Mieloji Ona!
Malonia staigmena man buvo Jūsų gegužės 25 laiškutis, kurį gavau birželio 28. Mintimis kiekvieną savaitę ne vieną kartą apsilankau Jūsų bute Šiauliuose. Nerimavau, kad taip ilgai negaunu iš tos padangės jokios žinutės. Ir štai — pavasario kregždutė! Tiesa, jau ne pavasaris, o vasara, nors su Salomėja Nerim galiu sakyti, kad nemačiau aš sprogstant beržo, negirdėjau vyturėlio. Ir man metų laikai pro vieną ir tą patį langą gana panašūs, nors žiemą ne kasdien galėjau valandą pasivaikščioti, nes šaltis siekė beveik penkiasdešimt laipsnių, sproginėjo mieste vandentiekis, iššalo sodai, o pavasarį dėl staigaus polaidžio išsiliejusi iš krantų Kama apsėmė nemažą dalį Čistopolio.
Praėjusių metų gruodžio 11 parašiau Jums ilgą laišką rusų kalba, atsakydamas ir dėkodamas į Jūsų spalio 24 d. rusiškąjį laišką ir lapkričio 2 d. rusiškąją atvirutę, o atidavęs pasiuntimui tą laišką po dviejų dienų dar gavau lietuvišką atvirutę su Giovanni Paolo I atvaizdu. Taigi, Jūsų korespondenciją, gal kaip niekieno, lydi sėkmė. Tik gaila, kad manasis laiškas nebuvo toks laimingas; priežastis aiški — tada nebuvo galima pasiųsti registruotą laišką.
Gavau laišką ir nuo a.a. Karolio. Minėtame savo laiške buvau prašęs Jūsų, kad jam parašytumėte už mane, nes per mėnesį tegaliu parašyti tik vieną laišką ir už tai neįmanoma reguliari korespondencija, — deja . . . Apie jo mirtį sužinojau gegužės 22 d. Paskutinysis mudviejų pasimatymas visam laikui pasiliks mano atmintyje, bent jau iki to laiko, kol vėl su juo susitiksime anot poeto Prano Vaičaičio ,,po žemės nelaimių, po vėtrų didžių". Labai gaila, kad manęs nepasiekė jo kapo nuotrauka.
Kartu su Jūsų paskutiniuoju laišku gavau ir Krikšto dukters laišką iš Kauno. Ji teiraujasi ir labai nori atvažiuoti pas mane į pasimatymą. Gražiai prašau parašyti jai keletą žodžių, kad toks pasimatymas neįmanomas, — ji nemoka rusiškai, o čia vertėjo nebūna ir leidžiama kalbėtis tik rusiškai. Nors man būtų labai malonu, nes bijausi užmiršti gimtąją kalbą, bet nieko nepadarysi .. . Taip pat prašom jai paminėti, kad jų pasiųstuosius dvidešimt penkis rublius ne tik gavau, bet man buvo leista nusipirkti du gabalėlius muilo ir keturius vokus. Tie normalaus gyvenimo minimalūs dalykai čia tampa maksimaliais ir sukelia nemaža rūpesčio, nes jokiu būdu nesinori atsisakyti paprasčiausių civilizacijos priemonių, pvz. valytis dantis (o iš kur gauti miltelių?) ir plaukti pasroviui. Atrodo toks mažmožis, tualetinis muilas, čia jau sunkiai įsigyjamas malonumas, kurio ketvirtus mėnuo kaip neturėjau.
Priregsiu ir antrą prašymą: gal kada progai pasitaikius galėsite padėkoti Jonui ir jo šeimynai, kad nepamiršo manęs ir pasiuntė spalio 13 d. datuotą pasveikinimą ant atvirutės su Trakų pilies vaizdu. Labai mėgstu Trakus, ir kas metai juos po keletą kartų lankydavau. Pirmą kartą Trakuose pabuvojau keturiasdešimt septintaisiais metais per Jonines. Daugiau jokios žinios iš Jono padangės negaudamas, irgi dažnai pagalvoju, liaudiškai pasakius, kaip jie bekruta.
