Pirmiausia prisipažįstu, kad toks kreipimasis mano rašomas pirmąjį kartą, todėl iš anksto prašau jį skaitysiančius atleisti už trūkumus.
Esu moksleivis, šiemet baigiąs vidurine mokyklą. Prieš „išeidamas į gyvenimą", noriu pasidalinti su visais, kas susikaupė manyje per dešimt mokymosi metų, pasidalinti savo tikėjimu ir neviltimi. Tebūna šio laiško adresas: „Visiems geros valios žmonėms". Taip, aš esu klystantis, kaip daugelis, bet kreipiuosi į Jus, žmones, o ypač į savo bendraamžius — į Lietuvos jaunimą — prašydamas savarankiškai apmąstyti šį laišką.
Mes „išeiname į gyvenimą". . . Reikia pasakyti, kad iš gyvenimo, kaip jis suprantamas mūsuose, jau nieko nesitikiu. Kiekviename žingsnyje — melas, veidmainystė, apsimetimas ir išsigimimas. Tokį gyvenimą pažinau per tuos mokykloje praleistus metus. Jaunuoliai, argi Jūs to nematote?! „Kalbi, kaip iš rašto", — atsakytumėte daugelis, nes Jūs atpratinti matyti ir mąstyti patys. Už jus mato ir mąsto generalinis sekretorius, TSKP ir VLKJS. Juokingas biurokratizmas, netolerancija, fanatizmas — net smulkmenose! Mes su tuo apsipratome. Atrodo — kitaip ne būti negali. Mokytojas nerausdamas atvirai mums sako, kad, jeigu nebūtų spaudimo iš viršaus, pusės klasės mokinių gautų nepatenkinamus trimestrinius pažymius. Mokykloje turi būti 100 proc. pažangumas . . . Stojame į komjaunimą . . . „Ne, niekas neverčia, bet . . . Nesvarbu, ką galvoji, — suintymėja agitatoriaus balsas, — žinai, reikia 100 proc. komjaunuoliškos klasės . . .". O eidami po pamokų pro parduotuvę, galėjome ne kartą „gėrėtis", kaip pro užpakalines duris (paradinės užrakintos) slenka „išrinktųjų" eilutė ...
Paimk bet kurį žurnalą ar laikraštį — kaip, visa atrodo kitaip! Tas pats gimtojoj vietoj įvykęs blankus mitingas spaudoje virsta „audringa pritarimo TSKP politikai demonstracija", ir Jūsų mokyklos moksleivių eisena Gegužės 1-sios proga — „didžiosios meilės ir ištikimybės darbininkų klasės reikalui" išraiška. Ar tos demonstracijos būtų įvykusios, jei nebūtų kam organizuoti „iš viršaus"?
Vargu ar buvo diena, kad nesusidurčiau su tokiu ar panašiu faktu. Nebetikiu tarybine santvarka, jos trafaretiniais, nubodusiais lozungais, jos ateitimi. Spaliui 60, bet jo veidas sutrauktas purvinos sąžinės raukšlėmis, jo gyslomis teka alkoholis, jo smegenis ėda beviltiška sklerozė. Brežnevo lūpos kartoja Lenino šūkius ir praktikoj taiko Stalino metodus.
Lietuvos jaunime, ar tau jau įkalė, kad tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimas tai — „klasių kova", ar Tu jau įtikintas, kad Lietuvos partizanai — buožės, banditai ir žvėrys?
