A†A Julija Kuodytė – sesuo Ksavera (1924 12 07–2013 11 08)
pas Viešpatį iškeliavo sesuo Julija Kuodytė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė ir ilgametė vyresnioji, aktyvi tautinio ir religinio gyvenimo skatintoja, katalikiško ir tautinio pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvė. Aktyviai bendradarbiavo rengiant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, kitus pogrindžio spaudos leidinius. Dirbo mėgiamą odontologės darbą, buvo gilaus dvasingumo žmogus, okupacijos metais vadovavo kongregacijai. Ses. J. Kuodytė 1999 metais apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu. Turėdama vienuoliškąjį Ksaveros vardą buvo daugelio jos seserų ir pažįstamų vadinama Julyte, nes tai labiau atspindėjo jos esybę būti patarėja ir guodėja tiek kongregacijos seserims, tiek ir pasauliečiams. Jos gyvenimas – įkvepiantis pavyzdys kiekvienam krikščioniui ir lietuviui patriotui.
Julija Kuodytė gimė 1924 m. gruodžio 7 d. Ramygaloje. Anksti neteko motinos – tik ką gimusios Julytės motina, Ramygalos progimnazijos mokytoja Julija Kuodienė, netrukus po dukters gimimo sunegalavo ir mirė. Tėvo namuose, svečių kambaryje, pačioje matomiausioje vietoje, buvo mamos – J. Kuodienės – portretas. Kad mama yra kažkur šalia, kad ją mato, stebi, jai gero linki, Julytė žinojo nuo mažumės. Sekmadieniais viršaitis Pranas Kuodis į bažnyčią vesdavosi ir dukrelę. Po trejų metų našlavęs jis sukūrė naują šeimą – vedė progimnazijos mokytoją. Tėvas leido dukrą į mokslus – ji baigė Ramygalos progimnaziją, vėliau mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete 1941 metais studijuoti pradėjusi Julija gyveno Maironio namuose. Studijuodama stomatologiją, Julija buvo aktyvi ateitininkė, priklausė studentų medikų korporacijai „Gaja“. Būdama įsitikinusi laisvės principų teisingumu dalyvavo ir pogrindinio antinacistinio laikraščio „Į laisvę“ organizavimo ir platinimo darbe. Reikšminga buvo pažintis su ateitininke iš Šiaulių pedagoginio instituto, irgi į Kauną atvykusia Joana Juozapaityte. Dvi katalikiškų pažiūrų merginas suartino ateitininkų siekiai ir bundantis pašaukimas vienuoliniam gyvenimui.
Ir štai 1945-ieji. Tautiniais drabužiais pasipuošusioms merginoms, Kauno medicinos instituto absolventėms, buvo įteikti diplomai. Paskirta dirbti į Švenčionis, ten susipažino su kunigais J. Vaičioniu ir K. Vasiliausku, su lietuviais inteligentais Siniais ir Jablonskiais. Iš Švenčionių važiuodama į Ramygalą tėvų aplankyti, užsukdavo į Panevėžį ar Kauną. Vienos kelionės metu, 1947 metų pavasarį, Kauno Katedroje susitiko giminaitės draugę, kuri supažindino su „vienu geru žmogumi“ – jėzuitu t. Pranciškumi Masilioniu, davusiu jai ypatingą postūmį gyvenime. Tai buvo sunkūs Lietuvai ir Bažnyčiai laikai: vyko trėmimai, kalėjimuose atsidurdavo lietuviai, miškuose žūdavo jaunimas, visur uždarinėjami vienuolynai. Per pirmąjį susitikimą t. P. Masilionis atsargiai ėmė kalbėti, kad štai išsklaidytos seserys ir vienuoliai, o Bažnyčiai vis tiek reikia dirbti: reikia kurti naują vienuolyną, kuris veiktų pogrindyje ir padėtų Bažnyčiai gelbėti sielas. T. Pranciškus paprašė apsispręsti. Julija staiga aiškiai suprato, kad tai atsakas į jos maldas.
