Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
"Birželio 21 d. rytas man buvo pirmas po operacijos... ir kaip miela buvo perskaityti gera linkinčius žodžius.
Štai kaip aš atsidūriau Staro Sainakove. Gegužės 18 d. 5 val. grįžau, kaip įprasta, po darbo į baraką. Iškvietė į vachtą, paėmė pirštų antspaudus ir liepė atnešti visus daiktus. Po kratos nuvežė į Vsiesviatskajos stotį ir įsodino į Stolypiną. Čia sužinojnau, kad važiuoju į Tomską. Sekančią dieną buvau Sverdlovsko kalėjime. Kelias dienas praleidau vienutėje ir gegužės 22 d. naktį išvykau toliau. Per Tiumenę, Omską ir Novosibirską atriedėjome iki Maritinsko (Kemerovo sritis). Vieną naktį, pamaitinę blakes, iškeliavome atgal Tomsko link. Gegužės 27 d. jau buvome Tomsko kalėjime. Leido pasirinkti bendrą kamerą ar vienute.. Pasirinkau pastarąją, nes jau pakankamai buvau prisižiūrėjęs į kriminalistų veidus ir prisiklausąs jų kalbų. Mano vienutė buvo gerokai mažesnė už vienuolišką celą, traukė skersvėjai, bet nebuvo besočių gyvūnėlių ir apsitvarkąs pasijutau visiškai neblogai, — galima ir rekolekcijas atsilaikyti. Viršininkai, tarsi įkvėpti iš aukščiau, nepagailėjo laiko. Labai norėjosi greičiau išeiti į laisvą, bet norėjosi užbaigti, ką pradėjau.
Kadangi Tomske išbuvau nuo gegužės 27 d. iki birželio 10 d., tai laiko viskam užteko. Birželio 10 d. vakare voronoku atvežė į Krivošeiną ir čia, šeštadienį ir sekmadienį, praleidęs milicijos kėpėzėj, pirmadienį po pietų gavau dokumentus ir nuvežė į Volodino tarybinių ūkių kontorą, o iš čia į Staro Sainakovo kaimą. Vienoje kaimo pirkioje yra fermos darbininkų "bendrabutis", kuriame gyvena du svieto perėjūnai ir aš. Savo gyvenime nebuvau matąs tokio bendrabučio, todėl beveik išsižiojąs viską stebėjau. Mano kaimynai nebuvo priešiškai nusiteikę, bet šeimininkavo taip nuostabiai, kad kambariuose: ir ant stalo ir ant grindų buvo bulvių lupenos, šiukšlės, purvas, nuorūkos ir t.t. Naktį 12 val. dar verda arbatą ar vakarienę. O toliau miegoti neduoda Sibiro parašiutininkai ir tik, prisigėrę kraujo, prieš rytą aprimsta. Parodžiau viršininkams savo "bendrabutį" ir jie pažadėjo duoti geresnes sąlygas. Kadangi po visų etapų mano senos bėdos nepakenčiamai vargino ir tokioje padėtyje nelabai buvau tinkamas šerti veršius, atsiguliau į ligoninę ir sekančią dieną (birželio 21 d.) padarė operaciją. Jaučiuosi visai neblogai. Bandau sėdėti ir minimum pajudėti. Štai ir viskas, o gal ir ne viskas, bet negi visus "perliukus" surinksi, — paaukojau Dievui viską ir ačiū Dievui, kad po 5 metų lagerio ir 7 etapų, esu toks, koks esu.
Neišsinešiau iš lagerio neapykantos, o tik misericordiam, — Viešpatie, visiems atleisk! Kun. Alfonsą gegužės 18 d. palikau 35 zonoje. Jis labai tikėjo, kad abu važiuosime namo. Gaila buvo išsiskirti, jam tikriausiai leis išvykti į Vakarus. Jo argumentai rimti — tokių sau pritaikyti negalėjau, todėl į papulkininko Radzevičiaus pasiūlymą atsakiau neigiamai ir šiandien esu čia, Sibire. Tebūnie šventa Viešpaties valia — per Sibirą kelias į dangų nė kiek ne ilgesnis, kaip ir per Lietuvą.
Sveikinkite visus, kurie malda ir meile lydėjo mano kelionę per Uralą, Mordoviją ir Sibirą. Likime maldos vienybėje."
1988.06.23.
* * *
Iš Balio Gajausko laiško:
"(...) Lietuvoje jau pavasaris. Sužaliavo laukai, pievos, o žemė tuoj pasipuoš įvairiausiomis spalvomis, nubals sodai.
Prisikėlė Kristus. Tikiu, kad ir mes prisikelsime. Mūsų tautos "ašarų pakalnei" reikalinga stipri dvasia. Jei išlaikysime stiprią dvasią, nugalėsime visus sunkumus. Darbų ir sunkumų kalnai. Su Dievo pagalba viską įveiksime ir atliksime.
