• Apžvalga 1981 m. liepos — rugsėjo mėn.
• „Kiaulių maras" arba kaip KGB trukdė eisena į Šiluva
• Tikinčiojo jaunimo persekiojimas
• Tardymai
• švč. Sakramento išniekinimai
• Iš Vytauto Vaičiūno teismo
• SOS! Kunigų seminarija pavojuje
• Teroras prieš kunigus
• Mūsų kaliniai
• Žinios iš vyskupijų
• Sovietinėje mokykloje
• Bažnyčia sovietinėse respublikose


1981 m. rugsėjo 8 d.

 

LKB KRONIKA Nr. 49

Perskaitęs duok kitam! 
Eina nuo 1972 melų

Susirūpinimas dėl naujų vyskupų

Du Lietuvos vyskupai, Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, jau daugiau kaip dvidešimt metų sovietinės valdžios yra sukliudyti eiti ganytojų pareigas. Neteisėta vyskupų tremtis yra didelis krislas sovietinio prestižo akyse. Todėl Maskva, atrodo, nori leisti abiems vyskupams eiti ganytojų pareigas, tačiau ta pačia proga tikisi pravesti į naujus vyskupus savo kandidatus, šitos sovietinės valdžios pastangos ir kelia Lietuvos kunigams ir tikintiesiems didžiausią susirūpinimą. „LKB Kronika" gavo laišką su prašymu perduoti jį šv. Tėvui, štai laiško turinys:

JO ŠVENTENYBEI POPIEŽIUI JONUI-PAULIUI II 
S.O.S.

Šventasis Tėve, Jūsų šventenybės kalba, pasakyta „Solidarumo" pirmųjų metinių proga, pasiekė daugelio širdis ir protus, o ypač tų, kurie daug kentėjo ir tebekenčia.

Iš tikrųjų baisu, kad Lenkų tauta neteko 6 milijonų savo vaikų — žuvo kas penktas pilietis. Mūsų maža tauta neteko 600.000 — kas ketvirtas žmogus paaukojo savo gyvybę už Dievą, Bažnyčią ir Tėvynę. Todėl Lietuvos katalikai yra užsitarnavę teisę klausti: ar ilgai Maskva rinks kandidatus į vyskupus? Mes norime vyskupų, kurie turėtų gyvą tikėjimą ir didelę meilę, kurie sugebėtų vadovauti dvasiniam tikinčiųjų atgimimui. Mums nereikia valdiškų vyskupų.

Šventasis Tėve, nuraminkite Lietuvą ir paskirkite tik didžios dvasios vyskupus.

Kasmetinė religinė eisena į Šiluvą tapo Lietuvos tikintiesiems gražia ir prasminga tradicija', o valdiškiems bedieviams — dideliu krislu akyse. Kasmet jie laužė galvas, kaip sukliudyti eiseną. Nevienam maldininkui teko nukentėti — jie buvo filmuojami, gąsdinami ir net teisiami, pvz., Jadvyga Stanelytė, Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas. Tačiau šitos demagogiškos priemonės tikinčiųjų neišgąsdino. Atvirkščiai, šiais metais visa Lietuva ypač ruošėsi maldingai kelionei į Šiluvą. Bažnyčiose buvo skelbiama eisenos diena.

Kadangi nuteistieji už eiseną buvo kaltinami, kad eisenai jie neprašę iš valdžios leidimo, todėl liepos 8 d. TTG Katalikų komitetas pasiuntė LKP Centro Komitetui ir Ministrų Tarybai dokumentą Nr. 49, kuriame rašoma: „š.m. birželio 25-26 d.d. įvyko du teisminiai procesai už 1979-1980 m. religines eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą. LTSR Aukščiausias Teismas^ Vilniuje nuteisė darbininką Mečislovą Jurevičių 3 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo pataisos darbų kolonijose ir širvintuose — inžinierių Vytautą Vaičiūną 2,5 metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę paprasto režimo pataisos darbų kolonijose. Nesuprantama, kokiu pagrindu Vytautas Vaičiūnas buvo teisiamas Širvintose? Abu teisiamieji — geri katalikai ir aukštos moralės žmonės buvo kaltinami, kad organizavo ir aktyviai be Vykdomojo komiteto leidimo dalyvavo religinėse eisenose iš Tytuvėnų į Šiluvą. Teisiamieji negalėjo suorganizuoti tokio dydžio eisenas ir šito kaltinimo neparėmė nė vienas liudininkas. Kadangi M. Jurevičius ir V. Vaičiūnas religinių eisenų iš Tytuvėnų į Šiluvą neorganizavo, tai nė leidimo neprašė. Religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą yra tradicinės ir tikintieji niekieno neorganizuojami į jas renkasi.

