Kijevo Rusios Krikšto 1000 metų Jubiliejų minint
988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras priėmė krikštą rytiečių apeigomis iš Konstantinopolio, ir Kijevo Rusia bažnytiniu atžvilgiu buvo tiesiogiai priklausoma nuo Konstantinopolio patriarcho. Kai 1054 m. Konstantinopolio patriarchas Kerularijus atsiskyrė nuo Romos, Kijevo Rusia ne iš karto nutraukė ryšius su Petro įpėdiniu Romoje. Dar net 1458 metais Kijevo metropolitas Grigalius vyskupo šventimus priėmė Romoje. Pravoslavija daug vėliau ėmė plisti tarp Kijevo Rusios krikščionių, ypatingai iškilus Maskvai ir jai siekiant bent savo bažnytinėj priklausomybėj laikyti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės rusiškų žemių gyventojus. Šiai svetimai įtakai priešindamiesi ir norėdami išlikti ištikimi Apaštalo Petro įpėdiniui, dauguma Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Rytų Bažnyčios vyskupų 1596 m. paskelbė Lietuvos Brastoje (dabartinis Brestas) sugrįžtą į vienybę su Apaštalų Sostu ir pasilieka tik Rytų apeigas bei slavų kalbą jose. Per beveik 400 metų ši unijos idėja liko gyva Rytų apeigų katalikų ukrainiečių ir baltarusių širdyse. Už vienybę su Roma daug kankinių praliejo savo kraują, atidavė gyvybę (Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius, jėzuitas kunigas Andriejus Bobola). Ypač daug kraujo ir gyvybės aukų sudėta sunkiausiais unijos uždraudimo laikais (1839-1905) ir 1946 m.; sunkumai tęsiasi iki šių dienų. Lietuvos Kražių, Kęstaičių tipo istorijos beveik kas metai kartojosi tais laikotarpiais.
Šiemet, Rusijos Krikšto 1000 metų Jubiliejų minint, Vakarų Ukrainos ir Užkarpatės žemėse sovietinės valdžios remiama Pravoslavų Bažnyčia mėgina šį Jubiliejų švęsti kaip pravoslavijos įtvirtinimo šventę. Šiuose Rytų apeigų katalikų gyvenamuose rajonuose prie kiekvienos iš katalikų unitų atimtos bažnyčios statomi dideli ąžuoliniai pravoslaviški kryžiai, nors iki šiol net ir pravoslavai čia statydavo (pvz. kapinėse) tik lotyniškus kryžius. Katalikiškoji Ukraina savo krikšto, priimto vienybėj su Romos Bažnyčia, tūkstantmety pažymi eidama sunkiu katakombų keliu. Sunkią jų padėtį šio Jubiliejaus metais atskleidžia Ukrainos Doli-nos rajono Bubniščios kaimo tikinčiųjų pareiškimas, neseniai pasiųstas TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui:
"Mes, tikintys Rytų apeigų katalikai (nepriklausomai nuo to, kaip mus vadina — unitais, Ukrainos Katalikų Bažnyčios nariais), karštai trokštame, kad persitvarkymas ir viešumas paliestų ir mus, kad Jūs, gerbiamas Generalini Sekretoriau, ir kiti mūsų visuomenės nariai, pagaliau suprastumėte, jog mes tokie pat tarybiniai žmonės, kaip ir visi kiti.
Iki šių dienų apie mus daug rašoma knygose, kalbama per radiją ir televiziją, tik gaila, iškreiptai, neteisingai, nesuderinamai su viešumo atmosfera. Net ir paskutiniu metu, kai kitose mūsų visuomenės gyvenimo srityse viešumas įgauna vis didesnes teises, apie mus kalba netiesą. Kaip įrodymą siūlome pažvelgti į Oresto Michaliuko žinutę, išspausdintą "Izvestijose" 1987, Nr. 357:
"Tarnavimas hitleriniams okupantams, piktybinis aljansas su banditais galutinai atskleidė tikintiesiems unitų hierarchijos tikrąjį veidą. Todėl suprantamos patriotiškai nusiteikusių dvasininkų ir tikinčiųjų pastangos atsiriboti nuo profašistinės unitų viršūnės ir kartą visiems laikams baigti su Bresto unija. 1946 m. Lvove, pirmininkaujant žymiam bažnytiniam veikėjui Gavrilui Kostelnikui, vėliau banditų nužudytam, įvyko skaitlingas visuotinis unitų (graikų apeigų katalikų) susirinkimas, kuris nutarė: "anuliuoti 1596 m. Bresto susirinkimo nutarimus, likviduoti uniją, atsiskirti nuo Vatikano ir sugrįžti į šventą mūsų protėvių pravoslavišką tikėjimą, įsijungti į Rusų Pravoslavų Bažnyčią".
