K R O N I K A

1983 m. gegužės 3 d. LTSR Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Viduklės klebono, TTG komiteto nario kun. Alfonso Svarinsko byla. Žinia apie teismą tyliai pasklido po Lietuvą. Daugelis šia žinia abejojo, nes net giminės apie būsimą „viešą" teismo procesą nieko nežinojo. Tačiau gegužės 3 d. atvykus į Vilnių, abejonės išsiskleidė. Lenino prospekto kvartalas buvo apsuptas milicininkų ir kareivių, aprengtų milicininkų uniformomis, o praėjimas į Aukšč. Teismą ties Respublikine biblioteka visiškai neįmanomas — uniformuoti ir civiliai apsirengę pareigūnai į teismą praleidinėjo tik su spec. kvietimais, o kun. Alf. Svarinsko draugai bei pažįstami, suvažiavę iš visų Lietuvos kampelių, buvo grubiai milicininkų vejami į Lenino prospektą ties Respublikinės bibliotekos sustojimu. Net giminėms buvo sunku patekti į teismą: 9 val. prie teismo atėjusiai kun. Alf. Svarinsko seserei Janinai Pupkienei saugumiečiai įrodinėjo jog nėra Jokio reikalo jai dalyvauti teisme, šiai nenusileidžiant, liepė ateiti 10 val., o atėjus nurodytu laiku, pareiškė, kad jau per vėlu, ir į salę įleido tik po pietų pertraukos; 9:30 val. prie teismo rūmų atėjo teisiamojo kunigo brolis Vytautas Svarinskas, kartu su juo ėjo ir keletas kunigų — jie visi vargais negalais išprašė brolį įeiti į teismą. Vytautas Svarinskas pasisakė dėl senyvo amžiaus mieste paklystas, todėl norėtų, kad į teismą kartu su juo būtų įleista ir dukra, tačiau šis prašymas buvo kategoriškai atmestas. Kunigams patekti į salę nepavyko — pareigūnai aiškino, kad nėra vietų, nors salė buvo pustuštė, apie 70 žmonių, o dvi eilės suolų buvo sustumtos į krūvą. Kun. Sigitui Tamkevičiui saugumiečiai pareiškė: „Jūs kviečiamas liudininku, pasiimkite iš Kybartų kvietimą ir rytoj galėsite dalyvauti." Ir taip į teismo salę, išskyrus brolį ir seserį, nebuvo įleistas nė vienas kunigas, nė vienas tikintysis.

. . . Daugiau...

Areštavus kun. Alf. Svarinską, valdiški bedieviai pradėjo šmeižtų kompaniją prieš suimtąjį kunigą, TTG Katalikų Komitetą ir uoliausius kunigus, norėdami visus nuteikti prieš juos. Tačiau, nepaisant propagandos riksmo, visoje Lietuvoje prasidėjo parašų rinkimo akcija dėl kun. A. Svarinsko išlaisvinimo. Daugiausia čia pasidarbavo jaunimas, rizikuodamas užsikirsti sau kelią įstoti į aukštąsias mokyklas, prarasti darbą ar būti pašalintiems iš mokslo įstaigų.

Saugumiečiai darė viską, kad tik išgąsdintų parašų rinkėjus: vienur juos išjuokdavo prie bažnyčių, kitur — atimdavo parašus čekistai (Griškabūdžio bažnyčioje) arba kunigai (Kauno Prisikėlimo bažnyčioje kun. Nikodemas Čėsna), išvarydavo iš bažnyčių ir pan.

Didesniuose centruose saugumiečiai, pastebėję aktyvesnius parašų rinkėjus, šaukėsi juos į saugumą šantažavimui, pvz.: Kaune —

Arūnas Rekašius — išvežtas iš darbo į karinį komisariatą;

Saulius Kelpšas — nuvežtas į saugumą iš namų, 

Antanas Šilinskas — iš darbo nuvežtas tardymui į saugumą.

Nedingėje (Varėnos raj.) berenkant prie bažnyčios parašus, suėmė Arūną Rekašių ir Jaunių Kelpšą.

. . . Daugiau...

Atskirais laikotarpiais tarp 1958-62 m. teko kartu su kun. Alf. Svarinsku buvoti Mordovijos politinių kalinių lageryje Nr. 7, kuriame kalėjo virš 200 lietuvių. Be kun. A. Svarinsko, lageryje buvo ir daugiau kunigų.

