Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

AUŠRA 
NR. 18 [58]

Turinys:
1. Lietuvos Laisvės Lygos kreipimasis į SNO.
2. Kreipimasis į T. Sąjungos, VFR, VDR, šalių, pasirašiusių Atlanto Chartą, vyriausybes ir SNO Gen. sekr. K. Valdhaimą.
3. Mart Niklaus pareiškimas TSRS ATP.
4. Lietuvos Helsinkio grupės Dokumentas Nr. 15.
5. L. Simučio pareiškimas LTSR VRM.
6. SOS! SOS! SOS! (VI. Česiūnas — Vilniuje . . .).
7. R. Ragaišio teismas.
8. V. Petkus — kovotojas už žmogaus teises.
9. Lietuviai ir lenkai.
10. Žinios (Eucharistijos bičiuliai švenčia dešimtmetį ir kt.).

Lietuva 
1979 m. spalis.

 

SUVIENYTŲJŲ NACIJŲ ORGANIZACIJOS XXXIV 
GENERALINĖS ASAMBLĖJOS SESIJAI

Specialiam Komitetui, svarstančiam klausimus, kaip vyksta „Deklaracijos dėl nepriklausomybės suteikimo koloninėms šalims ir tautoms" įgyvendinimas.

Žodis „okupacija" tarptautinių žodžių žodyne — „užėmimas svetimos teritorijos karine jėga, siekiant patenkinti kurias nors pretenzijas."

Vadovaudamasi imperialistine politika ir turėdama pretenzijas pavergti kuo daugiau tautų, komunistinė TSRS vyriausybė 1939 m. rugpiūčio 23 ir rugsėjo 28 dienomis pasirašė slapto suokalbio dokumentus su hitlerine Vokietija ir 1940 m. birželio viduryje okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Ir nuo to laiko šių šalių tautos velka svetimšalių primestą neįtikėtinai sunkų kolonializmo jungą.

Nuo to laiko komunistinė TSRS vyriausybė su rezistencinėmis — lietuvių tautos suvereniteto ir valstybinės nepriklausomybės siekiančiomis jėgomis — kalba tik į svetimus namus įsibrovusio, ypatingai žiauraus ir labai gerai ginkluoto plėšiko dialogu.

Kolonijinio stovio panaikinimo siekianti ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymu besirūpinanti pogrindinė organizacija — Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) yra pasiruošusi taikiomis — humaniškomis priemonėmis likviduoti susidariusią nenormalią padėtį. Todėl ji pasiuntė TSRS vyriausybei Moralinį ultimatumą, kuriuo reikalavo per 90 valandų — nuo 1979 m. rugpiūčio 3 d. 6 val. iki rugpiūčio 6 d. 24 val. — oficialioje spaudoje paskelbti iki šiol slepiamus Stalino-Hitlerio sąmokslo dokumentus atsiprašyti lietuvių tauta dėl padarytų skriaudų ir pasižadėti atitaisyti Lietuvai padarytus nuostolius.

TARYBŲ SĄJUNGOS VYRIAUSYBEI
VOKIETIJOS FEDERATYVINĖS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBEI 
VOKIETIJOS DEMOKRATINĖS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBEI 
ŠALIŲ, PASIRAŠIUSIŲ ATLANTO CHARTĄ, VYRIAUSYBĖMS
SNO GENERALINIAM SEKRETORIUI P. KURTUI VALDHAIMUI
 

Tarybinis teisės mokslas nacionalinį suverenumą supranta kaip pilną nacijos valdžia, jos politinę laisvę, realią galimybę pilnai ir ištisai tvarkyti savo likimą, pirmiausia turint galimybę apsispręsti, neišskiriant atsiskyrimo ir savarankiškos valstybės sukūrimo. Nacionalinis suverenumas apsprendžia politinį, teritorinį, kultūrinį, kalbinį tautos nepriklausomumą, kuris reiškiasi pilnomis suvereninėmis teisėmis aukščiau išvardintose tautos socialinio gyvenimo srityse, užtikrindamas kuo pilnesnį jų įgyvendinimą.

Nacionalinio suverenumo negalima nei suteikti, nei panaikinti: jį galima pažeisti ar atstatyti.

1919 m. Leninas pripažino de fakto nuo Rusijos atsiskyrusių Estijos, Latvijos ir Lietuvos egzistavimą. 1920 metais Tarybų Rusija sudarė su šiomis valstybėmis taikos sutartis, kurios reiškė Pabaltijo respublikų pripažinimą ir de jure. Tarybinės vyriausybės vardu Leninas amžiams atsisakė suvereno teisių Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Tačiau po 19 metų Stalinas ir Hitleris pasikėsino į šių valstybių nepriklausomybę, šių metų urgpiūčio 23 d. sukanka 40 metų nuo vadinamo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, kurio įgyvendinimas, Latvijai, Estijai ir Lietuvai reiškė nepriklausomybės netekimą.