Perskaičus tokius žodžius, kyla klausimas, kas geriau, jei ne mes patys žinome apie save? Todėl ir nutarėm patys parašyti apie save, kad ir kiti mus teisingai suprastų.
Pirmiausia, mes, tikintys Rytų apeigų katalikai, esame sąžiningi tarybiniai piliečiai, o ne priešai. Dirbame visų mūsų visuomenės narių gerovei, trokštame taikos pasauliui. Mes nekeliame jokių politinių reikalavimų, tik prašome, kad su mumis, Rytų apeigų katalikais, elgtųsi kaip reikalauja tarybiniai kultų įstatymai ir TSRS Konstitucija. Antra — visi turėtų suprasti, kad pakeisti tikėjimą, pereiti į kitą, ne taip jau lengva ir paprasta. Masinis perėjimas į kitą tikėjimą niekada nėra laisvanoriškas, nes sąžinės prievartavimas baisiau nei mirtis! Kai pirmųjų amžių krikščionis vertė atsižadėti savo tikėjimo, jie pasirinko mirtį. Taip ir 1946 metų Lvovo susirinkimo atveju, jo reikalavimas pereiti iš katalikų tikėjimo į pravoslaviją mums, katalikams, neįvykdomas. Eiti prieš savo sąžinę mes negalime. Konstitucija ir tarptautinė teisė užtikrina mums teisę išpažinti tą tikėjimą, kurį mes norim išpažinti. Ir taip Lvovo susirinkimo dalyviai tik patys už save galėjo spręsti — keisti katalikiškąjį tikėjimą į pravoslaviją ar ne. Jei katalikas laisvanoriškai panorės pereiti į pravoslaviją, tai jo sąžinės reikalas. Niekas neturi teisės jam tai uždrausti.
Jei 1946 m. Lvovo susirinkimas būtų nutaręs pereiti į protestantų ar musulmonų tikėjimą ar į kokią sektą, tai nejaugi mes prieš savo sąžine, turėtume tam paklusti?! Be to 1946 m. Lvovo susirinkime nedalyvavo nė vienas Rytų apeigų katalikų vyskupas. Net jei ir būtų bent vienas vyskupas dalyvavęs minėtame susirinkime ir atsimetąs nuo Katalikų Bažnyčios, mes, likę katalikais, neprivalome jam paklusti.
Todėl teisingumas reikalauja, kad greta pravoslaviškų bažnyčių, būtų atidarytos ir Rytų apeigų Katalikų bažnyčios bei parapijos, kad mes galėtume melstis pagal savo sąžinę. Duokite galimybę patiems žmonėms nuspręsti, kokio tikėjimo jiems laikytis! Nei Lvovo susirinkimas, nei Romos Popiežius, nei Patriarchas Pimenas negali prievarta mums priskirti laikytis to ar kito tikėjimo. Prievartinis tikėjimas — netikras tikėjimas.
Orestas Michaliukas rašo, kad unitų hierarchai bendradarbiavo su hitlerininkais ir todėl tikintieji nutarė pakeisti tikėjimą ir atsiskirti nuo Vatikano. O. Michaliukas matyt nesupranta, kad aukštus postus užimančių žmonių elgesys yra viena, o tikėjimas visai kas kita. Apie tikėjimą sprendžiama ne iš atskirų žmonių elgesio, bet iš to, ko tas tikėjimas moko. Tarp Jėzaus apaštalų buvo Judas, išdavikas. Bet iš šio fakto daryti išvadą, kad Kristaus tikėjimas moko išdavystės, būtų nelogiška.