Kun. A. Svarinskas skyrėsi nuo kitų savo neišsenkančia energija, darbštumu ir natūraliu optimizmu. Surengti šventes ar šiaip vaišes su vieša malda jam buvo vienas malonumas. Veiklumas buvo jo gyvenimo būdas. Į filosofinius ar teologinius ginčus jis nebuvo linkęs, tačiau, jei kas pristodavo, ir padisputuoti neatsisakydavo. Mėgo būti su žmonėmis, greitai pastebėdavo ir ilgam įsimindavo gerąsias jų savybes. Kun. Alf. Svarinskas mylėjo išorinį grožį ir tvarką, ypatingai pergyvendavo dėl netvarkos religiniame gyvenime. Jis visada sirgdavo tautos dvasinio gyvenimo reikalais, ypač skaudžiai išgyvendamas kai kurių aukštų dvasiškių pataikavimą bedieviškai valdžiai. Kun. A. Svarinskas gerbė ir žavėjosi vyskupais-kankiniais, jautriai pergyveno žinią apie vyskupo Ramanausko mirtį, sakydamas, jog tai didelis nuostolis visai lietuvių tautai. Buityje kun. A. Svarinskas viešai rodydavo savo tikėjimą, nesigėdijo ir neslėpė jo prieš bedievius.

. . . Daugiau...

1983 m. gegužės 6 d., Vilniuje, vykstant kun. Alf. Svarinsko teismui, kun. Sigitui Tamkevičiui buvo užvesta baudžiamoji byla pagal LTSR BK 68 str. 1 d. Čia pat salėje jis buvo areštuotas ir patalpintas KGB izoliatoriuje.

Dar prieš areštą, gegužės 4 d., kai kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Vilniuje esantį LTSR Aukščiausiąjį teismą liudininku kun. Alf. Svarinsko byloje, į Kybartus privažiavo daug saugumo ir milicijos. Apie 13 val. į kleboniją atvykę milicijos pareigūnai reikalavo kun. Jono Borutos, tačiau tuo metu jo nebuvo. Visas tris dienas iki klebono arešto, Kybartus uoliai saugojo vietiniai ir atvažiavę iš kitur KGB bei milicijos darbuotojai.

šeštadienį, gegužės 7 d., į kleboniją atvykęs milicijos pareigūnas A. Kazlauskas vėl teiravosi kun. J. Borutos. Neradęs įspėjo, kad jei kun. Boruta sekmadienį laikys Mišias Kybartų bažnyčioje, jį ištiks toks pat likimas, kaip kun. S. Tamkevičių.

. . . Daugiau...

š.m. gegužės 16-18 dienomis Vilniuje Aukščiausiame Teisme vyko Jadvygos Bieliauskienės teismas (areštuota lapkričio 29 d.).

Į posėdžių salę, kaip visada, pateko tik jos artimiausi giminės; seserys, suaugęs sūnus ir vyras. Ties Aukščiausiu Teismu ir Lenino prospekte buvo apgulties nuotaikos: milicijos buvo prie kiekvieno troleibuso sustojimo, o dar daugiau jų buvo troleibusuose, kad nė vienas žmogelis nesugalvotų pasukti link teismo pastato.

Atvažiavusieji susirinko į Aušros vartus ir meldėsi visas dienas.

Teisiamoji   Jadvyga   Bieliauskienė,   nors   jau   daug mėnesių sėdėjo saugumo požemiuose, bet nė kiek moraliai nepalūžusi: tiesi, besišypsanti, tvirta ir drąsiai kalbanti tiesą. Teismo pradžioje Bieliauskienė atsisakė advokato paslaugų.

. . . Daugiau...

