Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

AUŠRA  NR. 16 [56]

Turinys:
 1. „Jubiliejui" artėjant.
 2. SOS! SOS! SOS! (Ištraukos iš P. Paulaičio laiškų. Persekiojami buvę politkaliniai).
 3. Kun. K. Garucko atviras laiškas P. Griškevičiui.
 4. Atviras laiškas „Tiesos" redaktoriui.
 5. Iš V. Petkaus biografijos.
 6. Saulės giesmė (eil.).
 7. Naujas rusinimo antplūdis.
 8. Ministro V. Jeliutino įsakymai.
 9. Pelesos apylinkės lietuviškų kaimų pareiškimas.
10. Lietuvos sienų problema.
11. Taip leidžiamos knygos.
12. Žinios.

Lietuva 
1979 m. gegužė

Lietuvių tautos istorijoje yra buvę gana liūdnų ir tamsių laikotarpių. Vienas tamsiausių — tai 40 metų trukusi spaudos draudimo gadynė, kai po 1863 m. sukilimo prieš carinės Rusijos okupaciją ir griežtų represijų, buvo uždrausta lietuviška spauda.

Nežmoniškai griežtas draudimas tautai turėti savo spaudą yra vienintelis Europoje, galbūt net visame pasaulyje per visą civilizacijos istoriją.

Tačiau spaudos uždraudimas tikslo nepasiekė. Tauta budo ir sąmonėjo. Pačios šviesiausios ir geriausios tautos jėgos, kurioms vadovavo Bažnyčios atstovai, ėmėsi sunkaus darbo: spausdinti užsienyje ir per sieną gabenti į Lietuvą uždraustą, bet taip reikalingą spaudą bundančiai tautai. Tada atsirado būriai knygnešių, kurie, nebodami caro kalėjimų, ant nugaros nešė į Lietuvą spausdintą žodį. Daugelis jų mirė tolimo Sibiro katorgoje.

Kova prieš neteisėtą priespaudą tik užgrūdino ir sustiprino negausią inteligentiją, šviesėjantį kaimą. Kauno gubernija carinėje Rusijoje tapo labiausiai raštinga provincija.

1976.V.18


Daug ir neaiškino, dėl ko taip daroma: lietuvišką spaudą man neatiduoda. Aš visą laiką per kurį nors pažįstamų ją išsirašydavau, gaudavau. O dabar ir čia kelią užtvėrė.

Viskas į mūsų paštą ateina, ir viską mūsų „auklėtojai" lagerio bibliotekos spintų lentynose krauna, o neduoda net į rankas paimti. Ir visoje mūsų buityje jaučiama vis sunkėjanti pamotės ranka. Bet ką gi? Mes, ypač gintaro krašto žmonės, ramiai sau Laikomės ir šypsomės iš tų. kas savanoriškai kliedi. Mums nei jų gailėtis, nei jiems padėti. Tegul sau kliedi.

***

76.VI.16 Visas Javezes laukė laukė sujudęs kažkokios komisijos, kažkokio didelio viršininko iš Maskvos. Tiesiog raidiškai visa mūsų administracija buvo apimta panikos, o mes nežinojome, kur dėtis. Mus gainiojo nuo vieno darbo prie kito: remontavome, griovėme ir statėme, dažėme, langus stiklinome ... Ir taip nuo ryto iki vakaro bemaž per ištisą savaitę. Pagaliau VI.14 tik po pietų — didžiausias nervų įtempimas — Maskvos „svečias", kažkoks generolas jau kalinių moterų zonoje, tik už kokių šimto žingsnių nuo mūsų kiemo. Bet iš ten išėję, tie taip ilgai ir sunkiai laukti svečiai susėdo į mašiną ir dingo. Matyt, nenorėjo viso skurdo pamatyti iki galo. O čia būtų pamatę žmonių suluošintų ir visiškai sulinkusių ant ramsčių.