Reikėtų suprasti, kad Rytų apeigų katalikai ir Romos katalikai išpažįsta tas pačias tikėjimo tiesas, naudojasi tais pačiais Kristaus įsteigtais sakramentais, paklūsta tam pačiam Romos Popiežiui. Jų pažiūros į tarybinę vyriausybę tokios pat, kaip ir Romos katalikų. Skirtumas tik apeigose ir jose naudojamoj kalboj. O tai Bažnyčios vidaus reikalas. Į tokius dalykus pagal įstatymus tarybinė valstybė nesikiša. Jei karo metais aukšti dvasininkai ar eiliniai tikintieji ir ne taip elgėsi, kaip turėjo, dėl to nereiškia, kad reikia atsisakyti tikėjimo. Tai jų asmeninė kaltė, o Bažnyčia, Vatikanas čia niekuo dėti. Mes žinome, kad buvo kareivių, karininkų, mokytojų, kurie bendradarbiavo su vokiečiais; buvo ir pravoslavų dvasininkų, kurie su jais bendradarbiavo. Bet šiuo pagrindu niekam neateina į galvą, kad reikia išvaikyti kariuomenę, panaikinti mokyklas, uždrausti pravoslavų tikėjimą.
Mes žiūrim ne į tai, ką atskiri asmenys darė, bet ko moko Kristaus tikėjimas. O jis moko užlaikyti Dievo ir teisėtus valstybės įsakymus, užlaikyti meilę tarp tautų, valstybių ir rasių.
Taigi, mes, Bubniščios kaimo gyventojai (Ivano Frankovsko sritis, Dolinos rajonas, USR), kaip prieš, taip ir po 1946 m. Lvovo susirinkimo buvome ir esame katalikai. Iki 1983 m. galėjome lankyti graikų apeigų katalikišką bažnyčią savo kaime. 1983 m. spalio mėnesį mūsų bažnyčią milicija uždarė, sudaužė ikonostasą, vėliavas ir kitą bažnytinį inventorių išvežė. Tokiu būdu įžeidė mus kaip tikinčiuosius. 1983 m. analogiškai buvo pasielgta visoje eilėje kitų kaimyninių graikų apeigų katalikų parapijose. Pagal tarybinius įstatymus užtenka 20 tikinčiųjų kad būtų užregistruota bendruomenė. Mūsų kaime katalikų daugiau nei 300. Primygtinai prašome jus duoti nurodymą atidaryti graikų apeigų katalikų bažnyčią Bubniščios kaime ir leisti atvykti rytų apeigų katalikų kunigui. Kunigas bus jokių ryšių neturėjęs su hitleriniais fašistais ir ne buržuazinis nacionalistas.
Tai būtų svarbus įnašas į tolimesnę mūsų visuomenės demokratizaciją. Mes būtume labai dėkingi ir su dar didesniu pasiaukojimu dirbtume Tėvynės labui..." Iki šiol neteko girdėti, kad būtų gautas teigiamas atsakymas.
Lietuvos katalikai savo malda ir solidarumu remia Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia Ukrainoje jos kilnioje kovoje už elementarias žmogaus teises.
* * *
Pastaba. Turimomis žiniomis grupė liberaliai nusiteikusių asmenų, apgaulingai prisidengdami autoritetingų asmenų pritarimu, mėgina "atšaukti" "LKB Kronikos" Nr. 75 įžangą. Straipsnio autorius kaltina pažiūrų siaurumu netolerantiškumu nekatalikams, už tai vadinami antitarybininku. į tolerancijos sąvoką įeina laisvė teisėtomis priemonėmis siekti, kad visa visuomenė pritartų tos ar kitos grupės ginamoms idėjoms. Todėl dar kartą pareiškiame: Mūsų giliu įsitikinimu ne transparentai, vėliavos ar šūkiai "Laisvę Lietuvai!" atneš tikrą ir pilnutinę laisvę tautai. Istorija žino ne vieną atvejį, kai savoji valdžia buvo ne geresnė už okupantų. Laisvei reikia pribręsti ir būti jos vergais. Todėl pirmiausia raginame visus tautiečius Tėvynėje ir pasaulyje atsigręžti į Dievą, visu rimtumu užlaikyti Jo duotus žmonijai įsakymus. Nuodėmė — didžiausia tautų vergija.
Atšaukti "Kronikoje" talpinamus straipsnius turi teise, tik pati "Kronika". Iš šalies ateinančius tokio pobūdžio aiškinimus ar net bandymus atšaukti laikykite neteisėtais.
* * *
Lietuvi, atmink, kad:
Kun. A. Svarinskas
Kun. S. Tamkevičius
B. Gajauskas
P. Gražulis
V. Petkus
G. Iešmantas
ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
