(Kardinolo Vincento Sladkevičiaus pamokslas, pasakytas 1988 m. liepos 12 d. Marijampolėje, švenčiant palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškilmes)
Grįžau iš tolimos kelionės — iš mūsų krikščionijos centro, amžinojo miesto Romos, parvežiau jums šv. Tėvo malonę ir meilę, mūs kraštui užtvirtintą kardinolo vardą, išaukštinimą ir garbę. Kam priklauso šis vardas, garbė ir išaukštinimas? Ne man, brangieji, jums, visai lietuvių tautai, krikščioniškai Lietuvai. Jai skiriamas šis kardinoliškas vardas, jai kardinoliška garbė ir išaukštinimas! Jūs esate šio vardo ir išaukštinimo savininkai, aš tik jo nešėjas, laikytojas savo rankose ir širdyje. Šito kilmingo vardo aš pats nesu vertas. Jūs, tiksliau sakant, visa mūsų tauta savo 600 m. krikščionišku gyvenimu, pasiaukojimu, kančia, ištikimybe Apaštalų Sostui, aukštu kilniu doroviniu gyvenimu, gražia kilnia lietuviška krikščioniška kultūra pelnė šį garbingą kardinolo vardą, garbe, ir išaukštinimą. Dabar mes galime sakyti, kad mūsų tauta yra kardinoliška tauta. Anuomet šv. Paulius sakė: Jūs esate išrinktoji giminė, išrinktoji liaudis, karališkoji kunigystė. Jei šiandien jis kalbėtų, pasakytų: jūs esat kardinoliška tauta.
Kad šis kardinolo vardas priklauso ne man, bet jums, kad jis yra jūsų nuosavybė, norėjo pabrėžti ir šv. Tėvas savo žodyje: "Jūsų asmenyje su meile sveikinu ir laiminu Lietuvos Bažnyčią ir visą lietuvių tautą. Lietuvos Bažnyčią ir lietuvių tautą pavedu švč. Mergelei Marijai, kurią lietuviai taip myli ir šaukiasi gražiu Gailestingumo Motinos vardu. Šiais Marijos metais lietuvių vyskupo paskyrimas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu yra Marijos dovana jūsų tautai. Būkite už ją dėkingi ir mokėkite būti jos verti. švč. Mergelė Marija teišprašo jums iš savo dieviškojo Sūnaus Jo malonių ir palaimos gausybę."
Kai Popiežius Jonas-Paulius II trečiadienį šv. Petro aikštėje kardinolų, vyskupų ir didelės maldininkų minios akivaizdoje man užmovė kardinoliška žiedą, vaizduotėje savaime iškilo neužmirštama Evangelijos scena, kurioje matome Zachiejų, besistengianti, kokiu nors būdu pamatyti Jėzų. Evangelistas Lukas rašo: "Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo praeiti pro tą medį. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: "Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose." Šis Evangelijos vaizdas nuostabiai atsispindi mūsų tautos istorijoje. Lietuviai per daugelį amžių troško pamatyti Jėzų. Pagoniškoji lietuvių religija liudija, kad lietuviai ieškojo Dievo, garbinę Dievą gamtos paslaptyse, kuriose atsispindi Dievo grožis, visagalybė ir išmintis, jie ilgėjosi tikrojo Dievo, to, kuris apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, yra neregimojo Dievo atvaizdas. Deja, ano meto krikščioniškos tautos lietuviams ne tik nepagelbėjo atrasti Jėzų, bet priešingai, trukdė, užstojo jį, taip, kaip toji triukšmaujanti minia užstojo Zachiejų. Štai ką apie ano meto padėtį rašo Popiežius Jonas-Paulius II savo apaštališkame laiške, švenčiant lietuvių tautos 600 m. Krikšto Jubiliejų:
"Pateką tarytum tarp dviejų varžtų tarp Rytų, iš kur spaudė slavų tautos, ir tarp Vakarų, iš kur veržėsi bauginantis Kryžiuočių Ordinas, jūsų protėviai jau XIII amžiaus pradžioje sukūrė nepriklausomą valstybe., kuri ryžtingai gynė savo nepriklausomybe, ir savo laisvę. Sios ypatingos politinės ir geografinės aplinkybės leidžia suprasti, kodėl lietuviai ilgą laiką priešinosi priimti Kryžių iš tų, kurie prieš juos ėjo su iškeltu kardu, grasino juos pavergti." Tiktai XIV šimtmetyje Dievo Apvaizdos lėmimu lietuvių tauta pasiekė tokias aukštumas, iš kurių galėjo Jėzų ne tik pamatyti, bet ir išgirsti jo balsą — džiaugsmingą išganymo naujieną: "Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose." Tada, kai gausybė pripildė mūsų tautą — Jėzus pasiliko mūsų tarpe tarytum savo namuose. Šiuose namuose jis gyvena jau šeši šimtmečiai, skleisdamas juose palaimą, gausiai dalindamas savo dovanas.