Rašote apie bičiulio laišką, kuriame jis aprašė savo nuotykius su darbu. Parašė jis ir man: pirmąjį mėnesį stengęsis ir uždirbęs virš aštuoniasdešimt rublių, bet po visų atskaitymų bei išlaikymų, į rankas tetekę tik trys rubliai. Iš tikrųjų, jei jis nejuokauja, o rašo tiesą, tai jam dirbti lyg ir nėra prasmės. Perskaičius laišką, man pasidarė jo gaila.
Į klausimą, ar galima man prisiųsti knygų, žurnalų bei laikraščių atsakau, kad neleidžiama gauti jokių spausdinių iš namų.
Knygų klausimas išspręstas kitaip: iš namų gauti negalima, bet užsisakyti „knyga — paštu" leidžiama neribotai, žinoma, iš savo asmeninės sąskaitos. Tiesa, man tokia galimybė atpuolė dėl pinigų stokos. Jų buvo kelios dešimtys, bet įvyko negirdėtas kuriozas — iš namų pasiųstuosius pinigus panaudojo teismo išlaidoms padengti. į mano raštiškus šiuo klausimu kreipinius į įvairias institucijas buvo atsakyta, kad tai įstatymiška. Vėliau paaiškėjo, kad taip pat įstatymiška iš namų pasiųstuosius pinigus užlaikyti už maistą (nors tenka pripažinti, kad tai visai maža suma — per mėnesį tik keturiolika rub.) ir už drabužius, pradedant autais ir baigiant šimtasiūle. Anksčiau tokių atsitikimų nebūdavo ir todėl čia mano apsirikta. Nieko nepadarysi: gyvenimas nestovi vietoje.
Grįžtu prie knygų, nes tas klausimas man labai opus, ypač prisimenant, kad aš savo gyvenimo didesniąją dalį praleidau prie knygos. Taip ir paskutinį kartą laikomas Vilniuje perskaičiau beveik pustrečio šimto knygų. Ten lietuviškoji biblioteka daug geresnė nei rusiškoji. O čia nėra ką skaityti. Ir žmonės ieško išeities. Stebėjau bendro likimo bičiulį, palyginus su manimi labai turtingą, tikrą Krezą. Ir ką gi: užsisakęs virš šimto šešiasdešimt knygų, tegavo tik tris; tada užsisakė šimtą šešiolika ir nė vienos negavo. Bet įdomiausia, kad praėjus net keliems mėnesiams po prašymų — užsakymų, tie patys knygynai į kuriuos jis kreipėsi, spaudoje skelbė turį tas pačias jo prašytąsias knygas ir siūlė jas skaitytojams. Painiava, iš kurios neišbrisi, o ir išsikapstęs, kaip sako latviai, jokios naudos neturėsi. Tik ką skaityti, nes per parą skaitymui galima skirti dvylika — trylika valandų?
Po ilgų diskusijų ir aiškinimosi vėl buvo išsiaiškinta, kad periodinę spaudą už savo pinigus galima užsisakyti irgi be jokių apribojimų (žinoma, išskiriant ir šiaip limituojamuosius žurnalus — „Junesko kurjeris", „Užsienio literatūra", „Didžioji Britanija" ir kt.). Rašydamas apie periodinę spaudą, turiu omenyje spaudą rusų kalba.
Mano galimybės ir čia labai ribotos — pinigų stoka. Tada įprašiau minėtąjį likimo bendrą ir jam galų gale įvairiais intervalais pavyko užsakyti septynis laikraščius ir keturiasdešimt šešis žurnalus, kurių didesnioji dalis įdomauja tik mane. Atsigavo mano širdis. Gal nustebsite, kad tiek daug užsisakyta spaudos. Bet gi nėra nė vieno žurnalo, kurį būtų žingeidu perskaityti visą, o terandi tik vieną antrą įdomesnį straipsnį, tuo tarpu laiko, kaip sakoma, — marios ir labai gaila, kada jis veltui bėga.