Viduklė. 1983 m. gegužės 13 d. Viduklės klebonijoje pas kun. Alf. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę buvo padaryta krata.  Kratai vadovavo Raseinių raj. kriminalinės paieškos tardytojas vyr. leitenantas T. Vaivada. Kratos metu paimta: jaunimo leidinys „Lietuvos ateitis" Nr. 5, „Tikybos pirmamokslis" (150 egz.), „Aušros žvaigždė" (48 egz.); 138 buvusių kalinių — tremtinių nuotraukos, 72 religinio turinio nuotraukos, 60 psl. įvairių mašinraščio rašytų tekstų, knygos: „Jaunoms širdims", „Trupinėliai", 3 užrašų knygutės su adresais, 6 magnetofono juostos. Krata truko daugiau kaip dvi valandas. Tą pačią dieną krata buvo padaryta pas M. Gavėnaitės tavą, gyvenantį Ukmergės raj. Jakutiškių kaime ir brolį Julių Gavėną, gyvenantį Kaune, Kapsų 43-3. Tėvo namuose rasta 2 kun. Alf. Svarinsko nuotraukos ir pareiškimas Vyskupams.

* * *

Kelmė. Po kun. Alf. Svarinsko arešto į Kelmės raj. Vidaus reikalų skyrių tardymams nuolat kviečiama Regina Teresiūtė, gyvenanti Kelmėje, Laisvės 11. Pareigūnai kaltina R. Teresiūtę bendravus su kun. Alf. Svarinsku bei perdavinėjus jam tarybinę visuomenę šmeižiančias žinias ir tvirtina, kad Regina Teresiūtė — TTGKK ryšininkė, už ką jai esanti užvesta byla.

. . . Daugiau...

Rašo Viktoras Petkus:
„Rugpiūčio 23 kalėjime mano praleistųjų metų suma bus apvali ir solidi — dvidešimt. Dvidešimt metų būnant nelaisvės namuose nėra tekę regėti tautiečio, nešvenčiančio Kalėdų ar Velykų. Per Kalėdas, tiesa eglutės nebuvo, bet ant stalo laikėme iš „Gėlininkystės" žurnalo iškirptą gražiai papuoštą eglutę, šližikus padariau iš supiaustytų džiovintų riestainių, o baltoji plotkelė irgi buvo. Tokiu būdu lyg ir viskas tvarkoj . . ., tik pirmą kartą nežinau, kada prasidės Užgavėnės ir bus Velykos.

Gyvenimas monotoniškas. Gauti laikraščius ir žurnalus mūsų pastogėje labai keblu. Teigiama, kad periodinė spauda mums per savaitę pristatoma tris kartus. Taip sakoma, o iš tikrųjų yra buvę savaičių, kai negavome jokio laikraščio. Jeigu laikraščius dar atneša, tai žurnalus dažniausiai tik vieną kartą savaitėje, todėl jų susidaro visas glėbys, o čia reikalaujama, kad vienas kalinys tegali laikyti kamaroje tik penketą vienetų, nesvarbu, — knygų, brošiūrų ar žurnalų, o visa kitą reikia atiduoti į sandėlį, girdi, kada norėsite—pasiimsite. Teoretiškai atrodo lyg ir neblogai, o praktiškai kartais per savaitę neprisiprašai, kad nuvestų į sandėlį. Tokiu būdu atsiduri lyg užburtame rate. Dar blogiau su knygomis. Iš namų bet kokių knygų gavimas kategoriškai uždraustas. Knygynai siųsti mums užsisakytas knygas nesuinteresuoti, nes jos dažnai grąžinamos pasiuntėjui, t.y. atgal į knygyną. Tokiu būdu mes jų akyse tampame nerimtais klijentais.

. . . Daugiau...

Tik ką džiaugsmingai nuskambėjo prisikėlimo varpai, senamiesčio gatvėmis nuaidėjo velykinės procesijos giesmės. Minia žmonių suplaukė į Kauno Baziliką pasveikinti Prisikėlusio Kristaus. Bažnyčia — sausakimša, šventorius pilnas. O automobilių, automobilių . . . Užkimštos visos aplinkinės gatvelės! Rotušės aikštė irgi visa pasidengusi margaspalve automašinų mozaika.

Visur aplinkui viešpatavo susikaupimas ir iškilminga ramybė.

Katedroje pamaldos jau ėjo į pabaigą, kai Rotušės aikštėje tarp mašinų skruzdėlyno pasirodė vienišas pakeleivis. Jis įtartinai vaikščiojo tarp mašinų, lyg (ir taip kai kam pasirodė) taikydamasis ką nors nusukti ar nulupti. Tačiau to nedarė ir, nors labai keista, vis kažką rašė.

