UŽ LIETUVĄ, UŽ LAISVĘ, UŽ DIEVĄ!
Š.m. rugpiūčio 10 d. sukanka du metai, kai susidegino Antanas Kalinauskas.
A. Kalinauskas gimė 1957 m.
Jis žavėjosi R. Kalantos auka, buvo religingas. Prieš išvykdamas į kariuomene, 1975 m. rudenį atliko išpažintį. Tarnavo Latvijoje, Gulbino mieste.
1976 m. liepos mėnesį A. Kalinauskas iš kariuomenės pabėgo. Jis visada buvo patriotiškai nusiteikęs ir sakydavo, kad okupantams netarnausiąs,į kalbėtas grįžti, kartu su motina važiuoja į savo karinį dalinį. Atvykęs i kareivines, 1976.VIII.10 jis apsipila benzinu, numeta kareiviškus drabužius (prieš tai supjaustęs) viršininkams po kojomis ir save uždega sušukęs: „Pasmatrite, kak garit litovec patriot! Za Litvu, za svobodu, za Boga! A vam služit nebūdu! — Žiūrėkite, kaip dega lietuvis patriotas! Už Lietuvą, už laisvę, už Dievą! O jums netarnausiu!"
Šiai gyvybės aukai jis iš anksto ruošėsi.
Kadangi pas A. Kalinauską rado du bilietus traukiniu, todėl užgesinę ugnį, iškvotė, kad geležinkelio stotyje dar yra jo motina. Motina buvo ilgai tardoma. Po tojai leido įeiti į palatą, kur gulėjo sūnus Antanas. Jis kalbėjo: „Mama, dovanok už viską — aš mirsiu . . ." Mirė kitą dieną — rugpiūčio 11 d.
Nors motina labai prašė leisti parsivežti sūnų į namus, bet neleido. Rugpiūčio 12 d. tiesiai iš lavoninės A. Kalinauskas buvo palaidotas Gulbino mieste. Atsisveikinant neleido motinai net pabučiuoti sūnų . . .
Tik po mėnesio davė leidimą Antaną iškąsti ir palaidoti Lietuvoje.
Iš Gulbino į Lietuvą karstą lydėjo „palydovai"... Ir Vilkaviškyje laidotuvių dieną taip pat ant kojų buvo sukelti milicininkai, ir saugumiečiai, kad neįvyktų demonstracija.
V. Kalnius
NUO REDAKCIJOS. V. Kalniaus žinutė yra giliai sukrečianti. Reikia, kad Lietuva ir pasaulis geriau pažintų šį patriotinį ir religinį jauno lietuvio žygdarbį. Redakcija lauks išsamesnių žinių apie A. Kalinausko asmenį, įvykį ir jo aplinkybes.
ANTANAS KALINAUSKAS (14 metų)
A. a. A. Kalinauskas kareivinėse. Šalia jo motina ir brolis
RUSINIMO PROGRAMA
VILNIAUS UNIVERSITETE
Dabar jau visiems aišku, kad Lietuvoje įkyriai peršamas internacionalinis auklėjimas, paprastai tariant, yra ne kas kita, kaip sistemingo rusinimo politika. Toji politika ypač yra ryški Lietuvos mokyklose.
Žemiau dedama dokumento ištrauka akivaizdžiai parodo, kokių studentijos rusinimo priemonių priversta imtis Vilniaus universiteto vadovybė.
1978 m. kovo 28 d. Vilniaus V. Kapsuko universiteto Tarybos, partinio ir komjaunimo komitetų bendro posėdžio, įvykusio 1978 m. kovo 28 d. nutarime dėl internacionalinio studentų auklėjimo Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultete, vykdant TSKP XXV ir XVII suvažiavimų nutarimus, štai kas rašoma:
1) Atkreipti EKFF dekano, katedrų, partinių ir komjaunimo biurų, interklubo, kuratorių dėmesį į šio klausimo svarstymo metu atskleistus trūkumus studentijos internacionaliniame auklėjime ir įpareigoti imtis priemonių jiems pašalinti.
2) Siekiant užtikrinti didesnį internacionalinio auklėjimo darbo sistemingumą, įpareigoti visų fakultetų dekanus ir partinius biurus kasmet organizuoti, tirti ir svarstyti partiniuose susirinkimuose arba tarybose šio darbo būklę.
3) įpareigoti Universiteto komjaunimo komitetą kartu su centriniu interklubu sistemingai pravesti fakultetų interklubų
pirmininkų pasitarimus-instruktažus, pasidalinti darbo patirtimi, koordinuoti pravedamas priemones.
b) Pavesti fakultetų administracijai ir studentų profsąjungai spręsti klausimus, susijusius su interklubų materialinės bazės stiprinimu.
4) įpareigoti fakultetų partinius biurus, vyr. kuratorius kartu su komjaunimo aktyvu patikslinti akademinių grupių darbo planus 1977 78 m.m. pavasario semestrui, skiriant daugiau dėmesio internacionalinio auklėjimo klausimams. Atlikto darbo rezultatus apsvarstyti fakultetų partinių biurų posėdžiuose iki š.m. gegužės mėnl d.
5) Įpareigoti visų fakultetų komisijas 400-čio jubiliejui ruošti, peržiūrėti savo darbo planus, užtikrinant, kad pravedamos priemonės daugiau prisidėtų prie internacionalinio studentijos auklėjimo.
