Parengė Labdaros ir paramos fondas „Bažnyčios kronika“ ir Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga

Minint 50-ąsias pogrindinio leidinio „Aušra“ metines, labdaros ir paramos fondas „Bažnyčios kronika“, bendradarbiaudamas su Laisvos visuomenės institutu ir Lietuvių krikščionių darbuotojų profesine sąjunga, pakvietė į konferenciją, „50 metų po pogrindinio leidinio „Aušra“ pasirodymo: pamokos, perspektyvos ir detektyvinė archyvo paieška“, kuri vyko kovo 27 d. Kaune. Visi dalyvavę konferencijoje ir stebėję ją Delfi portale, tapo neeilinio įvykio liudininkais.

Lietuvoje vardas „Aušra“ siejamas su dviem skirtingais, tačiau reikšmingais leidiniais. Pirmoji, dr. Jono Basanavičiaus Ragainėje ir Tilžėje 1883–1886 m. leista „Auszra“, laikoma tautinio atgimimo simboliu ir pirmuoju lietuvišku politiniu bei literatūriniu žurnalu. Antroji „Aušra“ – pogrindinis leidinys leistas sovietmečiu (1975–1988 m.). Nors abi „Aušras“ skiria laikmetis ir aplinkybės, abu leidiniai, pasivadinę „Aušra“, simbolizuoja lietuvių tautos siekį išsaugoti savo tapatybę ir kultūrą.

Antrosios „Aušros“gimimas

1972 metais pradėjus leisti pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” (LKB Kronika), žmonės viešinimui atsiųsdavo informaciją ne tik apie tikinčiųjų diskriminaciją ir persekiojimus, bet ir apie tuos, kurie buvo persekiojami ir teisiami dėl tautinių motyvų. LKB Kronikos bendradarbiai publikuodavo visą gaunamą medžiagą, bet po kelerių metų kilo mintis, kad reikalingas dar vienas leidinys, kuris galėtų rašyti apie tautinio identiteto naikinimą, kalbos ir kultūros slopinimą, kuri būtų taip pat svarbi pasipriešinimo forma prieš istorijos falsifikavimą.

Idėjos įgyvendinimas paspartėjo 1975 metais, kai kunigas Pranciškus Račiūnas grįžęs iš Amerikos, pasiūlė leisti naują pogrindinį leidinį tautinėmis temomis, pratęsiant dr. J. Basanavičiaus „Aušros“ tradiciją. Šias dvi “Aušras” vienija ne tik pavadinimas, bet ir numerių žymėjimas, kuris buvo susietas su senosios „Aušros“ numeracija, ją pažymint skliausteliuose – 1 (41) 2 (42) ir t. t. Kiekvienas naujos „Aušros“ numeris turėjo maždaug po 50 puslapių, dauguma jų pradėdavo kuriuo nors Lietuvos himno (tautinės giesmės) posmu. Kunigo P. Račiūno idėjos įgyvendinimą pradėjo LKB Kronikos bendradarbiai, bet vėliau visas rūpestis dėl „Aušros“ leidimo buvo patikėtas kun. Lionginui Kunevičiui.

Dalia Labukienė, archyvo perdavimas

Pirmąkart Bažnyčioje švenčiant Dievo Žodžio sekmadienį, Romoje įvyko kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ iškilmingas įžengimas į popiežiaus Pranciškaus jo globai skirtą Romos vyskupijos Šv. Angelės Meriči bažnyčią. Dar iš vakaro, sausio 25 d., kaip garbės svečias, pakviestas į klasikinės sakralinės muzikos koncertą šioje bažnyčioje >>, sausio 26-ąją jos prieigose kardinolas buvo džiaugsmingai sutiktas ir pasveikintas parapijos ganytojų, Romos gyventojų, tarp jų ir lietuvių bendruomenės. Iškilmėse, kuriose paskelbta popiežiaus Pranciškaus skyrimo bulė, gausiai dalyvavo lietuviai dvasininkai, kitų Lietuvos piligrimų grupė.

Sausio 26-ąją, artėjant vidudieniui, popiežiaus ceremonijarijus mons. Marco Agostini, kuris rūpinosi liturgine apeigų tvarka, palydėjo kardinolą Sigitą Tamkevičių link Šv. Angelės Meriči bažnyčios durų, kur jį sutiko klebonas kun. Danilo Spagnoletti.