Mūsų šventieji, kuriuos garbiname, sekame ir mylime, kaip šv. Kazimieras, kaip palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kurio iškilme, šiandien taip didingai švenčiame, nesuskaitomi kankiniai, mirę už tikėjimą, kuriuos minime su nuostaba ir pasiryžimu pasekti, visa tikinu' tauta, pasižymėjusi paprastumu ir ištvermingu tikėjimu, jau šeši šimtmečiai visiems aiškiai liudija, kad Dievas mūsų tautą lydi savo malone. Naują šios palaimos ženklą įžvelgiame ir vieno jos sūnų pakėlime į kardinolo garbe, bei pareigas. Jis visais atžvilgiais pats mažiausias: gimęs iš neturtingų tėvų, 24 metus buvęs ištremtas iš savo vyskupijos, neturėjęs ryšių su kitų vyskupijų ir kitų kraštų vyskupais. Dėl to su pagrindu mūsų tautiečiai lietuvio kardinolo paskyrimą laiko pačios lietuvių tautos pagerbimu ir išaukštinimu. Tai kartu ir ženklas šv. Tėvo ypatingos meilės ir prielankumo Lietuvai. Viso to liudytoju pats buvau, kai dalyvavau kardinolų inauguracijos iškilmėse. Visur, kur tik teko eiti, lydėjo plojimai, pasigirsdavo žodžiai, bet juose buvo minimas ne mano vardas, ne mano pavardė, ne mano asmuo — visur skambėjo žodis "Lituania!" — Lietuva, jos žemė, ir vargai, jos vaikų kančia, kryžius, išlietas kraujas už tikėjimą. Iškilmių dienomis mūsų kalba tapo tarsi viena pirmųjų net Vatikane; kai buvo skaitomos bendruomeninės maldos, nors kardinolų buvo iš visų pasaulio kraštų, į bendruomeninių maldų skaičių įėjo ir lietuvių kalba skaitoma bendruomeninė malda. Ji nuskambėjo antroji — po anglų ir amerikiečių maldos. Tai ženklas, kad šv. Tėvo paskyrimu, mes buvome ypatingai pagerbti ir išaukštinti. Tikiu — tai pajuto visas lietuviškasis kraštas, tie, kurie pasitikote čia, mūsų tėvų ir protėvių žemėje, ir išeivijoje. Lietuvių kalba ir lietuvio širdis iki tol tarsi buvusi sustingusi vėl pradėjo pulsuoti savo gražia tautine gyvybe. Paskaitysiu vienos išeivijoje gyvenančios lietuvaitės laiškelį: "Nežinau jūsų adreso, bet tikiu, kad šie žodžiai jus pasieks. Labai atsiprašau, kad drįstu jums rašyti, jūs manęs nepažįstate — aš esu lietuvaitė. Gimiau ir augau Škotijoje. Mano tėvas buvo iš Airijos, o mama lietuvė, todėl Lietuva man yra brangi, nors aš niekada nesu jos mačiusi ir galbūt nematysiu. Džiaugiuosi skaitydama anglų katalikiškam laikrašty, kad šv. Tėvas paskyrė Lietuvai kardinolą, tai didelė garbė Lietuvai ir visiems lietuviams per pasaulį. Rašau šiandien mažą laiškelį, sveikinu jus naujose pareigose ir linkiu Dievo palaimos bei sėkmės jūsų darbuose. Savo linkėjimus aukoju, jungdamasi su malda: tegul Dievas ir Motina Marija laiko jus savo šventoje globoje. Su meile ir malda vienuolė karmelite, pasivadinusi vardu — Marija — Juozapa Kūdikėlio Jėzaus". Iškilmių dienomis ne vienas išeivijos lietuvis pajuto savo lietuviškumą.
