1983 m. lapkričio mėn. sukaks devyniasdešimt metų nuo pasauly plačiai nuskardėjusių Kražių skerdynių.
Dėl ko tos skerdynės įvyko?
Po paskutinio (1795 m.) Žečpospolitos padalijimo Lietuvą okupavę maskoliai ėmė lietuvius rusinti. Kadangi žmonės buvo tikintys, ir svarbų vaidmenį vaidino katalikybė, todėl žūt būt reikėjo pakeisti ją pravoslavija, kuri buvo viena svarbiųjų rusinimo priemonių, kaip šiandien anos vietą yra užėmusi bedievybė.
Rusinimui ir pravoslavinimui maskolių valdžia ėmėsi įvairių priemonių: spaudos, mokyklų, valsčių savivaldybių, kolonistų ir kt.
Kaip su rusinimu kovoti, pirmasis pamokė Žemaičių vyskupas M. Valančius, o vėliau -slaptoji spauda. Valančius ragino nesimokyti rusiškai, su maskoliais rusiškai nekalbėti, o kalbinamiems atsakyti: "Nesuprantu." Juk į Rusiją nuvykęs lietuvis negalįs reikalauti, kad su juo kalbėtų lietuviškai. Tai ir Lietuvoje niekas negalįs reikalauti, kad kas kalbėtų maskoliškai. Kad jaunimas nepramoktų rusiškai, jis ragino neleisti vaikų i rusų mokyklas, o mokyti juos namie. Tada ir prasidėjo slaptosios mokyklos ir mokslas prie ratelio.
Sunkiausia kova buvo dėl bažnyčių, jos buvo labiausiai puolamos. Dėl to vysk. Valančius išleido bent devynis slaptus atsišaukimus, kaip turi priešintis pravosiavijai tikintieji ir kunigai.
Jis ragino neiti į cerkves. Jei kunigams įsakytų raginti žmones į pravoslaviją, jie turį veikti priešingai, nors už tai tektų ir mirti. Nereikia bijoti jokių kančių, nes Dievas visada sunaikinąs
ir galingiausių viešpačių nedorus sumanymus. Romos imperija persekiojusi krikščionybę, ir Dievas ją sunaikinęs. Vyskupas nebaigė sakyti, bet ir taip jau buvo aišku, jog Dievui nepatinkąs maskolių sumanymas panaikinti Lietuvoje katalikybę, ir Jis pražudysiąs Rusiją...
Tuo tarpu maskoliai visaip persekiojo katalikybę: neleido statyti naujų ir taisyti senųjų bažnyčių. Be to, ėmė uždarinėti vienuolynus, o vienur kitur ir bažnyčias. Tuo pat metu buvo statomos naujos cerkvės. Valančius mokė ir čia priešintis maskoliams. Iš pradžių reikia gražiuoju prašyti vyresnybę neuždaryti bažnyčios, bet jeigu tai negelbėtų, tuomet reikia visiems parapijonims susirinkti į šventorių ir į bažnyčią ir neleisti jos uždaryti. Kiek vėliau to pat mokė ir "Apžvalga".
Bažnyčią uždarant, žmonės daug kur ir bandė priešintis. Pirmas toks atsitikimas buvo Tytuvėnuose dar Valančiaus laikais (1868m.). Kauno gubernatorius kunigaikštis Obolenskis panoro uždaryti Tytuvėnų bažnyčią, kad ji "nepiktintų" trijų maskolių pravoslavų, kurie apsigyveno Tytuvėnų parapijoj... Lygiai kaip šiandien varpų skambesys ir mirusiojo lydėjimas su kunigu "piktina" vieną kitą bedievį. Bažnyčią uždaryti žmonės neleido. Tytuvėniškių nesipriešinimą vyskupas kėlė pavyzdžiu visiems. Didesnį pasipriešinimą žemaičiai parodė 1886 m., uždarant Kęstaičių (dabar Telšių raj.) bažnyčią, prie kurios gyveno pasenę ir ligoti kunigai. Atvykę žandarai su kazokais juos visus išvaikė, bažnyčios altorius išgriovė, kryžius sulaužė, paveikslus ir vėliavas sukapojo, sugadino net trobesius, kad nebegalima būtų juose gyventi.