Tokiu būdu vargais negalais apsirūpinome skaitliava. Ir labai daug skaitau, nes domiuosiu literatūros istorija, grožine literatūra, ypač poezija, istorija, kalbotyra, archeologija, etnografija, filosofija, psichologija, logika, menu, architektūra, geografija ir kt. Ir už tai dabar užčiuopiu žymią dalį visos šalies pulso.
Mane labai domino, kaip spauda minės Vilniaus universiteto jubiliejų, kurio bibliotekos tokias pačias sukaktuves paminėjo Junesko. Atrodo, kad paties universiteto tą pačią šventę juo labiau turėtų minėti. Ir tie keturiasdešimt šeši žurnalai nė vienu žodžiu apie tokias sukaktuves užsimint neužsiminė, išskyrus žurnale „Kalbotyros klausimai" („Voprosy jazykoznanija" 1979 Nr. 3), leidžiamo TSRS Mokslų Akademijos Kalbotyros instituto, tokių žodžių: „Lenkų ponai puolė, Lenkų jėzuitas Petras Skarga, pavyzdžiui, tvirtino, kad „slavų kalba" negali būti nei akademijos, nei kolegijos, nei bet kokio išsilavinimo iš viso. Jam griežtai prieštaravo Joanas Višenskis ir kiti to meto rytų slavų švietėjai" (5 psl.). Ir straipsnio autorius maskvietis F. Filinas nepateikė kaip antitezę Vilniaus akademijos-universiteto pirmojo rektoriaus teiginiui kokiose tuo metu Vakarų šalyse, o juo labiau rytų slavų vietovėse veikė ne lotyniškos, o tautinės mokyklos ir iš viso, kokias akademijas ir kolegijas teko apsiginti rytų slavų švietėjams nuo lotynizmo. Kažkodėl straipsnio autorius pamiršo, jog tada Europos ne tik mokyklų, bet ir valstybinė vyriaujanti kalba buvusi lotynų ir todėl Skarga negalėjo galvoti vienodomis kategorijomis su straipsnio autoriumi. Ir straipsnio autoriui veikiausiai nėra žinoma, kad Skarga buvo puikus oratorius, publicistas, karštas Lietuvos-Lenkijos respublikos reformų skatintojas, gal pats žymiausias Žečpospolitos moralistas. Tai buvo europinio masto ir išsilavinimo žmogus.
Laikant mane Kalugoje, vietiniame dienraštyje „Vėliava" („Znamia", 1978.VIII.26, Nr. 197) perskaičiau žinutę „Senovės gyvenviečių kasinėjimai", kurioje rašoma, kad Kalugos srities Mosalskio rajone TSRS Mokslų Akademijos Archeologijos instituto mokslininkai kasinėjo Maščinsko, Lenskoje, Mosalskio ir kitų gyvenviečių senovės įtvirtinimus. Atidengę kultūrinį sluoksnį, jie nustatė, kad jo apatinės sangulos datuotinos IV-V amžiumi prieš m. e. „kai mūsų kraštuose gyveno rytų baltų gentys, po to dalinai išstumtos, dalinai slavų asimiliuotos". Archeologai baltiškajame ir senųjų slavų kultūriniuose sluoksniuose suradę daug vertingų radinių bei statybų liekanų.
Netoli tų tyrinėtųjų vietovių vienas toponimas „Medini" — miestelio pavadinimas, taip pat mane sudomino. Vietinių pasiteiravus apie tos gyvenvietės pavadinimo reikšmę, jie tik patraukė pečiais. Tada paklausiau, ar miestelis nestovįs prie upės. Taip, ta upė dabar jau esanti nedidelė, bet jų vaikystėje joje dar arklius plukdę. O kaip jos vardas? Irgi Medini. Reiškia toponimas bus kilęs nuo hidronimo. Ar jis nėra baltiškas, nes panašiai baltai ir mišką vadindavo.
Todėl būdamas senajame baltų areale arba rytų baltų, t.y. mūsų protėvių senojoje tėvynėje jaučiausi kaip ir namie, juolab, kad vieno pasivaikščiojimo Kalugoje metu į mane prašneko gražia lietuvių kalba vienas rusas, kuris gyvenimo keliuose ir kryžkelėse susidūręs ir artimai bendradarbiavęs su lietuviais.
