Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikąpirmą kartą gavau ir vėliau reguliariai gaudavau iš kunigo Sigito Tamkevičiaus iki pat jo areštavimo. Netrukus į mano rankas pateko ir Aušra. Tikrai neperdėsiu sakydama, kad Kronikos pasirodymas mane prikėlė tarsi naujam gyvenimui. Tai buvo vilties spindulys, kad dar ne viskas žuvę, kad ne visi lietuviai pasidavę okupantams, ne visi sukaustyti baimės. Vidurinių mokyklų moksleiviai ir aukštųjų studentai, išskyrus vieną kitą, visi buvo komjaunuoliai. Netgi tremtinių vaikai, būdami tremtyje, buvo priversti stoti į komjaunimą. Atrodė, kad Lietuvoje nebeliko patriotizmo, visi žmonės tapo abejingi Tėvynės laisvei... Ir štai, pasirodo, Lietuvoje dar yra kam rūpi Bažnyčios ir Tautos ateitis, kas nebijo rizikuoti ir aukoti savo laisvę dėl Tėvynės. Šitų žmonių ryžtas, Kronikos puslapiai ir gyvas TTGKK narių žodis kurstė ir mano drąsą.
Vos perskaičiusi naują Kronikos numerį, tuojau duodavau jį skaityti seselėms, saviškiams, pažįstamiems. Mūsų seselė Julija Rutelionytė rašomąja mašinėle Kroniką dar padaugindavo. Kai atsirado abejojančių, ar seserims tinka, ar galima skaityti Kronikę, paklausiau tuometinę vienuolijos viršininkę, ar reikia gauti leidimą skaityti, dauginti ir platinti Kroniką. Man buvo atsakyta, kad jokio leidimo nereikia, už tai atsako pati sesuo. Be to, svarbu, kad į užsienį pakliūva.
Kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau į Kronikos platinimą. Ėmiau rinkti jai informaciją, ypač apie mokinių ir kitų žmonių persekiojimą už religinius įsitikinimus. Klausydavau labai atidžiai, kad nieko neiškreipčiau. Ką nors klausinėti ir tikslinti vengdavau, kad neišsiduočiau, kuriuo tikslu domiuosi.
Atidžiai sekdavau Vatikano radijo ir Amerikos balso laidas, kad žinočiau, kada naujas numeris pasieks Vakarus. Per užsienio radijo laidas dažnai būdavo pasakoma, kad naujas numeris dar nėra gautas.
Kartą sužinojau, kad suimtas vienas pogrindžio veikėjas. Tuo metu pas mus viešėjo viešnia iš Putnamo (JAV) ir aš kreipiausi į kun. Sigitą Tamkevičių klausdama, gal reiktų viešnios paslaugų perduoti Kroniką į užsienį. Kun. Sigitas paprašė su viešnia supažindinti. Nuo tada, sužinojusi, kad į Lietuvą atvyksta seselė iš Putmano, tuoj pat stengdavausi pranešti kun. Sigitui.
Paketėlį su Kronikos ir Aušros mikrofilmais patogiausia būdavo perduoti, jei viešnia atvažiuodavo į mūsų miestą, Marijampolę. Tada paprašydavau kun. Sigitui pasimatymo, o vėliau - ir sau.
Parašų rinkimas
Prasidėjus aktyviųjų pogrindžio veikėjų areštams, apie tai sužinodavau iš Kronikos. Reikšdami solidarumą žmonės važiuodavo į teismus. Į teismo salę beveik nieko neįleisdavo. Ir apie tai, kad vyksta teismas, dažnai sužinodavome tik išvakarėse, nes teismai būdavo uždari ir slapti, kad negalėtų dalyvauti bičiuliai. Tačiau pareigą vykti į teismą supratau kaip solidarumo su teisiamaisiais pareiškimą kovoje dėl Bažnyčios laisvės. Į teismus dažniausiai važiuodavau su ses. Danute Dubauskaite.
Kun. Alfonso Svarinsko suėmimas buvo kaip perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Baimė visai dingo, kilo didelis ryžtas aukotis. Pasitarusi su kun. Sigitu Tamkevičiumi, pati parašiau tekstą ir pradėjau rinkti parašus, kad kun. A. Svarinskas būtų paleistas. Anksčiau parašų rinkti neteko. Šį darbą labai aktyviai rėmė Šventosios Šeimos ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijų seserys. Ypač aktyvios buvo Kybartuose gyvenusios seselės. Žinojom, kad tai nieko nepadės, bet svarbu buvo parodyti vienybę, kad kun. A. Svarinskas ne vienas, kad visi pasirašiusieji dvasia su juo.