Buvo uždaryta nemaža vienuolynų ir kitur, bet labiausiai pagarsėjo kruvinas uždarymas moterų benediktinių vienuolyno ir jų bažnyčios Kražiuose.
1891 m. maskoliai nutarė uždaryti Kražių vienuolyną, jo bažnyčią ir šventorių su kapais. Tų metų gruodžio 25 d. caras Aleksandras III "aukščiausiai teikėsi paliepti", kad vienuolės benediktinės iš Kražių būtų perkeltos į to paties ordino vienuolyną Kaune. Vyskupas M.Paliulionis, 1892 m. pradžioj gavęs tokį įsakymą, jo vykdyti nesiskubino, delsė ir rūpinosi, kad būtų pakeistas. Tačiau nieko nelaimėjęs, turėjo nusileisti. Vienuoles iškeldinus, graži mūro bažnyčia turėjo būti nugriauta. Tuo tarpu parapijos bažnyčia buvo medinė, palaikė, apirusi, nes taisyti jos vyresnybė neleido.
Todėl parapijonys sujudo sukruto rūpintis, kad parapijai būtų atiduota vienuolyno bažnyčia. Net keliais prašymais kreipėsi jie į carą, į popiežių, į Vilniaus generalgubernatorių ir į kitų kraštų valdovus. Žmonės laukė caro atsakymo ir budėjo. Žandarai na kartą mėgino juos išvaikyti, o kunigai, valdžios verčiami, išnešti iš bažnyčios Švenčiausiąjį, bet žmonės nepasidavė ir neleido.
1893 m. birželio 22 d. caras vėl "teikėsi paliepti", kad: l)bažnyčiai ir vienuolynui priklausančios trobos būtų sugriautos ir jų medžiaga atiduota bažnyčios vietoje statysimai ūkio mokyklai; 2) vienuolynui priklausantis Paežerių ežeras būtų atiduotas Kauno Voskresenskajai cerkvei, o vėjinis vienuolyno malūnas -valstybės iždui.
Kražiečiai tapo dar budresni ir nuo rugsėjo 3 d. bažnyčią saugojo dieną ir naktį. Nemažas žmonių pulkas apsigyveno bažnyčios prieangy ir arti jo, buvo įtaisyta virtuvė ir atokesnių kaimų gyventojai veždavo jiems maistą. Mažiausias įtarimas -tuoj skamba varpai, ir į pavojaus vietą bėga kas tik gali. Taip buvo ligi lapkričio 21 d., kada caro paliepimo vykdyti į Kražius atvažiavo Kau
no gubernatorius M.Klingenbergns su septyniasdešimt policininkų ir žandarų. Žmonių į bažnyčių prisirinko per keturis šimtus.
Iš pradžių Klingenbergas mėgino įkalbinėti gražumu, kad žmonės išeitų ir išsiskirstytų. O tie neidavo palaukti, kol ateis atsakymas į jų prašymus iš Peterburgo. Gubernatoriui nusibodo klausyti ir jis davė įsakymą žandarams veikti. Tie žmones ir, kumščiais ir kuo turėjo mušdami, stūmė juos iš bažnyčios. Tuomet lazdomis ir kitokiais įrankiais ginkluoti vyrai, budėję šventoriuje, šoko mušamųjų ginti. Kilo smarkios muštynės, kurios truko ligi lapkričio 22 d. ryto. Žandarai minios įveikti nevaliojo ir žmonių iš bažnyčios neišvarė. Gubernatorius pasislėpė bažnyčios palėpėje.
