K R O N I K A

1975 m. rugpiūčio 1 d. 35 valstybių atstovai Helsinkyje pasirašė saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamąjį aktą. L. Brežnevas išvakarėse pareiškė, kad „su pasitarimo rezultatais yra susiję lūkesčiai ir viltys, kurių nebuvo sukėlusi nė viena kita kolektyvinė akcija laikotarpiu po žinomų bendrų pokario metų sąjungininkų nutarimų".

Po Belgrado pasitarimo tapo aišku, kad Rytų Europos tautų viltys ir lūkesčiai neišsipildė. Pasitarimo principai, nors ir dalinai, buvo įgyvendinti tik eilėje Azijos, Afrikos ir P. Amerikos šalių.

Ar JAV prezidentas D. Fordas ir rangu žemesni politiniai veikėjai tikėjo, kad jo kolega Brežnevas laikysis savo parašu patvirtinto naujo tarptautinio įsipareigojimo?

Baigiamajame akte akcentuojama, kad „žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO įstatų tikslus bei principus ir pagal visuotine žmogaus teisių deklaraciją". Vakarų valstybių vadovams buvo žinoma, kad Brežnevas iki šiol neišdrįso supažindinti piliečius su Deklaracijos tekstu (Deklaracija buvo paskelbta tik pogrindinėje spaudoje).

Helsinkio pasitarimo baigiamasis aktas skelbė pasauliui, kad šį tarptautinį dokumentą pasirašiusios šalys vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose, šioje srityje įskaitant ir tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių . . . Vakarų valstybėms tačiau buvo žinoma, kad TSRS nesilaiko nei vieno tarptautinio pakto, reikalaujančio gerbti pagrindines žmogaus teises.

Vakarai neturėjo valios atsispirti naujam TSRS spaudimui pripažinti visus jos užkariavimus Antrojo pasaulinio karo metu.

Dž. Karteris pirmas tokios aukštos moralės JAV prezidentas. Tačiau jam iki šiol nepavyko savo moralės suderinti su JAV užsienio politika. Moralė ir teisė reikalauja iškelti SNO pavergtų TSRS tautų apsisprendimo klausimą. Net Helsinkio pasitarimų Baigiamasis aktas neatmeta valstybių sienų pakeitimo taikiu būdu: „sienos gali keistis sutinkamai su tarptautine teise, taikiu būdu ir pagal susitarimą". VIII skyrius pripažįsta, kad „visos tautos visada turi teisę visiškos laisvės sąlygomis . . . užsieniui nesikišant savo nuožiūra įgyvendinti savo politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį vystimąsi."

. . . Daugiau...

Tėvyne mano, tu esi 
Visų tremtinių ilgesy, 
Tu rugio širdyje gyva, 
Daina skambioji Lietuva!

Juodam gimtinės arime 
Ir balto beržo ošime, 
Tu vyturio tyroj dainoj, 
Ir Kryžių kalno tylumoj . . .

Tu iš piliakalnių širdies, 
Iš aukurų šventos ugnies . . . 
Virš klevo žydinčių pečių 
Žvelgi į mus akim žvaigždžių.

Mums sakė motina sena — 
Tu — mūsų meilė ir daina! 
Buvai tu vargšė tremtinė . . . 
Tau širdį žudo giltinė! . .

Bet tu iš ašarų karčių, 
Bet tu iš tūkstančių nakčių 
Vėl išsiskleist kaip aušra, 
Tu — mūsų Motina gera!

K. Gaudenis

1978 m. liepos 11 d. Vilniuje prasidėjo VIKTORO PETKAUS teismo procesas. Teisėjas — Ignotas, prokuroras — Bakučionis.

