K R O N I K A

Šventasis Tėve, šiandien sunku rasti tinkamų žodžių, kuriais tikinti Lietuva nori Jums išreikši nuoširdžiausią dėkingumą ir meile, už tiek daug mūsų mažytei tautai parodyto dėmesio.

Mus pasiekė nauja džiugi žinia — vyskupas Vincentas Sladkevičius paskiriamas vyskupų konferencijos pirmininku ir Lietuvos kardinolu. Kardinolo paskyrimas — tai brangi dovana, tai žymus ir reikšmingas įvykis visai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir tautai; mes ryžtamės būti jos verti.

Daug neteisybių, pažeminimų ir persekiojimų patyrusio vyskupo V. Sladkevičiaus paskyrimas kardinolu mums lyg švyturys audringoje jūroje, kai neretai didelis pavojus pasiklysti, kai sunku atskiri, kur melas, o kur tiesa; tai paskata mums, nebėgant nuo sunkumų ir pavojų, ištikimai stovėti po Kristaus vėliava per dažnai sunkias mūsų Tėvynėje Bažnyčios gyvenimo dienas.

Šventasis Tėve, kaip padėka už Jūsų parodytą meilę ir rūpestį mūsų tautai ir jos Bažnyčiai tebus mūsų visų iškilmingas pasiryžimas likti ištikimais Romos Katalikų Bažnyčiai, nuolat remti Jus savo auka ir malda.

Su pagarba ir meile
Lietuvos katalikai

Gerbiamas Eminencija, džiaugsmo ir padėkos Dievui banga nuvilnijo per mūsų Tėvynę Lietuvą, sužinojus apie Jūsų išaukštinimą ir paskyrimą kardinolu. Mes matėme Jus 24 metus kantriai nešantį tremtinio dalią. Stebėjome ir žavėjomės Dievo darbu Jumyse ir per Jus. Esame liudininkai, su kokiu atsidavimu Jūs darbavotės mažutėje, pačiam Latvijos pasienyje esančioje Nemunėlio Radviliškio, Paberžės parapijose. Ruošdavote iškilmingus liturginių švenčių paminėjimus, iškilmingai, nuoširdžiai ir jautriai aiškinote Dievo žodį, taip, kaip iškilmingai ir nuoširdžiai aiškinate jį šiandien tūkstantinėms tikinčiųjų minioms. Kuklumas, paprastumas ir asketiškas gyvenimo būdas puošė ir puošia Jūsų asmenį, o mus ne vieną verčia susimąstyti ir perkainoti pasirinktas vertybes.

Puikiai suprasdami, jog naujosios pareigos yra labai atsakingos ir sunkios, ryžtamės remti Jus malda ir auka, o pirmiausia ištikimybe ir klusnumu. Švč. Mergelei Marijai užtariant, meldžiame Aukščiausiąjį, kad Jus visada lydėtų dieviškoji tvirtumo, supratimo ir išminties dvasia.

Su pagarba ir meile
Lietuvos katalikai

(Kardinolo Vincento Sladkevičiaus pamokslas, pasakytas 1988 m. liepos 12 d. Marijampolėje, švenčiant palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškilmes)

Grįžau iš tolimos kelionės — iš mūsų krikščionijos centro, amžinojo miesto Romos, parvežiau jums šv. Tėvo malonę ir meilę, mūs kraštui užtvirtintą kardinolo vardą, išaukštinimą ir garbę. Kam priklauso šis vardas, garbė ir išaukštinimas? Ne man, brangieji, jums, visai lietuvių tautai, krikščioniškai Lietuvai. Jai skiriamas šis kardinoliškas vardas, jai kardinoliška garbė ir išaukštinimas! Jūs esate šio vardo ir išaukštinimo savininkai, aš tik jo nešėjas, laikytojas savo rankose ir širdyje. Šito kilmingo vardo aš pats nesu vertas. Jūs, tiksliau sakant, visa mūsų tauta savo 600 m. krikščionišku gyvenimu, pasiaukojimu, kančia, ištikimybe Apaštalų Sostui, aukštu kilniu doroviniu gyvenimu, gražia kilnia lietuviška krikščioniška kultūra pelnė šį garbingą kardinolo vardą, garbe, ir išaukštinimą. Dabar mes galime sakyti, kad mūsų tauta yra kardinoliška tauta. Anuomet šv. Paulius sakė: Jūs esate išrinktoji giminė, išrinktoji liaudis, karališkoji kunigystė. Jei šiandien jis kalbėtų, pasakytų: jūs esat kardinoliška tauta.

. . . Daugiau...

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams 

Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų 

P a r e i š k i m a s

Kai 1976 metais buvo ruošiami religinių susivienijimų nuostatai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vyskupai ir kunigai kreipėsi į tarybinę vyriausybę raštu, prašydami, kad nuostatai būtų suderinti su Katalikų Bažnyčios kanonais. Deja, tada į tuos pageidavimus nebuvo atsižvelgta, ir nuostatai, tvarkantys religinį gyvenimą mūsų šalyje, buvo paruošti vien ateistiškai nusiteikusių tarybinės valdžios pareigūnų.

. . . Daugiau...

Kretinga. 1988 m. sausio 22 d. pas Kretingos rajono saugumo viršininką Pocevičių buvo iškviestas Kretingoje, Žemaičių 8-58, gyvenantis Bronius Poškus.