Tuoj atsirado vienas kitas automašinos savininkas, kuriems parūpo keistas nepažįstamojo elgesys. Vienas jų priėjęs prie nepažįstamojo užklausė:

. . . Daugiau...

Šiauliai. 1983 m. kovo 30 d. Šiaulių raj. Vykd. komiteto salėje religinių bendruomenių dvidešimtukų nariams vyko seminaras. Seminarą pravedė Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavad. P. Raslanas. Jis bandė aiškinti, kad Lietuvoje yra pilna tikėjimo laisvė, kasmet išleidžiama daug religinės literatūros. Blogai yra tik tiek, kad kai kurie kunigai, prisidengdami tikėjimu, šmeižia tarybinę santvarką. Pagrindiniu šmeižiku P. Raslanas vadino kun. Alf. Svarinską ir pacitavo keletą ištraukų iš jo pamokslų. Piktinosi, kad prie bažnyčių renkami parašai už kun. Alf. Svarinską. RRT įgaliotinio pavaduotojas išvardijo eilę, jo įsitikinimu, blogų, ekstremistiškai nusiteikusių kunigų: kun. R. Černiauskas, kun. J. Kauneckas, kun. S. Tamkevičius ir kt. P. Raslanas bandė įtikinti, kad net II-asis Vatikano susirinkimas nustatė, jog pasaulietinė valdžia privalo imtis atitinkamų priemonių su tais kunigais, kurie nepaklūsta pasaulietinei valdžiai. Todėl, jo žodžiais tariant, nenuostabu, kad jie iškėlė baudžiamąją bylą kun. Alf. Svarinskui.

Po paskaitos buvo pateikti klausimai:

— O kur galima gauti jūsų išleistos religinės literatūros? Tiesa, mes per televizijos laidas matėme minėtos spaudos viršelius, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Didelė tos spaudos dalis pateko į Vakarus, — propagandai; kitą dalį paėmė bedieviai, o mums, tikintiesiems, liko tik trupiniai.

. . . Daugiau...

Lazdijai. 1983 m. kovo 20 d. 76 Lazdijų rajono jaunimo atstovai parašė LTSR Prokurorui tokio turinio pareiškimą:

„1983 m. kovo 1 d. grįžtant iš rekolekcijų į savo parapiją, buvo milicijos sulaikytas Šlavantų kunigas J. Zdebskis.

Nesulaukę šv. Mišioms, grupė tikinčiųjų išvyko kunigo ieškoti. Pastebėję prie Lazdijų VR skyriaus kunigo automobilį, tikintieji subruzdėjo į miliciją ir reikalavo paleisti, deja, jau nebe pirmą kartą grubiai šantažuojamą, sulaikomą ir persekiojamą kunigą.

Tačiau milicija ir saugumas įsakė visiems skubiai išsiskirstyti, ir buvo suimti keli asmenys, jų tarpe ir Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojas A. Grigas už tariamą viešosios tvarkos pažeidimą.

. . . Daugiau...

Baltarusijos TSR 

Pelesa (Varanavo raj. Gardino sr.). 1962 m. tarybinė valdžia nugriovė Pelesos bažnyčios bokštą ir pačią bažnyčią pavertė grūdų sandėliu, šiai gyvybingai lietuvių parapijai buvo neišsakomas skausmas ir negyjanti žaizda, nes šią didingą akmeninių ridulių bažnyčią Delesiečiai statė kruvinomis rankomis ir savo lėšomis. Netikėdami, jog valdžia galėtų grąžinti tikintiesiems bažnyčią, pelesiečiai vis dėlto pabandė kreiptis į pačias aukščiausias valdžios įstaigas. Ir štai reto valdžios kurtumo pavyzdys:

Nuo 1976 m. pelesiečiai parašė į Maskvą ir į Minską 33 pareiškimus. Pirmą kartą po pareiškimų Minsko religijų reikalų įgaliotiniui pasirašė 20 tikinčiųjų, o po antruoju į Maskvą — 600 tikinčiųjų. Atsakymas buvo toks: „Nedraudžiam melstis kaimyninėse bažnyčiose". Lenkiškai Rodū-nėje (tolimiausiems kaimams už 25 km.), o lietuviškai — Dubičiuose (už 30 ir daugiau kilometrų). Į kitus pareiškimus nieko neatsakydavo arba pakartodavo jau minėtą atsakymą.

. . . Daugiau...