Pastarosiomis dienomis pagarsėjęs subruzdimas dėl vadinamosios Stambulo konvencijos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo klausimą atidėti, nes „visuomenėje trūksta sutarimo“. Užsienio reikalų ministras „neslepia pasipiktinimo“, kad jo dar 2013 m. pasirašytas dokumentas niekaip neratifikuojamas, konvencijos reikalauja ir moteriškų lyties organų piešiniais nešinos aktyvistės su M. A. Pavilioniene priešakyje.

 

Spaudimui pasitelkiamos klišės „beveik visi ratifikavo“ arba „neratifikavę būsite kaip Rusija“. Dažniausiai šį spaudimą darantis L. Linkevičius, atrodo, jaučiasi kaltas, kad gimė vyru. Konvencijos ratifikavimas būtų jo atgaila. Liberalai neatsilikdami ragina įtraukti konvenciją į Seimo darbotvarkę, o Seimo pirmininkas atsako, kad valstiečiai tiesiog „neskatina šio projekto svarstymo“.

Kovo 18 dieną iš Domeikavos Lietuvos Kankinių bažnyčios į Romainių kapines palydėjome pogrindžio spaustuvės „ab“ kūrėjo Vytauto Andziulio žemiškuosius palaikus. Buvo gera jausti, kad iš tikrųjų esi Kaune, kadangi pagerbti Vytauto ir melstis už jį drauge su jo šeima susirinko gausus būrys bendraminčių, Sąjūdžio žmonių, šviesuolių, kuriems žodžiai „Lietuva“, „laisvė“, „sąžinė“ nėra tušti ir nėra dviprasmiški.

www.alkas.lt

2017 11 16 20:54

Lapkričio 16 d. Seimas, vadovaudamasis Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos sprendimu, nutarė 2017 metų Laisvės premiją paskirti laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei. Už tai (Seimo nutarimo projektas Nr. XIIIP-1366) vienbalsiai balsavo 113 Seimo narių.

Seimo Laisvės premijų komisija šį sprendimą priėmė atsižvelgdama į gautus valstybės ir savivaldybių institucijų, visuomeninių organizacijų ir asociacijų, akademinės bendruomenės, bendruomenių ir fizinių asmenų teikimus. Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Dėl savo pogrindinės veiklos laisvės gynėja N. Sadūnaitė yra laikoma viena žymiausių šio laikmečio Lietuvos disidente, kovotoja už žmogaus teises ir Lietuvos laisvę. 1955 m. N. Sadūnaitė pasirinko vienuolės kelią, dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore-mašininke. Baigusi medicinos seserų kursus, ji dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slauge.

Lietuvos laisvės kelias

Lietuvos Valstybės atkūrimo 100 m. jubiliejus yra proga mąstyti ir kalbėti ne tik apie Lietuvos, bet ir kiekvieno mūsų laisvę. Visų mūsų siekiamybė -  būti laisviems ir gyventi laisvoje Lietuvoje.

Gaila, kad dažniausiai kalbama apie išorinę Lietuvos laisvę. Ruošdamiesi Valstybės šimtmečio jubiliejui, prisiminėme, kaip Lietuvos vyrai prieš šimtą metų sukūrė Tautos tarybą ir nutarė paskelbti Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Tai buvo labai drąsus žingsnis, kurį galėjo žengti tik tikrai laisvi žmonės. Juk anuometinė Lietuva beveik nieko neturėjo, kas buvo reikalinga valstybės atkūrimui – nei išsilavinusių žmonių, nei spaudos, nei pinigų, nei mokyklų, juo labiau universitetų,– turėjo tik  giliai į Dievą tikinčius, daugumoje kaimo žmones. Ir per dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuva tapo gražia, išsilavinusia ir klestėti pradėjusia Europos valstybe. Vietoje skolų Lietuva turėjo dideles aukso atsargas.

EŽTT: REKLAMOS SU JĖZUMI IR MARIJA RIBOJIMAS BUVO NEPAGRĮSTAS

Europos Žmogaus Teisių Teismas antradienį paskelbė, kad 2012 metais Vilniaus mieste ir internete skelbos dizainerio Roberto Kalinkino drabužių reklamos, kuriose vaizduojami Jėzus ir Marija, nėra žeidžiančios visus krikščionis ir buvo apribotos nepagrįstai.