Tardymo pradžioje Pocevičius pareiškė, kad apklausos klausimus paruošė ir atsiuntė Vilniaus prokuratūra. Klausimai lietė "LKB Kroniką", ar skaitęs šį leidinį, iš kur gavo ir kam perdavė, ar pasirašė po pareiškimu, adresuotu JAV Kongresui, taip pat generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui dėl leidimo švęsti vasario 16 d., kada ir kokiomis aplinkybėmis po minėtais pareiškimais pasirašė, ar pažįsta vilnietį Petrą Cidziką? Supažindinęs B. Poškų su tardymo klausimais, Pocevičius bandė iš esmės paneigti vykstantį tardymą. Jo žodžiais, tai ne tardymas ar apklausa, o paprasčiausias paaiškinimas į prokuratūros atsiųstus klausimus. "Kaip suprasti tokią jūsų kalbą? — nustebo tardomasis. Aš gavau raginimą — spec. šaukimą su antspaudu ir saugumo darbuotojo parašu, kur aiškiai lietuvių kalba parašyta, jog atvykimas būtinas, o iš tamstos žodžių atrodytų, kad atvykau laisvanoriškai; jei taip, tai aš atsisakau savo noru ką nors aiškinti", —? kalbėjo B. Poškus. Viršininkas Pocevičius nenoriai patikslino, kad jam būtina jį apklausti.

. . . Daugiau...

Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
"Birželio 21 d. rytas man buvo pirmas po operacijos... ir kaip miela buvo perskaityti gera linkinčius žodžius.

Štai kaip aš atsidūriau Staro Sainakove. Gegužės 18 d. 5 val. grįžau, kaip įprasta, po darbo į baraką. Iškvietė į vachtą, paėmė pirštų antspaudus ir liepė atnešti visus daiktus. Po kratos nuvežė į Vsiesviatskajos stotį ir įsodino į Stolypiną. Čia sužinojnau, kad važiuoju į Tomską. Sekančią dieną buvau Sverdlovsko kalėjime. Kelias dienas praleidau vienutėje ir gegužės 22 d. naktį išvykau toliau. Per Tiumenę, Omską ir Novosibirską atriedėjome iki Maritinsko (Kemerovo sritis). Vieną naktį, pamaitinę blakes, iškeliavome atgal Tomsko link. Gegužės 27 d. jau buvome Tomsko kalėjime. Leido pasirinkti bendrą kamerą ar vienute.. Pasirinkau pastarąją, nes jau pakankamai buvau prisižiūrėjęs į kriminalistų veidus ir prisiklausąs jų kalbų. Mano vienutė buvo gerokai mažesnė už vienuolišką celą, traukė skersvėjai, bet nebuvo besočių gyvūnėlių ir apsitvarkąs pasijutau visiškai neblogai, — galima ir rekolekcijas atsilaikyti. Viršininkai, tarsi įkvėpti iš aukščiau, nepagailėjo laiko. Labai norėjosi greičiau išeiti į laisvą, bet norėjosi užbaigti, ką pradėjau. 

. . . Daugiau...

Kaunas. 1988 m. birželio 30 d. į Kauno arkivyskupijos kuriją kasmetiniam susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu buvo sukviesti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai.

P. Anilionis, pranešąs, kad šiais metais tradicinės jo paskaitos dekanams nebus, pasiūlė bendrai pasikalbėti rūpimais klausimais. Pats P. Anilionis pradėjo aiškinti, kad kapinių paminklų dirbtuvės jau įpareigotos, piliečiams pageidaujant, oficialiai ant paminklų iškalti religinius ženklus, iki šiol valdiškiems meistrams tai buvo draudžiama; nedraudžiama valdiškoms įstaigoms priimti užsakymus ir antkapiniams kryžiams.

Įgaliotinis agitavo dekanus, kad dabar labai lengva ir tikslinga kunigų vardu pastatytus parapijinius pastatus — klebonijas perrašyti valstybei, kuri įsipareigoja juos išnuomoti bažnyčios tarnautojams.

. . . Daugiau...

Kijevo Rusios Krikšto 1000 metų Jubiliejų minint

988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras priėmė krikštą rytiečių apeigomis iš Konstantinopolio, ir Kijevo Rusia bažnytiniu atžvilgiu buvo tiesiogiai priklausoma nuo Konstantinopolio patriarcho. Kai 1054 m. Konstantinopolio patriarchas Kerularijus atsiskyrė nuo Romos, Kijevo Rusia ne iš karto nutraukė ryšius su Petro įpėdiniu Romoje. Dar net 1458 metais Kijevo metropolitas Grigalius vyskupo šventimus priėmė Romoje. Pravoslavija daug vėliau ėmė plisti tarp Kijevo Rusios krikščionių, ypatingai iškilus Maskvai ir jai siekiant bent savo bažnytinėj priklausomybėj laikyti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės rusiškų žemių gyventojus. Šiai svetimai įtakai priešindamiesi ir norėdami išlikti ištikimi Apaštalo Petro įpėdiniui, dauguma Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Rytų Bažnyčios vyskupų 1596 m. paskelbė Lietuvos Brastoje (dabartinis Brestas) sugrįžtą į vienybę su Apaštalų Sostu ir pasilieka tik Rytų apeigas bei slavų kalbą jose. Per beveik 400 metų ši unijos idėja liko gyva Rytų apeigų katalikų ukrainiečių ir baltarusių širdyse. Už vienybę su Roma daug kankinių praliejo savo kraują, atidavė gyvybę (Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius, jėzuitas kunigas Andriejus Bobola). Ypač daug kraujo ir gyvybės aukų sudėta sunkiausiais unijos uždraudimo laikais (1839-1905) ir 1946 m.; sunkumai tęsiasi iki šių dienų. Lietuvos Kražių, Kęstaičių tipo istorijos beveik kas metai kartojosi tais laikotarpiais.

. . . Daugiau...