V. Petkus kaltinamas LTSR BK: 68-IId., 70 str., 122-IId. ir 241-lId.

Teismo procesan buvo iškviesta trisdešimt liudininkų:

1. Garuckas Karolis
2. Lukauskaitė-Poškienė Ona
3. Volungevičius Jonas
4. Ragaišis Romas
5. Petkevičienė Jadvyga
6. Pašilienė Birutė
7. Jaškūnaitė Ina
8. Jaškūnienė
9. Nikius Martas (estas)
10. Tarto Enas (estas)
11. Žukovskis Ivaras (latvis)
12. Ziemelis Juris (latvis)
13. Calytis Intsas (latvis)
14. Šeputis Dainius
15. Šeputienė Lina
16. Paulionis Regimantas
17. Paulionis Edmundas
18. Paulionis Kazys
19. Garbis Mindaugas
20. Šliauteris Jonas
21. Šliauteris Vytas
22. Kavaliauskas Česlovas
23. Poškutė Ona
24. Poškutė Marija
25. Kalninš Viktoras (latvis), neatvyko
26. Serdane Irina (latvė), neatvyko
27. Čivilis Rimantas
28. Čivilienė
29. Buračas Marijus
30. Finkelšteinas (dalyvauti atsisakė)

LIUDYTOJŲ PARODYMAI

Karolis Garuckas, 70 metų amžiaus, kunigas, Helsinkio susitarimams vykdyti Grupės narys.

. . . Daugiau...

PSICHIATRIJOS PIKTNAUDŽIAVIMAMS 
TARYBŲ SĄJUNGOJE TIRTI KOMISIJAI

PRANEŠIMAS

1978 m. balandžio 20 d. į Tartu miesto Užsienio kalbų kursų kanceliariją atvyko Estijos TSR Valstybės saugumo komiteto Tartu miesto skyriaus darbuotojas Karlo Press. KGB darbuotojas norėjo perduoti buvusiam ten šių kursų dėstytojui Martui Niklusui šaukimą atvykti 1978 m. balandžio 26 d. į Vilnių Lietuvos TSR VS komitetan pas tardytoją T. Lazarevičių „paimtų rašomųjų mašinėlių grąžinimo reikalu". Pateiktąjį jam šaukimą M. Niklusas priimti atsisakė ir įrašė jame, jog pastaruoju metu jis yra tapęs sistemingų patyčių objektu, ir kad paimtas iš jo rašomąsias mašinėles turi grąžinti jam tie patys asmenys, kurie 1977 m. lapkričio 16 d. jas paėmė. Prisibijodamas, kad, jam išvykus KGB provokacijos (bandymas apiplėšti butą, pasikėsinimas į tėvų gyvybę ir kt.) gali pasikartoti, M. Niklusas balandžio 26 d. į Vilnių neatvyko.

1978 m. gegužės 5 d. apie 10 vai. į M. Nikluso butą Tartu mieste Vikerkaare gt. Nr. 25 atvyko milicijos darbuotojas, kuris, pasivadinęs rajono įgaliotiniu Aleksandru Synitsovu, paklausė M. Niklusą, ar jis nėra gavęs šaukimo atvykti į Tartu m. Vidaus reikalų skyrių? Sulaukės neigiamą atsakymą, milicininkas pareiškė, kad M. Niklusas turi skubiai ten nuvykti į esantį tame pačiame pastate Tartu m. OVIR-ą „numatomos kelionės į užsienį reikalu" ir pasiūlė jam čia pat sėsti į stovinčią prie namų milicijos mašiną. Niklusas milicininko pasiūlimo atsisakė, pareiškęs, kad šiuo metu valstybinei šventei artėjant, važiuoti į užsienį jis nesiruošia, ir kad OVIR-o darbuotoja Tuvike gali jam pranešti raštu, kokiu klausimu M. Niklusas yra kviečiamas pas ją atvykti. Tada A. Synitsovas ėmė grasinti M. Niklusui, kad jis būsiąs pristatytas į OVIR-ą su sargyba ir pasišaukė iš stovinčios prie namų mašinos butan kitą milicininką. Tačiau jėgos pareigūnai nenaudojo ir netrukus išėjo, palikę M. Niklusui šaukimą atvykti į Tartu m. OVIR-ą tos pačios 1978 m. gegužės 5 d. 11 vai. Šaukimas buvo be atsakingo įstaigos darbuotojo parašo, o įrašytoji jame M. Nikluso pavardėje buvo padaryta rašybos klaida.

. . . Daugiau...