1978 m. lapkričio mėn. Vilniuje vyko respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Šiuolaikinė ideologinė kova ir respublikos gyventojų internacionalinio ir patriotinio auklėjimo klausimai, vykdant TSKP XXV suvažiavimo nutarimus". „Jos tikslas, — kaip pažymėjo Lietuvos KP CK sekretorius L. Šepetys, — apibendrinti sukauptą partinių organizacijų patyrimą ir numatyti naujus kelius, kaip dar kryptingiau dirbti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo darbą." Šioje konferencijoje Jūs, Lietuvos KP CK Pirmasis Sekretoriau, skaitėte pranešimą „Leniniškai ugdykime kilnius socialistinio internacionalizmo ir patriotizmo jausmus", kuris buvo išspausdintas 1978 m. lapkričio 17 d. „Tiesoje". Šią konferenciją, ypač Jūsų pranešimą galima drąsiai vadinti Lietuvos dvasinių vertybių naikinimo, nutautinimo ir rusinimo programa.

Jūs sakote, jog „būtina pasiekti, kad visada iš klasinių pozicijų būtų atskleidžiamas istorinis lietuvių tautos kelias, jos klasinis solidarumas su didžiąja rusų tauta, visomis tarybinės Tėvynės tautomis. Tam turi gerai pasitarnauti ir Lietuvos TSR istorijos vadovėlių leidimas."

Šio sąmoningo Jūsų užmojo tikslas aiškus tautiniai ir patriotiniai suluoštini Lietuvos jauniimą, nuslėpti lietuvių tautos garbingą praeitį ir į pirmąjį planą iškelti socializmo idėjas. Šiandien mokyklose dėstoma istorija yra ne garbinga tautos, karalių ir kunigaikščių istorija, o istorija ekonominių santykių, vadinamų „klasių kova". Vidurinių mokyklų VII-lX klasėms skirta M. Jučo ir V. Merkio „Lietuvos TSR istorija" (Kaunas, 1978) apima laikotarpį nuo žmonių apsigyvenimo Lietuvos teritorijoje (akmens amžiaus) iki 1917 metų ir turi tik 139 puslapius. X-XI klasėse dėstoma A. Gaigalaitės ir R. Žepkaitės „Lietuvos TSR istorija" (Kaunas, 1976) apima 1917-1976 metų laikotarpį, t.y., tik 59 metus ir turi net 183 puslapius.

1978 m. balandžio 16 d. „Tiesoje" B. Bendorius ir P. Kauneckas paskelbė ilga straipsnį „Veidas be kaukės", kuriame purvais drabstomas Balys Gajauskas. Š.m. sausio 25 d. „Tiesa" suteikė tribūna H. Lasiui, kuris vėl šmeižė B. Gajauską. LKP CK organo puslapiuose neapykantos skleidėjai nesivaržydami didžiuojasi savo dvasine menkyste. Niekas jų nesustabdo; priešingai — tik skatina aukštais honorarais. Skelbdami panašius šmeižtus ir prasimanymus, Jūs tik dar daugiau diskredituojate tarybinę spaudą.

Marksizmo-leninizmo profesoriai tebetikina, esą, buitis apsprendžianti žmogaus sąmonę. Balys Gajauskas nepasuko ..liaudies gynėjų" keliu, bet kovojo už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Vadinasi, iš marksistinio taško žiūrint, tokį jo apsisprendimą formavo atitinkamos socialinės ir istorinės sąlygos. Tad ; mažiausia nelogiška demonstruoti savo gyvulišką neapykantą tiems, kurie išdrįso eiti ne svetimųjų nurodytu keliu. Tokios neapykantos turbūt nereikalauja nė marksistinė etika.

Neatsitiktinai paskvilių autoriai nutyli B. Gajausko socialinę kilmę. Nutyli, kad jis gimė bežemių valstiečių šeimoje, vėliau ? paprastu darbininku. Tad ne prarasti dvarai ar fabrikai (kaip mėgstate tvirtinti) atvedė B. Gajauską į pogrindinę organizaciją. Vokiečių okupacijos metais jis nenuėjo su pavergėjais, bet pasislėpė nuo mobilizacijos, už ką buvo net kalinamas konclageryje.

