LTSR Vidaus Reikalų Ministrui
Kun. Prano Masilionio, Jono s.,
Pasvalio raj., Kriklinių p.,
P r a š y m a s
Gerbiamasis Ministre!
Jums reiškiu pagarbą ir palankumą!
Kaip žmogus su Žmogumi, noriu su Jumis pasidalinti savo rūpesčiu ir mintimis.
Kalbėsiu atvirai, nieko nenorėdamas įžeisti, pasitikėdamas žmoniškumu.
Jums galėtų būti žinoma, kad jau 6-7 metai, kaip veltui stengiuosi gauti leidimą aplankyti savo brolius ir seseris Amerikoje.
Per tą laiką mano brolis Juozas atsiuntė man tris formalius kvietimus, patvirtintus ir Rusijos atstovybės.
Paskutiniame kvietime pasirašė ir Amerikos valstybės sekretorius Henri Kissingeris bei Ohio valstijos ministras pirmininkas Braunas. Už tai jiems reiškiu nuoširdžią padėką.
Deja, į visus kvietimus čia man atsakė neigiamai. Niekada nenurodė priežasties.
Per tą laiką vieną prašymą parašiau Ministrui Pirmininkui, nuorašą nusiunčiau Jums, o Ministro Pirmininko laiškų skyrius man pranešė, kad ir patį mano prašymą nusiuntė Vidaus reikalų ministerijai, taigi Jums.
Jums pačiam, kaip Vidaus reikalų Ministrui, parašiau 4 prašymus, šiuos visus savo prašymus registravau pašte, bet nei iš Jūsų, nei iš Jūsų ministerijos negavau jokio atsakymo, net ir žinios, ar gavote mano registruotus laiškus.
Į Ameriką apsilankyti mane kviečia brolis Juozas, bet jis yra susitaręs su mano seserimis ir kitu mano broliu: jie visi mane kviečia. Kviečia dėl to, kad seniai matėmės, beveik prieš 40 metų, ir kad mes stovime visi prie kapų vartų, nes visi seni:
Man — 75 metai; broliui Adolfui, darbininkui, pensininkui—73; broliui Juozui, gydytojui, medicinos daktarui, kuris yra netekęs vienos kojos—63; seseriai Viktorijai, vyro pavarde Miknienei, gydytojai chirurgei, medicinos daktarei—66; seseriai Stanislovai, ligoninės tarnautojai—58 metai.
Prieš palikdami žemę, dar norim pasimatyti ir ilgam atsisveikinti. Tiesa, tai asmeniška, bet labai žmogiška, labai jautru...
Kai atsakoma vis neigiamai, širdis savaime pasijunta sužeista, lyg kalėjime...
O vis dėlto čia viešpatauja žmonės; jie nori ir siekia gero, bet žmonės, nors ir būtų genijai, geba apsirikti. Be to, kinta ir sąlygos: kas vakar buvo negera, šiandien gali būti naudinga.
Iš čia ir kilo noras Jums, kaip iškiliam ir atsakingam Asmeniui, pasisakyti porą minčių, kurios gali būti naudingos.
Vėl nuoširdžiai užtikrinu, kad nieko nenoriu įžeisti ar nuskriausti.
Malonėkite spręsti, ar aš apsirinku tardamas, kad neleidimas aplankyti savųjų yra nelogiškas ir žalingas.
štai motyvai: 1. Nelogiškas
Manęs, seno, eilinio piliečio, neišleidžia, o išleidžia jaunus, subrendusius, neeilinius žmones, sakysim, A. Solženicyną su „Archipelago Gulagu" bei visa šeima; Bukovskį, daugiau kaip 10 metų praleidusį psichiatrinėje ir lageriuose; Pliuščą, tiesiog iš psichiatrinės išleistą po kelerių metų varginimo; Simą Kudirką, po teismo ir kalėjimo vargų; Jurašų šeimą, Tomą Venclovą ir t.t.
Jie išvažiuoja pilni patirties, atsiminimų, jausmų, minčių. Išvažiuoja laisvi kalbėti ir veikti.
Ką gi begalėčiau Vakaruose apreikšti, ko Vakarai dar nežinotų!? O jei per neapdairumą ką nors ir pasakyčiau, ką tai bereikštų prieš srautą faktų ir pasisakymų, kurie iš Vakarų plūsta įvairiausių valstybių radijais?!
Argi šis nelogiškumas nepažeidžia valdančiųjų prestižo?!
2. Žalingas
Čia nekreipiama dėmesio į vieną dėsnį, kuris ūmai ir nesulaikomai formuoja žmonių sprendimą, būtent:
Tiesa, laisvė, tvarka, švara, kultūringumas, teisingumas, dorybės, žmonių gerovė ir pasitenkinimas, bičiulystė ir panašūs dalykai nesibijo atvirumo.
Atvirumo mirštamai bijosi melas, apgaulė, netvarka, išnaudojimas, neteisybė, prievarta, vergija, teroras, suokalbiai, rengiama pražūtis ir panašūs dalykai.
Vakarai atviri.
Ten visų antikomunistų sprendžiama, nes, anot jų, matyti, kad ten demokratija tikra, kad ten tikra laisvė, kad ten žmogus iš tiesų gerbiamas, kad ten klesti visuomenė...
Rusų komunistai uždari.
Savaime pradeda veikti anas dėsnis: aha, rusai komunistai slepia kažką baisaus.