TSRS AUKŠČIAUSIOS TARYBOS PREZIDIUMUI

Pil. Niklaus Marto, Juliaus, g. 1934 m. Užienio kalbų kursų Tartu mieste dėstytojo, gyv. Estijos TSR, Tartu, Vikerksare g-vė Nr. 25.

P a r e i š k i m a s

1979 rugpiūčio 23 sueina 40 metų nuo pasirašymo 1939 m. Ribentropo-Molotovo pakto, vadinamo Nepuolimo sutartimi. Slaptame tą paktą papildančiame protokole fašistinė Vokietija ir Tarybų Sąjunga susitarė dėl savo įtakos sferų Europoje.

Ribentropo-Molotovo paktas labiau negu liūdnai išgarsėjusi Miuncheno sutartis atvėrė duris pradžiai Antrojo pasaulinio karo, atnešusio žmonijai neišmatuojamas kančias. Praėjus tik savaitei po jo pasirašymo, Lenkijos užpuolimui fašistinė Vokietija pradėjo realizuoti savo „interesus". Tas užpuolimas (1939 rugsėjo l) laikoma oficialia Antrojo pasaulinio karo pradžia.

LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBAI

Helsinkio susitarimų įgyvendinimui remti 
Lietuvos visuomeninės Grupės

Dokumentas   N r.   15

Žmogaus teisių Deklaracija, kurią savo parašu patvirtino TSRS Vyriausybė, ir Helsinkio suvažiavimo nutarimai žmogaus teisių srityje, taip pat patvirtinti TSRS Vyriausybės atstovų parašais, teigia, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti gyvenamą vietą savo šalyje ar už jos ribų.

Tuo tarpu Lietuvos TSR dažnai pasitaiko, kad kai kuriems asmenims, buvusiems politiniams kaliniams, atlikusiems jiems skirtas bausmes kitose Tarybų Sąjungos respublikose ir teismo nuosprendžiuose neturėjusiems paskirtos tremties, sugrįžta po ilgų kalinimo metų į savo gimtąjį kraštą — Lietuvą, neleidžiama čia prisiregistruoti ir apsigyventi savo šeimose ar pas artimuosius.

Priedas: Simučio Liudviko pareiškimas

Šiauliai, Kleinerio 32, bt. 37, 1979.VII.22.

***

LIETUVOS TSR VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJAI

Simučio Liudviko, Adomo, gim. 1935 m. 
gyv. Kaune, Verkių 6-57.

P a r e i š k i m a s

1955 m. buvau areštuotas, o 1956 m. Pabaltijo karinio tribunolo nuteistas už antitarybinę veiklą.

Iš kalinimo vietų paleistas 1977 m. vasario 3 d. TSRS AT Prezidiumo 1977 m. sausio 21 d. įsaku — pasigailėtas.

Grįžau į Lietuvą, apsigyvenau Klaipėdoje, kur gavau pasą, buvau be kliūčių priregistruotas ir įsidarbinęs. Vėliau, 1977 m. spalio 21 d. iš Klaipėdos išsiregistravau ir spalio 25 d. — irgi be kliūčių prisiregistravau Varduvoje, Plungės raj., kur savo noru persikėliau gyventi ir dirbti.

VL. ČESIŪNAS — VILNIUJE . . .

Kaip žinia, irkluotojas Cesiūnas buvo paprašęs politinio prieglobsčio Vakarų Vokietijoje. Rugsėjo viduryje jis jau buvo . . . Vilniuje, Požėlos gatvėje esančioje MVD ligoninėje.

KGB paleido gandą, jog Vakarų Vokietijoje jį buvo pakvietusi viena lietuvių šeima, uždavė vaistų, nuo kurių jis visą mėnesį buvo nesąmoningas ir šnekėjo tai, ko iš jo pageidavo. Atsipeikėjęs jis būk tai kreipėsi į tarybines įstaigas VFR dėl sugrįžimo. Tačiau kam jį reikėjo slapta pergabenti per Berlyną? Patys agentai jam uždavė atitinkamų apnuodijančių vaistų ir slapta parsigabeno. Rusams jį susigrąžinti ypač rūpėjo, nes buvo kadrinis karininkas.

Česiūnas guli ligoninėje labai sumuštas ir sužalotas. Prie jo palatos durų dieną ir naktį budi sargyba.