„Žvėrys ..." — atrodo, nuoširdžiai virpa mokytojos balsas, pasakojantis apie pokario žiaurumus. Bet kodėl Jūs nepasakojate, mokytojai apie kūdikius, kurie užduso sausakimšuose gyvulių vagonuose dėl Stalino „klaidų"? Kodėl neklausiate „už ką?" Jūs jau seniai išmokote nematyti, kaip „humaniškieji" tarybiniai kariai ir „liaudies gynėjai" atsegiojo kelnes miestelių rinkose išmestiems lavonams, kaip mėšlais ir plytomis drabstė jaunas krūtines. Juk visa tai matė mano tėvų karta! Ne, Jūs to „neprisiminsite" . . . Jūs jau išmokote nematyti, kaip kad išmoko to ir daugelis „neeilinių" žmonių: menininkų, rašytojų ... Ar galima Jus ir juos už tai gerbti? Štai vienuoliktos klasės „Lietuvių literatūros" vadovėlyje skaitome atvirą A. Jonyno prisipažinimą, kad asmens kulto aplinka nuolat vertė poetus dirbtinai gražinti tikrove, „sudaryti poetinį įspūdį, esą aukštieji komunizmo idealai jau tapo gyvenimo tiesa". Todėl esami trūkumai buvo menkinami, priešą buvo siūloma rodyti silpnesnį, negu jis iš tikrųjų buvo, — paaiškina vadovėlis. Poetus — tiesos dainius — privertė vaizduoti ne tiesą, reiškia — meluoti! Kur garantija, kad jie ir dabar nedaro to paties?! Man rodos, geriausiai šią problemą išsprendė Teofilis Tilvytis, kuris, 1947 metais odėje „Garbė didžiajam Stalinui" iki šleikštumo persaldintais posmais šlovinęs „didįjį naujojo pasaulio Vadą", socialistinės demokratijos tariamo restauravimo laikotarpiu
rašė:
„Stalinas nukaltas buvo
Iš granito tvirto.
Vakar Dievas tas nugriuvo
Ir skalda pavirto".
Štai idealus tarybinis kūrėjas! . .
Na, dėl meno tūlas sakys, kad buvo „asmens kulto" laikai, rašytojus „įkvėpdavo" Sibiro grėsmė ir 1.1. Bet palaukite. Kas asmens kuito laikais kalbėjo, kad egzistuoja toks kultas? Jeigu tuomet šalyje, kur valdė liaudis, ji galėjo būti taip nustumta nuo valdžios aparato, tai juk su pasikeitusiais vadovais pati santvarka, kurioje tai įmanoma, nepasikeitė. Todėl ar negali ta pati istorija kartotis ir mūsų dienomis? Tada juk niekas „nepastebėjo", kad trūkumai menkinami, o laimėjimai padidinami iki reikiamų mastų. O tie, kurie nesutiko su šia klastote, buvo apšaukiami; kaip ir dabar, tikrovės juodintojais, liaudies priešais ir iškeliaudavo į „Rytų Ameriką" (Taip pravardžiavo Sibirą).
Argi gali doras žmogus būti tokios santvarkos ir valstybės rėmėjas?
Plakatai skelbia, kad tarnyba šlovingosios tarybinės armijos eilėse — garbinga kiekvieno piliečio pareiga. Ar galiu aš laikyti garbinga šią „pareigą", jei pagal mano įsitikinimus TSRS — mano Tėvynės okupante? Kokią teisę turi TSRS to iš mūsų reikalauti? Ar galima mylėti Tėvynę, remiant jos užgrobėją? Ar gali žmogus remti valstybę, kuri nekaltai išžudžiusi milijonus savo piliečių, bando išteisinti save vieno asmens „klaidomis". O gal Jums, jaunuoliai, žodis „sąžinė" beprasmis?
Mes, jaunimas — minkščiausia tautos dalis. Mus ir pasirinko svetima žalojanti įtaka. Ar Jūs nepastebite, apie ką dabar dažniausiai kalbame? Alkoholis, šlykščiai traktuojama priešinga lytis, na, dar kosminiai greičiai motociklais pasigėrus ... Iš savo spetynioliktmetės patirties aš pribrendau visiškai nuoširdžiai sušukti kartu su Majakovskiu: „Šalin jūsų „meilę"! Šalin jūsų meną! Šalin jūsų santvarką! Šalin jūsų religiją!" Nors Majakovskis taikė tai kapitalistinei santvarkai, bet, kaip matote, ir TSRS socializmui tie lozungai kuo puikiausiai tinka . . .