Rytą pašaukti iš Varnių atjojo Dono kazokų III pulko trys šimtinės. Pamatę, kad prieš jų nežmonišką žiaurumą nebeatsilaikys, žmonės ėmė bėgti. Kazokai bėgančius trypė arklių kanopomis, badė pikėmis, pliekė nagaikom, kapojo kardais. Ne vienas krito po arklių kojom, kiti buvo įstumti i rudens potvyniu patvinusią Kražantę ir prigėrė. Kas spėjo pabėgti, tuos iš namų drauge su pagautaisiais suvarė prie valsčiaus valdybos. Iš bažnyčios palėpės išlindo ir gubernatorius .
"Nusikaltėlius" Klingenbergas įsakė nuplakti nagaikom.
A.Kudirka netrukus po skerdynių "Varpo" l894 m. Nr. 2 rašė: "Kiekvieną paeiliui, vyrišką ir moterišką, mesinėjo nagaikomis pasiutę kazokai, trys pavadinti tam tyčia daktarai, žiūrėdami kankintinių pulso, sprendė, kiek nagaikų kiekvienas gali išlaikyti. Keli numirė tuoj bekapojant, ant vietos, kiti ant rytojaus, o kiek iš to apsirgo ir paskiaus numirs -nežinia. Moterims užteko tik nagaikų,o iš vyrų daug ką suėmė ir išvežė -taipgi nežinia, ką su jais padarys. Atlikęs mėsinėjimą, gubernatorius pasakė kazokams: "teperj kazaki, paguliaite! (palėbaukite, kazokai!). Kazokai žino, ką tai reiškia, žino, kad tie žodžiai duoda visą liuosybę jų žvėriškiems instinktams, kad atiduoda gyventojų turtų ir moterų garbę į kazokų rankas. Taigi su kazokų lėbavimu negali susilyginti nė jokia nelaimė. Vienuolika ar tik ne daugiau kaimų atlankė tądien kazokai".
Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos tvirtinimu (VI t.p. 153) buvę suplakta 16 žmonių. Dėl kazokų smurto ir nuo žaizdų mirę 9 žmonės (Uršulė Gecevičienė, Veronika Mieščerskaitė, Juzė Jarulaitytė, Emilija Lukšytė, Šileris, Jonas Bumbalas, Juozas Levickis, Jonauskienė, Šarniauskienė; pavardės ne iš enciklopedijos); apie 50 buvę sužeista. Nusiaubtas Kražių miestelis ir per 10 kaimų, 330 žmonių tardyta,7l(34 valstiečiai, 27 bajorai, 10 miestiečių) atiduoti teismui. Kiek moterų išprievartauta ir išniekinta, Enciklopedija nutyli. (24, kai kurios kelių kazokų, viena jų tuoj mirė).
Šie skaičiai tikriausiai "tarybiškai sušvelninti" , panašiai kaip švelnina maskolių nežmoniškumą ta pati Enoiklopadija: "Aukštesnieji dvasininkai (tarp jų vysk.M.Paliulionis) taip pat Kražių klebonas jų (kražiečių) neparėmė". Nedaug betrūksta ligi tvirtinimo, kad vysk. Paliulionis ėjo išvien su maskolių valdžia! Betgi kas domisi Lietuvos praeitimi, tas gerai žino, koks ištvermingas ir tvirtas kovotojas už Bažnyčios reikalus buvo vysk.Paliulionis. Kai ką galime prikišti jam dėl "litvomanijos" nepalaikymo, bet dėl Kražių įvykių enciklopedija kalba netiesą. Paliulionis su vienuolių iškeldinimu delsė ir darė, ką įmanė ir galėjo. Betgi jis nebuvo visagalis...
Iš Kražių į Vilniaus kalėjimą buvo išvežta 91 žmogus, o po metų (1894) teisti 76. Kur dingo 15? (Duomenys ne Enciklopedijos). Teismas buvo Vilniaus teismo rūmuose, vyko nuo rugsėjo 20 ligi 29d. uždarytomis durimis, net pravoslavų popas buvo išprašytas. Nenorėjo, kad laikraščiai, kurių korespondentų pulkai suplūdo į Vilnių, neparodytų, kaip baisiai susikompromitavo maskolių valdžia.