Nuo tada šešerius metus, iki grįžo suimtieji kunigai, nebuvau buvusi savo parapijos bažnyčioje: važinėjau po visą Lietuvą ir įvairiausiomis intencijomis rinkau parašus. Už parašų rinkimą grėsė kalėjimas. Tai buvo beginklė kova dėl tiesos, todėl rizikuodama rėmiau tuos, kurie ją organizavo ir tikėjo jos prasmingumu.
Suėmus kun. Sigitą Tamkevičių, visos šios tylios pasipriešinimo priespaudai kovos - parašų rinkimo akcijos - pagrindinis organizatorius tapo kun. Jonas Boruta SJ. Jis nurodydavo parašų rinkimo intencijas ir pats parašydavo tekstus. Be to, jis įteikdavo mums atlaidų ir Advento bei Gavėnios rekolekcijų tvarkaraštį, kad, ištaikiusios progą, kai susirenka gausiau žmonių, gautume daugiau parašų. Taip pat būdavo galima panaudoti ir šiokiadienius.
Parašų rinkti nereikėdavo važiuoti į tas parapijas, kur dirbo kun. Antanas Gražulis: jis pats suorganizuodavo didelį būrį jaunuolių ir jie surinkdavo parašus kiekvienu būtinu reikalu. Labai aktyviai prie parašų rinkimo prisidėdavo Petras Gražulis: jo pakviesti vaikinai ir merginos mielai talkindavo -daugiausia Prienų ir Alytaus rajonuose. Ypač daug jis padėjo, kai buvo suimtas kun. Jonas Kastytis Matulionis.
Panaudodavom ir tokias progas kaip kunigų laidotuvės, kur suvažiuodavo daug žmonių, ir tuo niekas nesipiktindavo. Būdavo problema nuvykti į tolimas parapijas. Kartą sužinojome, kad laidojamas kunigas toli Žemaitijoje. Be automobilio nuvažiuoti neįmanoma. Petras Gražulis paprašė kun. Juozą Zdebskį, ir jis važiavo kartu su mumis. Vėlai nuvažiavome, mažai buvo naudos, bet kun. Juozas nepadarė jokio priekaišto. Jis net parašė Petrui Gražuliui įgaliojimą važiuoti jo mašina, kad galėtų rinkti parašus.
Aktyviausiai parašus rinkti padėdavo Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, vėliau Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Robertas Pukenis. Jis duodavo talkininkų ne tik savo bažnyčiai, bet ir katedrai (tada Panevėžyje veikė tik šios dvi bažnyčios). Dar vėliau, iš anksto pranešus, kad vienokiu ar kitokiu reikalu bus renkami parašai, jis suorganizuodavo tiek žmonių, kad per vieną sekmadienį būdavo surenkami parašai visoje vyskupijoje. Pats pasirūpindavo ir transportu žmonėms nuvažiuoti.
Parašų rinkimo darbe nuolat talkino Bronė Valaitytė ir Julija Ambrasienė. Pastaroji tuo metu dirbo pašte apdraustų siuntų skyriaus viršininke ir labai rizikavo prarasti darbą. Vykdamos rinkti parašų į tolimesnes parapijas, dažnai važiuodavome iš vakaro. Nakvodavome kur nors pusiaukelėje: Vilniuje, Alytuje (čia mus visada labai mielai priimdavo ses. Birutė Dimšaitė). Julija Ambrasienė su mumis dažnai važiuodavo tiesiog iš darbo, nepailsėjusi. Ji buvo labai kantri, ištverminga ir aukinga, niekada nesiskųsdavo. Paprašytos neatsisakydavo padėti seselės Julija Rutelionytė ir Marija Kučinskaitė, Benius Lukšys ir Janina Buzaitė. Visus duomenis apie surinktus parašus perduodavau į Kroniką per kun. Joną Borutą.
Kronikalabai patarnavo sąmonindama ir žadindama žmones iš apsnūdimo bei abejingumo kito kančiai, Bažnyčios priespaudai, Tautos nelaisvei ir dvasinei vergovei. Šie tūkstančių tūkstančiai parašų, per Kroniką paskelbtų pasauliui, liudijo, kad mūsų tauta gyva, kad nebeprasmė belaisvių už sąžinės laisvę auka, kad jų pasėta sėkla dygsta, kad Tauta dėl laisvės kovoja taikiomis priemonėmis, kad Dievo galybės vardu ji atsistoja kaip Dovydas su akmenėliu prieš milžiną Galijotą.
Kronikos kelias į Vakarus
Kun. Alfonso Svarinsko teismo metu susitikau gatvėje su kun. Sigitu Tamkevičiumi. Jis paprašė, kad pasakyčiau jam, kai atvažiuos kokia viešnia. Deja, tą pačią dieną jis buvo suimtas. Ir aš pati, atrodo, trečią kun. A. Svarinsko teismo dieną su grupe žmonių buvau suimta ir uždaryta „paroms“.
