(Ištraukos iš P.Jurgėlos kn. "Sparnuoti Lietuviai Darius ir Girėnas". Čikaga, 1935 m.)
LIETUVA - LIETUVIAMS
NAUJOJI ROMUVA. Mūsų tautos genijus giliai užkastas. Jis nešildomas ir negaivinamas. Viršum jo trypia svetimi gaivalai, kurie gerai užlaikomi ir brangiai apmokami. Lietuvis ujamas ir niekinamas. Ir gyvename nepasitikėdami savimi ir savaisiais - be entuziazmo ir be heroizmo žygių. Darius ir Girėnas sutriuškino kietą gelmių kevalą - lietuviškan genijus suspindėjo kaip saulė ir gėdos šešėlį matė ant savo niekintojų. Jie savo karžygiška mirtimi mūsų širdis padegė nauja ugnimi ir mūsų krūtines įkaitino nauju karščiu. Jie Tėvynę pamilo už viską labinu. Užgirdo jos belsų, šaukiantį į idėjos žygi. Nujautė jos šviesesnių laikų ilgesį ir ryžosi sutapti su giliausiais jos troškimais. Jie metė, kad jaunąją Lietuvą paralyžiuoja stoka drąsos ir pasitikėjimo savimi ir savaisiais, ir įsitikrino, kad jai reikia atnešti heroizmo ir entuniazmo ugnies. Juk rusofilai, germanofilai ir polonofilai visą laiką mums įrodinėja, kad mes esame nedidelė, vargšė ir nekultūringa tauta, kuri savo jėgomis nieko vertingo negali padaryti, kad tik svetimtaučiai mums sukurs lietuvišką meną ir pakels mūsų universiteto mokslingumą; kad mes nedrįstume savomis kojomis vaikščioti, nes tuojau mus klaiki praraja prarys. Jaunąją Lietuvą, girdi, reikia svetimiesiems parduoti iš varžytynių, nes tik šie galį kurti šviesesnę ateitį.
Visi šviesesni lietuviai piktinosi tokiomis lietuvišką genijų niekinančiomis pažiūromis. Bet į tai nebuvo bota, ir vis daugiau kultūros gyvenimo sričių pavedama nelietuviškos orientacijos žmonėms.
Darius ir Girėnas vienu žygiu parbloškė rusofilų ir germanofilų demagogiją. Jie irodė, kad lietuviškas genijus dar gyvas ir kad jis pats gali apsispręsti ir save realizuoti. Jie per Atlantą mums atnešė naują lietuviškos drąsos ugnį, kuri turės padegti visų gyvųjų lietuvių širdis. Ne mirti, bet gyventi; ne verkti, bet ryžtis, aukotis ir rengtis naujam žygiui - štai kokia jų testamento prasmė. Verkti lengva; tai nieko nekaštuoja... Nebūkim laidotojų tauta, kuri mokėtų gražiai laidoti ir graudžiai raudoti prie savo didvyrių kapo, bet mokykimės gyventi jų dvasia ir alsuokim padangių orų. Ieškokim gyvų didvyrių ir jiems stenkimės padėti, kol jie dar gyvi, kad galėtų savo talentus realizuoti ir kad daugiau tragingai nebežūtų. Apsidairykim tik - rasim didvyrių, kurie dūsta be paramos, be kūrybinės šilumos ir be visuomenės pritarimo.
Mūsų šviesuomenė tik tada pradėjo žavėtis savo liaudies dainomis, kai jas įvertino Lessingas ir Herderis. Čiurlionis tik tada mums tapo genijus, kai rusai jį tokiu pripažino. Bet kodėl mes patys nedrįstam skelbti vertybes ir priversti pasaulį jas pripažinti? Kodėl taip nepasitikim savimi ir kodėl taip neatsparūs esame? Užvaldę gudus -sugudėjom, susidėję su lenkais -sulenkėjom, patekę i Rusiją -surusėjom, ir dabar per daug pasiduodam svetimoms įtakoms ir svetimšaliams užleidžiam labai reikšmingas pozicijas, kaip teatre, universitete, prekyboje ir pramonėj, statyboj ir t .t. Ypač vedę svetimtautes niekur nemoka išlaikyti lietuviškos linijos: jie svetimuosius proteguoja, o savuosius dusima. Lietuva - lietuviams. Pasitikėkim savim ir savo tautiečiais. Telkim visas lietuvių kūrybines jėgas savo tautos genijui iškelti ir realizuoti. Genialumo ir heroizmo dvasia gyva namų krašte, tad būkim drąsia, laisva ir originalia tauta. (p.322-323 ).