Dabar reikia laukti, kad Česiūnas bus apdorotas taip, kad jis viešai prisipažins savo „suklydimą". Tačiau toks „prisipažinimas" gali būti paskelbtas ir be Česiūno žinios.

V. Darginis.

1979 m. rugsėjo 12-17 dienomis Vilniuje vyko Romo Ragaišio viešas teismas.

R. Ragaišis kaltinamas, kad 4-5 metų laikotarpyje spekuliavo akiniais ir turėjo iš to 326 rub. 59 kap. pelno.

R. Ragaišis kaltu neprisipažino. Jis aiškino, kad pas jį kreipdavosi žmonės, kuriems optikos parduotuvėse atsisakydavo padėti. Parduotuvėse nusipirkdavo įdomesnių akinių rėmelių, o stiklus pats gaimndavęs. Stiklams pagaminti reikėdavo daug laiko, todėl jo akiniai būdavę brangesni. Jis imdavęs maždaug 1 rub. už 1 val. darbo.

R. Ragaišio pažįstami ir draugai teismui įteikė tokio turinio pareiškimą:

Dėl Romo Ragaišio teismo proceso

1979 m. sausio 9 d. Vilniuje VRM pareigūnai areštavo Romą Ragaišį — buvusį politkalinį, žinomą žmogaus teisių gynėją. Keletas jo biografinių duomenų.

R. Ragaišis gimė 1942 m. neturtingų valstiečių šeimoje. Turėdamas 19 metų, jis buvo KGB suimtas už patrijotinių atsišaukimų platinimą bei tautinės vėliavos iškėlimą. Iš Lietuvos R. Ragaišį išsiuntė į tolimąją Mordoviją, kurios koncentlageriuose praleido keturis metus. Sugrįžęs ėmė dirbti optikų Vilniuje. Jis žinomas kaip aukštos kvalifikacijos specialistas. 17 metų dirbdamas optikų, jis niekada nebuvo įtartas nesąžiningumu. Priešingai — dešimtys žmonių, kenčiančių dėl regėjimo defektų dėkingi jam už suteiktą regėjimo pagalbą. Mes pažinojome Romą kaip labai dorą, jautrų žmogų. Motinos žodžiais, per visą gyvenimą jie, tėvai, iš savo vienintelio sūnaus nėra išgirdę grubaus žodžio. Lygiai taip pat Romas buvo jautrus ir skaudžioms tėvynės problemoms. Jis pasirašė ne vieną dokumentą dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje.

Kovotojas už žmogaus teises

Viktoras Petkus gimė 1930 m. Raseinių raj. Aleksandrų km. giliai tikinčių lietuvių valstiečių Antano ir Veronikos Petkų šeimoje, kurioje be Viktoro dar augo trys sūnūs (Petras, Česlovas ir Jonas, kuris mirė tesulaukęs 18 m.).

Gimtoji sodyba dar ir šiandien stovi ant gražaus Alojės upelio kranto. Iki karo sodybos kieme stovėjo didelis medinis kryžius, prie kurio mažasis Viktoras Gegužės ir birželio mėn. paruošdavo altorėlį. Kaimo jaunimas rinkdavosi į Petkų sodybą „mojinėms", kurioms vadovavo Viktoras. Jis už savo vienmečius buvo daugiau išprusęs, pasiskaitęs, nes, artimųjų žodžiais tariant, net ir valgydamas nesiskyrė su knyga.

V. Petkus mokėsi Minionių pradinėje mokykloje, kurią baigė 1940 m. Vėliau lankė Raseinių gimnaziją. Buvo veikliu šios mokyklos ateitininkų pirmininku.

Šiuo laikotarpiu jis gyveno Raseiniuose pas tetą Petrutę, kuri jį globojo ir leido mokytis.

Praūžus karui, dėl sunkių materialinių sąlygų 1944/45 m.m. mokytis jis negalėjo. Sekančiais metais Viktoras vėl grįžta tęsti mokslo į Raseinius. Kaip veiklus ateitininkas 1947 m. areštuojamas. Nuteisiamas laisvės atėmimu penkeriems metams. Kalinamas Vladimiro ir kituose kalėjimuose.

Kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, reikėtų pradėti nuo 1325 metų, kai Gediminas išleido savo dukrą Aldoną už Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero. Bet kartoti istoriją, manau, nėra reikalo. Pradėsiu nuo vieno ryškiausių mūsų tautos istorijos puslapių — Nepriklausomybės atgavimo po pirmosios vokiečių okupacijos XX amž. pradžioje.

