Kretinga. 1988 m. sausio 22 d. pas Kretingos rajono saugumo viršininką Pocevičių buvo iškviestas Kretingoje, Žemaičių 8-58, gyvenantis Bronius Poškus.
Tardymo pradžioje Pocevičius pareiškė, kad apklausos klausimus paruošė ir atsiuntė Vilniaus prokuratūra. Klausimai lietė "LKB Kroniką", ar skaitęs šį leidinį, iš kur gavo ir kam perdavė, ar pasirašė po pareiškimu, adresuotu JAV Kongresui, taip pat generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui dėl leidimo švęsti vasario 16 d., kada ir kokiomis aplinkybėmis po minėtais pareiškimais pasirašė, ar pažįsta vilnietį Petrą Cidziką? Supažindinęs B. Poškų su tardymo klausimais, Pocevičius bandė iš esmės paneigti vykstantį tardymą. Jo žodžiais, tai ne tardymas ar apklausa, o paprasčiausias paaiškinimas į prokuratūros atsiųstus klausimus. "Kaip suprasti tokią jūsų kalbą? — nustebo tardomasis. Aš gavau raginimą — spec. šaukimą su antspaudu ir saugumo darbuotojo parašu, kur aiškiai lietuvių kalba parašyta, jog atvykimas būtinas, o iš tamstos žodžių atrodytų, kad atvykau laisvanoriškai; jei taip, tai aš atsisakau savo noru ką nors aiškinti", —? kalbėjo B. Poškus. Viršininkas Pocevičius nenoriai patikslino, kad jam būtina jį apklausti.
B. Poškus atsisakė tiesiogiai atsakyti į klausimą, ar skaitęs "LKB Kroniką" — tai jo asmeninis reikalas. Jo tvirtu įsitikinimu, "Kronika" rašo tiesą, tik gaila, kad ji negali aprėpti visų tautos žmonių patiriamas kančias ir pergyvenimus, ir daugelis jų lieka niekam nežinomi. Čekistas Pocevičius bandė aiškinti, kad tikintiesiems buvo sudaryta galimybė leisti savo religinį leidinį, tik vyskupai atsisakė. B. Poškus patikslino, jog vyskupai, atsisakydami leidinio, išreiškė ne tik savo, bet ir visų tikinčiųjų valią, "mums nereikia tokio leidinio, kuris būtų kontroliuojamas saugumo ir RRT įgaliotinio įstaigos, tai būtų tik propaganda užsieniui, leiskite netrukdomai eiti "LKB Kronikai", — reikalavo B. Poškus.
B. Poškus nepaneigė, kad pasirašė po anksčiau minėtais pareiškimais. Į klausimą, kas agitavo, atsakė, jog jis ne darželinukas, todėl ir agituoti nereikėjo, o pasirašyti paskatino laikas, faktai ir įvykiai, pagrindą Hitlerio ir Stalino slapti suokalbiai, kuriuos pasirašė Molotovas ir Ribentropas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Tardytojui bandant išgauti, kas ir kada rinko parašus, B. Poškus paaiškino: "Po tekstais pasirašiau, parašų neatsisakau, o kur, kada ir kas rinko — mano reikalas." "Nesakai man, pasakysi Vilniaus prokuratūroje", — karščiavosi Pocevičius. Tardytojas reikalavo, kad B. Poškus vasario 16 d. nevažiuotų į Vilnių minėti Lietuvos Nepriklausomybės 70 m. sukaktį. B. Poškus pareiškė, kad sutiktų nevažiuoti tik tokiu atveju, jei būtų leista vasario 16 d. viešai minėti Kretingoje. Saugumo viršininkas su tokiu pasiūlymu nesutiko. Pocevičius pasiteiravo tardomąjį, ar jis tikrai negali politiškai persiorientuoti, ir tokiu atveju pasiūlė išvykti į užsienį, tarp kita ko paminėjo, jog Nijolė Sadūnaitė ir į ją panašūs taip pat gali netrukdomai išvažiuoti. B. Poškus atsakė, jog su persiorientavimu ar perorientavimu nieko neišeis, nesugebės pamiršti laisvės, nors tuo metu jam tebuvo 12 metų, o išvažiuoti iš Lietuvos, kuri jam yra brangesnė už gyvybą, nė neketina. Čia gimė, čia augo, čia ir mirti nori.
