NUMERIS SKIRIAMAS TAURIAM LIETUVOS SŪNUI, 
PAAUKOJUSIAM GYVYBE UŽ TAUTOS IR ŽMOGAUS 
TEISES, LIETUVOS HELSINKIO GRUPĖS NARIUI 
KUN. BRONIUI LAURINAVIČIUI
AUŠRA 
Nr. 29 [69]

Turinys:
1. Sveikinimai: A. D. Sacharovui ir „Solidarumui".
2. Netekome kun. Br. Laurinavičiaus.
3. ,. . . Teises ginsiu, kol plaks širdis".
4. Kun. Br. Laurinavičiaus mirtis ir laidotuvės.
5. Rusinimo keliai.
6. Apie nemokamą gydymą ir mokymą.
7. Nutarimas (1944 m.).
8. Praeities ir dabarties priešybės poveikis aušrininkų istoriografijai.
9. Žinios (Mirė Alfonsas Andriukaitis. Tautos dainiaus tėviškėje. Mokyklos auksinis jubiliejus. Ateitininkų kongresas).

Lietuva
1981 m. gruodis

Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

 

SVEIKINIMAS A. D. SACHAROVUI

Gerbiamas Andriejau Dmitrijevičiau

Su gilia pagarba ir meile tariame šiandien Jūsų vardą. Jūsų nuopelnai žmonijai gerai žinomi visiems. Jūsų asmenyje mes regime vieną iš įžymiausių atstovų tos rusų tautos dalies, kuri visada drąsiai gynė dvasines vertybes ir, nepaisydama persekiojimų, puoselėjo žmoniškumą, laisvę ir taurumą. 

Jūs — nuoširdus Lietuvos draugas.
Mums ypač malonu, kad Jūsų lankymosi Vilniuje dienos sutapo su Nobelio premijos įteikimo iškilmėmis.

Sveikindami garbingo Jubiliejaus proga, linkime Jums daug puikių, šviesių ir kūrybingų metų, gražiausių svajonių įsikūnijimo bei kuo puikiausios sėkmės sunkioje, bet taurioje kovoje už laisvę, taiką ir laimę.

Jeigu žūtų nuo rankos priešo ar likimo 
Vienas tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo 
Rimkit — tegul širdžių jūs drąsums neatstoja 
Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo, 
Tegul kits kartoja.

Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus, 
Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus 
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta 
Išliksi, tik į hidrą gyvumo pavirtus, 
Nors priešas nestygsta!
V. KUDIRKA

Giliai liūdime š.m. lapkričio 24 d. netekę kun. Broniaus LAURINAVIČIAUS, kurio tauri asmenybė, drąsi ir aktyvi profesinė ir visuomeninė veikla buvo taip reikalinga Tėvynei, kovojančiai už Laisvę, Tiesą ir Tautos bei žmogaus teises.

Netekimo skausmą guodžia tai, kad garbingas Jo gyvenimas ir veikla apsivainikavo dar ir Kankinio vainiku, kad buvo ištikimas savo kilniems idealams iki mirties, kad Lietuva praturtėjo dar vienu Didvyriu.

Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys Adutiškio parapijos klebonas kun. Bronius Laurinavičius labai mylėjo vaikus. Visose parapijose, kuriose jis dirbo, buvo daug vaikų, kurie patarnaudavo prie altoriaus, adoruodavo švenčiausiąjį Sakramentą, visi kartu balsiai kalbėdavo bažnyčioje rožančių, dalyvaudavo procesijose. Adutiškyje jo iniciatyva vaikai susibūrė į chorelį, kuris labai gražiai giedojo bažnyčioje pamaldų metu. Vaikus religinių giesmių mokė vargonininkas.

Kun. Br. Laurinavičius kiekvienais metais prieš Kalėdas kviesdavo kaimyninių parapijų kunigus klausyti išpažinčių. Tokia išpažinčių talka buvo ir 1976 m. gruodžio 21 d. Tą dieną po pamaldų Adutiškio klebonijoje vyko vaikų choro repeticija. Jos metu į kleboniją įsiveržė Adutiškio vidurinės mokyklos direktorius Novikas, mokytoja Krivickienė ir Adutiškio apylinkės pirmininkas Novickas. Jų įsiveržimo tikslas — išvaikyti vaikų chorelį. Tam pasipriešino kun. Br. Laurinavičius. Apie šį įvykį papasakojo jis pats. Čia pateikiame kiek sutrumpinta jo 1978 m. kalėdinį pamokslą: ...

„Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje ramybė geros valios žmonėms!" — taip Kristui gimus, skelbė angelai.

Iš LKB „Kronikos"


1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 val. 20 min. Vilniuje prie Dzeržinskio — Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis Maz-503 vairuojamas Lazutkino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuviškosios Helsinkio grupės narį kun. Bronių Laurinavičių.

Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šį tragišką įvykį, vieningai tvirtino — tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondentės Danguolės Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Br. Laurinavičių, būk tai žalojantį vaikų gyvenimą.

Žuvimo aplinkybės labai neaiškios. Kunigo žuvimo byla iš Vilniaus autoinspekcijos perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją veda tardytojas Vaitiekūnas.

Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės. į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido buriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesaforo šviesai ir palindo po ratais". Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais.

Iš visų Tarybų Sąjungos vidaus problemų, nuolatos trikdančių ramų Kremliaus senukų miegą, viena sunkiausiai sprendžiamų yra nacionalinis klausimas. Jis ypač pavojingas Kremliui tuo, kad jo paaštrėjimai dažniausiai kyla stichiškai ir iš anksto jų neįmanoma nuspėti. Tokių nacionalinių protrūkių žinoma gana daug: jaunimo demonstracija Vilniuje po „Žalgirio" futbolininkų laimėjimo prieš Smolensko komandą, Gruzijos jaunimo kova dėl gruzinų kalbos pripažinimo vienintele respublikos valstybine kalba, Estijos jaunimo bruzdėjimas dėl estų kalbos ir kultūros teisių išsaugojimo ir t.t. Nerimą kelia tautinių mažumų gigantas — Ukraina. Ramu tik Baltarusijoje. Ten jeigu ir pamurma prieš valdžią, tai tik dėl mėsos ir sviesto trūkumo . . .

Tarybinėms tautoms ne vis vien, koks likimas jų laukia ir jų nerimas pagrįstas. įžymiausias nacionalinės problemos autoritetas Josifas Stalinas 1929 m. straipsnyje „Nacionalinis klausimas ir leninizmas" rašė, kad nacionaliniai skirtumai ir nacionalinės kalbos išnyks, kada įsikurs vieninga pasaulinė socialistinė ūkinė sistema. Jis teigė, kad pradžioje bus sukurta ne vienas, o keletas tokių ekonominių centrų, į kuriuos įeis atskiros tautų grupės, tarpusavio bendravimui naudojančios vieną bendrą to centro kalbą. Pamažu tie centrai pradės jungtis į vieną bendrą centrą su viena pasauline kalba. Stalinas spėjo, kad tautos ir kalbos galutinai išnyks, kai pasaulinė socialistinė ūkinė sistema sustiprės ir socializmas įeis į tautų buitį.

Kaip matome, šie gana migloti teiginiai nieko gero tarybinėms tautoms nežadėjo. Bet matydama, kad pasaulinė revoliucija labai vėluoja ir kad dauguma tarybinių tautų ne tik nemano susilieti, bet siekia vis didesnio savarankiškumo, partija pakeitė savo požiūrį į šį opų klausimą.

Visais varpais tarybiniai varpininkai skambina apie nemokamą gydymą ir nemokamą mokymą. Idėja labai graži, bet jai įgyvendinti reikia geros valios valdžios, reikia doros ir sąmoningos visuomenės. O to nėra. Todėl jau visoj Lietuvoj skundžiamasi: nemokamas gydymas labai brangiai kaštuoja. Ir kaipgi nekaštuos, jei nežinai nei kam, nei kiek duoti. O duoti būtina: be to sunkiai arba visai ligonis nesveiksta.

Nemokamojo gydymo brangumą pagaliau sužinojo partija ir tarybinė vyriausybė. Senasis Maskvos sveikatos apsaugos ministras „akademikas" Petrovskis, psichiatras, aprobavęs ir taikęs kitaminčių „gydymą" psichinėse ligoninėse, buvo atleistas (tik ne už kitaminčių „gydymą"!). Naujai paskirtasis G. Burenkovas ėmėsi gydyti „nemokamąjį gydymą". Viduvasarį susišaukė į Maskvą respublikinius sveikatos apsaugos ministrus ir labai griežtai pareiškė, kad gydytojų kyšininkavimas ir korupcija priėję prie kraštutinės ribos. Vien trūksta, kad apie tai sužinojęs, imtų šaukti užsienis. Kyšių reikalaujama visur, bet ypač Lietuvoje. Kyšio dydis priklausąs nuo gydytojo užimamosios vietos aukštumo ir nuo jo vardo garsumo. Profesoriai nebenorį imti rublių. Reikalaują brangenybių, aukso arba patikimesnės valiutos. Ambulatorijose nedarbingumo lapelius duoda taip pat už kyšius. Kyšius ne tik priima, bet jau reikalaują. Padėtį reikią taisyti skubiai.

Turbūt dėl šių ar kitų priežasčių buvo atstatytas Lietuvos sveikatos apsaugos ministras V. Kleiza. Jo vieton atsisėdęs Platūkis, panašiai kaip ir Burenkovas, ėmėsi „padėtį taisyti". Susišaukė ligoninių ir sanatorijų vyriausiuosius gydytojus ir akivaizdžiais pavyzdžiais jiems išdėstė, kaip visuotinai „žmonės baltais chalatais" piktnaudžiauja savo profesija, lobsta iš žmonių bėdos. Skundais užverstas Vilnius, užversta Maskva.