Už pogrindine veikią iškalėjęs 25 metus (1948—1973) Balys Gajauskas vėl nuteistas — 10 metų ypatingai griežto lagerio darbų ir 5 metus tremties. Apkaltintas „nusikaltimais", už kuriuos demokratinių šalių teismai nebūtų leidę saugumo pareigūnams net laikinai sulaikyti „nusikaltėlį" — davęs vienam žmogui paskaityti porą knygų, išvertęs vieną „Gulago salyno" skyrių, sudaręs lietuvių politinių kalinių sąrašą ir kaupęs Lietuvos partizaninio judėjimo dokumentus.

Parengtinio tardymo metu buvo apklausti 37 liudininkai. Iš jų tik vienas; kažkoks Stavskis, paliudijo dalį šių „nusikaltimų". Net saugumo skirtasis advokatas Gavronskis pareiškė teisme — kadangi valstybės kaltintojus neįrodęs teisiamojo nusikaltimo, siūloma pakeisti 189 straipsnį.

Kaltinamasis neprisipažino kaltu. Teisme papasakojo, kad tardytojas Kazys grasinęs atvažiuoti į Kauną ir „pakratyti jo motiną, kad ta išleisianti paskutinį kvapą", o jeigu jis duos parodymus, tai bus paleistas namo.

Teismo komedija buvo blogai režisuota. Prokuroras Bakučionis vaizdavo dorą lietuvį!, kuriam suprantamos teisiamojo ir jo motinos kančios. Todėl jie paprašė teismą nubausti „valstybinį nusikaltėlį" Gajauską „tik" 7 metus griežto režimo lagerio darbų ir 5 metus tremties.

Po teismo nuosprendžio sekretorė aiškino, kad niekas nesitikėjo, jog teismas paskirs griežtesnę bausmę, negu prokuroras reikalavo. Labai grubus teisėjas Radžiūnas pridėjęs metus. Po tiek pat „pridėjęs" ir abu tarėjai . . . Lyg mes nežinome, kad tarėjams tepalikta teisė linkčioti galvą. Yra žinoma, kad KGB, Lietuvos Aukščiausiasis teismas ir kitos „juridnės" įstaigos yra Charazovo ir gen. Vorošilovo žinioje. Tačiau ir šie atlieka tik vyr. režisierių vaidmenį. Baigus teisminę procedūrą, prokuroro, advokato kalbos ir teisiamojo paskutinis žodis teletaipu perduodami į Maskvą. Ten „kažkas" nustatė bausmės dydį, kurį lietuviškasis teismas sužinojo tik prieš pat nuosprendžio paskelbimą.

Visiškai teisus Simas Kudirka tvirtinęs, kad nuosprendis Baliui Gajauskui yra Maskvos nuosprendis nepaklusniai Lietuvai, kerštas už jos troškimą būti laisvai ir nepriklausomai nuo imperialistinės Rusijos.

. . . Daugiau...

Pirmiausia prisipažįstu, kad toks kreipimasis mano rašomas pirmąjį kartą, todėl iš anksto prašau jį skaitysiančius atleisti už trūkumus.

Esu moksleivis, šiemet baigiąs vidurine mokyklą. Prieš „išeidamas į gyvenimą", noriu pasidalinti su visais, kas susikaupė manyje per dešimt mokymosi metų, pasidalinti savo tikėjimu ir neviltimi. Tebūna šio laiško adresas: „Visiems geros valios žmonėms". Taip, aš esu klystantis, kaip daugelis, bet kreipiuosi į Jus, žmones, o ypač į savo bendraamžius — į Lietuvos jaunimą — prašydamas savarankiškai apmąstyti šį laišką.