Tardymo metu buvo paliesta ir pokario tema. Pocevičius tikino, kad Lietuvos gyventojų trėmimai Sibiran buvo tik atsakas į ginkluotą pasipriešinimą. "Gerai prisimenu pirmąją okupaciją, tada nebuvo jokio ginkluoto pasipriešinimo, o kiek ištrėmė į Rusiją, kiek nužudė Lietuvoje?! Šiandien tai niekam ne paslaptis. Aš gerai prisimenu tas skausmo dienas, kiekvienas ano meto lietuvis žino, kokia skaudžia kaina buvo kuriami kolūkiai", — kalbėjo B. Poškus, ir čia pat nurodė eilę konkrečių atvejų. Skaudu ir pikta, kad net ir šiandien nesiryžtama pilnai atstatyti tiesos ir teisingumo.
B. Poškus iškėlė tikinčiųjų beteisiškumo klausimą, pasisakė prieš Vilniaus vyksupo Julijono Steponavičiaus ištrėmimą, reikalavo atitaisyti vyskupui ir tikintiesiems padarytą skriaudą, nors vargu, ar tai jau įmanoma paminėjo kunigus — kalinius: A. Svarinską ir S. Tamkevičių, neteisėtai kalinamus sovietiniuose lageriuose, reikalavo grąžinti išniekintas — sandėliais ir muziejais paverstas bažnyčias ir t.t.
Tardymas truko maždaug dvi valandas. Pocevičius reikalavo, kad tardomasis B. Poškus persiskaitytų apklausos protokolą ir po juo pasirašytų, priešingu atveju, vėl grasino Vilniaus prokuratūra. Skaityti protokolą ir po juo pasirašyti B. Poškus kategoriškai atsisakė. Tardymui einant į pabaigą, B. Poškus jautėsi nerviškai sukrėstas. Grįžusį į namus B. Poškų iškviesta greitoji medicininė pagalba išvežė į Kretingos ligoninę, kur jis išgulėjo 12 dienų.
Vasario 8 d. B. Poškus buvo pakartotinai kviečiamas atvykti į saugumo būstinę. Nenuvyko. Nesulaukę milicijos pareigūnai net kelis kartus jo ieškojo namuose. B. Poškus šaukimo nepriėmė ir po juo nepasirašė, tik paprašė pareigūnų perduoti saugumo viršininkui Pocevičiui jo žodžius: "Daugiau laisvanoriškai į saugumą neisiu, jei reikalingas, uždėkite antrankius ir išsivežkite."
* * *
Kaunas. 1988 m. gavėnioje (Kančios sekmadienį) prie Kauno Arkikatedros bazilikos buvo renkami parašai dėl Vilniaus Katedros grąžinimo. Kažkoks rusas saugumietis iš parašus rinkusios Kazimieros Tubienės atėmė pareiškimą su maždaug 300 parašų, o ją pačią vedėsi į saugumo būstinę tardymui. Moteris prašėsi paleidžiama, čekistas aiškinosi, kad jis ją paleistų, jei tik jo paties nesektų kitas saugumo darbuotojas.
* * *
Šiauliai. 1988 m. gegužės 13 d. į Šiaulių miesto saugumą eiliniam "smegenų praplovimui" buvo iškviestas šiaulietis Vincas Danielius.
Čekistas Benjaminas Slankauskas laikė V. Danielių pagrindiniu parašų dėl Petro Gražulio išlaisvinimo rinkimo organizatoriumi. V. Danielius tai paneigė. Saugumietis drįso kalbėti, kad P. Gražulis, jo žodžiais, "į kalėjimą sėdo liž pinigus". V. Danieliui tvirtinant, kad laisvė už jokius pinigus neparduodama, čekistas B. Slankauskas suabejojo. B. Slankauskas patarė V. Danieliui susimąstyti dėl savo ateities, nebendrauti su tokiais asmenimis, kaip R. Teresiūtė, M. Jurevičius, Petkevičius ir kt.
V. Danielius saugume buvo išlaikytas apie valandą laiko.