Aš — tikintis. Visur girdime kalbant apie sąžinės laisvę, o tikrovėje — buka, nesąžininga, brutali ateistinė propaganda, žeminanti tikintįjį dar mokyklos suole. Kasdien kalbama apie lygias piliečių teises. Bet juk čia pat mokyklos suole, tikintis laikomas antraeiliu — „neatsikračiusių prietarų", „močiutės pasakų". Mano nelygiateisiškumą įtvirtina pati konstitucija, suteikdama antireliginės propagandos laisvę, ir nesuteikdama religinės propagandos laisvės. Sakysite — tamsybiškumo skleidimas mūsuose draudžiamas. Bet kur tarpvalstybinis, tarptautinis Helsinkio susitarimų patvirtintas kriterijus, kuriuo nustatoma, kas yra tamsybiškumas, kas ne? Aš esu krikščionis ir laikau savo įsitikinimus pačiais pažangiausiais, šviesiausiais. Taip žemėje mąsto apie milijardas žmonių. Didelis procentas gyventojų taip įsitikinę ir mūsų Tėvynėje. Jeigu draugas L. Brežnevas mano kitaip, mes galim diskutuoti, bet niekas neturi teisės laikyti antraeiliais krikščioniškųjų įsitikinimų piliečių. O kaip iš tikro yra? Religija pas mus palenktas medis, kurį visos ožkos graužia, bet tik po šiuo medžiu randa prieglobstį mūsų Tėvynė, ir tik čia asmeniškai mano viltis.
Paskutiniaisiais metais „Moksleivis" vengia diskusijų religiniu klausimu, tarsi jis tikrai būtų atgyvenęs ir nebedomintų jaunimo. Iš tikrųjų didelei mūsų jaunosios kartos daliai rūpi labiau madingi džinsai, brangus tranzistorius, tėvo „Žiguliai", negu panašūs klausimai. Ko mes ieškome kine, literatūroje? Ar ne to paties, ko daugelis ieško ir gyvenime — apsvaigimo, išsivadavimo iš savęs, iš savo minčių, savo sąžinės . . . Tam padeda ir beprasmis madų vaikymasis, ir abuojas šokio ritmas. Tam ir niūrūs, klaikų labirintą primeną literatūros kūriniai . . . Tam ir himnai — bejausmės gražių žodžių sankaupos, suklastota istorija — TSRS ir LTSR himnai. Tam ir alkoholio upės . . . Oficialioji spauda džiūgauja, kad vis mažiau religingo jaunimo, kad, dėl idėjinio nesubrendimo į VLKJS gretas neateina tik vienetų vienetai (užtat į nepilnamečių kolonijas ateina toli gražu ne „vienetų vienetai", ir nemažas procentas iš „idėjiškai subrendusiųjų" tarpo). Tave, jaunuoli, gąsdina patyčios, kad tu tikįs „močiutės pasakomis"? Tu bijai „atsilikėlio" vardo? Kai kas labai suinteresuotas, kad taip būtų. Kai kam reikia, kad nors oficialiai tu būtum ateistas. Iš kažko penkmečio pabaigoj partija pareikalaus ataskaitos apie netikėjimo augimą jaunimo tarpe. Taigi ne tu vienas kaltas, kad esi religinis analfabetas. Buvo kam pasistengti, kad visas tavo religinis supratimas nesiektų toliau „senelio, vaikščiojančio debesimis". Buvo kam „įrodyti", kad dangus — graži pasaka, sugriauta J. Gagarino . . . Gal būt, Tau, jaunuoli, jau įkalta, kad tikėjimas nemokšiškumas, prietarai, vergija. Bet kaip galima taip aklai tuo patikėti. Ar įmanoma teisingai spręsti apie tai, ko nepažįsti? Jaunuoli, išbandyk pats tą „prietarą", įsigilink į Kristaus mokslą, ir tada . . . Beje aš prašau labai sunkių dalykų . . . „Ir šis pamokslauja, kaip TSKP CK generalinis sekretorius ir kiti" —pamanysi Tu. Įsigilinti . . . Mąstyti . . . Kam tai. Tuo sotus nebūsi. Deja pavergėjų naudai taip galvoja jau didelė tautos dalis.
Norint ką nors pažinti, negalima tenkintis išviršiniais įspūdžiais. Jaučiu, kad esu radęs Tiesą, ir negaliu jos neskelbti.
Kas yra Dievas? Kas yra žmogus? Jeigu Tu esi ateistas, tai tik todėl, kad niekada nebuvai teisingai supratęs tikėjimo. Dievas — tai ne kokia neapčiuopiama iliuzija. Tai — VISKAS! VISKAS ta prasme, kad Dievas — Aukščiausia, Begalinė Būtis. Užtenka šio supratimo ir žmoguje jo sieloje, gyvenimo būde atsiranda visos sąlygos didžiausiam vidiniam perversmui, revoliucijai. „Dievas — begalybės „Aš" — sako Viktoras Hugo. Begalybė ne tuščia, šalta, tamsi, beribė kosmoso ar laiko erdvė. Jisai — Gėris. Jis Tave myli ir laiko savo bendradarbiu. Ar šis žinojimas nesuteikia energijos viso gyvenimo veiklai?