6) įpareigoti EKFF dekanatą ir partinį biurą 1978 m. spalio-lapkričio mėn. organizuoti kuratoriaus skirtą bendrauniversitetinę mokslinę konferenciją studentų internacionalinio auklėjimo klausimais.
7) Įpareigoti fakultetų dekanus; partinį ir komjanimo biurus daugiau dėmesio skirti studentams rusų kalba dėstomose grupėse, labiau įtraukiant šiuos studentus į visuomenine veiklą.
8) Įpareigoti Visuomenės mokslų Metodinę tarybą (pirmininkas prof. K. Navickas):
a) 1978/79 m.m. paruošti ir pasvarstyti posėdyje studentų internacionalinio auklėjimo metodiką.
b) įpareigoti organizuoti „Tarybiniame studente" medžiagos internacionalinio auklėjimo teorijos ir metodikos klausimais sprendimą.
9) įpareigoti Rusų kalbos katedrą (doc.L. Sūdavičienę) sustiprinti rusų kalbos dėstymą ir kontrolę, akcentuojant rusų kalbos vaidmenį socialistinei visuomenei ir tarptautiniam bendradarbiavimui vystyti.
10) įpareigoti „Tarybinio studento" redakciją sistemingai spausdinti medžiagą studentų internacionalinio auklėjimo teorijos, metodikos ir sukaupto patyrimo klausimais.
11) Šio nutarimo vykdymo kontrolę pavesti partinio komiteto nariui V. Guobiui ir prorektoriui mokymo reikalams B. Sudavičiui. Nutarimo vykdymo eigą apsvarstyti 1979 m. balandžio mėnesį bendrame Tarybos ir partinio komiteto posėdyje.
Rektorius (prof. dr. J. Kubilius) Partijos komit. sekr. (doc. K. Poškus) Komjaunimo komit. sekret. (H. Romanas)
***
Kas yra tikras šio nutarimo organizatorius, aiškinti netenka.
O štai ir LTSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas — taip pat ne savo iniciatyva — pradedant nuo 1977 m. lietuvių kalbos tyrinėjimų sąskaita pradėjo aiškintis, kaip rusų kalba įsitvirtina Lietuvoje gyvenančių lietuvių tarpe. Ketinimai aiškūs — siekiama, kad tų tyrimų pagrindu būtų galima laikyti naujus metodus šios svetimos kalbos įsigalėjimui Lietuvoje.
GEGUŽĖS 1 -ji VILNIUJE
Kad dalyvavimas gegužės 1 dienos ir Spalio revoliucijos švenčių demonstracijose yra privalomas, su šia mintimi Lietuvoje turbūt visi susitaikė, todėl ir žygiuoja pro tarybinių kunigaikščių tribūnas dažnai net su šypsena veiduose.
Tarybinė propaganda tokias eitynes visada parodo pasauliui kaip komunistų partijos, vyriausybės ir liaudies vienybės triumfą. Pagrindas besišypsą veidai . . . Nėra jokios prievartos žymių. Tačiau tokia vienybe niekas netiki. Netiki tie, kurie tas eitynes organizuoja. Netiki tie, kurie pro tribūnas žygiuoja. Tikriausiai netiki ir tie, kurie tose tribūnuose stovi . . . Priešingu atveju kam gi reikėtų laikyti specialioms operacijoms paruoštas dideles saugumo, milicijos, kariuomenės, o kartais net ir gaisrininkų jėgas. Bet kitaip negali ir būti, nes kiekvienas žmonių susitelkimas kelia juk didele grėsme Tarybų Sąjungos galiai! Taip galvoja tos Sąjungos vadai, nebūdami tikri dėl savo rytojaus.
Keli faktai.
Vilniuje 1978 m. gegužės 1 d. 9 vai. 30 min. du kareiviai su ženklais BB (vidaus kariuomenė) antpečiuose, vadovaujami dviejų KGB karininkų, su prietaisais minoms ieškoti, badė kas 5—10 cm. gėlių lovelius tribūnos papėdėje (tikriausiai, tai jau buvo atlikę dar naktį). Tuo metu visa tribūna buvo apsupta 20—30-ties aukšto rango KGB karininkų — papulkininkų, majorų, kapitonų. Tuo pat metu ir visas Lenino prospektas buvo kimšte prikimštas milicijos karininkų, eilinių ir vidaus (saugumo) kariuomenės.
10 val., t.y. kai į vyriausybinę tribūną pakilo partijos ir vyriausybės vadovai, Neries krantinėje stovėjo kažkam paruošti 10—12 dengtų sunkvežimių MAZ ir Z1L markės. Visi jie buvo tušti. Krantine lėtai pravažiavo, skirdami pleištu demonstracijon vedamus žmones, 15—16 karinių sunkvežimių GAZ markės, uždengtų brezentais.
Tiesa, pačios demonstracijos metu kariuomenės beveik niekur arti nebuvo matyti, išskyrus keliasdešimt uniformuotų vyrų, stovėjusių prie tribūnos ir Lenino prospekte.
Tad ar ne iš tokio partijos ir liaudies „vienybės triumfo" šypsosi demonstrantai? . . .