Kuo toliau, tuo sunkiau būdavo ką nors iš anksto sužinoti. Ir viešnių iš JAV atvykimas (atsargumo sumetimais) būdavo rūpestingai slepiamas: dažnai sužinodavau pavėluotai. Sužinojusi stengdavausi kuo greičiau pranešti Kybartų seselėms. Mat suėmus kun. Sigitą, Kroniką tiek skaityti, tiek parengtą perduoti į užsienį gaudavau iš seselių kybartiečių. Tuo metu Kybartuose gyveno Bernadeta Mališkaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Onutė Šarakauskaitė ir Birutė Briliūtė. Parengtą kartais skubiai, tiesiog per naktis, perduoti į užsienį Kronikos mikrofilmą man dažniausiai atveždavo ses. Virginija Kavaliauskaitė. Kartais ir pati nuvažiuodavau paimti.
Per ses. Uršulės Navickaitės (daug nusipelniusios ilgametės Vargdienių seserų vienuolijos vadovės) šermenis pamačiau atvykusią iš Putmano viešnią. Jau buvo pavakarys. Tyliai dingau -norėjau pranešti į Kybartus apie atsiradusią galimybę. Grįžau vėlai. Kitą rytą ses. Virginija laiku spėjo atvežti paketėlį. Viešnia pažadėjo prašymą išpildyti.
Po kun. Sigito Tamkevičiaus teismo, sutinkant Naujuosius, 1984-uosius metus, teko patirti daug sielvarto: nepavyko susitikti su atvykusia viešnia... Kankino klausimas: ką daryti? Į ką kreiptis? Už kurį žmogų būtų galima garantuoti? Pasirinkau niekada neatsisakantį padėti kun. Juozą Zdebskį.
Po naujametinių šv. Mišių išvažiavau pasitarti, nes supratau, kad neturiu teisės įtraukti naujų žmonių savo nuožiūra, -juk ne pati tam reikalui vadovauju. Gavau pritarimą važiuoti į Šlavantus - spėjau į paskutinį autobusą. Kai išlipau stotelėje netoli kryžkelės į Šlavantus, buvo jau vėlus vakaras. Naujieji metai - trumpiausios dienos. Ėjau tamsoje per pušyną, meldžiausi. Bet mintys nuklydo, kūrė baisius paveikslus. Juk vežiau Kronikos mikrofilmą, kurį reikėjo perduoti. Jei būčiau pakliuvusi į nagus saugumiečiams, būtų išduotas būdas, kuriuo buvo perduodama į užsienį pogrindžio spauda ir Kronika, būtų pasunkėjęs ir taip be galo vargingas bei rizikingas darbas... Ačiū Dievui, Šlavantus pasiekiau laimingai. Ir Tėvelį radau namie. Išdėsčiau jam visą reikalą ir nurodžiau, į ką galėtų kreiptis prašydamas pasimatymo. Pati Tėvelį ir nuvežiau. Viskas pavyko sėkmingai.
Kitą kartą vėl teko į Šlavantus su paketėliu važiuoti vėlai, paskutiniu autobusu. Oras buvo baisus, labai vėjuotas. Šlavantų kryžkelėje išlipau iš autobuso. Vėjas greitai ginė tamsius debesis. Staiga jie praretėjo, pasirodė mėnulis - pati pilnatis -ir pasidarė šviesu. Atsirado drąsos, sustiprėjo mano pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Klebonijoje radau tik šeimininkę - Tėvelis grįžo vėliau. Palikau mikrofilmą, nurodžiau, į ką kreiptis.
Žuvus Tėveliui (kun. J. Zdebskiui), sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad nebebus į ką kreiptis ir kai kuriuos reikalus teks palikti Dievo valiai. Jam Dievas jau duoda pailsėti, - tada iš lagerio rašė kun. Sigitas, - o mums reikia toliau tęsti kovą, tik dabar jau prašant jo pagalbos ir užtarimo iš Dangaus.
Kartą, susitikusi kun. J. Borutą, pasidžiaugiau, kad nauji Kronikos ir Aušros numeriai jau ten. Jis atsakė, kad tas paketėlis, kuris buvo mano perduotas, nenukeliavo: į užsienį pateko iš kitų rankų. (Kad būtų tikriau, tas pats Kronikos numeris, jei būdavo galimybė, į užsienį būdavo siunčiamas keliais kanalais.)
Reikia prisipažinti, kad dėl parašų rinkimo ir Kronikos persiuntimo teko patirti daug neteisybės, kartais ir įtarinėjimų, pažeminimų, trukdymų susitikti su viešniomis. Ir ne tik iš svetimų, bet ir iš savų... Karčiai išgyventas skausmas paliko sieloje žaizdų. Tačiau viską, kas buvo sunku, aukojau Dievui, dažnai kartodama kun. J. Zdebskio įskiepytus žodžius: Leisk, Viešpatie, viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus, kaip pelnytą bausmę už savo ir viso pasaulio nuodėmes.