Aš noriu papasakoti Jums, Lietuvos jaunuoliai, kaip savo broliams, ką jaučiu, pareidamas namo iš bažnyčios po šv. Komunijos. Gal Jūs nežinote, ką tai reiškia? Tad žinokit — meilės Dievas neliko šaltas mūsų gyvenimo kovos stebėtojas. Jis įsiveržė į ją, net laužydamas gamtos dėsnius, kad mus paremtų, mus nuramintų, mus išgelbėtų, Jis — Kristus — gyvena su mumis ir šiandien. Jis asmeniškai atėjo į mano dvasią, į mano nemedžiaginę širdį. Keista ir kartu nepajudinamai ramią jėgą jaučiu aš savyje, eidamas pavakario takeliu į namus. Viskas atsinaujino, įgavo naujos prasmės — beblėstantis horizontas, dulsvi kontūrai priešais stūksančios kalvos — primena man uolingą Jeruzalės kalvą, kur vienąkart ant akmenų žibėjo kraujas — visų Atstumtojo, Paniekintojo kraujas. Kaip dažnai mes taip paniekiname kai kuriuos iš mūsų tarpo . . . Mano kelio pabaigoje žiba namučių langeliai,į einu vidun. Kur tie smulkūs kasdieniniai vaidai, lipniu voratinkliu aptraukia šeimos dienas? Kur tas namiškių įkyrumas, kurį anksčiau skaudžiai išgyvendavau? Net pasakytas užgaulus žodis nesukelia, kaip prieš tai, pykčio, bet verčia susimąstyti: ar labai laimingas tas žmogus, mane užgavęs? Ar laimingesnis būsiu aš, jam atsikirtęs? Ar ne mano pareiga jį nuraminti, pradžiuginti? Bet tai mąstau ne aš, o Kristus manyje. Ar ne iš čia tokia permaina.
Ak pabandykime pajusti, kaip gera būti skaidriu, iš anksto pasiruošiusiu vien džiuginti kitus — tai niekad nepabostantis hobi, tikrai!įvisus klausimus tau atsako Kristus. Tu žinai, kas gera ir kas ne. Belieka — veikla! Ar nedžiugina tokios veiklos galimybė mūsų sąlygomis? Šėlsta visuomeninis, valstybinis, moralinis melas Tavo tauta pavergta, skandinama degtinėje ir ateizme. Pats esi silpnas, bet pirmyn! Kristus veda! Tiesos trokštanti dvasia negali susitaikyti su melu!
Jaunuole gal tu dar nieko negirdėjai apie Danute Burbaitę, Nijolę Sadūnaite, Algimantą Šaltį? Tai — mūsų drąsintojai, mūsų garbės ir laisvės žybtelėjimai. Bjauriausiu melu mūsų tautai atimta nacionalinė laisvė, bet jos kibirkštis nešiojamės kiekvienas savo dvasioje. Išlaikykime tas kibirkštis — laisvės troškimą, gražius mūsų papročius, sąžiningumą. Atėjus laikui suliesime jas vienon liepsnon. Sekime Tuo, Kuris nurodė žmonijai tikrosios laisvės kelią!
Kreipiuosi į Tave, Lietuvos Jaunime, tikėdamas, kad Tau jau nusibodo žudanti beidėjiška, bedvasė aplinka, oficiali niekšybė, įteisintas blogis, savižudybės aklavietė. Todėl prašau šiuo laišku: išeikime ne į tą gyvenimą, kuris neduos nieko, išskyrus sumaterialėjimą, miesčioniškumą, Tiesos išdavimą, nusivylimą, pražūtį. Išeikime į tikrąjį gyvenimą, kuris duos visko, t.y. pakankamai jėgos nušluostyti kančios ašarą, pakankamai progų būti išjuoktam dėl Tiesos, užtektinai gabumų pamaitinti alkstantį ir trokštantį, kiek nori laiko dalintis savo džiaugsmu su žmonėmis. Juk ar ne gražu, jaunuoliai, keisti save ir kitus, būti atsidavus didžiausiai Idėjai?! Juk dabar tokių per maža — jie šmeižiami, baudžiami, niekinami. Būti Tiesos kariais, apsiginklavusiais tik ta Tiesa!