Balys Gajauskas

REDAKCIJOS PASTABA. Apie Viktorą Petkų atsiminimų straipsnis: „Tokį mes jį pažinojome", pasirašytas „Tautiečių", buvo atspausdintas „Aušros Nr. 13. Publikuojame ir šį rašinį, pateikiantį keletą naujų V. Petkaus gyvenimo faktų. Straipsniuose išryški ir kai kurie skirtingumai, kuriuos ateityje V. Petkaus biografams reikėtų išaiškinti.

VIKTORAS PETKUS gimė 1931 m. netoli Raseinių, Aleksandravos kaime, valstiečių šeimoje. Mokėsi Raseinių pradžios mokykloje, vėliau gimnazijoje. Jau nuo pat ankstyvos jaunystės pradėjo domėtis literatūra ir istorija. Tam turėjo palankias sąlygas — galėjo naudotis puikia ir turtinga buvusio Domininkonų vienuolyno biblioteka bei archyvu.

Užaugęs religinėje šeimoje, artimai bendraudamas su bažnyčios atstovais — dvasiškiais, veikiamas teigiamos knygų įtakos, jis ir pats tapo giliai religingas. Besimokydamas gimnazijoje, V. Petkus įkuria katalikiškos moksleivių „Ateitininkų" sąjungos Raseinių kuopą ir jai vadovauja. Čia jis — aktyvus narys ir vadovas, uolus saiungos idėjų propaguotojas.

Nors pokario metais „Ateitininkų" sąjunga, kaip ir visos lietuviškos bei katalikiškos organizacijos, buvo likviduota, tačiau jos nariai savo veiklą toliau tęsė pogrindžio sąlygomis. Už tai V. Petkus 1947 m. buvo areštuotas ir nuteistas 5 metų bausme - verčiamųjų darbų stovykloje Komi ATSR. Nepakęsdamas sunkių stovyklos režimo sąlygų bei administracijos savivaliavimo, kartu su vienu likimo draugu iš stovyklos pabėgo. Tačiau tetrukus Pečioroje buvo sulaikyti ir atvežti į Intą. Nežiūrint panaudoto smurto, įvairių fizinių bei moralinių bausmių, stovykios administracija atitinkamai dar pratęsė kalinimo laiką, t.y. neužskaitė atkalėto laiko. Nuo prailgintos bausmės išgelbėjo Stalino mirtis, ir 1953 m. paskelbta amnestija „Dėl nepilnamečių itleidimo nuo bausmės". Tuo būdu, 1953 m. pavasarį V. Petkus buvo paleistas iš įkalinimo vietos.

A. Tautmila

Jie džiaugiasi, kad saulė mirė, 
Jie tyčiojas iš mūs maldų. 
Mes šiandien esam skausmo vyrai. 
Mirties šešėlis ant veidų.

Tačiau viltis akyse dega. 
Žvaigždėtos gelmės širdyse. 
Laikai ir kontinentai šneka, 
Kokia galinga mūs dvasia.

Iš mūsų ašarų ir kraujo 
Pabudo motina šviesos. 
Gyvenimą mums davė naują — 
Mylėti iš širdies visos! . .

***

 

Tarybų Sąjungos tautos rusinamos visą laiką, bet nūnai ši akcija itin sustiprėjo. Įvairūs nurodymai, nutarimai ir įsakymai graso paversti visų tipų mokyklas — nuo vaikų darželių iki aukštųjų — svarbiausiais rusinimo židiniais. TSRS švietimo ministerijos ir Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrų įsakymai reikalauja, kad visos mokymo formos vis daugiau būtų atliekamos rusų kalba. Analogiškus įsakymus išleidžia ir nacionalinių respublikų ministerijos. Mokslinė praktinė konferencija ,,Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba", kuri įvyksianti Taškente 1979 m. gegužės 29-31 d., turės parodyti, kad nacionalinių respublikų visuomenė pritaria komunistų partijos ir vyriausybės vykdomai rusinimo politikai. Ką caro valdžia darė atvirai ir tiesiai, tą dabartiniai valdovai nori atlikti pačių gyventojų rankomis.

