai susivienijus lygiateisėms tautoms, valstybė, kurioje nėra nacionalinės nelygybės ir priespaudos" („TS istorija", mok. priemonė IX-X klasei, Kaunas, „šviesa", 1975). Kur, kada buvo tokia partijos ir liaudies vienybė, kaip Tarybų Sąjungoje? Ar ne pirmą kartą istorijoje praktiškai įgyvendinta tokia demokratija, kaip pas mus? Kai įsigilini, tai sunku rasti šios valstybės — fenomeno gyvenime įvykį ar reiškinį, kuris nebūtų turėjęs „pasaulinės reikšmės", nebūtų buvęs pirmas toks savo rūšies įvykis ar reiškinys istorijoje, nebūtų fenomenalus.

Kad fenomenalumų sąrašas būtų pilnesnis, reikia pridurti, kad, tikriausiai, niekur ir niekad nėra buvę tokio teroro, tokio dvasinio asmenybės pavergimo ir tokio genialiai sukonstruoto apgavystės mechanizmo, kaip mūsų „socialistinėje tėvynėje". Fenomenas lieka fenomenalus visose srityse. Tad pradėsime nuo teroro.

IŠ PARTIZANINIO JUDĖJIMO LIETUVOJE 

1944 m. vokiečiams iš Lietuvos pasitraukus, Lietuvą vėl okupavo rusų kariuomenė. Greit po okupacijos bolševikai apskričių centruose įsteigė karinius komisariatus. Po dviejų savaičių kariniai komisariatai paskelbė vyrų mobilizaciją į rusų kariuomenę nuo 18 iki 55 m. amžiaus. Raudoni mobilizaciniai lapeliai rusų ir lietuvių kalbomis buvo iškabinėti visur. Tad ir mūsų apskrities vyrai (tada gyvenau Rokiškio apskr.), kurių amžius tinka, visi turi prisistatyti į karinį komisariatą. Nuvykau ten ir aš, nes tikrai žinojau, jog dėl tam tikrų priežasčių manęs į kariuomenę neims. Kaip gražu, kad iš 12 Rokiškio valsčių su maždaug 40000 gyventojų atvykome tik 7 vyrai. Ir iš šio skaičiaus nė vienas netikome į kariuomenę. Po komisijos gavę dokumentus, važiavome namo su džiaugsmu. Matėme, kad lietuviai neskuba klausyti naujų atėjūnų. Keista, kad į kariuomenę nestojo net vietiniai rusai, kurių mūsų kraše buvo ištisi kaimai.

Maždaug po mėnesio vėl buvo kartojamas vyrų šaukimas. Bet šį kartą valsčiaus valdžios atstovai, apylinkių pirmininkai ir sekretoriai, milicijos darbuotojai ir tarnautojai iš apskrities centro vaikščiojo po kaimus ir miestelius, nešiodami mobilizacijos šaukimus. Bet ir tai jiems nesisekė. Apie mobilizaciją daug ką perspėjo kai kurie milicijos darbuotojai. Todėl vyrai, pamatę ateinančius pareigūnus, tuojaus pasislėpdavo. Šaukimus pareigūnai nešiojo apie dvi savaites, bet juos mažai kam įteikė. Šaukimus reikėjo grąžinti į valsčius. Panašiai dėjosi visoje Lietuvoje. Respublikos karinis komisaras informavo Lietuvos Komunistų partiją ir vyriausybę apie esamą padėtį. Lietuvos bolševikinė valdžia bijojo apie tai pranešti Maskvai. Tų pat metų spalio mėn. įvykęs Komunistų partijos CK plenumas priėmė nutarimą organizuoti šaukiamojo amžiaus vyrų gaudynes. 1944 m. lapkričio mėn. iš apskričių centrų, valsčių tarnautojų ir kareivių buvo sudarytos ginkluotų aktyvistų grupės vyrų gaudynėms. Po kaimus ir miestelius naršė ginkluoti bolševikai ieškodami vyrų. Sugauta labai nedaug. Mat prieš gaudynes vėl buvo duota žinia apie gresiantį pavojų. Gaudynės vyko nakčia. Kai kur gaudytojus vyrai pasitiko šautuvų ugnimi. Drąsus vyras Petras Garška iš Sodelių km., Juodupės valsč., pamatęs besiartinančius gaudytojus prie sodybos, atidengė ugnį iš kariško šautuvo. Nuo jo taiklios šaulio rankos krito trys bolševikai. Tik gaila, kad po nelygios kovos žuvo ir pats Garška. Gaudynės truko ilgai — beveik kas savaitė, kol pasibaigė karas. Per gaudynių susišaudymus žuvo Kamajų valsč. partorgas Baronas ir to pat valsč. saugumo viršininkas Bušujevas bei draudimo agentas Baltrūnas.

ĮSPŪDŽIAI IŠ PIRMOJO BLAIVININKŲ 
SUSITIKIMO

1979 m. rugsėjo 8 d. 14 vai. Vilniuje, blaivininkų klube „šaltinis", įvyko pirmasis oficialus blaivininkų susitikimas — konferencija. Jos tikslas — žadinti iš apsnūdimo ir įtraukti į aktyvią kovą su girtavimu plačiąją visuomenę.

Buvo pakviesti žinomi antialkoholikai: VVU doc. J. Andriuškevičienė (turėjo kalbėti apie girtavimo paplitimo priežastis), VVPI kabineto vedėjas Vl. Voveris (apie saikingą alkoholio gėrimą kaip girtavimo ir alkoholizmo prielaidą), Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktorius, mokslų dr. prof. J. Vaitkevičius (apie pedagogų uždavinius ugdant nepakantumą alkoholiui), Vilniaus aukštosios partinės mokyklos kabineto vedėjas L. Bergeris (kodėl jis negeria alkoholio), liaudies poetas Just. Marcinkevičius („Meninė literatūra prieš girtavimą ir alkoholizmą"), psichoterapeutas A. Alekseičikas žadėjo papasakoti apie 32-jo tarptautinio kovos su alkoholizmu kongreso darbą.

Blavininkai pareiškė norą kalbėti dar ir šiais klausimais: LŽEMTI vyr. m. bendradarbis D. Balnionis — „Kaip aktyvinti negeriančiuosius kovai su girtavimu", VVP1 docentė A. Grabauskienė — „Vaikų darželis — nepakantumo alkoholiui pradų įdiegėjas", PSPIVF statybos sk. vyr. konstruktorius J. Kančys — „Kovą su girtavimu aktyvinantieji renginiai", VVU vyr. dėst. sociologas A. Mačiulis — apie kovos su girtavimu efektyvumo didinimą įtraukiant į blaivinimo darbą daugiau visuomenės narių, mokytojas pensininkas J. Mikulevičius (Alytus) — apie blaivininko ir blaivybės būrelio veiklą aktyvinant kovą su girtavimo plitimu, mokytoja D. Šilinienė (Ukmergė) — apie švietimo darbuotojų moralinę pareigą propaguoti blaivybę, Lietuvos TV vyr. redaktorius V. Turčinavičius — „Girtavimo ir saikingo gėrimo esmė blaiviu požiūriu".