1981 m. rugpiūčio 19 d. grupė jaunimo iš Vilniaus — daugiau kaip 20 asmenų — atvyko į Mindūnų kaimą, Molėtų rajoną, ir pasiprašė nakvynės pas Moniką Klimaitę. Išvykos tikslas — pailsėti ir kartu pagilinti religines žinias. Todėl su jaunimu atvyko ir Vilniaus miesto šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras kunigas Ričardas Černiauskas.

Pirmą dieną jaunimas padėjo šeimininkei vežti šieną, kiti tvarkė šieną ties klojimu. Vakare visi susirinko prie klojimo ir pievoje suklupo vakaro maldai. Miegoti nuėjo į klojimą. Vienoje jo dalyje rinkosi mergaitės, kitoje berniukai. Su jaunimu ilsėjosi ir keletas vyresnio amžiaus žmonių.

Rugpiūčio 20 d. jaunimas meldėsi, visi dalyvavo šv. Mišių Aukoje, klausėsi kunigo žodžio, laisvalaikiu žaidė futbolą, vandensvydi, maudėsi ežere. Vakare, po Vatikano radijo laidos, prie kunigo pribėgo keletas išsigandusių mergaičių ir pranešė, kad atvyko milicija. Kunigas nuramino išsigandusias mergaites — jaunimas juk nieko blogo nepadarė ir niekas jų nelies.

Kaunas. 1981 m. rugpiūčio 19 d. 14,30 vai. į Kauno KGB buvo iškviestas inžinierius Zenonas Mištautas, dirbantis Kauno statybose, statybos valdyboje Nr. 1.

Čekistus domino klausimai:
— Kai gyvenai Linkuvos gatvėje (prieš 3 metus), kas dar tuo metu gyveno? Ar gyveno ukrainietis? Ar žinai, kad jis baigęs slaptą seminariją ir dabar jau kunigauja?

— Kad toksai ukrainietis gyveno, žinau, o daugiau apie jį nieko nežinau, — atsakė iškviestasis.

— Iš 1979 į 1980 metus tu sakei politinę kalbą. Jūsų buvo 24 žmonės. Tu kalbėjai, kad reikalinga kovoti, drąsiai reikšti savo nuomonę, nieko nebijoti, kad toje santvarkoje daug kas keistina, raginai dalyvauti eisenoje į Šiluvą.

— Politinės kalbos nesakiau!
Toliau teiravosi apie Zitą Veizbergaitę, kaip ji dar laikosi, kokia nuotaika, kokie mano ryšiai su ja? (KGB įsikišus, Veizbergaitei neleido gauti gydytojos diplomo — Red.).

Jo Ekscelencijai Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio 
Vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui Vyskupui 
Liudui Poviloniui,

Kun. Alfonso Svarinsko, 
Viduklės klebono.

Pranešimas


Š.m. liepos mėn. 16-23 d. (Liurdo kongreso dienomis) Viduklės parapijos tikintieji vakarais rinkdavosi į savo šventovę ir tiesoje bei meilėje jungdavosi su visais kongreso dalyviais. Prie Dievo stalo suklupdavo apie 100 tikinčiųjų — ne tik senų, bet ir jaunų. Pirmąjį šių metų pusmetį išdalinta 26200 šv. Komunijų.

Bedieviams Viduklė — seniai krislas akyje. Kiekviena proga jie stengiasi įskaudinti kleboną ir tikinčiuosius.

