Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

AUŠRA 
NR. 25 [65]

Turinys:
1. 550 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties.
2. Raštas šv. Tėvui (Apie lietuvių religinę padėtį Seinuose).
3. Partijos pažadai ir tikrovė.
4. Mūsų vėliava — krikščioniškasis patriotizmas.
5. Tautinis gyventojų pasiskirstymas Lietuvoje.
6. Viktoro Petkaus laiškas.
7. Rasų kapinėms pavojus!
8. Čia priesaiką Tėvynei atiduot atėjom.

Lietuva 
1980 m. gruodis

 

 „Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol 
gyvas bus bent vienas lietuvis."
(Žodžiai ant Vytauto 
paminklo Perlojoj.)

Laiminga lietuvių tauta, turėdama turtingą ir garbingą savo praeitį, galėdama laikas nuo laiko paminėti įžymiuosius įvykius, jubiliejus. Per kelerius metus turėjome ir dar turėsime progos atitinkamai prisiminti nemaža tokių istorinių momentų, padariusių milžiniškos įtakos visam mūsų tautos politiniam, kultūriniam ir religiniam gyvenimui. Tai Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejus, 550 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties, artinasi šv. Kazimiero, Lietuvos Globėjo, 500-sios mirties metinės, ne už kalnų 600 metų sukaktis nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje.

Tiktai gaila, kad tie minėjimai neišreiškia pilnai savo esmės, neįgauna visuotinai nupelnyto masto ir neapima visos mūsų tautos. Taip įvyko su Vilniaus Universiteto 400 m. sukaktim, o dar blogiau su Vytauto jubiliejų. Jeigu Universiteto jubiliejus buvo atšvęstas bent valdiškai, tai apie Vytautą oficialiai nebuvo pasakyta nei žodžio. Nežinia, ar tai todėl, kad Vytautas kai kam atrodė per menka istorinė figūra, ar kad jis — lietuvių tautos karžygis, Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėjas?

(Apie lietuvių religinę padėtį Seinuose)
Šventasis Tėve,


Jaučiu sąžinės pareigą štai ką pranešti Jūsų šventenybei . . . Seinuose turėjau labai liūdną pergyvenimą. Kaip tik šiuo tikslu ir rašau.

Sausio 27, sekmadienis. Norėjau laikyti Mišias bazilikoje — senojoje Seinų katedroje prie lietuvių gerbiamo poeto — vyskupo Antano Baranausko kapo.

Incognito dalyvavau 12 valandos Mišiose lenkų kalba. Maldininkų aktyvumas, pastebėjau, buvo labai silpnas: vien tik vargonininkas atsakinėjo ir jis vienas giedojo. Kaip paskui patyriau, daugumą dalyvių sudarė lietuviai.

Baigiantis paskutinei giesmei, kai jau viena dalis buvo išėjusi iš bazilikos, būrys žmonių (galėjo būti per šimtą) susirinko šventovės viduryje, pasiruošę giedoti. Bet kaip tik tuo metu pasigirdo per garsiakalbius įregistruoti garsai ir šūkavimai - spiegimai taip garsiai, kad reikėjo užsikimšti ausis. Giedot nebuvo įmanoma. Todėl vieni ėmė kalbėti Rožinį, kiti skaitė maldas iš maldaknygių. O man tai tikrai buvo sunku sulaikyti pyktį ir neapsakomo pažeminimo jausmą. Triukšmingi garsai truko 8-10 minučių. Sumažėjus triukšmui, paprašiau kaimyną, kad mane palydėtų zakristijon. Klebono nebuvo. Nuėjom klebonijom Atidarius duris, prisistačiau klebonui ir pradėjau dėstyti reikalą.

II pasaulinis karas, Tarybų Sąjungai kainavęs 20 milijonų žmonių, visiškai ištuštino tarybinių parduotuvių lentynas, kurios per visą Tarybų valdžios laikotarpį niekada nepasižymėjo gausumu. Bet karas baigėsi ir tarybinių piliečių neapleido viltis, kad žmonių aprūpinimas būtiniausiomis prekėmis pagerės. O tokiam optimizmui būta pagrindo: laikas nuo laiko spaudoje pasirodydavo pranešimų apie kai kurių prekių kainų sumažinimą. Trumpai tariant, gyvenimo lygio kreivė kilo aukštyn.

O kai XXII partijos suvažiavime N. Chruščiovas paskelbė savo garsiąją tezę, kad už 20 metų T. Sąjunga jau gyvens komunizmo sąlygomis, manyta, kad tai suvaikėjusio fantazuotojo, pasiekusio absoliučios valdžios viršūnę, netekusio realybės jausmo svaičiojimas, bet niekas ir neabejojo, kad už 20 metų gyvensim sotų, aprūpintą, netgi pasiturintį gyvenimą.