 APIE „KARALIŠKĄ“ MIRTĮ IR KATALIKIŠKOS ŽINIASKLAIDOS PAKLYDIMUS

VANDA IBIANSKA

 

Šį straipsnį rašau giliai įskaudinta kaip Lietuvos pilietė ir katalikė.

2017 m. gruodžio 2 d. „Bernardinai.lt“ perspausdino iš „Nowa Europa Wschodnia“ (2017 m. birželio mėn.) ne man vienai pasibaisėjimą sukėlusį straipsnį. Jaučiuosi labai užgauta kaip Lietuvos lenkė, jos patriotė, katalikė ir profesionali žurnalistė.

Straipsnis vadinasi „Keturiolika lovų numirti“. Jo turinys toks: Lietuvoje nėra paliatyvios medicinos, žmonės miršta pririšti prie lovų, iš jų atimami telefonai, ligoniai nepamaitinami, nekeičiamos sauskelnės ir t. t., ir pan. Bet štai atvyko iš Lenkijos sesuo Michaela Rak, motinos Teresės pavyzdžiu įkūrė kun. M. Sopočkos hospisą, daro stebuklus ir 14 žmonių gali numirti „karališkai“. Toliau purvais vėl drabstomos mūsų slaugos ligoninės ir šlovinami du medicininio išsilavinimo neturintys asmenys, kurie neva tarsi Dovydas su Galijotu kaunasi su Lietuvos valstybe ir jos sveikatos apsaugos sistema. Viena, neva žolininkė, yra labai populiari tarp gyventojų. Ji organizuoja gausiai lankomas maldos grupes, bendrauja su ekstrasensais, atidarinėja čakras, mato auras, mirusiųjų šešėlius, diagnozuoja ligas virgulių, svarelių padedama ir netgi turėjo tiesioginį ryšį su Kristumi.

Antrasis, finansininkas, su anapusybe ryšių nedeklaruoja, bet veikia itin aktyviai.

                                KGB archyvai apie kardinolą Vincentą Sladkevičių.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus negalima traktuoti kaip KGB agento, nors 1958 m. balandžio 16 d. LTSR KGB 4 valdybos, 1 poskyrio viršininko pavaduotojas kapitonas Domarkas jį įvardija kaip KGB agentą (LYA,ap.45,b.98,1.10-13. Vysk. T. Matulionio sekimo byla).

Iš kitų tos pačios bylos dokumentų paaiškėja, kad grįžus iš lagerio vysk. T. Matulioniui, o kun. V. Sladkevičiui dirbant Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje, 1957 m. KGB du kartus bandė nesėkmingai verbuoti ir nepasisekus užverbuoti pašalino iš dėstytojo pareigų.

Vidmanto Valiušaičio atsakymas Rūtai Vanagaitei: „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“

Vidmanto Valiušaičio atsakymas Rūtai Vanagaitei: „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“lrytas.lt

Rūta Vanagaitė greta vaidybinių, režisierinių, viešųjų ryšių gebėjimų atskleidė naują savo talentą – Holokausto ekspertės. Šiomis dienomis ji pristatė knygą „Mūsiškiai“.

Padarė įspūdį informacinis palaikymas. Pagrindiniai žiniasklaidos kanalai teikėsi ne tik atverti savo erdvę ilgiems pasikalbėjimams su knygos autore, bet ir pradėjo tiesioginę knygos reklamos kampaniją – skelbti jos ištraukas. Net ir labai gerai perkamiems autoriams toks matomumas retai būna įkandamas.

Kur tokio neeilinio populiarumo paslaptis?

Knygos autorė apie tai nekalba. Bet pateikia detalių: „Pavasarį rengiau konferenciją, visi istorikai sakė nekviesti E.Zuroffo – esą jei jis bus, mes nedalyvausime, nes jis gali pravirkti, pradėti muštis.“ Tai autorę suintrigavo. Susitikusi žinomą svečią, pateikė jam radikalų pasiūlymą: „Puolate Lietuvą, tai gal atsisėskime į mano automobilį ir pervažiuokime Lietuvą, pakalbinkime žmones, pažiūrėkime, kas teisūs. Nes aš nežinau.“

...Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Laisvės kaina

Prieš dvidešimt penkerius metus sausio 13 - ąją dieną, 12 val. su kun. Robertu Grigu aukojome Mišias prie atviro Seimo lango. Žemai, aikštėje prieš Seimą, tyvuliavo didžiulė minia žmonių, atvykusių ginti Aukščiausiąją Tarybą. Visi žinojo apie naktį įvykdytas žudynes prie televizijos bokšto, tačiau niekas nepajudėjo iš vietos, nors tvyrojo sunkiai pakeliama įtampa. Meldžiantis įtampa šiek tiek atslūgdavo ir įsižiebdavo viltis, o gal tankai ir neatriedės.

