Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!   

AUŠRA 
Nr. 40 [80]

Turinys:

 

L i e t u v a 

1983 m. gruodis

Šiais metais lietuvių tauta mini garbingųjų savo sūnų S.DARIAUS ir S.GIRĖNO didvyriškos mirties 50-metį. Ta proga mes vėl skaitome jų neužmirštamą Testamentą, kad prisimintume, kas mums reikia įgyvendinti, kad paveldėtume ir mes Sparnuotų Lietuvių didį dvasinį palikimą, skirtą visiems jų tautiečiams.

MES SKRISIME Į LIETUVĄ! Tai pirmieji jų Testamento žodžiai. Trumpi, lakoniški, kuklūs. Per 50 metų šiuos žodžius jau yra pakartoję šimtai tūkstančių žmonių, kai sėdo į šiuolaikinius lėktuvus, oro lainerius. Tariant dabar tuos žodžius, nuvilnija vien džiaugsmo banga, kad greit išvys tėvynę, patirs kelionės romantiką. O tada jie buvo ištarti pirmą kartų istorijoje ir savo rizika, drąsa, užmoju prilygo vėliau ištartiems žodžiams "Mes skrisime į kosmosą!", "Mes skrisime į Mėnulį!"... Tai buvo begalinio ryžto, didvyriškos drąsos, negailestingo savęs aukojimo žodžiai...

LIETUVIŲ TAUTA LAUKIA IŠ SAV0 SŪNŲ IR DRĄSESNIŲ ŽYGIŲ. BŪTINAI REIKIA IR JOS SŪNUMS PRISIDĖTI PRIE BENDRO DARBO - TIRTI DAR MAŽAI ŽINOMAS ŽIEMIŲ ATLANTO VANDENYNO ORO SROVES. O TAIP PAT NAUJAI IŠRASTUS NAVIGACIJOS BŪDUS IR PRIEMONES PRITAIKYTI KASDIENIAMS REIKALAMS. MES, GYVENDAMI TOKIAIS LAIKAIS, KADA ORAS STENGIAMASI PANAUDOTI ŽMONIJOS REIKALAMS. LAIKOME SAVO PAREIGA TAUTOS VARDU TĄ DARBĄ GARBINGAI ATLIKTI.

(Ištraukos iš P.Jurgėlos kn. "Sparnuoti Lietuviai Darius ir Girėnas". Čikaga, 1935 m.)

LIETUVA - LIETUVIAMS

NAUJOJI ROMUVA. Mūsų tautos genijus giliai užkastas. Jis nešildomas ir negaivinamas. Viršum jo trypia svetimi gaivalai, kurie gerai užlaikomi ir brangiai apmokami. Lietuvis ujamas ir niekinamas. Ir gyvename nepasitikėdami savimi ir savaisiais - be entuziazmo ir be heroizmo žygių. Darius ir Girėnas sutriuškino kietą gelmių kevalą - lietuviškan genijus suspindėjo kaip saulė ir gėdos šešėlį matė ant savo niekintojų. Jie savo karžygiška mirtimi mūsų širdis padegė nauja ugnimi ir mūsų krūtines įkaitino nauju karščiu. Jie Tėvynę pamilo už viską labinu. Užgirdo jos belsų, šaukiantį į idėjos žygi. Nujautė jos šviesesnių laikų ilgesį ir ryžosi sutapti su giliausiais jos troškimais. Jie metė, kad jaunąją Lietuvą paralyžiuoja stoka drąsos ir pasitikėjimo savimi ir savaisiais, ir įsitikrino, kad jai reikia atnešti heroizmo ir entuniazmo ugnies. Juk rusofilai, germanofilai ir polonofilai visą laiką mums įrodinėja, kad mes esame nedidelė, vargšė ir nekultūringa tauta, kuri savo jėgomis nieko vertingo negali padaryti, kad tik svetimtaučiai mums sukurs lietuvišką meną ir pakels mūsų universiteto mokslingumą; kad mes nedrįstume savomis kojomis vaikščioti, nes tuojau mus klaiki praraja prarys. Jaunąją Lietuvą, girdi, reikia svetimiesiems parduoti iš varžytynių, nes tik šie galį kurti šviesesnę ateitį.

Visi šviesesni lietuviai piktinosi tokiomis lietuvišką genijų niekinančiomis pažiūromis. Bet į tai nebuvo bota, ir vis daugiau kultūros gyvenimo sričių pavedama nelietuviškos orientacijos žmonėms.

1983 m. lapkričio mėn. sukaks devyniasdešimt metų nuo pasauly plačiai nuskardėjusių Kražių skerdynių.

Dėl ko tos skerdynės įvyko?

Po paskutinio (1795 m.) Žečpospolitos padalijimo Lietuvą okupavę maskoliai ėmė lietuvius rusinti. Kadangi žmonės buvo tikintys, ir svarbų vaidmenį vaidino katalikybė, todėl žūt būt reikėjo pakeisti ją pravoslavija, kuri buvo viena svarbiųjų rusinimo priemonių, kaip šiandien anos vietą yra užėmusi bedievybė.

Rusinimui ir pravoslavinimui maskolių valdžia ėmėsi įvairių priemonių: spaudos, mokyklų, valsčių savivaldybių, kolonistų ir kt.

Kaip su rusinimu kovoti, pirmasis pamokė Žemaičių vyskupas M. Valančius, o vėliau -slaptoji spauda. Valančius ragino nesimokyti rusiškai, su maskoliais rusiškai nekalbėti, o kalbinamiems atsakyti: "Nesuprantu." Juk į Rusiją nuvykęs lietuvis negalįs reikalauti, kad su juo kalbėtų lietuviškai. Tai ir Lietuvoje niekas negalįs reikalauti, kad kas kalbėtų maskoliškai. Kad jaunimas nepramoktų rusiškai, jis ragino neleisti vaikų i rusų mokyklas, o mokyti juos namie. Tada ir prasidėjo slaptosios mokyklos ir mokslas prie ratelio.