Čia pateikiama slaptos rekomendacijos santrauka. Raštas yra 34 puslapių rusų kalba, gautas iš Maskvos 1979 m. kovo mėn. ir laikomas seifuose įstaigų, kurias liečia konkretūs įsakymai. Kai kurie darbuotojai yra supažindinami su turiniu, bet paties rašto darbuotojams į rankas įstaigų vedėjai neduoda. Rekomendacija padauginta „Era", tačiau neaišku, kas siunčia ir kas pasirašę. Kalbama, kad šis raštas išvydęs dienos šviesą su paties L. Brežnevo pritarimu.

Konferencijos, kurioje ši rekomendacija bus priimta kaip įstatymas, organizatorius ir įkvėpėjas — TSRS KP CK. Sudaryta 40 asmenų komisija. Iš Lietuvos į šią komisiją įeina švietimo ministras Rimkus.

APIE TOLIMESNĮ RUSŲ KALBOS 
MOKYMO IR DĖSTYMO PRIEMONIŲ 
TOBULINIMĄ SĄJUNGINĖSE 
RESPUBLIKOSE

(Išrašas iš TSRS aukštojo ir specialiojo 
vidurinio mokslo ministerijos 
1978.XII.6. įsakymo Nr. 1116)


Įsakau:
1. Sąjunginių respublikų aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoms, ministerijoms ir žynyboms, turinčioms aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo įstaigas:
1.2 Paruošti tolimesnes rusų kalbos mokymo ir dėstymo tobulinimo priemones aukštosioms ir specialiosioms vidurinėms mokykloms.
1.3 Kiekvienai respublikinei ir autonominei aukštojo ir spec. vidurinio   mokslo   įstaigai   numatyti   priemones,   kaip   ruošti kvalifikuotus rusų kalbos dėstytojus ir juos pilnai aprūpinti, sudarant reikiamas buitines-materialines sąlygas bei užtikrinti besąlygišką šių priemonių įvykdymą.
1.4. Organizuoti, pradedant nuo 1980 m., „Rusų kalba ir literatūra nacionalinėje mokykloje" specialybės dėstytojų paruošimą sąjunginių ir autonominių respublikų universitetuose bei pedagoginiuose institutuose, atsižvelgiant į šio profilio specialistų pareikalavimą.
1.5. Užtikrinti rusų kalbos dėstytojų kasmetinį nukreipimą į kvalifikacijos kėlimo kursus, ne mažiau 20% bendro jų skaičiaus.
Esant reikalui, prašyti TSRS aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo ministeriją praplėsti žmonių priėmimą į esančius kvalifikacijos kėlimo fakultetus (skyrius) arba atidaryti naujus.
1.6. Plačiau skleisti sąjunginių ir autonominių respublikų mokymo įstaigų gerąją patirtį apie specialių disciplinų dėstymą rusiškai.

BALTARUSIJOS TSR KP CK PIRMAJAM 
SEKRETORIUI DRG. MOŠEROVUI
LIETUVOS TSR KP CK PIRMAJAM 
SEKRETORIUI DRG. GRIŠKEVIČIUI

Pelesos apylinkės, Varenavo r. lietuviškų kaimų gyventojų


PAREIŠKIMAS


Daugiatautėje mūsų valstybėje nacijų lygiateisiškumą užtikrina TSRS Konstitucija, kurioje pabrėžiama, kad visų tautų piliečiai turi teisę mokytis savo gimtąja kalba, vystyti savo liaudies meną, puoselėti kultūrines tradicijas; negali būti jokios nacionalinės nesantaikos ar vienos tautos privilegijos kitų atžvilgiu. Naujoji TSRS Konstitucija dar kartą parodė, kad visi šie klausimai buvo ir tebėra aktualūs mūsų valstybėje, kurios lygiateisiais nariais esame ir mes, Baltarusijos lietuviai.