Esu įsipareigojęs ne tik kardinolo vardą, bet ir visą savo tautą, jos tikėjimą, tėvų ir protėvių kalbą saugoti, ginti ir išlaikyti, kad mes visi būtume verti kardinoliškos tautos vardo. Gerai suprantu, kokia didelė atsakomybė ir kokie sunkumai manęs laukia, matau savo silpnumą ir jėgų ribotumą, kuris visiems yra žinomas, tačiau pilnai pasitikiu, kaip kadaise Dovydas, ne ginklais, ne savo jėgomis, bet Viešpačiu: Dievas man yra uola ir tvirtovė. Mane stiprina Dievo žodžiai, girdėti Evangelijoje: "Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume." Tad kartu su apaštalu Pauliumi džiaugiuosi savo silpnumais, pažeminimais, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas. Saukiuosi Visagalio Viešpaties: Dieve, nežiūrint mano ir mano tautos menkumo, padaryk mane ir mūsų tautą palaimos ženklu visiems ir visur. Pavedu save ir mūsų mažąją Lietuvą brangiosios Motinos Marijos globai ir palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimui.
Anuomet Galilėjos Kanoje dangiškosios Motinos užtarimu įvyko didis pasikeitimo stebuklas, kur su nusistebėjimu pasakyta: "Tu palaikei kas geriausia iki dabar." Pasikeitimo ženklai šiandien reiškiasi ir mūsų aplinkoje, mūsų Tėvynėje. Šiandien jūs galite su trispalvėmis eiti mūsų gatvėmis, galite vėl šalia mūsų taip pamiltos giesmės "Marija, Marija" giedoti Lietuvos himną. Tai pirmieji pasikeitimo ženklai, mes laukiame jų daugiau. Pasitikime Viešpačiu. Sių pasikeitimo ženklų mums per maža, per daug mes buvome nuskriausti tikėjimo atžvilgiu, perdaug praradome ir netekome, todėl šiandien ir negalim tylėti, nieko nesakyti. Jei šiandien mūsų Tėvynėje Lietuvoje tiek daug uždarytų bažnyčių, jei mūsų sostinė Vilnius neturi savo Katedros, jeigu šv. Kazimiero bažnyčia išniekinimui paversta ateizmo muziejumi, ar mes, lietuviai, galime tylėti ir būti patenkinti tik tais mažais trupiniais, numestais nuo vaišių stalo?! Valdiški ateistai savo įžūlumu mėgino teigti, kad mes patys norėjome uždaryti bažnyčias ar net prašėme, kad jas uždarytų, kai tuo tarpu bažnyčias uždarinėjo Stalinas ir jo pasekėjai. Tai visuotinė gėda. Šiandien mes su ypatingu pamaldumu, su dvasiniu pakilimu, švęsdami mūsų palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventę, pasitikime Viešpaties malone, dangiškos Motinos Marijos ir mūsų palaimintojo arkivyskupo Jurgio užtarimu. Mes tikime, kad prasidėjęs pasikeitimo stebuklas mūsų Tėvynėje pasireikš visu savo grožiu ir žavesiu, visu atlyginimu, kurį Dievas, mūsų Kūrėjas, yra pažadėjęs už ištikimybę Bažnyčiai, paklusnumą ir meilę Apaštalų Sostui. Mūsų pirmoji pareiga prisiminti dangiškos Motinos žodžius: "Darykite visa, ką tik jis jums įsakys." Darykime, ką Jėzus įsako, vykdykime, ką jis per savo Šventąją Bažnyčią mus moko.