Kai 1947 m. spalio 11 d. Šiaulių jėzuitų bažnyčioje pirmuosius įžadus slapta davė Joana Juozapaitytė ir Julija Alijošiūtė, kuklioje iškilmėje dalyvavo ir jau apsisprendusi kandidatė J. Kuodytė, kurios tėvas, pamotė, broliai jau buvo ištremti į Sibirą. Kongregacijos vyresniąja steigėjas paskyrė s. J. Juozapaitytę. Vienuolyno centras įsikūrė Šiauliuose, kur dirbo kun. P. Masilionis. 1950 metais centrine kongregacijos būstine tapo namai Kaune, P. Višinskio gatvėje, kur atsikėlė vyresnioji ir naujokynas, o paskiau kongregacijai buvo skirtas ir P. Marcinkutės, pardavusios savo krautuvėlę, nupirktas namas K. Donelaičio g. 36 (dabar M. Dobužinskio g. 3), kur vėliau apsigyveno s. Julija. Seserys klausydavosi drąsių tėvo Masilionio konferencijų ir rekolekcijų. Jis patardavo seserims: „Darykite, kaip norite, kad tik būtų teisinga“, kalbėdavo apie Eucharistinio Jėzaus meilę. Dėl grėsusio persekiojimo ir bandymo užverbuoti saugumo agente s. Ksavera – Julija Kuodytė buvo priversta iš Šiaulių pasitraukti į Kauną. 1957 metais kongregaciją užgriuvo persekiojimai: namuose P. Višinskio gatvėje padaryta krata, išspausdinti patyčių pilni straipsniai ne tik sovietinės Lietuvos, bet ir Maskvos spaudoje, prasidėjo seserų tardymai ir sekimas. Tardymo neišvengė ir Julija.
Kaune J. Kuodytė pradėjo dirbti Raudonojo Kryžiaus ligoninės laboratorijos vedėja. Ten reikėjo ypatingo kruopštumo, atidumo, todėl vedėja buvo reikli sau ir kitiems. Kai kurios darbuotojos grasino įskųsti ją kaip tikinčiąją, tačiau Julija neišsigando. Tuo metu ligoninei vadovavęs gydytojas Stanionis, žinojęs laboratorijos vedėją esant vienuole, gerbė jos įsitikinimus. Tačiau tikrasis darbas vyko K. Donelaičio gatvėje, žaliai dažytoje kaimiškoje troboje, kuri kelis dešimtmečius buvo saugi priebėga aktyviems katalikams. Kunigai Vincentas Jalinskas ir Petras Meilus yra pasakoję, jog kunigų seminarijos profesoriai ir klierikai, dančiui suskaudus ar kitokio sopulio kamuojami, eidavo pas Juliją, nes žinojo, kad ten bus suteikta ir fizinė, ir dvasinė pagalba. Šioje troboje susitikdavo, buvo laukiami saugumo persekiojami kunigai, aktyviausias jaunimas, iš kalėjimų ar tremties grįžę žmonės. Vizitai pas stomatologę Kuodytę buvo puiki proga pasikalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos būdavo vengiama kalbėti net tarp storų seminarijos sienų. Šiuose namuose būdavo galima laisvai kalbėti ir apie Bažnyčios, tautos reikalus, čia būdavo sužinoma apie persekiojimus, saugumo naudojamus manevrus, apie literatūrą, bet vardus buvo vengiama minėti. Net saugumiečiai stebėdavosi gydytojos vidine laisve, asmenybės stiprumu, oria laikysena. Tačiau seserims teko atlaikyti ir 1968 metų negandas, kai dėl KGB pastangų ir dėl negalėjimo susisiekti bei išspręsti iškilusius klausimus su aukščiausiomis instancijomis Vatikane kongregacija suskilo. Tai labai skaudžiai išgyveno vienuolijos įkūrėjas ir seserys. Nuo tada kongregaciją ėmė globoti vyskupai tremtiniai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, nuolat rėmė Lietuvos jėzuitų provincijolas t. Jonas Danyla. Kongregacijos vyresniąja tapo s. Ksavera – J. Kuodytė. Suskilimas tik pagyvino kongregacijos seserų veiklą. 