Mes „išeiname į gyvenimą". . . Reikia pasakyti, kad iš gyvenimo, kaip jis suprantamas mūsuose, jau nieko nesitikiu. Kiekviename žingsnyje — melas, veidmainystė, apsimetimas ir išsigimimas. Tokį gyvenimą pažinau per tuos mokykloje praleistus metus. Jaunuoliai, argi Jūs to nematote?! „Kalbi, kaip iš rašto", — atsakytumėte daugelis, nes Jūs atpratinti matyti ir mąstyti patys. Už jus mato ir mąsto generalinis sekretorius, TSKP ir VLKJS. Juokingas biurokratizmas, netolerancija, fanatizmas — net smulkmenose! Mes su tuo apsipratome. Atrodo — kitaip ne būti negali. Mokytojas nerausdamas atvirai mums sako, kad, jeigu nebūtų spaudimo iš viršaus, pusės klasės mokinių gautų nepatenkinamus trimestrinius pažymius. Mokykloje turi būti 100 proc. pažangumas . . . Stojame į komjaunimą . . . „Ne, niekas neverčia, bet . . . Nesvarbu, ką galvoji, — suintymėja agitatoriaus balsas, — žinai, reikia 100 proc. komjaunuoliškos klasės . . .". O eidami po pamokų pro parduotuvę, galėjome ne kartą „gėrėtis", kaip pro užpakalines duris (paradinės užrakintos) slenka „išrinktųjų" eilutė ...

Paimk bet kurį žurnalą ar laikraštį — kaip, visa atrodo kitaip! Tas pats gimtojoj vietoj įvykęs blankus mitingas spaudoje virsta „audringa pritarimo TSKP politikai demonstracija", ir Jūsų mokyklos moksleivių eisena Gegužės 1-sios proga — „didžiosios meilės ir ištikimybės darbininkų klasės reikalui" išraiška. Ar tos demonstracijos būtų įvykusios, jei nebūtų kam organizuoti „iš viršaus"?

. . . Daugiau...

Apsistosim, kai raudonu žiedu 
Visa žemė skaisčiai pražydės. 
Tegu tautos vieną himną gieda, 
Visos tautos — iš visos širdies.
S. Nėris

Nei penkiakampė raudonoji žvaigždė, nei pjautuvas su kūju virš žemės rutulio nėra atsitiktinumas, nėra koks žaidimas ar papuošalas. Tai tikslas, aiškus ir viešas, skelbiamas kiekvienam ir visai žmonijai. Tai besąlygiškas pasiryžimas jo siekti ir jį pasiekti.

Siekimas jau vyksta visomis priemonėmis, visomis jėgomis, nieko nesigailint, nieko nesivaržant, esant reikalui, likviduojama ne tik pavieniai žmonės, bet į kalėjimus, lagerius, psichiatrines ligonines, į tortūras ir mirtį sukišama tūkstančiai, milijonai žmonių.

Šie ženklai šaukia, kad kova vyksta prieš visų valstybių, tautų, religijų, organizacijų, mokslo, meno ir technikos vadus, net prieš visas tautas, religijas ir organizacijas, net prieš mokslus ir menus, net prieš visus milijardus žmonių, — prieš visus ir visa, kas priešinga rusiškajam komunizmui. Visa turi būti likviduota, pakasta po velėna.

Siekiam ne tik raudonas vėliavas iškelti prie kiekvienos trobos visoje žmonijoje, bet kiekvieną širdį, kiekvieną protą, kiekvieną mokslą, kiekvieną meną, kiekvieną tiesą, kiekvieną valią išprievartauti pagal rusiškojo komunizmo modelį, visus pavergti po Kremliaus padu.

Toji sostinė, kuri trokšta sau pavergti visas sotines, yra Maskva.

Toji kalba, kuri siekia išstumti visas kalbas, yra „šventoji" rusų kalba. Kitų kalbų negali būti, nes tautinės kalbos, būdamos separatizmo pradininkės, pavojingos neišardomajai tautų „brolystei" su vyresniuoju broliu — rusų tauta.

. . . Daugiau...

Ramybės Dieve, siųski žemei taiką 
Ir karo slibinus palaidok pragare. 
Kilnus Vaduotojau, ateiki veikiai, 
Apsiauski meile tėviška, jautria.

Mes be Tavęs — naktų šešėliai nykūs. 
Mus vėliavos sumindžiotos purve. 
Tu — Tėvas mūs, dalis, garbės vainikas! 
Su atgailos malda mes grįžtam į Tave.

Nakties valdovas pavergė mus sielą. 
Maitina dvasią nelemtim rūsčia. 
Širdis, tarytum dykuma, tuščia.