Nemenu kito tokio atvejo, kur žmonės būtų taip nuoširdžiai meldęsi Mišių metu. Visi žinojome, kad tik vienas Dievas gali šią valandą padėti. Su malda lūpose, su Viešpačiu širdyje žmonės buvo stiprūs ir laimėjo.

Prie Seimo rūmų galima pamatyti anų laikų barikadų likučius ir tarp jų nedidelę Švč. M. Marijos statulėlę. Žmonės kalbėjo rožinį ir meldė stebuklo, tikėdami, kad toji, kurios prašymu Jėzus Kanoje padarė pirmąjį stebuklą, gali padaryti stebuklą ir dabar. Tas stebuklas įvyko: Omono tankai neatriedėjo ir Lietuva galėjo keltis laisvam gyvenimui.

PanoteriaiEvangelijoje  girdėjome pasakojimą apie Betliejaus kūdikių išžudymą. Išminčių apgautas Erodas baisiai įtūžo ir išžudė visus Betliejaus berniukus ik dviejų metų amžiaus. „Pasigirdo šauksmas, raudos ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2,17-18).

Ne kiekvienos laidotuvės yra vienodai skaudžios. Šiandien laidojame nužudytus du vaikelius, labai panašius į tuos Betliejaus kūdikius. Nors žiniasklaida mus pripratino prie žudynių vaizdų ir mus nelabai sujaudina žinios apie girtų vairuotojų suvėžintus žmones, apie plėšikų nužudytus senukus ir panašios, tačiau šių vaikelių nužudymas sukrėtė Lietuvą. Politikai, valdžios žmonės ir žurnalistai plačiai komentavo žiaurų įvykį, reikšdami pasipiktinimą dėl to, kas įvyko ir ieškodami nusikaltimo priežasčių. Ne kurie, įsivaizduodami Dievą, kaip vergų prižiūrėtoją, klausė: kur gi buvo jūsų Dievas, kai buvo vykdomas šis nusikaltimas?

Mes, tikintieji žmonės, negalime abejingai praeiti pro šį nusikaltimą, tačiau neskubame su pasmerkimais, ypač šiais Dievo Gailestingumo metais. Visai protingai pasakė vienas politikas: „Dėl šio įvykio mes visi esame kalti“. Taip, beveik visi. Nebent būtume šventieji ir su kiekvienu žmogumi elgtumėmės taip, tarsi jis būtų pats Jėzus.

Naujieji Metai yra ne tik pasaulietinė, bet ir bažnytinė šventė.  Prie stalo, koncertų salėse ar miestų aikštėse žmonės laukė Naujųjų Metų, gėrė šampaną, triukšmingai linksminosi, todėl pirmąją metų dieną daugelis ilsisi. Tik ištikimiausieji katalikai ateina padėkoti Dievui už praėjusius metus ir paprašyti palaimos naujiesiems. Naujųjų metų pirmoji diena yra skirti Švč. Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai. Tai tarsi nuoroda, kieno globai turime patikėti visus metus. Sveikinu atėjusius pagerbti Švč. Mergelę Mariją ir jos Kūdikį, pasaulio Gelbėtoją ir linkiu ateinančiais metais patirti Dievo gerumą ir Dievo Gimdytojos globą.

Naujųjų Metų proga žmonės, sveikindami vieni kitus, linki sveikatos, pinigų  ir sėkmės gyvenime. Reklama juos įtikino, kad nuo pinigų, sveikatos ir sėkmės  priklauso jų laimė. Tai netiesa. Yra daugybė sveikų, turtingų, sėkmingai  savo verslą sukančių žmonių, kurie nėra laimingi. Tačiau yra daug žmonių, stokojančių sveikatos, pinigų ir patiriančių įvairiausių išmėginimų, bet laikančių save laimingais žmonėmis.