Ten Romoje mes buvome ne tik išaukštinti... Mūsų Lietuva buvo nepaprastu būdu padidinta. Iš istorijos žinome, kad lietuvių kariai pasiekdavo Juodąją jūrą, o šiandien mes kardinolišku išaukštinimu pasiekėme Italiją. Italijos žemėje viena parapija tapo Lietuvos parapija. Šv. Tėvo kardinoliškuoju paskyrimu 18,000 šv. Dvasios parapija yra priskirta mūsų kraštui — Lietuvai. Joje man teko laikyti šv. Mišias ir pasakyti Dievo žodį.
Užkariauti pasaulį nereikia karų, nereikia ginklų, užkariauti mes galime daug kilnesniu ir išmintingesnių būdu — savo šventu katalikišku tikėjimu, savo ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai.
Ten, Italijoje, savo naujojoj Lietuvoj, naujojoj lietuviškoj parapijoj, baigdamas žodį, kreipiausi į tikinčiuosius, dvasia jau esančius mūsų, lietuvius: "Atvykau pas jus, kad jus palaiminčiau, kad kartu su jumis pasimelsčiau jūsų ir mano intencijomis^ atvykau iš tolimo krašto, iš mano mylimos Lietuvos. Tai maža tauta, ji neturi laisvės, ji eina kryžiaus keliu, bet ji yra gyva, ji turi savo turtingą tautinę kultūrą ir savo nepalaužiamą katalikišką tikėjimą bei ištikimybę Apaštalų Sostui. Mano Tėvynė ir Bažnyčia, tiesa, kenčia, bet nepalūžta ir drąsos bei vilties nepraranda, priešingai gyvu tikėjimu kartoja su šv. Pauliumi: Visaip esame slegiami, bet nesame sugniuždyti, svyruojame, bet neprarandame vilties, esame persekiojami, bet nesame apleisti, parblokšti, bet nežuvę, visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Šiandien visas pasaulis prisimena ir katalikišką Lietuvą, stebisi mūsų tautos giliu tikėjimu. Mūsų tikėjimas yra išbandytas ir įrodytas kankinių krauju ir išpažinėjų nesuskaitomomis kančiomis. Savo žodį baigiau viltimi, jog mes tapsime vieni kitų dvasinių laimėjimų dalininkais. Trokštu ir meldžiu Viešpatį, kad jūsų ir mūsų meilė bei ištikimybė Kristui ir jo Bažnyčiai susilietų į vieną galingą Credo — Tikiu; į bendrą tikėjimo džiaugsmą, siekiantį dangų."
Viešpatie, aš tikiu, padaryk, kad daugiau tikėčiau. Viešpatie, tu žinai, kad aš ir visa mano tauta pasiryžusi tave mylėti visa širdimi, visomis jėgomis, padėk, kad mylėtume tave kaskart vis labiau. Marija, Švenčiausioji mūsų Motina, paremk šią mūsų maldą ir troškimus pas savo dieviškąjį Sūnų Jėzų Kristų. Amen.
* * *
Šiais metais Lietuvą iš Vatikano viena po kitos pasiekė džiugios žinios. Lietuvos vyskupų "Ad limina" vizito pas šv. Tėvą metu paskirtas naujas mūsų krašto vyskupų konferencijos pirmininkas J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius. Katalikiška Lietuva šiuo Švento Sosto sprendimu nuoširdžiai džiaugiasi. Ilgus metus tremtyje buvusio vyskupo paskyrimas į šį aukštą Bažnyčios postą įkvepia Lietuvos kunigus ir pasauliečius tolesnei kovai ir ištikimybei šventam Kristaus reikalui; teikia džiaugsmo ir jėgų, sutvirtina žinojime, kad pastarųjų dešimtmečių kovos ir kančios kelias kai, ginant Bažnyčios ir tautos teises, reikėjo pasiryžti neboti valdiškų bedievių šantažo ir persekiojimų, o ne vienam rizikuoti net laisvės ar gyvybės kaina, buvo teisingas.