Būdami teritoriškai atskirti nuo didžiosios daugumos savo tautiečių, mes norime, kad būtų užtikrintos nors minimalios mūsų teisės, garantuojančios mums sąlygas ugdyti nacionalinę kultūrą.

Lietuvius ir baltarusius nuo senų laikų riša geri kaimyniški santykiai. Visi kultūriniai-visuomeniniai mūsų tautų keliai vedė į Vilnių, kur kartu su lietuviais mokėsi, dirbo ir gyveno daug Baltarusijos kultūros veikėjų. Visiems yra žinomas Jankos Kupalos vardas. Poetas ilgą laiką mokėsi, gyveno ir kūrė Vilniuje. Glaudžiai susijęs mūsų tautų visuomeninis-politinis gyvenimas. 1918 m. susikūrusiai Lietuvos-Baltarusijos revoliucinei vyriausybei vadovavo lietuvis V. Mickevičius-Kapsukas. Net ir buržuazijai užgniaužus Tarybų valdžią Lietuvoje, baltarusių tautos pagarba lietuvių liaudžiai neišnyko. Minske ėjo lietuviškas laikraštis „Raudonasis artojas", Vitebsko, Minsko, Mogiliovo srityse veikė lietuviškos mokyklos, saviveikla. Bet, laikui bėgant, reikalai ėjo vis blogyn.

1979 m. „Aušros" 14 nr. publikuotas J. Medvėgalio straipsnis „Žvilgsnis į ateities Lietuvą", Aprašydamas Lietuvos pakraščius autorius rašo: „Baltarusiškas šovinizmas nė kiek nemažesnis už (. . .) lenkiškąjį, o gal dar net jį viršija. Jo skonį jau patyrė Baltarusijos lietuviškų salų gyventojai." Ne nuo baltarusiško šovinizmo kenčia vakarų Baltarusijos TSR gyventojai lietuviai, o nuo rusiško ir lenkiško šovinizmo. Vietiniai vakarų Baltarusijos gyventojai nėra šovinistai. Ne taip seniai jie kalbėjo lietuviškai. Nors dalis jų lietuviškai nebekalba, bet labai palankūs Lietuvai. Jie jau dabar mielai prisijungtų prie Lietuvos TSR, jeigu jiems tai būtų leista.

Autorius rašo: „. . . Reikia dėti visas pastangas, kad Lietuvai grįžtų Gervėčių ir Pelesos rajonai dabar esą Baltarusijoje . . ." Pirmiausia, tokių rajonų visai nėra. Gervėčiai priklauso Astravo, o Pelesa — Varenavo rajonams. Autorius mini tik Gervėčių ir Pelesos apylinkes. O Apso ir Vydžių apylinkių, kurios yra prigludę prie Zarasų rajono, prijungti nereikia? Juk iki lenkams užgrobiant Vilniaus kraštą (1920 m.) Apso ir Vydžių parapijos priklausė Žemaičių vyskupystei, ir dar 1914 m. jas lankė vysk. Karevičius. Apso ir iš dalies Vydžių apylinkėse ir dabar kalbama lietuviškai.

O Ramaškonių apylinkės kaimų (Varenavo raj.), kur visi genesnio amžiaus gyventojai tebekalba lietuviškai, ir kuri sudaro tąsę Eišiškių (dabar Šalčininkų) rajono, nereikia prijungti prie Lietuvos?