Jau beveik praėjo tie 20 metų, tad pažiūrėkime, kas pasiekta.

Nuo to laiko, kai Lietuvą „išvadvavo šlovingoji Raudonoji Armija", visomis masinės informacijos priemonėmis į mūsų protus be paliovos kalami žodžiai: „tautų draugystė", „tarybinis patriotizmas", „internacionalizmas". Ieškoma efektyvių priemonių kovai prieš „nacionalistines tendencijas" kultūros, meno srityse, na, ir pavienių asmenų pažiūrose. Mokymo, auklėjimo įstaigų darbe didžiausias dėmesys skiriamas „teisingos pasaulėžiūros" formavimui. Koks žvėris, liaudiškai kalbant, tas tarybinis patriotizmas, internacionalizmas? Kas tas baisusis „buržuazinias nacionalizmas"? Kadangi oficialiąja propaganda tikinčiųjų skaičius tikrai mažas, pažvelkime į reiškinius be partiškumo akinių.

Internacionalizmas ir nacionalizmas yra antipodai. Pirmasis skelbia tautų lygybę, draugystę, bendradarbiavimą, antrasis tautą laiko amžina vertybe, iškelia ją, Vokietijos himno žodžiais, „aukščiau visko", ir, aišku, aukščiau kitų tautų, šių kitų tautų atžvilgiu varoma niekinimo, žeminimo, diskriminavimo politika, griebiamasi net aukščiausios teroro formos — nacionalinio genocido.

Tarybinės enciklopedijos internacionalizmo sąvoką apibrėžia kaip tarptautinės darbininkų klasės bendros kovos dėl politinio-socialinio išsilaisvinimo ir tautų lygybe pagrįsto sambūvio teoriją ir praktiką. Kokiu laipsniu ši graži teorija skiriasi nuo praktikos, mąstančiam žmogui parodė 33 pokario — okupacijos — metai. Kadangi Lietuvos gyventojų daugumą sudaro krikščionys, jiems bus įdomu žinoti, kad šalia tokio proletarinio internacionalizmo egzistuoja krikščioniškasis internacionalizmas, kurio teorija ir praktika sutampa kiek daugiau.

1969-1970 mokslo metais Lietuvos TSR švietimo ministerijos žinioje vidurinėse, aštuonmetėse ir pradinėse mokyklose mokėsi 509420 mokinių. Iš jų 429939 lietuvių (84,4%), 61898 rusų (12,1%), 17583 lenkų (3,5%).

Oficialios statistikos duomenimis, 1970 m. Lietuvoje buvo 80,1% lietuvių, 8,6% rusų, 7,7% lenkų. Vadinasi, Lietuvoje mokėsi apie 0,5 milijono mokinių. Tai sudaro apie 1/6 visų respublikos gyventojų, tai Lietuvoje gyvena 2579634 lietuviai, arba 82,5%. Gavome truputį didesnį skaičių, negu rodo oficiali statistika. Taip ir turi būti, nes lietuvių mokyklose mokosi ir kitų tautybių mokinių (žydų, lenkų ir kitų). Tikslus besimokančių lietuvių mokyklose mokinių skaičius yra 84,4%. Jei Lietuvoje yra 80,1% lietuvių (pagal oficialią statistiką), tai lietuvių mokyklose mokosi 4,3% kitų tautybių mokinių.

Kai kas abejoja, ar Lietuvos TSR gyvena 80% lietuvių. Turėdami aukščiau minėtus duomenis, galime tvirtinti, kad taip tikrai yra.

Oficialios statistikos žiniomis Lietuvoje yra 8,6% rusų, o besimokančių rusų mokyklose yra 12,1%. Bet rusų mokyklose mokėsi dalis lenkų, žydų, gudų ir kitų tautybių mokinių.

Mieloji Ona!


Malonia staigmena man buvo Jūsų gegužės 25 laiškutis, kurį gavau birželio 28. Mintimis kiekvieną savaitę ne vieną kartą apsilankau Jūsų bute Šiauliuose. Nerimavau, kad taip ilgai negaunu iš tos padangės jokios žinutės. Ir štai — pavasario kregždutė! Tiesa, jau ne pavasaris, o vasara, nors su Salomėja Nerim galiu sakyti, kad nemačiau aš sprogstant beržo, negirdėjau vyturėlio. Ir man metų laikai pro vieną ir tą patį langą gana panašūs, nors žiemą ne kasdien galėjau valandą pasivaikščioti, nes šaltis siekė beveik penkiasdešimt laipsnių, sproginėjo mieste vandentiekis, iššalo sodai, o pavasarį dėl staigaus polaidžio išsiliejusi iš krantų Kama apsėmė nemažą dalį Čistopolio.