1969 metais gimė iki tol dar neregėtas ir Katalikų Bažnyčioje išties fenomenalus Eucharistijos bičiulių sąjūdis, kuriam vadovavo veikli Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė Gema Stanelytė, keliuose Lietuvos miestuose subūrusi jaunimo būrelius, kurių pagrindinis tikslas šalia religinės praktikos gilinimo buvo ir tautinio sąmoningumo kėlimas. Tie nelegalūs jaunimo būreliai savo dvasinio pasipriešinimo pagrindu vadovavosi A. Maceinos, J. Girniaus, S. Ylos filosofinių veikalų nuostatomis. Vyskupams V. Sladkevičiui ir J. Steponavičiui laiminant ir drąsinant, eucharistietės vykdė aktyvią pogrindinę religinę veiklą. Bažnyčios persekiojimų metais K. Donelaičio gatvės 36-asis namas tapo religinio ir tautinio aktyvumo centru, kurio reikšmė dar labiau išaugo 1972 metais pasirodžius „LKB kronikai“, o netrukus ir kitai pogrindžio spaudai. Nors kongregacijos name KGB buvo palikęs moterį, kaip vėliau paaiškėjo, bendradarbiavusią su saugumu, ten esančioje koplyčioje vykdavo seserų įžadai, priėmimai, šv. Mišios, pamokslus sakydavo tuomet drąsiausi kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas ir kiti. „Kronikos“, vėliau „Aušros“ straipsniai dažnai pirmiausia „ateidavo“ į K. Donelaičio gatvę. S. Ksavera juos slėpdavo atviroje vietoje – po slenksčiu, netrukus jie būdavo perduodami pogrindžio leidėjams. Kai sekimas ypač sustiprėjo, viską būdavo stengiamasi parašyti ar parodyti gestais. Vyresnioji dažnai su seserimis važiuodavo į Nemunėlio Radviliškį pas vyskupą V. Sladkevičių susitarti dėl rekolekcijų, o į Žagarę pas vyskupą J. Steponavičių vyko pašaukimų, leidimų, kongregacijos veiklos reikalais. Po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų s. Ksavera duodavo aiškius patarimus, kaip elgtis.
Sesuo Ksavera Julija Kuodytė iki gyvenimo pabaigos vien Dievo valia pasikliovė, kiekvieną žmogų priimdavo kaip artimą bičiulį, kiekvienam dosniai dalydavo savo širdies šilumą, asmeninio ir vienuoliško gyvenimo patirtį.
Kai lapkričio 9-ąją pasiekė liūdna žinia, kad netekome s. Ksaveros –Julijos Kuodytės, džiaugėmės jos prasmingu gyvenimu, ir kad po daugelio metų buvome dar tik prieš mėnesį ją aplankę. Ji tada buvo linksmo žvilgsnio, nors prie lovos prikaustyta jau nuo sausio – beveik metus. Pasakojo, kad jos telefonas pasiklausomas, ji pati yra sekama, nors nuo sausio visiškai nevaikščiojo. Linksmai pasakojo, kad prieš porą mėnesių prokuratūra jai atsiuntė kažkokį savo sprendimą – atseit, ji nebuvo persekiota KGB, tad reiškia, kad ji visa tai išsigalvodavusi. S. Ksavera – Julija Kuodytė pasakojo, kaip visus raštus į „Kronikai“ ir „Aušrai“ ji padėdavo po kilimėliu įeinant į namą, t.y. saugumiečiams ji galėdavusi pasakyti, kad nežinanti, kas ten padėjo. Prisiminė, kaip ji buvo sekama, kaip jos kaimynas, vartojęs narkotikus, trukdęs jai paimti savo nuosavybėn paveldėtą namą, saugumo nurodymu ir sekė, ir gadino gyvenimą. Ses. Ksaveros – Julijos Kuodytės, nuo sausio gulėjusios lovoje ant vieno šono, kai sveikata visiškai sutriko po sausį darytos operacijos, kalba buvo aiški, optimistinė kaip ir prieš 30 metų, kada atnešdavome pogrindžio spaudai skirtus rašinius, ateidami „pataisyti dantų“. Ją globojusi s. Matilda – Stasė Rokaitė sakė, kad jau dabar geriau, dingo skausmingos pragulos. Deja, netrukus įvyko lemtingas išsiskyrimas, ir ją sveikinti su gimtadieniu gruodžio 7-ąją galėsime tik maldoje.
Bendražygiai