KAD GALĖTUME DIDŽIUOTIS IR DABARTIMI
Darius ir Girėnas pasauliui priminė, kad heroizmas lietuvių tautoj dar nėra miręs ir kad yra lietuvių, kuriems tautos garbė labiau rūpi, negu patogus dvariukas. Bet tuo pačiu priminė ir vieną skaudžią tiesą, kad mes patys esam herojų duobkasiai ir nenuilstami platesnių užmojų graboriai. Mes įvertinam tik mirusius, bet gyvų dažnai nesistengiam suprasti, nenorim jiems padėti, nepasitikim jais. Kažin kodėl daugelis iš mūsų vis dar abejingi savo žmogaus, lietuvio, siekimams ir mano, kad tik svetimieji gali būti drąsūs, ištvermingi ir išmintingi. Argi ne paslaptis, kad ligi paskutinės minutės mes abejojom Dariaus ir Girėno pasiryžimų tikrumu. Buvo žmonių, dargi nusimanančių aviacijoj, kurie įtikinėjo, kad Darius ir Girėnas krečia komedijas, kad tokie lakūnai, kaip jie( !), negali nė mėgint perskristi Atlanto ir kad aplamai nėsą kuo jais per daug pasitikėti. Ne vienas iš mūsų, grįždamas nesulaukęs ats skrendant, galbūt pavadino juos suvedžiotojais, tuo tarpu kai jie grūmėsi su mirtim svetimoj žemėj dėl savo tėvynės garbės. Bet ar atėjo mums į gaivą mintis pasirūpinti jų likimu, padėti jiems, kol dar nevėlu. Mes berūpestingai laukėm jų, pykom ant jų, o nepaklausėm: kas davė teisę norėti iš jų heroiško žygio mums, nė pirštu neprisidėjusiems ! . .
Tokia mūsų dalia: jeigu žmogus, be savęs, nieku daugiau nesirūpina, tam esam atlaidūs, bet jeigu kam parūpsta įgyvendinti didesnį siekiai, iš to mes mokam oi kaip daug reikalauti. Kur tik pasireiškia lietuvio pastangos padaryti ką nors geresnio, tuoj iškyla konfliktas su ta visuomenės dalimi, nuo kurios dažnai priklauso pasisekimas. O jeigu, pavyzdžiui, toks Girėnas ir Darius įkris vandenynan nepasiekę tikslo, kas grąžins, sakysim, 10.000 litų, sumokėtų už radijo siųstuvą?..
Giliau ir atidžiau pažvelgę, kiek tokių Darių ir Girdų užkasamų pamatysim! Meskim nepasitikėjimą lietuvis heroizmu ir nepasmerkim jo už vieną kitą nepasisekimą. Daug nuoširdumo ir sutarimo parodom karžygius laidodami. Parodykim ir juos ugdydami, priruošdami heroiškumui. Darykim taip, kad galėtumo didžiuotis ne tik didžiųjų kunigaikščių epocha, bet ir dabartim, mes lietuvių heroizmas nemirė.
("Naujoji Romuva". S.Zobarskas).
MYLĖTI TĖVYNĘ REIŠKIA...
Mylėti Tėvynę reiškia rūpintis jos gėriu, garbe, darbuotis jos gerovei, džiaugtis jos laime, liūdėti jos liūdesiu, reikalui esant nedvejojant aukoti net brangiausiąjį turtą - gyvybę. Lietuvių tautos istorija kupina gražių, kilnių skaisčių Tėvynės meilės pavyz- džių. Užtenka priminti ryškius didvyriškų žemaičių kovų su kryžiuočiais epizodus. Užtat ir giedame: "Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia". Nuostabaus karžygiškumo ir pasiaukojimo liudytojai buvom ir esam, kai netolimoj praeity teko ypatingai sunkiomis sąlygomis valstybės atstatymo darbai vykdyti, jai laisvę bei nepriklausomybę iškovoti, jos garbe sielotis. Čia įrašyti ir Dariaus, ir Girėno vardai.
Garbinga mūsų tautos praeitis stiprino lietuvių dvasių priespaudos metu. Ir paskutinio laikotarpio mūsų narsuolių pasiaukojimas ir aukos privalo žadinti jaunimą kelti širdis aukštyn, susirūpinti mūsų tautos ateitim ir jai savo jėgas aukoti. Būdama maža tarp didelių kaimynų, mūsų tauta gali nepriklausomybę išlaikyti tik eidama savo karžygių -drąsuolių praminto keliu, įsigydama kilniausias jų ypatybes.