Paskutinis žodis

Aukščiausio teismo pirmininke, tarėjai, valstybiniai darbuotojai ir kalėjimo sargai, šio jūsų posėdžio aš nesutrukdysiu per daug ilgai.

Kaltinamajame akte parašyta esą aš organizavau neleistinus veiksmus. Ne, aš nieko neorganizavau, aš gerbiu visa, kas šventa ir kilnu mūsų tautoje.

Sena tiesa kalba, kad norint kovoti su nusikalstamumu — piktžolėmis, reikia ieškoti dirvos, kurioje jos veisiasi, ir naikinti jų šaknis.

Mūsuose kažkodėl elgiamasi priešingai — renkami nusikaltimo vaisiai, sandėliuojami, tiksliau sakant, nokinami; po to, išvežti į dar neužterštą dirvą, barsto savąsias blogio sėklas.

Šių metų kovo 25 d. aš, kaip pavojingas visuomenei žmogus, buvau suimtas ir patalpintas Lukiškio nusikalstamumo vaisių sandėlyje.

Šiandien, stovėdamas Aukščiausiojo teismo akivaizdoje, aš noriu bent trumpai papasakoti apie tą dirvą, kurioje išaugo mano „nusikalstamumo" šaknys.

Lietuvos KP CK pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
LTSR Ministrų Tarybai
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vyskupams

Lietuvos katalikų

Pareiškimas

LTSR Konstitucija skelbia: „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės" (50 str.). Spauda, radijas, televizija ir agitatoriai liaudžiai nuolat skelbia, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus. Deja, dabartinė tikrovė mums, Lietuvos katalikams, kelia labai didelį susirūpinimą.

Mums visiškai neaišku, kas šiuo metu yra tikrasis Kauno Kunigų seminarijos šeimininkas: Lietuvos vyskupai ar Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga? Pagal Bažnyčios įstatymus, Kunigų seminarijos reikalus turėtų tvarkyti vyskupai, o iš tikrųjų juos labai dažnai tvarko tarybinės valdžios pareigūnai.

1980 m. rudenį Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga neleido priimti į Seminariją 17 kandidatų. Kiekvienais metais Kunigų seminarijos vadovybė turi pasiųsti Religijų reikalų tarybai stojančiųjų į seminariją kandidatų sąrašą, o ši — kai ką patvirtina, kai ką atmeta. Argi Kunigų seminarija ruošia partinius darbuotojus, kad valdžios pareigūnai taria lemiamą žodį, kas gali joje mokytis, o kas ne?

1981 m. rugpiūčio 8 d. 20 vai. du piktadariai mirtinai peiliu sužalojo Pamūšio kleboną Leoną Mažeiką ir jo šeimininkę-seselę vienuolę Teklę Martinaitytę. Nužudę kunigą, nusikaltėliai, nieko nepaėmę, pasišalino. Atvykę milicininkai neskubėjo ieškoti nusikaltėlių, o tikrino stalčius ir skaičiavo pinigus. Bevežant į ligoninę klebonas mirė — jam buvo supjaustyti viduriai, o jo šeimininkė mirė ligoninėje.

Laidotuvės buvo numatytos trečiadienį, bet netikėtai, vyskupo įsakymu, atkeltos į antradienį. Pamokslininkai taip kalbėjo, kad nežinantis tikrovės galėjo pagalvoti, kad kun. Mažeika nėra nužudytas, o mirė natūralia mirtimi. Laidotuvėse dalyvavo apie 100 kunigų. Po laidotuvių išsitiesė ilga tikinčiųjų virtinė nuo bažnyčios iki klebonijos — žmonės nors trumpam norėjo pažvelgti į tą kraujo klaną, kuriame užgeso kunigo gyvybė.

„Gimtajame krašte" (1981.IX.3) straipsnyje „Nusikaltėliams pagal įstatymus" verkšlenama, jog užsienio radijo stotys šmeižiančios tarybinius teisingumo organus, esą jie neiešką nusikaltėlių, nuo kurių yra nukentėję dvasininkai.