Vai išvaduok. Širdžių Karaliau mielas! 
Tu vienas mūs kančių gelmes žinai . . . 
Mes esam Tavo, Tavo amžinai!
K. Gaudenis

Jau ketvirtą dešimtmetį beveržiantys Lietuvos kūną okupacijos varžtai skaudžiai žaloja jos ekonomiką, kultūrą, apskritai dvasinį gyvenimą.

Kada tik bevažiuotumėte per Lietuvą, per bet kuriuos jos miestus ir kaimus, bet kokiu paros laiku — visur išvysite šlitinėjančius girtus ir pusgirčius vyrus ir net moteris, kitus jau nugriuvusius ties tarybinių smuklių durimis ar gulinčius kelio dulkėse prie autobusų stotelių. Dar kitur pamatysite būrelį paauglių, apsėdusių vejoje „rašalo" butelį gurkšnojančių paeiliui patį pigiausią ir patį nesveikiausią raudoną skystį.

Štai tokie Lietuvos, priėmusios ką tik „brandaus ir išsivysčiusio" socializmo konstituciją, tipiški vaizdai . . . Jau net ir spauda, šiaip vis dar dažnai tebeliaupsinanti tarybinį gyvenimo būdą, kartkartėmis priversta prabilti apie šiuos siaubingus faktus.

Tad pasvarstykime, kas gi darosi ir kodėl taip darosi.

Bet pusiau oficiali statistika teigia, kad visą penktadalį Lietuvos prekių apyvartos sudaro alkoholio gaminiai. Pajamos, gaunamos iš alkoholio greitai pasieks 600 mln. rublių. Kai kuriuose rajonuose, pvz., Šalčininkų, alkoholiui išleidžiama tiek pat, kiek ir maistui. Alkoholis jau lydi kiekvieną gyvenimo žingsnį, jis tapo visų santykių ir reikalų ekvivalentas. Jis taip pat sudaro kuo palankiausią dirvą nusikaltimams ir venerinėms ligoms, kurių paplitimas kasmet vis didėja.

Visiems juk žinoma, kad šie negatyvūs reiškiniai stumia tautą į pražūtį. O kas daroma jai gelbėti?

Kad nebūtumėte apkaltinti neobjektyvumu, savo samprotavimus remsime tik šiuolaikinių Lietuvos šeimininkų išleistais dokumentais bei jų pačių konstatuotais faktais.

. . . Daugiau...

Ateizmas Tarybų Lietuvoje yra uoliai platinamas net su didesniu įkarščiu, negu, sakysime, pačioje Rusijoje. Kodėl lietuviams būtinai peršamas ateizmas, kodėl persekiojami, ujami tikintieji?

Lietuvių tauta yra religinga. Kovose už laisve religija visuomet buvo viena iš pagrindinių vertybių, kurias lietuvis gynė. Kai lietuviai kovojo su kryžiuočiais, jie gynė ir savo pagoniškąją religiją. Dar prieš krikštą lietuviai buvo labai artimi krikščionybei savo žmoniškumu, monogamija. Lietuvių būde ir papročiuose nuo seno atsispindėjo daugelis krikščioniškų dorybių.

Lietuvių tautinis atgimimas ir kova prieš pavergėjus neatskiriama nuo kovos už savo religiją. Kova už lietuvišką spaudą 1864— 1904 m. iš pradžių buvo kova už maldaknygę. Tik vėliau pradėta spausdinti Prūsuose ir gabenti į Lietuvą pasaulietiško turinio knygos.

Kovotojų už lietuvių tautos egzistenciją pirmose eilėse visą laiką buvo kunigai. Pirmoji lietuviška knyga išleista kunigo M. Mažvydo. Kun. M. Daukša — pirmasis šauklys kovos už lietuvių kalbos teises. Kunigai: Donelaitis, Valančius, Maironis ir daug kitų turėjo lemiamos reikšmės lietuvių tautos likimui. Kunigai visuomet geriausiai pažino lietuvių liaudį, jos reikalus. Parapijos klebonai tiesiogiai vadovavo tautai, ją auklėjo, formavo. Carizmo laiku ir net nepriklausomos Lietuvos kaimui klebonas buvo ne tik religinis, bet dažnai ir tautinis vadas. Ten, kur parapijose buvo gerų kunigų, buvo išugdyta ne tik gerų krikščionių, bet ir tikrų lietuvių patriotų. Prieš Vilniaus krašto lenkinimą XIX a. antroje pusėje aktyvią kovą suorganizavo kunigai.