(A.Stulginskis, buvęs 2-sis Lietuvos prezidentas).
TAUTA TAMPA NACIJA
Dariaus ir Girėno skrydis per Atlanto vandenyną priklauso prie tų dar nedažnų pas mus žygių, kuriais mūsų tauta gali laimėti nacijos titulą. Tauta tampa nacija ne tik dvasinės kūrybos užsimojimais, bet ir didelių aktyvių pasiryžimų veiksmais, jei ir pirmieji, ir antrieji pralenkia siauras tautos gyvenimo ribas.
Mūsų drąsuolių žygis turi visuotinės reikšmės tiek tuo, kad jis siekė pasaulinio rekordo, tiek ir tuo kad jis, atkreipęs į save viso pasaulio akis, privertė ši pasaulį iš pradžios susižavėti, o paskui nuliūsti gedule, bet nedavė jiems progos apsivilti. Šis heroizmas privertė taip pat, kad ir trumpam, vienu ritmu plakti visas mūsų tautos širdis ir nuteikė mūsų tautos valią i būsimus visuotinės reikšmės žygius. Jis parodė, kaip laimima tikra tautos vienybė ir kaip tauta įjungiama į žmonijos visumą. Už visa tai Dariui ir Girėnui amžiam garbė.
Fil.dr. S.Šalkauskis
ŽUVIMAS TARTUM ĮSPĖJIMAS.
...Jų žuvimas kaimynų žemėja mums, lietuviam, yra tartum įspėjimas, kad tie artimi kaimynai gali mūsų tautos laimei kelių pastoti. Visaip spėliojama apie LITUANIKOS žuvimo priežastį, gal nei vienas iš jų nėra teisingas, tačiau lieka faktas, kad toje žemėje šie drąsuoliai žuvo. Ir daug dar teks mums aukų sudėti, kol mes išsivaduosim iŠ kaimynų, kurie gali skinti gražiausius mūsų tautos žiedus. Vakarų kaimynai visą eilę amžių skynė tuos žiedus, siaubė mūsų kraštą per Didijį karą ir toliau siaubs, jei norės skverbtis į rytus. Pasauly viskas pinasi. Ir nesinorėtų tikėti, kad mūsų didvyrių lakūnų mirtis toj svetimoj žemėj yra tik paprastas atsitiktinis įvykis be jokios reikšmės. Jeigu jos ir nėra, tai žmonės ją kuria, spėlioja, šaukdami savo tautiečius prie budrumo, prie savisaugos. Ateities žmonių tragiškas žuvimas negalėje nepabrėžti karčios dabarties.
Adv. J. Vileišis
GARBĖ UŽSIENIO LIETUVIAMS
Amerikos lietuviai medžiagine parama pagelbėjo savo Motinai- Lietuvai iš svetimo jungo pasprusti, padėjo Didžiojo karo suardytai Tėvynei atsistatyti. Nors patys turėjo didelių nuostolių iš įdėtų kapitalų, betgi visomis priemonėmis ir visada troško bei stengėsi sukurti savo Tėvynei laisvę, gerovę ir laimę, netgi nelaukdami atlygi- nimo ar gero bent žodžio už savo nuoširdumą ir pasiaukojimą. Ir be
to viso, kas Lietuvos vardą plačiai paskelbė visam pasauly? Kas sėkmingai parplaukė Niagaros krioklius? Kas tapo pasauliniais bokso ir golfo čempionais? Kas garbingai perskrido Atlanlą, nors ir rado mirtį iš pasalios rankos? Juk tai vis Amerikos Lietuvių kilnūs darbai!
Amerikos žemėja prisiglaudę ir įsigyvenę mūsų broliai bei seserys tiek sugebėjo Lietuvos bei lietuvių tautos vardą išgarsinti, kad jis dabar vėl Gedimino, Kęstučio ir Vytauto vardų aidais skamba pasauly. Tai jų, išeivių, nuopelnas.
Dariaus ir Girėno vardai Lietuvoje minimi su pasididžiavimu dėl jų heroiškumo, nors su skausmu ir širdgėla dėl jų pačių nelaimės. Bekaršintis aušrininkas, esu įsitikinęs, kad lietuvių tautos sūnūs ir dukros svetimuose krantuose nesiliaus tuo garbės keliu
žengę priekin ir toliau padės Tėvynei vis kilti į šviesą, garbę ir gerovę. Garbė didvyriškiems Lietuvos vaikams toli už vandenyno!
Dr.J.Šliūpas