Anot antikomunistų, susidaro prielaida, kad patys komunizmo vadai, kaip tik tie, kurie propagandoje komunizmą puošia taikos balandžiais,- kviečių vainikais, tekančia saule,—patys pirmieji labai prastai vertina komunizmą tikrovėje, nes mirštama baime saugo jį kalėjime, geležinėmis sienomis, be durų ir langų, kad tik kas nors neišneštų žinių, kad tik kieno nors kritiška akis nepastebėtų...
Reiktų labai susimąstyti, kiek dėl to negarbės ir nuostolio pačiam komunizmui ir jo vadams, jeigu nėra atvirumo.
Sakysim, Bukovskj kažkas Vakaruose paklausė: „Kiek lagerininkų Rusijoje?" Jis atsakė: „250 milijonų".
Šį teiginį nedelsiant reikėtų atremti. Bet kaip atremti, kai nepralaužiamas uždarumas kaip tik ir liudija iškalbingai!?
Po Lietuvą gana plačiai kursuoja jau ir lietuviškas Solženicyno „Archipelago Gulagas" vertimas.
Bukovskio, Amalriko, Pliuščo, Simo Kudirkos, Jurašų, „Lietuvos K. Bažnyčios kronikos", „Aušros" ir visų kitų asmenų ir leidinių pranešimai, kurie plūsta iš Vakarų visomis kalbomis, ligi smulkmenų atskleidžia rusų komunizmo tikrovę ir ją nuvainikuoja visų akivaizdoje.
Būtinai reikia gintis.
Efektyvus gynimasis—tik atvirumas: „Ateikite, matykite, visapusiškai ištirkite, įsitikinkite!"
Su atvirumu esmingai susijęs leidimas išvažiuoti svetur.
Komunizmo vadai ir ginasi, bet... tik tuščiais žodžiais, o prieš atvirumą užsisklendžia, kaip nuo mirties.
Anot antikomunistų, tas kategoriškas reikalavimas: „Nesikiškite į mūsų vidaus reikalus!"—nelogiškas.
Jeigu pasirašytos šitos didingos ir svarbios sutartys: Žmogaus teisių deklaracija ir Helsinkio dokumentai, tai tuo pačiu iškilmingu pasirašymu visos valstybės yra įgaliojusios viena kitą kontroliuoti, kaip vykdomi susitarimai.
Anot antikomunistų, jeigu tokio susitarimo nebūtų, tai patys susitarimai būtų neverti aukštųjų vadų, būtų tuščias niekalas, būtų idiotiški.
Užtat ir komunizmo vadų tas kategoriškas reikalavimas nesikišti į jų vidaus reikalus yra nelogiškas, žeminąs juos pačius, komunizmą ir jų valstybes.
Be to, šis reikalavimas yra ir išdavikiškas: jis kelia ne tik prielaidą, bet ir įsitikinimą, kad tik ką minėtų asmenų ir leidinių bei dokumentų žinios yra tikros.
Dėl to matyti iš transliacijų, kad Vakaruose susiformavo įsitikinimas, kad tas slepiamasis, uždarusis rusų komunizmas—vergija; kad Rusija—lageris; kad ten komunizmas—nemylimas; kad jis į protus ir širdis kalamas teroru; kad jis negyvenimiškas net ir ekonomiškai; kad betgi jo vadai kėsinasi jį primesti visai žmonijai, ją pavergti ir panašiai terorizuoti.
Šiems teiginiams likviduoti—būtinas atvirumas: leidimas žmonėms išvykti ir atvykti.
Jugoslavija labai atvira: daug tūkstančių darbininkų dėl uždarbio kasmet išvyksta į Vakarus ir vėl grįžta. Dėl to nenukenčia niekas. Vakarų partijos rimtai žengia į humanizmą ir atvirumą. Dėl to įgyja tik daugiau simpatijų.
Žmogaus teisių deklaracija ir Helsinkio susitarimai yra tikrosios laisvės ir žydinčios palaimos neišsenkančios versmės, iš seniausių laikų trokštamos žmonių, tautų ir žmonijos.
Už šias teises dabar žmonijoje audros pobūdžio plintantis sąjūdis. Ateitis—jų.
Jų realizavimas dabar—valstybių vadų šlovės vainikas, kuris nesibijo nei viešumo, nei audrų.
Dėl to ir aš, prisimindamas viską, ką čia rašau, žiūrėdamas visų mūsų bendros naudos, su pasitikėjimu Jus, gerbiamas Ministre, prašau išleisti mane į Ameriką apsilankyti pas brolius ir seseris.
Mano dokumentai galėtų būti Vilniuje, vizų skyriuje.
Kas man daryti, jeigu vėl būčiau neišklausytas?
Aš pasijausčiau labai nuskriaustas ir pavergtas.
Tuomet bučiau nuteiktas ir apspręstas niekada nebedalyvauti jokiose politiniuose rinkimuose bei balsavimuose.
Mano broliams ir seserims, jų bičiuliams ir visai Amerikos visuomenei būtų tik naujas ženklas, deja, nereikalingai duodamas, kad minėti kaltinimai—tikri.
Kam gi to reikėtų?!
P a s t a b a. Nuorašus išsiunčiau vyskupams, vyskupijų valdytojams, Ministrui pirmininkui ir Įgaliotiniui Tumėnui.
Su gilia pagarba kun. Pranas Masilionis
1977 m. gegužės 14 d.
Pasvalio raj., Kriklinių paštas
* * *
N.B. Gavęs prašymo nuorašą, Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas išsikvietė kun. P. Masilionį ir jam pagrasino, kad, jeigu jo prašymas bus atspausdintas „LKB Kronikoje", valdžia kun. P. Masilionio niekada neišleis į užsienį pas savuosius.