               

      Kai XIX amžiaus pabaigoje šeimos pradėjo byrėti, popiežius Leonas XIII įvedė Šventosios Šeimos šventę, tuo paskatindamas tikinčiuosius atidžiau įsižiūrėti į šią gražią šeimą ir apmąstyti, kas joje buvo esminga. Tai Dievas ir jo reikalai. Visa kita buvo antraeiliai dalykai. Kai ateidavo šabo metas, niekam nekildavo mintis, kad galima dirbti ir nenueiti į sinagogą. Kai trūkdavo sotesnio duonos kąsnio, niekam neateidavo net mintis, kad kažką reikia kaltinti; tiesiog dėkodavo Dievui už tai, ką turėjo. Šventoje šeimoje nekildavo nesutarimų, kas už ką atsako, kas ko klauso ir kas ką dirba. Kai Dievo reikalai buvo centre, visi kiti – atsidurdavo savo vietoje. Ir to darnaus sugyvenimo vaisus buvo gražiai bręstantis vaikelis. Evangelistas Lukas pažymi:  „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2,52).

 

Septyni šimtmečiai prieš Kristų parašytoje pranašo Izaijo knygoje skaitome: „Štai Viešpats paskelbė iki pat žemės pakraščių: „Sakykite Ziono dukrai: 'Štai tavo Gelbėtojas ateina!'(Iz 62,11). O tuojau po Kristaus gyvenimo Šventojoje Žemėje apaštalas Paulius parašys: „Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus <...> per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Tit 3, 4).

Krikščioniškasis pasaulis, švęsdamas pasaulio Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Gimimą, džiūgauja ir su dangaus angelais gieda: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2,14).

Evangelija pasakoja apie pirmuosius žmones, aplankiusius tik ką gimusį Gelbėtoją. Tai buvo paprasti Betliejaus piemenys, kurie išgirdę angelo žinią apie Dovydo mieste gimusį Mesiją, ragino vieni kitus: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2,15). Nubėgę jie rado ėdžiose paguldytą Kūdikį ir šalia jo Mariją, Juozapą. Piemenys tapo pirmaisiais Gerosios Naujienos skelbėjais; žmonės įdėmiai klausėsi jų pasakojimo apie šventosios nakties įvykius.

 Katalikų, Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų bažnyčių Lietuvoje kreipimasis dėl Dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo

Vėl atnaujinus Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto svarstymą Lietuvos Respublikos Seime, norime išsakyti mūsų nesikeičiančią poziciją, išreikštą dar 2011 metų gegužės mėn. 17 d. komunikate.

Ir toliau solidarizuodamiesi su nevaisingais sutuoktiniais norime priminti, kad pagalba nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų.    Krikščioniškoji etika atliepia šiandienos medicinos mokslo įrodytą tiesą, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo prasidėjimo momento. Jau nuo zigotos susidarymo savo egzistavimą pradėjusiam unikaliam asmeniui privalo būti užtikrinta prigimtinė teisė į gyvybę. Raginame nepritarti siūlomam perteklinių embrionų sukūrimui, jų šaldymui ir – prisidengiant “išėmimo iš apyvartos” terminu – jų sunaikinimui, pasibaigus saugojimo užšaldžius laikui.

LKB Kronikos leidybos metai sutapo su skaudžia Bažnyčios priespauda. Ji ypač buvo sunki dėl to, kad mes, tikintieji žmonės, kentėjome, o laisvasis pasaulis buvo užsiėmęs savomis problemomis ir beveik niekam nebuvo įdomu, kas dedasi už "geležinės uždangos“. Juolab, kad apie tą gyvenimą laisvasis pasaulis beveik neturėjo informacijos.

Dabar mes turime daug žiniasklaidos priemonių, tame tarpe ir katalikiškų, turime žodžio,  tikėjimo ir sąžinės laisvę. Galime būti krikščionys ir pagonys, budistai ar ateistai, ir, atrodo, tuo galime tik džiaugtis.  Visuomenės informavimo priemonės tiesiog išnarsto mus supančių įvykių visus kaulelius. Tačiau šitame informacijos sraute yra daug tamsos - negatyvizmo ir netiesos. Labai dažnai  pinigai nulemia tai, kad kai kurie faktai beveik nutylimi, o kiti iškraipomi. Pakankamai daug yra tendencingos informacijos  apie Bažnyčią, Lietuvos laisvę ir vertybinius dalykus.

Kronikos Video

Kronikos

Aušra

Kronikos žmonės

Knygos apie Kroniką

Straipsniai internete apie Kroniką

Kronika Facebook'e

    Thanks for sharing!
    Copy Link