Sunkiausia kova buvo dėl bažnyčių, jos buvo labiausiai puolamos. Dėl to vysk. Valančius išleido bent devynis slaptus atsišaukimus, kaip turi priešintis pravosiavijai tikintieji ir kunigai.

"Epochos protas , sąžinė, garbė" .

Yra tokia E.T.A. Hofmano pasaka - "Mažasis Cechesas, pasivadinęs Cinoberiu". Joje pasakojame, kaip vargšę, neturtingą kaimietę tarp kitų nelaimių slegia dar ir ta, kad ji vietoje normalaus vaiko, augina bjaurų išsigimėlį, kuris negali nei pastovėti, nei paeiti savo kreivom kojytėm, ir užuot kalbėjęs, tik murkia ir kniaukia lyg katė.

"Jo galva buvo giliai įlindusi į pečius, vietoj nugaros pūpsojo į arbūzą panaši kupra, o tuoj po krūtine tabalavo plonos ir išdžiūvusios kaip lazdyno vytelės kojytės". Dar blogiau, kad šis išsigimęs, vos dviejų sprindžių aukščio kūdikis buvo tarsi visų blogybių įsikūnijimas, linkęs daryti tik bloga, spurdėti, urgsti, įkąsti net švelniausiai jį glostančią ranką.

O tokia ranka, atsitiktinai jį pamačiusias fėjos ranka, ne tik sušukuoja juodus, susivėlusius jo plaukus, bet suteikia paslaptingą savybę, kurios dėka visa, ką jo akivaizdoje pagalvodavo, pasakydavo  ar padarydavo kas nors kitas, būdavo priskiriamo tik jam. Šia savybe jis naudojosi nesivaržydamas. Ima savintis visa, ką tik geresnio aplink save mato ar girdi, ką kiti padaro ar sukuria.

TOMAS ŽEMAITIS

Vilnius, 198l m.

(Pabaiga. Pradžia Nr.34)

LIETUVIŲ KARIŲ DRAMA

Lietuvių savisaugos batalijonai susidarė iš karių, kurie, karui prasidėjus, išvengė pasitraukimo į Rusiją. Vokiečiai tokiems, Lietuvoje pasilikusiems, grasino palikti rusų belaisvių stovyklose, jei nestos į batalijonus (vokiečių pagalbinę tarnybą). Vėliau batalijonai buvo papildyti savanoriais, kviestais į pagalbinę karo policijos tarnybą. Šie savanoriai turėjo pasirašyti sutartį tarnauti tik 3 mėnesius. Tačiau tam laikui praėjus, niekas iš jų nebuvo paleistas namo, nors daugelis jų nebenorėjo toliau tarnauti. Visi jie užuot 3 mėn. buvo priversti tarnauti ir toliau. l942 m. šių batalijonų buvo net 22. Vėliau (l944 m.) jų skaičius sumažėjo iš 20.000 iki 4-6 tūkst. Bėgo, nes buvo apgauti. Batalijonams vadovavo ne lietuviai, bet vokiečiai. Nepaisant pažado, kad tai batalijonai vietinei apsaugai, kai kurie jų buvo pasiųsti į Lenkiją, Ukrainą, net Jugoslaviją ir Italiją.

l942 m. vokiečiams pavyko sudaryti SS legijonus Estijoje ir Latvijoje. Lietuvoje SS legijonas pradėta organizuoti 1943 m. sausio mėn. , iš lietuvių niekas nesiėmė jo organizuoti. Tada ėmėsi patys vokiečiai ir nieko neišėjo. Nebuvo pažado,kad SS legijonas bus skirtas Lietuvos nepriklausomybei ginti. Po to sekė represijos, įvykdytos 1943.III.16-17 d. Gestapas suėmė 46 intelektualus ir išgabeno juos į Štuthofą. Tarp jų buvo tarėjai, profesoriai, gimnazijų direktoriai , kunigai , gydytojai ir kitoki, jaunimas ir senimas. Daugiausia paimta iš Kauno ir Vilniaus, taip pat iš Marijampolės ir Šiaulių.

Vokiečiai visą laiką atmetė Lietuvos nepriklausomybės idėją.

Nuo 1943 m. vidurio labai pradėjo siausti bolševikų partizanai, prie jų prisidėjo banditų (kriminalistų, plėšikų). Kaimas ypač kentėjo nuo banditizmo.

1944 m. vasario mėn. pradžioje iškilo Vietinės rinktinės idėja. SS ir policijos vadas Lietuvoje iš principo nesipriešino lietuvių tautiniam junginiui; jo vadu tapo vokiečiams priimtinas gen.P.Plechavičius, kuris formaliai skiriamas pirmojo tarėjo, ne vokiečių. 1944.II.13 pasirašytas susitarimas: kovai su išplitusiu ir vis dar besiplečiančiu banditizmu steigiama lietuvių rinktinės - Vietinė rinktinė ir apskričių miestuose Rinktinės lietuvių komandantūros. Vietinei rinktinei vadovauja jos vadas su štabu, jis atsakingas atitinkamoms vokiečių įstaigoms. Rinktinei vadovauja lietuviai karininkai. Rinktinės daliniuose bus vokiečių ryšių karininkai. Vietinės rinktinės veikimo ribos -Lietuvos teritorija.