Kitaip reagavo sovietinės valdžios įstaigos. Maskvos RRT pirmininko pavaduotojas katalikų reikalams Kuznecovas, sutikęs iš Romos grįžtančius Lietuvos vyskupus, aiškiai neslėpė savo nepasitenkinimo. Uždraudė, nesulaukus RRT pirmininko Charčevo, vykti į Lietuvą. Nuvežęs vyskupus į viešbutį, pats ilgai tarėsi ne su pačiais vyskupais, bet ne jų valia jiems paskirtais palydovais — mons. Antanu Bitvinsku ir kun. Pranciškum Vaičekoniu. Atvėsus pirmam įkarščiui, vyskupams buvo leista sekmadieniui (gegužės 1 d.) parvykti į Lietuvą su sąlyga, kad be Maskvos leidimo nei naujasis vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas V. Sladkevičius, nei jo pavaduotojas vyskupas Antanas Vaičius nepradės eiti savo naujų pareigų. Tarp kitko Maskvoje vyskupas V. Sladkevičius buvo pasveikintas dar vienu siurprizu: trumpam su vyskupu A. Vaičiumi išėjus iš viešbučio, į jų kambarį įsibrovę nežinomi asmenys "patikrino" vyskupo V. Sladkevičiaus lagaminą ir pasisavino iš Romos vežtus oficialius raštus.
Lietuvos RRT įgaliotinis Petras Anilionis taip pat nerodė palankumo, priešingai, naująjį vyskupų konferencijos pirmininką išbarė už pirmą "neleistiną" žingsnį — vyskupų konferencijos nutarimą padaryti pakeitimus Kauno Kunigų seminarijos vadovybėje be įgaliotinio atsiklausimo. Tik susiorientavus, kad konflikto aštrinimas labai jau keistoje šviesoje užsieniui pristatys išgarsintą persitvarkymo ir demokratizacijos politiką, nutarta sutikti su šiais Romos potvarkiais.
Vos mėnuo praėjo, ir vėl nauja džiugi žinia iš Vatikano — Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas V. Sladkevičius skiriamas kardinolu. Džiaugsmo banga nuvilnijo per Lietuvą. Katalikiška Lietuva, kukliai išlydėjusi į Romą vyskupą V. Sladkevičių, liepos 7 d. rytą su dideliu entuziazmu ir lietuviškom trispalvėm sutiko grįžtantį kardinolą Vilniaus ir Kauno geležinkelio stotyse. Itin įspūdingas sutikimas praėjo Kaune. Sutikti grįžtantį Lietuvos kardinolą į geležinkelio stotį atvyko J. E. vyskupai — L. Povilonis, J. Preišas, A. Vaičius — Kunigų seminarijos dėstytojai, būrys kunigų ir klierikų. Perone šventiškai pasipuošę laukė tikintieji, atvažiavę iš įvairių Lietuvos vietų: Kauno, Telšių, Ukmergės, Kybartų, Marijampolės... Stotyje plevėsavo lietuviška trispalvė ir dvi Popiežiaus vėliavos, spalvingi transparentai: "Dėkojame Dievui ir Popiežiui už kardinolą", "Popiežius tikrai myli Lietuvą", "Gyviems kapų, o gyvai srovei užtvarų nėra", "Kristų laidoja, bet Kristus gyvas". Susirinkę lipantį iš traukinio kardinolą sutiko giesme "Marija, Marija", pasipuošę tautiniais rūbais, mergaitės rūtų bei lauko gėlių vainikais sveikino kardinolą įvairiaspalvių gėlių puokštėm, tarp jų simboliškai pievų gėlėm ir rugio varpom, skandavo sveikinimo žodžius. Ne vienam aukštam Bažnyčios hierarchui akyse pasirodė džiaugsmo, šventės didingumo ašaros; istorinės minutės — Lietuva sutinka savo pirmąjį kardinolą. Maldose pavedę Lietuvą ir jos Bažnyčią Marijos globai, sugiedoję tautos himną "Lietuva, Tėvyne mūsų" ir "Lietuva brangi", tikintieji kardinolą V. Sladkevičių, vyskupus ir kunigus nulydėjo į Kunigų seminariją. Čia ir vėl kardinolą sveikino susirinkę tikintieji. Maždaug dvi valandas Seminarijos kieme skambėjo lietuviškos dainos ir giesmės, buvo meldžiamasi už kunigus kalinius — Alfonsą Svarinską bei Sigitą Tamkevičių. Po kelionės kažkiek pailsėjusį ir pasistiprinusį kardinolą tikintieji nulydėjo į Kaišiadorių Katedrą, kur jo laukė kunigai ir gausi minia tikinčiųjų; 12 val. kardinolas V. Sladkevičius kartu su arkivyskupu L. Poviloniu, vyskupais — J. Preikšu, A. Vaičių, R. Krikščiūnu, V. Michelevičium aukojo padėkos Dievui šv. Mišias, pasakytame žodyje kardinolas perskaitė šv. Tėvo Jono-Pauliaus II sveikinimą, ragino tikinčiuosius pateisinti jo lūkesčius, visur ir visada būti ištikimais Dievo valiai.