Tai liudija ir dabartis. Užsilikusi lietuviška Gervėčių sala 90 km. į Rytus nuo Vilniaus išliko daugiausia dėl to, kad toje parapijoje būta gerų lietuvių kunigų. Todėl pirmasis smūgis po 1944 m. prieš Baltarusijos TSR likusius lietuvius buvo nukreiptas į lietuvius kunigus. Visos bažnyčios lietuvių apgyventose vietovėse, išskyrus Gervėčių (ten buvo lenkas kunigas), buvo uždarytos, ir lietuviai kunigai areštuoti arba ištremti.

. . . Daugiau...

Sunkiom grandinam surakinta, 
Pažeminta, beteisė palikta, 
Kalėjimuose tiek kankinta, 
Tarybine vadintis priversta.

Tu nuo žaizdų gilių išsekus, 
Stipriai apnuodyta melu, 
Sūnų ir dukterų didžių netekus, 
Vainikais vainikuota kankinių.

Dainom gražiausiom apdainuota, 
Žemelė protėvių šventa, — 
Kada Tu būsi išvaduota, 
Kada muš laisvės valanda?!

ATSIMINIMAI IŠ  GULAGO SALYNO

Petras Skukaitis — rokiškietis ir Antanas Juškevičius — kaunietis iš Vilijampolės, žuvę Gulago salyne 1950 m. rugsėjo mėn. kankinių mirtimi.

Tai atsitiko Jakutijos ATSR Magadano srit. Elgėno katorgos stovykloje.

Su Petru Skukaičiu susipažinau 1949 m. rugpjūčio mėn. Vilniaus stotyje, kalinių traukinio vagone. Petras buvo giliai religingas, praktikuojantis katalikas ir taurus lietuvis. Jis buvo nuteistas 24 m. katorgos pagal 58 str. 11 punktą — tėvynės (TSRS) išdavimas.

Su Antanu Juškevičium susipažinau Elgėno lageryje. Nepilnametis labai gražių bruožų tamsiaplaukis jaunuolis, ryžtingas ir nepalaužiamos valios. Antanas irgi buvo nuteistas pagal tą patį straipsnį kaip ir Petras — 25 metams.

1950 m. pavasarį (Kalimoje pavasaris prasideda birželio pabaigoje, o rugpjūčio 15 jau ruduo) mudu su Petru buvome OP — nusilpusių grupėje, nepajėgiančių dirbti sunkių šachtos darbų. Kaip šiandien prisimenu, mudu dalinomės duonos kąsniu, o Petras man sakė, kad sekančios žiemos jis čia nesulauks. Aš paklausiau, ką jis ketina daryti? Atsakė: „Bėgsiu, tik tu neišduok paslapties." Paslaptį išduodu šiandien viešai — tegul sužino žmonės, kaip buvo naikinami lietuviai. Petras su Antanu 1950 m. rugsėjo 8 d. pabėgo iš šachtos Nr. 4, prisidengdami tamsa. Mus likusius visą naktį tąsė po lauką, skaičiuodami, kiek trūksta numeruotų būtybių. Bėgliai nubėgo nuo lagerio vos 3 km. ir buvo kareivių parvežti į garažą prie lagerio. Čia paguldė ekzekucijai lagerio viršininkas kapitonas Dubovas, budintis karininkas vyr. leitenantas gruzinas Radanaja ir įgulos kariai. Pats Dubovas sulaužė abiems bėgliams rankų ir kojų kaulus. Iškankinę visą naktį, sušaudė pats Dubovas. 

. . . Daugiau...

Lietuvos TSR Konstitucija IX skyriuje 167 str. skelbia: Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybinį herbą sudaro: „pjautuvas ir kūjis" . . .

