Baltarusijos TSR
Pelesa (Varanavo raj. Gardino sr.). 1962 m. tarybinė valdžia nugriovė Pelesos bažnyčios bokštą ir pačią bažnyčią pavertė grūdų sandėliu, šiai gyvybingai lietuvių parapijai buvo neišsakomas skausmas ir negyjanti žaizda, nes šią didingą akmeninių ridulių bažnyčią Delesiečiai statė kruvinomis rankomis ir savo lėšomis. Netikėdami, jog valdžia galėtų grąžinti tikintiesiems bažnyčią, pelesiečiai vis dėlto pabandė kreiptis į pačias aukščiausias valdžios įstaigas. Ir štai reto valdžios kurtumo pavyzdys:
Nuo 1976 m. pelesiečiai parašė į Maskvą ir į Minską 33 pareiškimus. Pirmą kartą po pareiškimų Minsko religijų reikalų įgaliotiniui pasirašė 20 tikinčiųjų, o po antruoju į Maskvą — 600 tikinčiųjų. Atsakymas buvo toks: „Nedraudžiam melstis kaimyninėse bažnyčiose". Lenkiškai Rodū-nėje (tolimiausiems kaimams už 25 km.), o lietuviškai — Dubičiuose (už 30 ir daugiau kilometrų). Į kitus pareiškimus nieko neatsakydavo arba pakartodavo jau minėtą atsakymą.
1983 m. bažnyčia kaip sandėlys tuščia. Pelesos centre ir Bolceškėje (kolūkio centre) yra dideli sandėliai, kuriuose telpa iki 1 mij. tonų grūdų ir tų sandėlių niekad pilnai neužpildydavo, o bažnyčioj papila tik porą tonų grūdų, kad tik būtų kuo motyvuoti, šiuo metu, nuo kovo pradžios bažnyčioje grūdų nėra.
1982 m. rugpiūčio mėnesį į kolūkio centrą Bolčeskę buvo atvykęs Baltarusijos religijų reikalų įgaliotinis A. Kiziuk iš Varanovo raj. Vykd. kom. pirmininko pavaduotojas N. Kuzmičius. A. Kiziuk susirinkusiems žmonėms kalbėjo, jog į Minską dėl bažnyčios grąžinimo važiuoti neverta, nes jis pats tikrai jos neatiduos. N. Kuzmičius, pakišęs pelesiečių rašytą pareiškimą, užsipuolė, jog jame iškreipti faktai ir reikalavo parodyti savo parašus. Posėdy ypač drąsiai laikėsi Petronė Mindžiulienė, Marija Reginienė, Janė Valiukevičiūtė, Marija Kruopienė. Moterys pareikalavo ištisai garsaiai perskaityti pareiškimą ir įrodyti kas netikslinga, kas neatitinka tikrovei.
Tada Kuzmičius apkaltino Mariją Kruopienę, jog ši organizuoja pareiškimų rašymą ir suorganizavo prieš porą metų Pelesoj susirinkimo metu maištą, kada visi žmonės įnirtę užpuolė valdžios atstovus, reikalaudami grąžinti bažnyčią.
Baigiantis posėdžiui, rajono vykd. komiteto pirmininko pavaduotojas N. Kuzmičius užtvirtino, jog Pelesos bažnyčia priklauso valdžiai, o ne tikintiesiems ir kol gyvuos Tarybų Sąjunga, bažnyčios tikintieji neatgaus.
Nusprendę, kad jų prašymai ir skundai į valdžios įstaigas nieko nepadeda, žmonės Pelesos kapinėse 1982 m. prieš Visų šventų šventę pasistatė mažą koplytėlę, kur gausiai rinkosi bendrai maldai spalio 29, 30, 31 ir lapkričio 1 d.
Visų šventųjų šventėje buvo apie 300 žmonių. Nors kunigo ir nebuvo, žmonės patys kalbėjo už mirusius rožančių, ir giedodami gedulingoj procesijoj su žvakėmis meldėsi už visus mirusius ir už šiose kapinėse palaidotus šio krašto kovotojus, žuvusius už tautos ir tikėjimo laisvę.
Nors koplyčioje šv. Mišių nieks nelaikė, tačiau buvo papuoštas gražus altorėlis. Koplyčioje laikydavo mirusius, pora buvo atvežta ir iš Lydos. Palikę mirusįjį koplyčioje, žmonės galėdavo nuvykti į kurią nors bažnyčią šv. Mišioms, už mirusįjį pasimelsti.
Tačiau rajono vykd. k. pirm. pav. N. Kuzmičius, pasikvietęs dvidešimtuko pirmininką J. Kanevičių, įsakė koplyčią nugriauti, užmokėti 50 rub. baudą ir pasakyti, kas organizavo koplyčios statybą. Tik po pakartotino iškvietimo į rajoną J. Kanevičius, pasikvietęs A. Baisevičių ir A. Stankevičių, nugriovė koplyčią.
* * *
Po karo prie Dubinių kaimo kryžkelės stovėjo Vytauto paminklas, o Pelesos ir Dubinių kaimuose 16 gražių kryžių. 1964 m. nugriovė paminklą, nupjovė visus kryžius ir, nuvežę už 5 km. į Varlių mišką, sudegino.
1982 m. Vytauto paminklo vietoje jaunimas pastatė saulutę, kaip priminimą, kad visi šio kaimo žmonės turi uždegti savo širdyse po saulę, kad būtų tvirtais tikėjimo ir lietuviškumo saugotojais.
* * *
Nuo 1968 m. rugsėjo 1 d. į Pelesos aštuonmetę mokyklą iš Prienų rajono buvo atkelta lietuvių kalbos mokytoja Ona Babarskytė. Iki šios mokytojos atkėlimo mokytojavo geras lituanistas Admundas Mažeika, kurį švietimo skyrius pašalino, nes „nepraėjo per atestaciją".
O. Babarskytė vietoj to, kad geriau pasiruoštų pamokoms, tobulindama darbo metodiką, vaikščiodama iš kiemo į kiemą, šantažuoja vietinius lietuvius, šnpinėdama, pas ką ir kokie svečiai atvyksta iš Lietuvos, ką jie veikia ir panašiai. O mokykloje šeštos, septintos klasės mokiniai ne tik kad negalėtų padeklamuoti ne vieno lietuviško eilėraštuko, bet ir sunkiai paskaito lengvo turinio knygelę. Taigi, mokytoja O. Babarskytė tikriausiai buvo atsiųsta ne mokyti vaikus gimtosios lietuvių kalbos, bet talkininkauti krašte naikinant lietuviškumą.
ATITAISYMAS
LKB Nr. 55 skyriuje „Sovietinėje mokykloje" buvo žinutė, kad Pakiršinio pradinės mokyklos mokytojai O. Adomaitienei pareikalavus atsistoti lankantiems bažnyčią, atsistojo visa klasė.
Tos žinutės autorius nori patikslinti, kad atsistojo ne visa klasė, bet tik visi, lankantys bažnyčią.
Lietuvi, neužmiršk!
Kun. Alfonsas Svarinskas
Doc. Vytautas Skuodis
Kun. Sigitas Tamkevičius
Mečislovas Jurevičius
Jadvyga Bieliauskienė
Sergiejus Kovaliovas
Anastazas Janulis
Antanas Terleckas
Julius Sasnauskas
Povilas Pečeliūnas
Vytautas Vaičiūnas
Balys Gajauskas
Gintautas Iešmantas
Viktoras Petkus
Algirdas Statkevičius
ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