1981 m. liepos 3 d. iš tremties buvo paleistas kovotojas už tikėjimo laisvę Vladas Lapienis. Tremtinys grįžo fiziškai išvargęs, bet stiprus dvasia.

* * *

1981 m. liepos 30 d. į laisvę išėjo Povilas Buzas, praleidęs pusantrų metų griežto režimo lageryje už dauginimą religinės pogrindžio spaudos.
 

* * *

Mečislovas Jurevičius bausmę atlieka Kapsuko griežto režimo lageryje.

Jo adresas: 234500, Kapsukas OČ 12/3 Būrys 5, brigada 51
Jurevičius Mečislovas, Jurgio

* * *

Inž. Vytautas Vaičiūnas po teismo buvo nugabentas į Pravieniškių lagerį, o po kelių mėnesių etapuotas į Rusijos gilumą. Adresas kol kas nežinomas.

Vilnius.

Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui


Prieš 20 metų Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius buvo ištremtas į Žagarę be jokio teismo, nenurodant kuriam laikui ir už ką.

Toks Vyskupo nutrėmimas neduoda niekam nė mažiausios naudos, o neša tik žalą.

Jis kelia ne tik tikinčiųjų didelį nepasitenkinimą, bet kompromituoja ir pačios tarybinės valdžios organus viso pasaulio akyse, suteikia progą kitų šalių tikintiesiems šnekėti apie tikinčiųjų persekiojimą.

Yra pasaulyje ir komunistinių valstybių, kuriose tikintieji tokių faktų nežino savo kraštuose, kaip pvz., kaimyninėje Lenkijoje, Vokietijos demokratinėje respublikoje, Vengrijoje, Jugoslavijoje ir kitose šalyse.

Todėl mes, Vilniaus arkivyskupijos tikintieji, iš naujo kreipiamės į Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetą, nuoširdžiai prašydami leisti seneliui vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilniaus arkivyskupiją ir iki gyvenimo pabaigos eiti savo kaip vyskupo pareigas.

Antašava (Kupiškio raj.). 1981 m. sausio 25 d. Antašavoje buvo laidojamas tragiškai žuvęs berniukas. Bažnyčioje prie karsto garbės sargyboje stovėjo 4-B klasės mokinės. Kapinėse VIII kl. mok. Virginija Lukoševičiūtė paskaitė religinio turinio eilėraštį.

Netrukus po laidotuvių mokyt. Dlutskienė, išsikvietusi mok. Lukoševičiūtę į mokytojų kambarį, iškoliojo ją necenzūriniais žodžiais. Įsikarščiavusi mokytoja šaukė: „... žemini tarybinės mokyklos garbę, parašysim blogą charakteristiką ir tu niekur neįstosi!"


Duotą pažadą mokyt. Dlutskienė ištesėjo. Mokinei išduotoje charakteristikoje įrašyta: „(...) joje nesusiformavo materialistinė pasaulėžiūra".

Ukraina

1946 m. vasario mėn. Vakarų Ukrainoje sovietinės valdžios pastangomis buvo oficialiai lividuota graikų apeigų katalikų (unitų) Bažnyčia. Pirmiausia buvo suimti visi unitų vyskupai su Lvovo metropolitu Juozapu Slipi. Antikanoniškai sušauktas bažnytinis susirinkimas, kuriame nedalyvavo nė vienas unitų Bažnyčios vyskupas, o tik keletas valdžiai parsidavusių kunigų bei valdžios parinkti tariamai tikinčiųjų atstovai — pasauliečiai. Tas susirinkimas (sobor) nutarė prijungti graikų apeigų katalikų Bažnyčią prie Rusų Cekvės. šį aktą sovietiniai šaltiniai vaizduoja kaip tikinčios liaudies priimtą sprendimą ir įžūliai tvirtina, kad neliko tikinčiųjų, ištikimų unijai su Romos Katalikų Bažnyčia.

Kad tai yra grynas melas, liudija įvykiai po šių metų Rusų Pravoslavų Cerkvės iškilmingai paminėto „susijungimo" 35 metų jubiliejaus.