Praeityje buvo didinga Lietuvos valstybė, žūtbūtinėje kovoje atrėmusi įnirtingų kryžiuočių puolimą. Praeityje buvo prieštaravimų ir intrigų draskoma Lenkijos karalystė. Apie šių šalių praeitį bene Adomas Mickevičius yra pasakęs: „Lietuvos istorija romantiška, Lenkijos istorija skandalinga." Praeityje buvo Liublino unija, sujungusi tokias nepanašias tautas: lenkai — impulsyvūs, sangvinikai, ambicingi, nevengia naujovių, garbėtroškos net iki liguistumo, o kad apgintų savo garbę kartais nesibiją net ir visai negarbingų poelgių; lietuviai santūrūs, flegmatiški, šiek tiek paslankūs, konservatyvūs, bet labai atkaklūs ir moka save ginti. Praeityje liko karaliaus Zigimanto Augusto testamento žodžiai: „Kiekvienas, kuris norės pasirodyti esąs niekingas nedorėlis ir dės pastangas, norėdamas atskirti, tebijo Dievo keršto, nes Dievas neapkenčia ir prakeikia tuos, kurie sėja neapykantą tarp brolių."

Unija dirbo ne lietuvių, o lenkų naudai — lenkiškos dvasiškijos, taip pat lenkiškų mokyklų pagalba bajorija buvo taip sulenkinta, kad ji daugiau atstovavo lenkų, negu lietuvių tautą. Teisus buvo J. Kraševskis „Vytauto kovose" paties Vytauto lūpomis pranašavęs, kad „lenkų siurbėlė" įsikibs į Lietuvos kūną ir siurbs jos kraują, iki visai išsiurbus pames jį, kaip nereikalingą lavoną. O merdint bajoriškai Žečpospolitai romantikos mūsų krašte nerastum nė su žiburiu, bet užtat skandalų apsčiai.

EUCHARISTIJOS BIČIULIAI ŠVENČIA DEŠIMTMETĮ

1979 m. liepos 22 d., ankstyvą sekmadienio rytą, iš visų pusių autobusais, lengvomis mašinomis, pėsti pradėjo traukti žmonių būriai į nedidelį Šiaurės Lietuvos miestelį — Meškuičius (18 km. į šiaurę nuo Šiaulių). Vietiniai žmonės stebėjosi, klausdami vienas kito: kokie šiandien atlaidai? Iš kur tiek daug suplūdo tokio gražaus lietuviško jaunimo? Paaiškėjo, kad tai renkasi Eucharistijos bičiuliai, neseniai atšventę savo sąjūdžio dešimtmetį.

Bažnyčios šventoriuje stovėjo atgabentas gražus, pagal liaudies meno tradicijas sukurtas koplytstulpis. Jo viršūnę vainikavo spinduliuotas kryžius, po kuriuo rymojo susimąstęs lietuviškų laukų globėjas Rūpintojėlis. Stulpe išdrožtas užrašas: „Garbė Eucharistiniam Jėzui. 1979. E. B. 10 metų."

Neilgai trukus, apie šventorių, nedrįsdami įeiti į jį, pradėjo slampinėti iš Šiaulių atskubėję saugumiečiai. Jie užsirašinėjo prie šventoriaus išsirikiavusių automašinų numerius, žvalgėsi ir fotografavo vis didėjančią maldininų minią. Matėsi nemažai ir „neetatinių", kurie, bandydami apsimesti taip pat atvykusiais maldininkais, sukiojosi po minią, stebėdami ir klausydami pokalbių. Tačiau niekas į juos nekreipė dėmesio. Visų nuotaika buvo šviesi ir pakili.

12 val. prasidėjo pamaldos. Bažnyčia buvo pilna. Apie 600 žmonių priėmė šv. Komuniją. Pasimeldę Eucharistijos bičiuliai ir visi dalyviai gražiai susirikiavę šventoriuje į didžiulę koloną žygiui į Kryžių kalną. Tai ir buvo šio sekmadienio tikslas. Jo devizas:

„Kristau Karaliau, teateinie tavo karalystė į mūsų šalį!"
Didžiulės žmonių minios, kurioje buvo labai daug jaunimo, priekyje išėjo kunigas Močius. Jis buvo basas, ant pečių laikė paties atsigabentą kryžių. Už jo 12 vyrų, iš abiejų pusių tautinėmis juostomis apsupę laikė ant rankų koplytstulpį. Toliau išsirikiavo būrys vaikučių su įvairiaspalvėmis gėlytėmis rankutėse. O dar toliau — įspūdinga virš 600 piligrimų kolona. Tai buvo katalikiškosios Lietuvos atstovai iš įvairių mūsų krašto vietovių. Daugumos rankose švietė gėlių žiedai. Pasigirdo giesmė: „Marija, Marija! . . " ir eisena žengė į priekį.