Labai nedrąsiai ir tik po truputį į rusiškuosius mokslinius žurnalus įsileidžiamas ar bent užsimenamas teiginys, kad slavai esą baltų tautų simbiozė su kitomis tautomis, o jų kalba — šito susidūrimo substratas. Į šią bulgarų kalbininkų sukurtą hipotezę prieš penkiolika metų buvo pas mus žiūrima kaip į linksmą anekdotą, o dabar su ja pradedama ne tik taikstytis, bet apie tai jau rašomos mokslinės studijos, šiandieną slavų protėvynės jau ieškoma ne pietų Karpatuose, o vidurio Vyslos ar Oderio baseinuose, o pačių slavų susiformavimo — to baseino gyventojų pasidavime vakarų baltų įtakai. Tautosakinės baltų tapatybės ar atitikmenys jau nutiesiami ne tik į pietų slavų ir bulgarų tautas, bet ir į Makedoniją. Todėl kitaip teks pažiūrėti ir į Basanavičiaus teiginius.
Prieš penkiolika metų dideles viltis dėjau į rusų kalbininkus baltistus Toporovą ir Trubačiovą, gaila, kad pastarasis išėjo iš rikiuotės . . .
Užteks apie baltistiką. Grįšiu prie savo gyvenimo. Perskaitinėdamas F. Dostojevskio „Užrašus iš Mirusiųjų namo" supratau, kaip maža mūsasis pasaulis tepasikeitęs. Atimk elektros lemputę, dar kokį mažmožį ir pakirdęs iš kapo Dostojevskis viską pažintų. Mintyse lyginu jo aprašytuosius su savo dabar sutiktais žmonių tipais — irgi beveik jokios evoliucijos, tų pusantro šimto metų lyg nebūta. Tas pats, kai skaitai ir V. Korolenką, net žmonių kalbos žargonas nepasikeitęs. Pradedi abejoti kosmonautų ir agronautų fakto — tikrumu. Tik laikraščiai išsklaido tas abejones, kaip ir daug ką.
Gyvenimo naštos sunkumo nejaučiu, bent jau manęs ji neslegia. Man čia viskas ne tik ne nauja, bet seniai, gerai pažįstama ir net įprasta. Juk lietuvių liaudies išmintis teigia, kad šunį kariant septynis kartus per dieną jis pripranta ir jo nepakarsi. Be to, dažnai kaip keldrodį prisimenu V. Bielinskio žodžius: „Kiekvienas žmogus turi savąją istoriją, o istorijoje savo kritiškuosius momentus: ir žmogų neapsirinkant galima vertinti tik atsižvelgiant, kaip jis elgėsi ir koks buvo tais momentais, kai ant likimo svarstyklių buvo uždėti jo ir gyvenimas, ir garbė, ir laimė. Ir juo žmogus didingesnis, grandioziškesnė ir jo istorija, juo baisesni kritiškieji momentai, o išeitis iš jų iškilmingesnė ir nuostabesnė."
Baigiant norisi priminti, kad rašydami man, galite rašyti rusiškai, tada laiškui nereikės, kaip lietuviškajam sukarti trilinką kelą.
Be to, vokan kartu su laišku įdedu atvirutę — pranešimą apie laiško gavimą. Toks būdas pas mus Lietuvoje gal kiek neįprastas, o jis patogus, nes toji atvirutė be jokių kliūčių praneša, kad laiškas adresatą pasiekė. Todėl malonėkite ją išsiųsti. Ji užpildyta ir Jums belieka tik parašyti laiško gavimo datą ir pasirašyti. Būsiu labai dėkingas.
Linkėdamas kuo geriausios sėkmės, prašydamas perduoti sveikinimus visiems mane dar beprisimenantiems, atsisveikinu, drįsdamas pageidauti, kad manęs nepamirštumėte ir bent retkarčiais man parašytumėte, nors nuo manęs, dėl žinomų priežasčių, atsakymą per pusmetį tik vieną tesulauksite.
Sudiev! Bučiuoju
Jūsų Viktoras
Čistopolio k. 1979 m. liepos 1 d.