Lietuvos istorijos puslapiai


Kaunas, 1944 gegužės 15 d.

Nuo 1939 metų, t.y. nuo pasidalinimo įtakos sferomis su hitlerine Vokietija (1939 m. VIII.26 Molotovo-Ribentropo sutartis), TSRS vyriausybė pradėjo grubiai kištis į Lietuvos respublikos vidaus reikalus, pažeisdama tuo tarptautinę teisę. Būtent:

1. Pažeistas Lietuvos pripažinimas suverene valstybe de jure ir de facto, kurį pasirašė Komisarų tarybos pirmininkas V. Uljanovas-Leninas.

2. Remiantis sufabrikuotu kaltinimu apie tariamą pagrobimą dislokuotų trijų Raudonosios Amerijos karių, neteisėtai pareikalauta įsileisti neribotą kariuomenės skaičių Lietuvos respublikos teritorijon ir 1940.VI.15 ji įvesta, neatsižvelgiant, koks būtų Lietuvos respublikos vyriausybės atsakymas.

3. J. Paleckis priėmė prezidento pareigas taip pat neteisėtai, nes Lietuvos respublikos prezidentas Smetona išvykdamas įgaliojo ministrą pirmininką Merkį laikinai pavaduoti jį išvykimo laiku. Reorganizuoti vyriausybę ir savo vietoje skirti naują asmenį, pavaduojantį prezidentą, Merkys neturėjo įgaliojimų. Remiantis Lietuvos respublikos Konstitucija, veikusia iki vadinamojo Liaudies Seimo rinkimų, prezidentas galėjo būti tik renkamas visuotiniais demokratiniais rinkimais.

„Aušros" šimtmetį pasitinkant


Dr. Juozas JAKŠTAS

Mūsų himno žodžius „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" galima laikyti aušrininkų istorikų moto. Jie labiau nei kiti jautė kontrastą tarp anų laikų Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ir dabartinės tikrovės. Iš vienos pusės, toji praeitis juos žavėjo, iš kitos — dabarties akivaizdoje juos slėgė kartėlio ir nusivylimo jausmas. Jie matė, kaip jų tautiečiai, tos garbingos tautos palikuonys, svetimųjų užgožti, pažeminti, išnaudojami, per nieką laikomi. O dar blogiau, — patys lietuviai nežinojo, kas jie buvo, kokia jų praeitis. Ją užklojo laiko dulkės, o dabar juos kultūriškai, politiškai ir ekonomiškai prispaudę rusai ir lenkai jos neatskleidė.

Lietuvos praeitį rusai pasiglemžė po paskutinio padalijimo, kai prisijungtą buvusią didžiąją kunigaikštiją ėmė laikyti „iš seno rusišku kraštu". Nuo 1840 m. net buvo uždrausta vartoti Lietuvos žodį kraštui vadinti (Toks pat draudimas lietė ir Gudiją). Panaikinus Lietuvos vardą, atsirado Šiaurės vakarų krašto pavadinimas. O kai būdavo kalbama apie krašto praeitį, vartotas Vakarų Rusijos terminas. Žinoma, Lietuvos ir Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vardai išnyko politiniais sumetimais.

MIRĖ ALFONSAS ANDRIUKAITIS


1981 m. lapkričio pradžioje Kaune mirė Alfonsas Andriukaitis. Tai buvo labai įdomus ir drąsus žmogus, karštas Lietuvos patriotas, niekada nesileisdavęs į kompromisus su savo sąžine ir įsitikinimais.

Nepriklausomybės ir pirmosios tarybinės okupacijos metais jis Kauno gimnazijoje dėstė chemiją. 1941 m. birželį jis su žmona, mažamečiais vaikais ir daugybe kitų tautiečių buvo išvežtas į rytus. Iš pradžių buvo atvežti į Altajų, bet okupantams apsižiūrėjus, kad ten per geras klimatas ir gyvenimo sąlygos, „klaida" buvo ištaisyta: visi tremtiniai buvo perkelti į paskutinį Dantės pragaro ratą — į Jakutijos šiaurę, Lediniuotojo vandenyno pakrantę.

Po ilgų vargų ir negandų Chruščiovo valdymo metu pagaliau su šeima grįžęs į tėvynę, su dideliu vargu gavo leidimą prisiregistruoti Kaune. Dirbo „Inkaro" gumos dirbinių kombinato laboratorijoje.

Velionis buvo tvirto ir tiesaus būdo. Gindamas tiesą ir savo bei kitų žmonių teises jis rėždavo savo nuomonę tiesiai į akis, nežiūrėdamas, kokias pareigas beužimtų jo pašnekovas. Todėl nusiskųsti dėmesio stoka iš saugumiečių pusės jis negalėjo . . .