Kiekvienam lietuviui yra skaudu, kad senasis Lietuvos herbas — VYTIS pakeistas „pjautuvu ir kūju". Šiuo pakeitimu lietuvių tautai ir Lietuvos istorijai padaryta didžiulė skriauda.

Tūkstantmetis Lietuvos herbas yra Vytis. Tai žygio karys, iškeltu kardu pasiruošęs kovai prieš tautos ir žmonijos skriaudėjus. Tai ženklas, suaugęs su lietuvio kūnu ir krauju. Ką bendra Vytis turi su buržuazija ar su lengvo gyvenimo ieškotojais? Taip sakyti gali tik svetimieji, nežinantys Lietuvos istorijos, arba sąmoningai norintys išnaikinti visa, kas dar liko lietuviška.

Lietuviai negali sutikti su šiuo pakeitimu, atspindinčiu kažkieno valią, visai svetimą lietuvių galvosenai, jausenai, susiformavusiai tūkstantmetės istorijos eigoje. Lietuviui „pjautuvas ir kūjis" — ne valstybinis herbas, bet simbolis primenantis svetimųjų prievartą.

Kodėl Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos herbe paliktas liūtas, Bulgarijos — Liūtas, Albanijos — erelis, Lenkijos — erelis. Nei liūtas, nei erelis nesimbolizuoja darbo liaudies. Tai karalių, monarchų, neretai despotų, ženklas. Jie palikti herbuose socialistinių ir (liaudies respublikų. O palikti todėl, kad jie yra su tautos sąmone suaugę istoriniai ženklai. O mūsų istorinis ženklas mums išplėštas. Net baudžiami ar įtarinėjami tie, pas ką Vytis randama. Kodėl?

. . . Daugiau...

UŽ LIETUVĄ, UŽ LAISVĘ, UŽ DIEVĄ!

Š.m. rugpiūčio 10 d. sukanka du metai, kai susidegino Antanas Kalinauskas.

A. Kalinauskas gimė 1957 m.

Jis žavėjosi R. Kalantos auka, buvo religingas. Prieš išvykdamas į kariuomene, 1975 m. rudenį atliko išpažintį. Tarnavo Latvijoje, Gulbino mieste.

1976 m. liepos mėnesį A. Kalinauskas iš kariuomenės pabėgo. Jis visada buvo patriotiškai nusiteikęs ir sakydavo, kad okupantams netarnausiąs,į kalbėtas grįžti, kartu su motina važiuoja į savo karinį dalinį. Atvykęs i kareivines, 1976.VIII.10 jis apsipila benzinu, numeta kareiviškus drabužius (prieš tai supjaustęs) viršininkams po kojomis ir save uždega sušukęs: „Pasmatrite, kak garit litovec patriot! Za Litvu, za svobodu, za Boga! A vam služit nebūdu! — Žiūrėkite, kaip dega lietuvis patriotas! Už Lietuvą, už laisvę, už Dievą! O jums netarnausiu!"

Šiai gyvybės aukai jis iš anksto ruošėsi.

Kadangi pas A. Kalinauską rado du bilietus traukiniu, todėl užgesinę ugnį, iškvotė, kad geležinkelio stotyje dar yra jo motina. Motina buvo ilgai tardoma. Po tojai leido įeiti į palatą, kur gulėjo sūnus Antanas. Jis kalbėjo: „Mama, dovanok už viską — aš mirsiu . . ." Mirė kitą dieną — rugpiūčio 11 d.

Nors motina labai prašė leisti parsivežti sūnų į namus, bet neleido. Rugpiūčio 12 d. tiesiai iš lavoninės A. Kalinauskas buvo palaidotas Gulbino mieste. Atsisveikinant neleido motinai net pabučiuoti sūnų . . .

Tik po mėnesio davė leidimą Antaną iškąsti ir palaidoti Lietuvoje.

Iš Gulbino į Lietuvą karstą lydėjo „palydovai"... Ir Vilkaviškyje laidotuvių dieną taip pat ant kojų buvo sukelti milicininkai, ir saugumiečiai, kad neįvyktų demonstracija.

V. Kalnius

. . . Daugiau...