Visuomenės pasipiktinimas Kražių įvykiais Rusijoje ir užsieniuose buvo toks didelis, jog kaltinamuosius be užmokesčio ginti sutiko žymiausi Rusijos advokatai ir ne penki, kaip sako Enciklopedija,o aštuoni. Po bylos jie nusifotografavę: Žukovskis, Šostakovskis, Venslovskis, Bialyj , kunigaikštis Urusovas, Andriejevkis, Kaminskis, Turčianinovas.
Suimtieji buvo kaltinami padarę iš anksto suplanuota, inteligentų ir lietuviškųjų laikraščių sukurstytą maištą. Tačiau advokatai, remdamiesi liudininkų parodymais, įrodinėjo, jog dėl įvykių kalta pati administracija, kuri užpuolė nekaltus žmones besimeldžiant. Jie net pareikalavo teisti ne kaltinamuosius, o valdininkus, kad šie daugiau nebesavivaliautų ir nebedarytų Rusijai gėdos prieš pasaulį.
Vis dėlto 35 žmonės buvo nuteisti, iš jų keturi (Jokūbas Žutautas, Juozas Brazlauskas, Jonas Margavičius, Jonas Rimkus) dešimčiai metų katorgos. Dėl didelio viešosios nuomonės pasipriešinimo caras Nikalojus II, paties teismo prašomas ,katorgą pakeitė vieneriais metais (tiek jau buvo atsėdėta!) kalėjimo, o kitas bausmes panaikino (Lygiai taip buvo mažinamos bausmės N. Chruščiovo laikais, 1954 m.: nekaltų nebuvo, o buvo "kalti" tiek, kiek kas buvo atsėdėjęs).
Kražių bažnyčia buvo uždaryta ir veikti vėl pradėjo po 1905- 07 metų revoliucijos.
O kaip tarybiniai žmonos ir partijos pareigūnai švelnina Kražių faktus ir falsifikuoja duomenis?
Artėjant lapkričio 22- jai, rajoniniuose laikraštėliuose Vilniaus partinis pareigūnas, "istorikas ir etnografas" J.Sakalauskas išspausdino rašinį "Kražių įvykius prisimenant". Tą rašinį pareigūnas perskaitė ir XI.19 Vilniaus televizijos laidoj "Argumentai". "Istorikas ir etnografas" vysk . M. Paliulionį ir Kražių kleboną jau atvirai ir aiškiai stato šalia Klingenbergo ir rodo juos kražiečių skerdikais. O pačios skerdynės -išpūstas muilo burbulas. J.Sakalauskas nebežino, ką rašė l980 m. Enciklopedija.
Jam tik 16 žmonių nuplakta ir 71 atiduotas teismui. Bet keturi advokatai (!) rusai gerai gynę kaltinamuosius ir bausmių nebelikę. Net Kauno arkivyskupas J.Skvireckas draudęs pūsti tą burbulą. Ir viskas.
"Istorikas ir etnografas", laikydamas žiūrovus ir skaitytojus neišmanėliais , sąmoningai nutyli Enciklopedijos pateiktuosius duomenis: 9 žmonės mirę nuo smurto ir žaizdų, buvęs nusiaubtas Kražių miestelis ir per dešimtį aplinkinių kaimų, per 50 žmonių sužeista. Argi 9 negyvi ir 50 sužeistų per vieną dieną maža nedideliam miesteliui? O ką reiškia nusiaubti? Daugiau kaip 10 kaimų kazokai taip apiplėšė, jog dažnam neliko nei galvijo tvarte, nei javo klėtyjė, nei drabužio kamaroj. O kiek moterų ir merginų išprievartavo? Kazokas -toks pat rusas, kaip ir Stalino siųstasis į Vokietiją. Apie šių darbus Rytprūsiuose juk daugelis esame girdėję.
Nėra ko švelninti ir dangstytis caro ir Skvirecko vardais. Rusas liko rusu. Rusinimas kitų tautų -jo "šventa misija". Caras nieko nesiskyrė nuo šios dienos TSRS valdovų užmačių.