Tikrą lietuvišką salą dabar jau sudaro Lazdūnų (Lazūnų) apylinkės kaimai (Vijos raj.), kur senesnio amžiaus žmonės tebekalba lietuviškai. Jaunimas nebekalba lietuviškai dėl to, kad toli Vilnius ir lietuviškai kalbą jų broliai, ir kad po II pasaulinio karo iš lazūniečių tuojau pat buvo atimti pagrindiniai lietuvybės židiniai — mokykla ir bažnyčia.

Visomis informacijos priemonėmis giriamės klestinčia lietuvių tautine kultūra, gražiai ir dideliais tiražais leidžiamomis knygomis.

. . . „Vagos" leidykla leido „Lituanistinės bibliotekos" serija. Tai senosios knygos lietuvių ir nelietuvių rašytojų, svetimomis kalbomis rašiusių apie Lietuvą. Išėjo 20 knygų. Tarp jų: Mažvydo, Mykolo Lietuvio, Lascickio, Gizevijaus, Husoviano, Basanavičiaus, Daukanto, Valančiaus, Baranausko raštai. Tačiau šių trijų pastarųjų rašytojų tiražai buvo taip maži, jog knygą pavyko gauti tik nedaugeliui ir tik per pažintis bei kyšius. Ilgai knygynuose vieši vien daugiatiražiniai Jono Šliūpo raštai.

O kaip išleistas Antanas Baranauskas? Jo, Rumšiškių raštininkų mokyklos mokinuko, Vainuto ir Skuodo valsčiaus raštininkėlio, lenkiškieji mėginimai rašyti poezijas sudėti su fotografinėmis faksimilėmis. O dėl vieno brandžiausio jo kūrinio — „Kelionės Peterburkan" — pratarmėje sakoma: „Iš poetinių nespausdinamas eilėraščių ciklas „Kelionė Peterburkan", kuriame vyrauja mūsų skaitytojams svetima ideologija." Toji „ideologija" labai paprasta. Baranauskas dainavo:

Apkrauk mokestim didžiausiom, 
Dvasia nepalūsma, 
Nors Cibirijon nubruk mums, 
Ir te neprapulsma . . .

Ne taip skamba akmenėliai, 
Patkavom daužyti, 
Kaip vaitoja mūsų broliai, 
Šiaurėn nuvaryti.

RUSINAMA LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO 
AKADEMIJA


Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslinė taryba 1979 m. vasario 27 d. svarstė TSRS ž.ū. ministerijos ir Lietuvos aukštojo mokslo ministro (H. Zabulio) įsakymus apie rusų kalbos mokymo ir dėstymo tobulinimą.

Pranešėjas — prorektorius Stasys Šimatonis. Diskusijose dalyvavo Suchanova (r.k. dėstytoja) ir Ivanov (karinės katedros dėst.).
Mokslinė taryba nutarė:

1. Iki š.m. birželio 15 d. fakultetų dekanai turi pasiūlyti disciplinas, kurios kitais metais bus dėstomos r.k. (Iki šiol ž.ū. akademijoje visos disciplinos buvo dėstomos lietuviškai, išskyrus dvi rusiškas grupes mechanizacijos ir agronomijos fakultetuose. - Red.).
2. Įvedamos papildomos r.k. įskaitos (užsienio kalbų sąskaiton) ir r.k. egzaminas, kurio iki šiol nebuvo.
3. Per metus kiekvienas studentas turės rusiškai parašyti kursinį projektą arba gamybinės praktikos ataskaitą. Diplominiame darbe privaloma plati (4-6 psl.) reziumė r.k.
4. Įruošti r.k. kabinetą (tam reikalui skirti vyr. dėstytojo ir laboranto etatus).
5. „Visuomeninių profesijų" fakultete įsteigti vertėjų grupes (iš rusų į lietuvių ir iš lietuvių į rusų kalbas).
6. Kai kuriuos komjaunimo organizuojamus mitingus pravesti
r.k.
7. Lietuvių kalba skaitomose paskaitose ugdyti meilę r.k., mokyti praktiškai ja naudotis, kelti r.k. svarbą.