Praėjusių metų gruodžio 11 parašiau Jums ilgą laišką rusų kalba, atsakydamas ir dėkodamas į Jūsų spalio 24 d. rusiškąjį laišką ir lapkričio 2 d. rusiškąją atvirutę, o atidavęs pasiuntimui tą laišką po dviejų dienų dar gavau lietuvišką atvirutę su Giovanni Paolo I atvaizdu. Taigi, Jūsų korespondenciją, gal kaip niekieno, lydi sėkmė. Tik gaila, kad manasis laiškas nebuvo toks laimingas; priežastis aiški — tada nebuvo galima pasiųsti registruotą laišką.
Gavau laišką ir nuo a.a. Karolio. Minėtame savo laiške buvau prašęs Jūsų, kad jam parašytumėte už mane, nes per mėnesį tegaliu parašyti tik vieną laišką ir už tai neįmanoma reguliari korespondencija, — deja . . . Apie jo mirtį sužinojau gegužės 22 d. Paskutinysis mudviejų pasimatymas visam laikui pasiliks mano atmintyje, bent jau iki to laiko, kol vėl su juo susitiksime anot poeto Prano Vaičaičio ,,po žemės nelaimių, po vėtrų didžių". Labai gaila, kad manęs nepasiekė jo kapo nuotrauka.

Per keturis okupacijos dešimtmečius Lietuvoje sunaikinta nepaprastai daug kultūros vertybių. Nemaža skulptūros ir tapybos darbų sužalota, išvežta į Rusiją arba nežinia kur dingo. Daug architektūros ir istorijos paminklų sunyko, stovi sužaloti ir neprižiūrimi, šiandien okupantai jau kėsinasi ir į kapines. Jiems, mat, kelia pavojų net ir susmigę kapų kauburėliai, kuriuose ilsisi Lietuvos laisvės kovotojų ar jos kultūros puoselėtojų palaikai. Ne taip seniai buvo sunaikintos itin vertingos Kauno, Klaipėdos, bei kitų miestų kapinės. Vilniuje, nepasitarus su visuomene, likviduotos liuteronų ir mahometonų kapinės. Prisidengiant restauravimu bus mėginama gerokai sužaloti ir itin brangias lietuvio širdžiai Rasų kapines. Nutiesus per kapines kelio trasą, kuri, beje, nereikalinga, bus sunaikinti Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės kovose žuvusių karių bei kitų nusipelniusių žmonių.

Tiek metų stovėjo Rasų kapinės be jokios priežiūros. Ir šiandien jos valstybei yra nereikalingos. Rūpinamasi tik Antakalnio kapinėmis, kuriose laidojami Lietuvos tarybiniai veikėjai.

Pateikiamas čia protokolas kaip tik vaizdžiai rodo, kaip siekiama sužaloti Rasų kapines, šį okupantų požiūrį bene ryškiausiai čiame dokumente ir atskleidžia E. Misiulis. Malonu tačiau, kad tai ne daugumos žodis, kad atsiranda žmonių, drąsiai ginančių mūsų tautos vertybes. Už tai jiems nuoširdžiai dėkojame.

1980.XI.1. 20 val. Šiaulių karių kapinėse garbės sargyba, gėlėmis ir prakalbomis buvo pagerbti kritę kovose už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Čia žmonės kalbėjo ir apie okupuotos Lietuvos negandas.

Vėlinės — susimąstymo, netekties ir gilios pagarbos diena tiems, kurių neužbaigtus darbus, svajones ir kilnius siekius mes, gyvieji, privalome tęsti . . . Gal tik taip neliksime skolingi tiems, kurie kovojo, aukojosi Tėvynei.

Šalta ir žvarbi buvo ši diena, tačiau tūkstančiai šiauliečių skubėjo pagerbti mirusius.

Prisimindamas motiną, tėvą, sūnų, brolį ar sesę, kiekvienas iš mūsų turi bendrus, visus mus jungiančius Laisvės kovų karių kapus — lyg šventovę, maldos ir susimąstymo vietą. Čia mes randame sielai stiprybės, čia jungiasi kartos, ir kol lietuvis šventai gerbs tėvų kapus, — Lietuva nemirs.

Šią dieną Lietuva gedi drąsuolių savanorių, karių, partizanų ir tų, kurių kapų Tėvynėje nėra, kuriuos užpustė Sibiro sniegynai . . .