Pas mus lyg tai atšyla. Žmonės džiaugiasi ankstyvu pavasariu. Dar sniegas nenutirpo, kad ir pašąla, bet pavasaris čia pat. Taip pasiilgau šilumos, saulės, žalumos, vandens.
Žiemą dažnai pakildavo kraujo spaudimas, tai labai vargindavo, būdavau nedarbingas. Į pavasarį geriau. Visiems linkiu Dievo palaimos."
1988.04.19.
Iš Petro Gražulio kalinimo vietos
Petras Gražulis, nuteistas pagal BK 2LL str., paskirtą bausmę atlieka bendro režimo Pravieniškių lageryje OČ 12/8.
1988 m. balandžio 10 d. kalinys P. Gražulis, protestuodamas prieš kalinimą kartu su kriminaliniais kaliniais, pareiškimu kreipėsi į LTSR Prokurorą. Pareiškime aprašo, kaip po teismo, visiems matant, pareigūnai jį sumušė ir skubiai ištempė iš teismo salės, taip, kad jis nesuspėjo pasiimti net savo daiktų, maisto ir dokumentų, juo labiau neleido atsisveikinti su artimaisiais; vėliau, jau žmonėms nematant, apipurškė kvapą gniaužiančiais chemikalais, ko pasėkoje ištino veidas, paraudo oda. Tuoj pat po teismo išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, čia per pasimatymą su seserimis — Monika Baciuškiene ir Albina Gražulyte — jam pradėjus aiškinti, kodėl paraudęs veidas, pareigūnai, klausę pokalbio, pasimatymą nutraukė. Per pasimatymą su broliais kunigais — Antanu Gražuliu ir Kazimieru Gražuliu — administracijos darbuotojai taip pat draudė liesti šią temą, tačiau pasimatymo nenutraukė. Po pasimatymo operatyvinės dalies viršininkas pa-pulkininkas Adomaitis vertė kalinį P. Gražulį pasirašyti po raportu, kad jis pasimatymo metu pažeidęs kalėjimo vidaus taisykles. Už tai nuėmė sekantį pasimatymą. P. Gražulis, motyvuodamas, kad jis tik pasinaudojo "demokratiškiausioje pasaulio šalyje" veikiančia žodžio laisve, pasirašyti po raportu atsisakė. Papulkininkas Adomaitis kalinį iškoliojo necenzūriniais žodžiais, gąsdino uždarysiąs į lagerį dvidešimčiai metų, paskelbsiąs kaliniams, kad P. Gražulis yra išdavikas ir pan. Kovo 8 d. P. Gražulis buvo atvežtas į Pravieniškių lagerį ir po kelių dienų paskirtas į antro būrio 21 brigadą, sudarytą iš nuteistųjų, kurie kalinius išdavinėjo kalėjimo administracijai, ar šiaip kuo prasikaltusių kaliniams. Lagerio kaliniai, praeinant šiai brigadai, apmėto juos įvairiais daiktais, apspjaudo, visaip tyčiojasi. Apšauktas išdaviku P. Gražulis net ir šioje brigadoje apstatytas asmeniniais šnipais. Kalinys tris kartus prašėsi, kad jį perkeltų į kitą brigadą. Lagerio vadovybė nesutiko. P. Gražulis savo pareiškime prašo prokurorą leisti su savimi turėti šv. Raštą, maldyną ir rožančių. Šiuos daiktus kaliniams leisdavo turėti ne tik caro kalėjimuose, bet ir Hitleris savo konclageriuose. Jei prašymas nebus patenkintas, P. Gražulis pasiryžęs badauti tol, kol gaus pageidaujamus daiktus. Už badavimą lagerio valdžia kalinius baudžia karceriu ir kitomis bausmėmis.
1988 m. gegužės 10 d. kun. K. Gražulis nuvyko į Pravieniškių lagerį tikslu ten kalinamam broliui jo paties prašymu perduoti šv. Raštą, maldyną ir rožančių. Lagerio viršininkas, kun. K. Gražulį išvadino veltėdžiu, kultūros griovėju ir tuo pačiu, net nesiteikęs paaiškinti kuo remiantis, atsisakė priimti minėtus daiktus.
Nuo 1988 m. gegužės 13 d. iki 28 d. P. Gražulis buvo nubaustas karceriu. Lagerio viršininkas pulkininkas Arlauskas artimiesiems paaiškino bausmės priežastį — "ne savo vietoje valgė". (Iš tiesų kalinys valgė jam paskirtoje vietoje). Protestuodamas prieš neteisingą nubaudimą, P. Gražulis karceryje paskelbė bado streiką. Atsėdėjęs karcerį, fiziškai nusilpęs jis buvo paguldytas į lagerio ligoninę. Pulkininko Arlausko įsakymu, P. Gražulis iš ligoninės buvo išrašytas ir birželio 8 d. vėl nubaustas karceriu, dabar jau už tai, kad praeitą kartą, būdamas karceryje, badavo.