Daiktus vadinkim tikraisiais vardais. O "Kražių įvykiams" duotas Skerdynių vardas. Jį žino ir tarybinė enciklopedija. Tokiems istorikams reikėtų žinoti ir tokį veikalą . "Proces Krožan przed Izbą sądową Wilenską na podstawe aktow sądowych i innycb dokumentow". Krakow, 1896. Ten visai kita teisybė, negu skelbia drg. Sakalauskas.
Kražių skerdynės sukėlė pasaulyje dideli pasipiktinimą rusų valdžios vykdoma nacionalinės priespaudos ir kitatikių nepakantumo politika. Vakarų Europos ir JAV spaudoje buvo paskalbta aštrių straipsnių, kurių mintis galima apibendrinti V.Kudirkos žodžiais: "Gubernatorius pasielgė kaipo tikras caro tarnas, užauklėtas po Muravjovo kartuvėmis -nuo tokio sutvėrimo nėr ką geresnio ko laukti.
Visai kitais atrodo anie daktarai, kurie sumindžiojo rimtumą mokslo, eidami į talką barbarui, užsimaniusiam kraujo; kurie būdami apšviesti, apsiėmė rūpintis, idant neužsiliktų pamiršta nė viena nagaika iš to skaitliaus, ką paskyrė kankintiniams širdis pasiutusia sutvėrimo. Nėra mūsų kalboje vardo, tinkančio tokiems niekšams - tegul jiems lieka vardas iš maskolių kalbos: izvergi!"
Jonas Marcinkevičius yra parašęs dviejų tomų romaną "Krežių skerdynės" (1938 m.). Kritika gyrė ji už gyvų masinių scenų pavaizdavimą. Rašydsmas autorius gal buvo kražiečių pusėje ir istorinės tiesos nekreipė. Tačiau ilgainiui parėjo Klingenberngo pusėn, ir jo romanas dabar "specfonduose", pakartotinai nebeleidžiamas ir gal laikomas "rašytojo klaida". Labai stidus buvo tas vargšas Marcinkevičius.
Prabėgo 90 metų. Kas gi pakito per tą laiką?
Tuomet rusinti Lietuvą padėjo pravoslavija, o šiandien -bedievystė, dangstomo "mokslišku" ateizmo vardu. Bedievystė akląją minią traukia labiau negu pravoslavija, duoda daugiau laisvės instinktams ir polinkiams šaukdama: "šalin krikščioniškąją moralę!" Rusinimui naudos iš jos daugiau. Tuomet Lietuvoje buvo statomos cerkvės, o šiandien -gamyklos. Abiejų paskirtis ta pati -rusinimui.
Prieš rusinimo bangą tada ir šiandien stoje Katalikų Bažnyčia. Todėl ji puolama, dergiama, niekinama ir griaunama.
Į skriaudžiaamų katalikų skundus ir prašymus nereagavo ir neatsakinėjo caras iš Peterburgo, kaip šiandien neatsakinėja Maskvos galiūnai.
Katalikystės gynėjai teisti tada, teisiami ir dabar. Skirtumas vien tas, kad tuomet Vilniaus teismo rūmuose maskolių nekaltai teisiamą lietuvį gynė garsus advokatas rusas Urusovas ar Turčianinovas, o šiandien už padėjimą lietuviui gintis rusą Kovaliovą tuose pat Vilniaus teismo rūmuose teisia teisėjai lietuviškom pavardėm (bakučioniai, misiūnai, ignotai...).
Už katalikybės gynimą kaltinamajam lietuviui valdžia siūlo gynėjų -apmokamų advokatą, kuris, nenorėdamas rizikuoti savo laisve ar karjera, ne teisina, o padeda prokurorui kaltinti.
Anuomet kentėjo kitatikiai, šiandien kančia kitaminčiai. Juos uždarinėti sveikus į psicholigonines padeda gydytojai, dar ne vienas lietuviška pavarde. Argi netinka ir jiems vardas izvergi? !