• Lietuvos ir Tarybų Sąjungos religinio gyvenimo problemos
• Helsinkio nutarimų „vykdymas"
1977 m. birželio 29
LKB KRONIKA Nr. 28
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
Lietuva yra išbuvusi Rusijos okupuota beveik 200 metų (1795-1977), išskyrus trumpą 22 metų (1918-1940) laisvės laikotarpį. Lietuva per tą laiką nuo savo pavergėjų yra daug nukentėjusi. Ji buvo ne tiktai apiplėšta, bet turėjo ilgai ir sunkiai kovoti ir kentėti, siekdama išsaugoti savo didžiausias vertybes: katalikų tikėjimą ir tautiškumą. Lietuviai ilgą laiką buvo įvairiais būdais išnaudojami, persekiojami, masiškai tremiami ir net žudomi.
LTSR Vidaus Reikalų Ministrui
Kun. Prano Masilionio, Jono s.,
Pasvalio raj., Kriklinių p.,
P r a š y m a s
Gerbiamasis Ministre!
Jums reiškiu pagarbą ir palankumą!
Kaip žmogus su Žmogumi, noriu su Jumis pasidalinti savo rūpesčiu ir mintimis.
Kalbėsiu atvirai, nieko nenorėdamas įžeisti, pasitikėdamas žmoniškumu.
Jums galėtų būti žinoma, kad jau 6-7 metai, kaip veltui stengiuosi gauti leidimą aplankyti savo brolius ir seseris Amerikoje.
Per tą laiką mano brolis Juozas atsiuntė man tris formalius kvietimus, patvirtintus ir Rusijos atstovybės.
Nuo 1974 m. birželio mėn. Valst. saugumo komiteto darbuotojai pradėjo labai intensyviai sekti Nijolę Sadūnaitę.
Saugumo informatore tapo gretimo buto gyventoja mokytoja Aidietienė. Ji sąžiningai sekė, kas ateidavo pas Nijolę ir kada išeidavo. Telefonu pranešdavo saugumiečiams, kada pati Nijolė išeidavo iš namų. Praėjus trims dienoms po Nijolės suėmimo, saugumietis Vincas Platinskas pasigyrė pusbroliui Vladui Sadūnui, kad Aidietienė 1974 m. rugpiūčio 27 d. 14 vai. paskambino į saugumo komitetą ir pranešė, kad Nijolės bute girdisi rašomosios mašinėlės garsai. Po dviejų valandų atvyko didelė saugumiečių grupė ir, įsiveržę į Nijolės butą, pradėjo kratą. Saugumiečiai tarė Nijolei: „Esi katalikė, todėl kaip gali spausdinti „LKB Kroniką", kur surašytas tik melas ir šmeižtas apie tariamus tikinčiųjų persekiojimus". Nijolė drąsiai atsakė: „LKB Kronikoje" kiekvieno iškelto ateistų nusižengimo teisingumas patvirtintas tikinčiųjų ašaromis". Saugumiečiai dar tvirtino, kad straipsnis apie a.a. kanauninko Petro Raudos laidotuves tikriausiai yra parašytas Nijolės. Ji tai paneigė, sakydama, kad, jei ji būtų rašiusi, ji būtų žymiai plačiau aprašiusi saugumiečių įvykdytus trukdymus laidotuvių metu. Vėliau čekistai pradėjo tyčiotis iš a.a. kan. P. Raudos. Nijolė pasipiktino: „Jūs visi, kartu paėmus, nesate verti net vieno kanauninko kojos pirštelio!"
1977 m. balandžio 26 d. „Tiesoje" buvo atspausdintas platus Sidabravo klebono kun. Vytauto Starkaus straipsnis „Kodėl iš klystkelių pasukau", kuriame bandoma skaitytoją įtikinti, kad svarbiausia kun.' V. Starkaus „praregėjimo" priežastis—Vatikano radijo šmeižtai tarybų valdžios adresu. Kaip pavyzdį kun. V. Starkus nurodo faktą, kad Vatikano radijas apkaltino tarybinius autoinspektorius, atėmusius blaiviam kun. J. Zdebskiui vairuotojo pažymėjimą. Straipsnyje autorius V. Starkus tvirtina, kad su kun. J. Zdebskiu yra bendravęs ir žinąs, kad šis mėgstąs išgerti.
Kun. V. Starkus rašo, jog besimokydamas Kunigų seminarijoje įsitikino, kad tarybinė santvarka gerbia tikinčiųjų teises.
Perskaitęs straipsnį, kiekvienas kritiškesnis skaitytojas supranta, kad jis yra parašytas KGB, naudojantis kun. V. Starkaus ranka.
Kun. V. Starkus panevėžiečiams kunigams štai ką yra papasakojęs. Stodamas į Kunigų seminariją, buvo verbuojamas dirbti KGB agentu. Saugumiečiai sutiko leisti mokytis seminarijoje su sąlyga, kad po kelių kunigavimo metų mesiąs kunigystę. Kun. V. Starkus su šiuo reikalavimu sutikęs, galvodamas, kad po kunigystės šventimų kaip nors išsisuksiąs iš KGB pinklių.
Kaunas
1977 gegužės 22 kunigystės šventimus gavo šie Kunigų seminarijos V kurso auklėtiniai:
1. Jonas Alesius,
2. Ričardas Černiauskas,
3. Česlovas Degutis,
4. Vytautas Kadys,
5. Jonas Kauneckas,
6. Stanislovas Linda,
7. Marijonas Savickas,
8. Vincas Stankevičius,
9. Petras Tarvydas.
* * *
Levaniškių km. (Anykščių raj.)
Neopresbyteris Marijonas Savickas savo gimtinėje primicijų iškilmėms norėjo laikinai prie savo sodybos ant Nevėžio kranto pasistatyti palapinę, tačiau vietos kolūkio pirmininkas uždraudė. Tada kun. M. Savickas kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną. Netrukus kolūkio pirmininkas leido įsirengti palapinę pridurdamas: „Jei ne užsienis, mes jus visus iškartume". Mat, K. Tumėnas paaiškino kolūkio pirmininkui, jog, trukdant primicijas, būsiąs triukšmas, kurį sužinosiąs užsienis.