Maskvoje ir šį kartą grįžtančio kardinolo sutikimas nebuvo šiltas. RRT pirmininkas K. Charčevas iš karto pateikė kardinolui sovietinės valdžios pirmąjį uždavinį — išjungti Vilniaus arkivyskupiją iš Lenkijos Bažnytinės provincijos, nors tokios nemini "Annuario pontificio", ir Vilniaus arkivyskupija kaip metropolija yra tiesiogiai de jure pavaldi Romai. Lietuvos katalikai, nejausdami realaus Lenkijos Bažnytinės vadovybės kišimosi į mūsų krašto bažnytinius reikalus, nelaiko šio klausimo aktualiu.
1988 m. liepos 12 d. palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio šventėje Lietuva, kaip ir prieš metus, suplaukė į Marijampolę. Šį kartą ne tik pasimelsti prie palaimintojo karsto, bet ir pasveikinti kardinolą. Prieš iškilmes tautiniais rūbais, lietuviškom ir Popiežiaus vėliavom pasipuošęs jaunimas mašinomis išvažiavo pasitikti atvažiuojantį kardinolą V. Sladkevičių. Gatvės, vedančios į bažnyčią, buvo pilnos žmonių, visi kantriai laukė, kol galės audringais nuoširdžiais plojimais, šūkiais ar giesme išreikšti savo prielankumą ir meilę vyriausiam Lietuvos Katalikų Bažnyčios Ganytojui. Procesijos būdu, kurioje dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, apie 200 kunigų ir daugiatūkstantinė minia tikinčiųjų, giedant "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", J. E. kardinolas V. Sladkevičius buvo įvestas į Marijampolės bažnyčią, kur vadovavo palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio iškilmių pamaldoms. Pamokslo metu, kurį pasakė pats kardinolas V. Sladkevičius, tikinčiųjų minios solidarumas net kelis kartus prasiveržė taip neįprastais Lietuvos bažnyčiose plojimais. Tikintieji buvo sužavėti savo kardinolo kuklumu, jo gilia meile tėvynei ir žmonėms.
Po šv. Mišių, kardinolo vadovaujami, vyskupai, kunigai ir tikintieji meldės prie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio karsto, sukalbėjo jo garbei skirtą litaniją.
Šventės džiaugsmą kažkiek temdė tai, kad, išskyrus marijampoliečius, iš kitur atvykusioms tikinčiųjų delegacijoms nebuvo leista viešai bažnyčioj pasveikinti savo Ganytoją. Pamaldoms pasibaigus, šimtai tikinčiųjų kardinolą nulydėjo į kleboniją, kur prie jos durų surengė savaimingą mitingą. Padėkos Dievui, atsidavimui bažnyčiai, ryžto kupinus posmus keitė liaudies dainos ir giesmės. Gerai suprasdami sunkias ir atsakingas Lietuvos kardinolo pareigas, žmonės atnaujino pasiryžimą būti ištikimais Kristaus įsteigtai Bažnyčiai per jos teisėtus vyresniuosius. Pasveikinę savo Ganytoją kardinolą V. Sladkevičių, minia dar ilgai nesiskirstė iš bažnyčios, šventoriaus ir gatvių. Vos ne iki vakaro užsitęsė liepos 12 d. palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškilmės savo masiškumu, pakilia šventine nuotaika priminė tautinę šventę.