Birželio 9 d. atvykusiam į lagerį P. Gražulio broliui kun. Kazimierui Gražuliui viršininkas Arlauskas pranešė: "Kai išeis, vėl 15 parų uždarysim, turime už ką..." Į kun. K. Gražulio priekaištą, jog tai nežmoniška, sužinos pasaulis, pulkininkas Arlauskas tyčiodamasis pareiškė, kad dėl tokio P. Gražulio Tarybų Sąjungos ir JAV santykiai, jo manymu, tikrai nepablogės...
Rašo Gintautas Iešmantas:
"Ačiū už laišką, pilną šiltų ir gerų žodžių. Tie žodžiai širdžiai yra tartum vaistai. Kai pajunti žmonių gerumą, paprastų sielų jautrumą ir sugebėjimą suprasti, pasidaro šviesiau ir lengviau. Ir kryžius, kurį tenka, savo noru pasirinkus, nešti tampa ne toks sunkus, ir kelias atrodo ne toks erškėčiuotas. Šiandien mums nepalyginamai geriau nei tiems, kurie ėjo tremties ir kalėjimų keliu prieš 40 metų ir daugiau, štai kas buvo tikrieji didvyriai ir kankiniai! Nežinomi, išblaškyti, pasmerkti šalčiui, badui ir mirčiai. Kai pagalvoju apie tai, mano skausmas ir nedalia yra tik menkas šešėlis. Ir niekas jiems negalėjo padėti... O mes... ką čia ir kalbėti. Žinai, jog esi ne vienas, su tavimi daug daug širdžių. O tiesa ir teisingumas, apie kurį jūs kalbate... Turiu pasakyti; aš jo nelaukiu. Kad būtų aiškiau, kas ir kaip, aš ryžtuosi pridėti eilėraštį, kurį perskaitę suprasite. Žinoma, jis ne apie save parašytas, apibendrintas ir dėl to, turėdamas kai kurių panašumų, šį tą paaiškina ir apie mane. Gaila, kad jis labai ilgas ir dėl to nuobodokas. Vis dėlto turėkite kantrybės ir perskaitykite. Vadinasi jis "Pranašas". Amžina tema.
"Ko nebylus, o pranaše, klausais,
Kaip dunda gelmės? Regis paspartėjo
Pats laiko bėgsmas. Kelias iš blausos
Lyg užkeikti glūdėję gūdūs klodai.
Pabunda snaudus sąmonė. Goda,
Tyloj slapstyta, veržias į paviršių,
Nei saulės blyksnis plyksteli mintis.
Kas vakar buvo laikoma dar norma,
Dabar jau tariam: varžtai ir tamsa.
Prabyla skriaudos, ašaros... Ir širdys
Sutrikę virpa: kiek daug netiesos,
Kiek daug apgaulės buvo susikaupę!
Ir kiek yra dar! Krūpsi tie, kurie
Neteisingumo kraupų rūmą statė...
Tik pažiūrėk! Pablyškus prakeiktis
Jau traukias, vangstos... Argi tu ne šito
Geidei, kai tavo skausmas, alsoje
Užtvinęs dvasią, bloškė į skliautus
Žodžius, kurie nuplėšė melui kauke.,
Užgintą esme. atskleidė. Koksai
Gražus tada buvai, kaip švietė veidas!
Nutirpė, žvelgėm, baimės apimti,
Kas bus dabar... Bet tu nesudrebėjai,
Buvai tiesus ir tvirtas nedalioj,
Nors pyktis niauriai plyšojo: "Ant kryžiaus!
Ant kryžiaus jį!" Ir plojo tam minia.
Golgotos kančios laukė. Tartum laime.
Tu jas už Gėrį priėmei tuomet,
Iš anksto jau žinodamas: ištversi,
Ką teiks lemtis... Ir širdperšoj visiems
Tapai šviesa ir pavyzdžiu. Tad ko,
Tad ko nykus nerimsti? Kas baugina?
Nejau trikdytų giedrą, kad su ja,
Su tavo norų vėliava pakyla
Ir tie, kurie tave kadais purvais įniršę drabstė?
Žengia, o ne motais, Nepripažįsta...
Regis, jie seniausiai
Vien to ir troškę... Negi tu manytum,
Tave jie ims ir aukštins? Ir už ką?
Galbūt už tai, kad šlykščią jų menkystę
Be gailesčio parodei? Atvirkščiai! —
Jie neatleis to niekad. Nusikaltę
Melu, tieson įaugę, puls ir kenks.
Tačiau turbūt skaudžiausia tau yra,
Jog tie, kuriems tu polėkius ir narsą
Kaip viltį skyrei, netgi tie kurti
Tarsi, ką padaręs?... Betgi tu žinai,
Kad amžinai taip buvo. Ir pasaulis
Vien taip į priekį stumias. Palūkėk,
Dar tik pradžia. Ir tavo tyras balsas
Nedaug pasiekė sielų... O, be to,
Ne dėl garbės ir traukei tu į žygį
Ir ne dėl jos tu žemėj gyveni...
1988 m. gegužis.
